Žvaigždžių kupolas virš mūsų galvų nuo seno žavėjo žmones, įkvėpdamas mitus, legendas ir mokslinius atradimus. Žvaigždynas - tai tam tikras dangaus plotas, apribotas sutartos linijos. Žvaigždynų koncepcija, žvaigždžių grupė, sudaranti modelį, tikriausiai egzistuoja nuo tada, kai žmonės pirmą kartą pažvelgė į naktinį dangų. Pirmasis mums žinomo žvaigždyno, kurį dabar vadiname Jaučiu, vaizdavimas rastas astronominiuose ženkluose, nupieštuose ant sienų Lascaux (Lasko) urvų sistemoje Pietų Prancūzijoje, kuri, kaip manoma, yra daugiau nei 17 000 metų senumo.
Žvaigždynas arba žvaigždė, kuri niekada nenusileidžia žemiau horizonto, žiūrint iš tam tikros Žemės platumos, vadinama cirkumpoliu. Žvaigždės danguje gali pasirodyti šalia viena kitos, tačiau dažniausiai jos yra įvairiais atstumais nuo Žemės. Kadangi kiekviena žvaigždė turi savo nepriklausomą judėjimą, visi žvaigždynai laikui bėgant lėtai keisis.
Lietuvos platumose matyti tik pusė žvaigždynų; 14 pasirodo labai trumpai, o 25 iš viso niekada nematomi. Lietuvoje matomi visi 28 šiaurinės hemisferos ir dar 35 pietinės hemisferos žvaigždynai. Ruduo - geras metas stebėti pietinius žvaigždynus. Deja, Lietuvoje pasirodo tik šiaurinės jų dalys.
Fenikso žvaigždynas: atgimimo simbolis ir astronominiai atradimai
Vienas iš įdomiausių pietų pusrutulio žvaigždynų - Feniksas - simbolizuoja atgimimą ir atsinaujinimą, o jo pavadinimas tiesiogiai siejasi su mitiniu paukščiu, kylančiu iš pelenų. Fenikso žvaigždynas, esantis pietų pusrutulyje, nėra labai ryškus, tačiau jo simbolinė reikšmė yra didelė. Pavadintas mitinio paukščio Fenikso vardu, kuris, pasak legendų, atgimsta iš savo paties pelenų, šis žvaigždynas įkūnija atsinaujinimo, nemirtingumo ir pergalės prieš sunkumus idėją. Kinų mitologijoje Feniksas laikomas visų sparnuotų gyvių valdovu, pasižyminčiu antgamtinėmis galiomis ir sugebančiu nugalėti nepalankiausias situacijas.
Moksliniu požiūriu, Fenikso žvaigždynas nėra išskirtinis objektas, tačiau jame galima rasti įdomių astronominių kūnų. Dauguma galaktikų spiečių - didžiausių darinių visatoje - yra „raudoni ir mirę“, nes jie jau seniai sukūrė visas žvaigždes, kurias galėjo. Tačiau, kaip teigia teorija, spiečių formavimasis turėtų apimti ir vėsimo fazę, kuomet stebima naujų žvaigždžių skleidžiama mėlyna šviesa. Tyrėjai teigia aptikę įrodymų, jog didžiulis Fenikso spiečius per metus sukuria 740 žvaigždžių. Fenikso spiečius skleidė ypač ryškias emisijas ultravioletinėje spektro skalėje.
Spiečius, esantis už 7 mlrd. šviesmečių, formaliai vadinamas SPT-CLJ2344-4243, tačiau tyrėjai jį pervadino žvaigždyno, esančio jame, vardu. Nors astronomai vis dažniau aptinka šiuos didžiulius galaktikų konglomeratus (ne vienas jų tapo kosminio teleskopo „Planck“ grobiu), vis dar daug nežinoma apie tai, kaip jie susiformuoja ir kas vyksta jų viduje. Šis radinys pateikia daugiau žinių apie supermasyvių juodųjų skylių, esančių didžiųjų galaktikų centre, ir didžiulių ruošų dujų, kurios jas supa, sąveiką. Komentuodamas šias centrinės juodosios skylės ir supančios medžiagos „imtynes“ astronomas Martinas Reesas iš Kembridžo universiteto teigė: „Ji nesugeba sulaikyti į ją patenkančios medžiagos, ši medžiaga krenta į ją ir formuoja žvaigždes. Tai labai ekstremalus reiškinys, dėl to ši sistema tokia ypatinga.“
Žvaigždynas Tukanas: piečiau Fenikso
P. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Fenikso, netoli p. dangaus poliaus, yra Tukanas, užimantis 295 kv. laipsnių plotą. Šviesiausia Tukano žvaigždė yra α Tuc (V=2.86, K3 III). Šiame žvaigždyne yra Mažasis Magelano Debesis, taip pat žymūs kamuoliniai spiečiai 47 Tuc (V=4.0) ir NGC 362 (V=6.4). Deja, Tukanas Lietuvoje nematomas.
Feniksas populiariojoje kultūroje: Hario Poterio įkvėpimai ir simbolika
Fenikso tema gyva ne tik astronomijoje, bet ir populiariojoje kultūroje, įkvėpdama stebuklingas erdves, tokias kaip Hario Poterio pasaulis. Fenikso įvaizdis plačiai naudojamas populiariojoje kultūroje, ypač fantastinėje literatūroje ir filmuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių - J. K. Rowling Hario Poterio serija, kurioje Feniksas yra galingas ir ištikimas padaras. Albui Dumbldorui priklausantis feniksas Fawkesas simbolizuoja nemirtingumą, atgimimą ir gėrio pergalę prieš blogį.
Šiandien Hario Poterio pasaulis įkvepia ne tik knygų ir filmų kūrėjus, bet ir kelionių bei apgyvendinimo paslaugų teikėjus. Instagramo naudotoja Sarah savo 49 tūkst. sekėjų paviešino viloje padarytą vaizdo įrašą. Filmuotoje medžiagoje matyti Diagono alėja, skraidanti mašina ir kambariai, primenantys knygose aprašytas burtininkų mokyklos patalpas. Aštuonių miegamųjų viloje vienu metu gali apsistoti 18 žmonių. Visi kambariai įrengti knygų apie H. Poterį tematika. Viename iš jų stovi Hogvartso ekspreso įkvėpta lova, kitas primena Dumbledore’o kabinetą, įskaitant fenikso Fawkeso statulą. Taip pat rasite kambarių, įrengtų kaip Varno Nago koledžo mokinių salė ar Grifindoro bokštas. Švilpynės ir Klastūnyno koledžų kambariai irgi turi savo atitikmenis. Visoje viloje netrūksta įvairiausių daiktų iš H. Poterio visatos.
Tualetai papuošti gyvatėmis, pelėdomis ir netgi vitražine undinėle - visai kaip prefektų tualete Hogvartse, kuriuo H. Poteris pasinaudoja knygoje „Ugnies taurė“. Ištaigingame poilsio kambaryje yra židinys ir keletas raudonų kušečių, išmargintų turkišku raštu, taip pat narvas su knyga „Monster Book of Monsters“ bei Paskirstymo Kepure. Taip pat viloje rasite visiškai įrengtą nemažą virtuvę ir didelį medinį valgomąjį stalą su virš galvos „pakibusiomis“ žvakėmis, o atsipalaiduoti galėsite Ronio Vizlio skraidančiame automobilyje „Ford Anglia“. Antrame aukšte esančiame lofte jūsų laukia Diagono alėja, kur įsikūrusi Ollivanderio burtų lazdelių parduotuvė, galima pasimėgauti sviestiniu alumi ir apžiūrėti vitrinose išdėliotus muliažus. Be to, šiame aukšte yra ir žaidimų kambarys su televizoriais, amerikietiškojo biliardo, stalo futbolo ir stalo ledo ritulio stalais, įrengtas kaip kvidičo aikštelė. Ši vila apibūdinama kaip vieta, kurioje galima pasinerti į magišką atmosferą ir pasijusti tarsi laiko mašina sugrįžus į viduramžius. Svečiai gali aiktelėti iš nuostabos, eidami pilims būdinga perėja, vedančia gilyn į burtininkų pasaulį, kur efektą sustiprina judantys paveikslai ir kalbantys vaiduokliai. Viršuje rasite unikalią burtininkų alėją, pasiruoškite įvairiausioms spalvoms, formoms ir pojūčiams.
2014.12.02 - LNK - per Kalėdas - visi Hario Poterio filmai! [anonsas]
Be astronominių ir kultūrinių aspektų, Fenikso simbolis taip pat naudojamas kaip talismanas, pritraukiantis sėkmę ir šlovę.
Vertėjų indėlis į kultūros sklaidą
Neįmanoma nepaminėti vertėjų vaidmens populiarinant užsienio literatūrą ir kultūrą. Zita Marienė, viena žymiausių lietuvių vertėjų, išvertė daugiau nei šimtą knygų, įskaitant J. K. Rowling „Hario Poterio“ seriją. Jos dėka lietuvių skaitytojai galėjo pasinerti į stebuklingą Hogvartso pasaulį ir susipažinti su kitų šalių autorių kūriniais. Z. Marienė iš pradžių trumpai dirbo „Minties“ leidykloje korektore, paskui perėjo į nuo jos atsiskyrusią „Mokslo“ leidyklą ir dirbo jaunesniąja redaktore. Kaip korektorė kadaise perskaitė B. Piesarsko ir E. Stasiulevičiūtės sudarytą „Anglų-lietuvių kalbos žodyną“, kaip jaunesnioji redaktore ‒ visus keturis „Rusų-lietuvių kalbų žodyno“ tomus. Leidykloje „Vaga“ Z. Marienė pradėjo dirbti su „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos knygomis. 1990 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. 1994 m. baigė vertėjų kursus Danų literatūros centre Kopenhagoje. 2016 m. Z. Marienei už sklandų, tikslų ir meistrišką A. Doerrio romano ,,Neregimoji šviesa“ vertimą iš anglų kalbos skirta Metų vertėjo krėslo premija. Svarbiausia vertėjai buvo išlaikyti pasakojimo intonaciją, šmaikštumą. Prigijo ir vertėjos taikliai parinkti naujadarai ‒ tikriausiai dabar jau neįsivaizduotume, kad žmonės tame pasaulyje būtų vadinami ne žiobarais, o kaip nors kitaip.
Pietinių žvaigždynų kilmė ir istorija
Pietinį dangų, esantį žemiau -65° deklinacijos, senovės babiloniečiai, egiptiečiai, graikai, kinų ir persų astronomai iš šiaurės į katalogą įtraukė tik iš dalies. Pietinių žvaigždynų istorija ilga ir sudėtinga. Įvairūs stebėtojai siūlė skirtingas grupes ir skirtingus pavadinimus, kai kurie atspindi nacionalines tradicijas arba buvo skirti įvairiems rėmėjams skatinti. Pietiniai žvaigždynai buvo svarbūs XIV-XVI a., kai jūreiviai naudojo žvaigždes dangaus laivybai. Italų tyrinėtojai, užfiksavę naujus pietų žvaigždynus, yra Andrea Corsali, Antonio Pigafetta ir Amerigo Vespucci.
Daugelis iš 88 IAU pripažintų žvaigždynų šiame regione pirmą kartą pasirodė dangaus gaubliuose, kuriuos XVI amžiaus pabaigoje sukūrė Petrusas Plancijus, daugiausia remdamasis olandų navigatorių Pieterio Dirkszoono Keyserio ir Frederiko de Houtmano stebėjimais. Pietiniai žvaigždynai tapo plačiai žinomi dėka 1603 m. Johanno Bayerio žvaigždžių atlaso Uranometrija. Dar keturiolika 1763 m. sukūrė prancūzų astronomas Nicolas-Louis de Lacaille, kuris taip pat padalijo senovės Argonautų Laivo žvaigždyną į tris (Burių, Kompaso, Laivo Kilio ir Laivagalio); šie naujos žvaigždynai pasirodė jo žvaigždžių kataloge, išleistame 1756 m. Keletas šiuolaikinių pasiūlymų neišliko. Pavyzdžiui, prancūzų astronomai Pierre'as Lemonnier ir Josephas Lalande'as pasiūlė žvaigždynus, kurie kažkada buvo populiarūs, bet vėliau buvo atmesti.
Žvaigždynų klasifikacija ir žymėjimas
Žvaigždynų atpažinimas laikui bėgant labai pasikeitė. Civilizacijos visame pasaulyje šimtmečius žymėjo žvaigždynus, o graikai stengėsi konsoliduoti senovės Babilono, Egipto ir Asirijos astronomų darbus. Graikijoje sukurtas Klaudijaus Ptolemėjaus Almagestas mums perteikia pirmuosius 48 „šiuolaikinius“ žvaigždynus. Tačiau nepersistenkime priskirti visų žvaigždynų pavadinimų graikams. Ptolemėjus stengėsi sujungti jau egzistavusius vardus, o nuo XVI ir XVII a. Europos astronomai ir dangaus kartografai įtraukė juos į pripažintą sąrašą. Sąrašui augant (kai kurie buvo laikomi neseniai atliktais atradimais, nes dėl jų buvimo vietos jie buvo matomi tik iš tam tikrų Žemės dalių), kiekvienas oficialus 88 žvaigždynas gavo savo ribas (nustatytos IAU 1928 metais), padedančios geriau identifikuoti atskiras žvaigždes. Visi pavadinimai kilę iš lotynų kalbos (1922 m. Romoje vykusio IAU susitikimo metu kiekvienas žvaigždynas taip pat gavo trijų raidžių santrumpą).
Žvaigždynai, per kuriuos eina Saulės, Mėnulio ir Saulės sistemos planetų metinio judėjimo regimieji takai, vadinami Zodiako žvaigždynais. Tradiciškai jų yra 12: Žuvys, Avinas, Tauras, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis. Nustačius tikslias žvaigždynų ribas, pasirodė, kad tarp jų įsiterpė ir tryliktasis žvaigždynas - Gyvatnešis, bet dažniausiai Zodiako žvaigždynui jis nepriskiriamas. Kiekviename žvaigždyne žvaigždės žymimos graikiškomis raidėmis: pati šviesiausia žvaigždė - alfa, antra pagal šviesumą - beta ir t. t.
Mitologiniai žvaigždynai
Graikiški žvaigždynų pavadinimai nenutolsta nuo senovės graikų mitologijos. Ne mažiau kaip 20 iš 88 vardų turi tvirtą ryšį su mitologija ir net daugelis gyvūnų taip pat yra susiję su mitologija. Į šią kategoriją patenka kai kurie iš labiausiai žinomų žvaigždynų, pavyzdžiui, Heraklis, Orionas (medžiotojas) ir Vandenio žvaigždynas.
- Andromeda, prirakinta mergelė (Andomeda)
- Vandenis, vandens nešėjas (Aquarius)
- Aukuras (Ara)
- Vežėjas (Auriga)
- Jaučiaganis (Bootes)
- Laivo Kilis, pagal Argo laivą (Carina)
- Kasiopėja, karalienė (Cassiopeia)
- Kentauras (Centaurus)
- Cefėjas, karalius (Cepheus)
- Berenikės Garbanos (Coma Berenice)
- Pietų Vainikas* (Corona Australis)
- Šiaurės Vainikas (Corona Borealis)
- Slibinas (Draco)
- Dvyniai (Gemini)
- Heraklis (Hercules)
- Hidra (Hydra)
- Pietų Hidra (Hydrus)
- Vienaragis (Monoceros)
- Gyvatnešis (Ophiuchus)
- Orionas, medžiotojas (Orion)
- Pegasas (Pegasus)
- Persėjas (Perseus)
- Feniksas, ugnies paukštis (Phoenix)
- Laivagalis, pagal Argo laivą (Puppis)
- Šaulys (Sagittarius)
- Burės, pagal Argo laivą (Vela)
- Mergelė, tapatinama su graikų deive Astraja (Virgo)
Gyvūnų žvaigždynai
Viena iš dažniausiai pasitaikančių žvaigždynų pavadinimų kategorijų, čia galite rasti visko - nuo Driežo iki Žirafos ir Delfino. Jautis yra laikomas seniausiu žvaigždyno pavadinimu dėl tų anksčiau minėtų prancūziškų urvų. Gyvūnai buvo pagrindinė pirminės senovinių vardų grupės dalis, nes daugelis jų yra susiję su mitologija. Juos taip pat plačiai naudojo olandų ir flamandų astronomas Petrus Plancius XVI a. 9-ajame dešimtmetyje ir XVII a. Lenkijos-Lietuvos Sandraugos (ATR) astronomas Johanesas Hevelius.
- Rojaus Paukštis (Apus)
- Erelis (Aquila)
- Avinas (Aries)
- Žirafa (Camelopardalis)
- Vėžys (Cancer)
- Skalikai (Canes Venatici)
- Didysis Šuo (Canis Major)
- Mažasis Šuo (Canis Minor)
- Ožiaragis (Capricornus)
- Banginis (Cetus)
- Chameleonas (Chamaeleon)
- Balandis (Columba)
- Varnas (Corvus)
- Gulbė (Cygnus)
- Delfinas (Delphinus)
- Aukso Žuvis (Dorado)
- Žirgelis (Equuleus)
- Gervė (Grus)
- Driežas (Lacerta)
- Liūtas (Leo)
- Mažasis Liūtas (Leo Minor)
- Kiškis (Lepus)
- Vilkas (Lupus)
- Lūšis (Lynx)
- Musė (Musca)
- Povas (Pavo)
- Žuvys (Pisces)
- Pietų Žuvis (Piscis Austrinus)
- Skorpionas (Skorpius)
- Gyvatė (Serpens)
- Jautis (Taurus)
- Tukanas (Tucana)
- Didieji Grįžulo Ratai, Didžioji Meška (Ursa Major)
- Mažieji Grįžulo Ratai, Mažoji Meška (Ursa Minor)
- Skraidanti Žuvis (Volans)
- Laputė (Vulpecula)
Kiti žvaigždynų pavadinimai
Nuo ryšių iki mokslinių instrumentų iki šiek tiek gamtos - tai labai skirtingus prietaisus ir įrankius apimanti kategorija. Kai kurie įdomesni šios grupės pavadinimai, tokie kaip Siurblys, Krosnis ir Laikrodis, suteikti XVIII a. prancūzų astronomo Nicolas-Louis de Lacaille, kuris žavėjosi mokslu.
- Siurblys, pavadintas prancūziško oro siurblio vardu (Antlia)
- Skaptukas (Caelum)
- Skriestuvas (Circinus)
- Taurė (Crater)
- Pietų Kryžius (Crux)
- Eridanas, upė (Eridanus)
- Krosnis (Fornax)
- Laikrodis, pavadintas pagal švytuoklinį laikrodį (Horologium)
- Indėnas (Indus)
- Svarstyklės (Libra)
- Lyra (Lyra)
- Stalkalnis (Mensa)
- Mikroskopas (Microscopium)
- Matuoklė (Norma)
- Oktantas (Octans)
- Tapytojas (Pictor)
- Kompasas (Pyxis)
- Tinklelis, pagal teleskopo dalį (Reticulum)
- Strėlė (Sagitta)
- Skulptorius (Sculptor)
- Skydas (Scutum)
- Sekstantas (Sextans)
- Teleskopas (Telescopium)
- Trikampis (Triangulum)
- Pietų Trikampis (Triangulum Australe)
Svarbiausi pietiniai žvaigždynai: Pietų Kryžius, Skulptorius ir Pietų Žuvis
Pietų Kryžius (Crux)
Pietų Kryžius, Cru, yra dangaus pietinės hemisferos žvaigždynas, kurio plotas siekia 68 kvadratinius laipsnius. Ryškiausios jo žvaigždės: 0,8 ryškio Akruksas (α Cru), 1,2 ryškio Mimoza, arba Bekruksas (β Cru), 1,6 ryškio Gakruksas (γ Cru) ir 2,8 ryškio Kryžiaus δ (δ Cru). Šios žvaigždės danguje sudaro kryžiaus formos figūrą. Žvaigždyne yra padrikasis žvaigždžių spiečius Brangakmenių Dėžutė (NGC 4755) ir didžiulis maždaug 6° skersmens tamsus tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesis Angliamaišis, nusitęsiantis į gretimus Kentauro ir Musės žvaigždynus.
Ryškiausios Pietų Kryžiaus žvaigždės
| Pavadinimas | Ryškumas |
|---|---|
| Akruksas (α Cru) | 0,8 |
| Mimoza, arba Bekruksas (β Cru) | 1,2 |
| Gakruksas (γ Cru) | 1,6 |
| Kryžiaus δ (δ Cru) | 2,8 |
Skulptoriaus žvaigždynas
Rudenį Lietuvoje matoma tik šiaurinė Skulptoriaus žvaigždyno dalis. „Skulptoriaus dirbtuvėmis“ jį 1756 m. pavadino Lui de Lakailis. Šiame žvaigždyne randasi viena ryškiausių galaktikų, spiralinė NGC 253 (Skulptoriaus), kurią galima stebėti net su žiūronais. Ji gana arti, „tik“ už 2,5 megaparseko. Ji atrodo kaip diskas, todėl vadinama Sidabrine moneta. Galaktiką 1783 m. atrado Caroline Herschel. Skulptoriaus galaktika - gana įdomus objektas stebėjimams. 1999 m. nustatyta, kad jos centre esanti juodoji skylė baigė aktyvumą, „užsnūdo“. O radijo teleskopu ALMA aptikta, kad iš centro sklinda tankūs šaltų dujų srautai (250 km/sek. greičiu), kurie, manoma, nulemia žvaigždžių formavimąsi aplinkinėse galaktikoms. Taip pat aptikti rentgeno šaltinius - spėjama, kad tai dar kitos juodosios skylės, kurios pamažu dreifuoja link galaktikos centro.
Pietų Žuvies žvaigždynas
Pietų Žuvis (Piscis Austrinus) yra pietinis žvaigždynas, matomas pietų horizonto. Pavadinimas kilo iš arabų kalbos fum al-hūt - „Banginio (arba Žuvies) burna“. Kitas pavadinimas - Difda al Auwel („Pirmoji varlė“). Žvaigždyne yra ryškioji žvaigždė Fomalhautas (α PsA), esanti už 25 švm. Ji gana jauna žvaigždė, jos amžius 200-440 mln. m. Nuo 1998 m. apie ją aptiktas protoplanetinis diskas, kurio išorinis kraštas siekia 133 a.v. Diskas skleidžia infraraudonąjį spinduliavimą. Diskas gavo „Saurono akies“ pavadinimą. Nuo 1998 m. buvo spėliojama apie ekzoplanetą, tačiau vėliau tuo imta abejoti, o 2020 m. nustatyta, kad ten yra dulkių debesis, kilęs susidūrus asteroidams.
Tamsiojo debesies žvaigždynai
Didysis plyšys (The Great Rift), tamsių dėmių serija Paukščių Take, yra labiau matoma ir ryškesnė pietų pusrutulyje nei šiauriniame. Kai kurios kultūros įžvelgė šių dėmių formas ir suteikė šiems „tamsiųjų debesų žvaigždynams“ pavadinimus. Inkų civilizacija identifikavo įvairias tamsias sritis arba tamsius ūkus Paukščių Take kaip gyvūnus ir susiejo jų išvaizdą su sezoninėmis liūtimis. Australijos aborigenų astronomai taip pat aprašo tamsių debesų žvaigždynus, iš kurių garsiausias yra Emu danguje. Šie žvaigždynai nėra oficialiai įtraukti į 88 žvaigždynų sąrašą.
Nauji horizontai: Euklido teleskopo atradimai
Mokslas nestovi vietoje, o naujos technologijos leidžia mums pažvelgti į visatos gelmes ir atrasti naujus žvaigždynus bei galaktikas. Euklido kosminis teleskopas, pakilęs į dangų 2023 m., skirtas tyrinėti tamsiąją medžiagą ir tamsiąją energiją bei suteikti žinių apie visatos evoliuciją. Neseniai Euklido komanda paskelbė naujas mokslines nuotraukas, kuriose matomi milžiniški galaktikų telkiniai, gyvybingi žvaigždžių formavimosi lopšiai ir tolimos spiralinės galaktikos.
Milžinišką Abell 2390 galaktikų telkinį sudaro daugybė galaktikų, tokių kaip Paukščių Takas. Nuotraukoje matyti daugiau kaip 50 000 jų. Tokios galaktikų grupės kaip Abell 2390 yra didelės tamsiosios medžiagos (materijos forma, kurios negalime tiesiogiai stebėti, tačiau manoma, kad ji kartu su tamsiąja energija sudaro didžiąją dalį Visatos turinio) saugyklos. Abell 2390 yra už 2,7 mlrd. šviesmečių. Galaktikų telkinys Abell 2764 (viršuje dešinėje) yra maždaug už 1 mlrd. šviesmečių. Euklido atliekami Abell 2764 ir Abell 2390 stebėjimai leidžia mokslininkams pamatyti kai kurias tolimiausias galaktikas, kurios gyveno paslaptingu laikotarpiu, vadinamu kosminiais tamsiaisiais laikais. Tuomet visatos amžius buvo tik 700 mln. metų, t. y. vos 5 proc. dabartinio. Apačioje kairėje taip pat galima pastebėti ir ryškią pirmo plano žvaigždę *BP-Phoenicis/HD 1973, kuri yra mūsų galaktikoje.
Messier 78 (centrinis ir ryškiausias regionas) - gyvybingas žvaigždžių formavimosi lopšys, kurį gaubia tarpžvaigždinių dulkių apsiaustas. Ši nuotrauka neturi precedento - tai pirmasis tokio detalumo šio jauno žvaigždžių formavimosi regiono kadras.
NGC 6744 - viena didžiausių spiralinių galaktikų už mūsų vietinės erdvės ribų (ją sudaro Paukščių takas ir dar 53 gravitaciniais ryšiais susietos galaktikos). Tai tipiškas pavyzdys galaktikos, kuri šiuo metu formuoja didžiąją dalį žvaigždžių netolimoje visatoje. NGC 6744 yra už 30 mln. šviesmečių. Žinoma, kad spiralinė struktūra galaktikoms yra svarbi, nes spiralės atšakos juda ir spaudžia dujas, taip skatindamos žvaigždžių formavimąsi.
Už 62 mln. šviesmečių, Aukso žuvies žvaigždyne, išsidėsčiusi Dorado galaktikų grupė yra viena turtingiausių galaktikų grupių pietų pusrutulyje. Naujoje nuotraukoje Euklidas užfiksavo Dorado galaktikų evoliucijos ir susijungimo požymius. Planuojama, kad „Euclid“ teleskopas, stebėdamas net už 10 mlrd. šviesmečių esančius objektus, leis geriau suprasti visatos struktūrą ir evoliuciją.
Dangaus klajūnai: kometos ir meteorų lietūs
Be žvaigždynų ir galaktikų, dangaus skliaute galima išvysti ir kometas - įspūdingus reiškinius, kurie nuo seno kėlė žmonėms susižavėjimą ir baimę. Didelė kometa su ryškia galva ir uodega, nusidriekusia per pusę dangaus, yra įspūdingas reiškinys. Didelę kometą sudaro trys pagrindinės dalys: branduolys, galva (arba koma) ir uodega. Uodegos būna dviejų rūšių - dujų ir dulkių. Kometos yra Saulės sistemos nariai, bet jų orbitos yra smarkiau ištęstos ir skiriasi nuo planetų orbitų.
Meteorų lietūs ir planetų stebėjimai
Įspūdingiausiu meteorų lietumi rugpjūtį būna perseidai, piką pasiekiantys rugpjūčio 12-13 d. vidurnaktį prieš švintant. Per valandą danguje sužimba 50-100 meteorų. Perseidai - Svifto-Tutlio kometos dalelės ir nuolaužos. Nuo tada, kai ši kometa 1992 m. pasiekė perihelį, nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios galime stebėti jos sukeltą meteorų lietų, tarsi atskrendantį iš Persėjo žvaigždyno (greta Andromedos žvaigždyno).
Pirmąkart perseidai paminėti 36 m. kinų metraštyje; jie taip pat minimi 8-11 m. įvairių šalių kronikose. Italijoje jie buvo vadinami „Šv. Lauryno ašaromis“, nes jo šventė Italijoje vykdavo prieš pat perseidų piką, rugpjūčio 10 d. Pati Svifto-Tutlio kometa yra periodinė, reguliariai prie Saulės apsilankanti maždaug kas 133 m. Ją 1862 m. atrado Amerikos astronomai Lewis A. Swift‘as ir Horace P. Tuttle‘as. Kometa vėl sugrįš 2126 m. Jokios specialios įrangos nereikia - jie matomi plika akimi. Tiesiog susiraskite tamsią vietą, kur nėra jokių pašalinių šviesų, apie 30 min. pripraskite prie tamsos, o tada žvelkite į šiaurės rytų pusę (nors meteorai gali pasirodyti ir bet kurioje dangaus vietoje).
Kitu meteorų lietumi rugpjūtį yra Alfa kaprikornidų srautas, kasmet matomas maždaug nuo liepos 3 d. iki rugpjūčio 15 d. Jie tarsi atskrenda iš Ožiaragio Alfos žvaigždės. Jų šaltinis - kometa 169P/NEAT. Lyginant su kitais srautais, jie atrodo lėtesni ir ryškesni.
Drakonidai (jie ir Džakobinidai) šmėkščios spalio 6-10 d. Jų šaltinis - 21P Giacobini-Zinner kometa, kurią 1900 m. atrado M. Giacobini, tačiau ją pametė ir vėl ją 1913 m. atrado E. Zinner‘is. Orionidai susiję su Halio kometa, ką pirmąkart 1911 m. nurodė Olivjė. Jų srautas trunka nuo spalio 2 d. iki lapkričio 7 d.; maksimumas - spalio 21 d. Pietiniai tauridai aktyvūs nuo rugsėjo 10 d. iki lapkričio 20 d.
Iki gruodžio 10 d. bus matomi Tauridai (lot. Taurus), susiję su Encke kometa, turintys dvi atšakas: šiaurinę (tebesitęsiančią gruodį) ir pietinę (iki lapkričio 20 d.). Juos pratęs geminidai (gruodžio 4-17 d.) su dideliu kiekiu greitų ir ryškių meteorų. Jų pavadinimas kilęs nuo Dvynių žvaigždyno (lot. Gemini). Gruodį bus galima stebėti 46P/Virtaneno kometą - trumpo periodo (5,4 m) iš Jupiterio šeimos. Ji praeidama savo perihelį (gruodžio 11 d.) kartu ir priartės prie žemės arčiausiai (0,07 a.v.).
Jau senokai nebuvo planetų ryto danguje. Paradui vadovauja Venera, Mergelėje spindinti iki pat Saulei tekant. Nuo gruodžio 14 d. persikels į Svarstykles. Gruodį ji bus pasiekusi 4 val. 4,48m. Į ryto metą persikėlė ir Jupiteris, - skubėdamas į pasimatymą su Venera. O gruodžio 21 d. Marsas jau bus Vandenio žvaigždyne, kur gruodžio 8 d. skirs vos 3’. Nukreipkite teleskopus į Marsą ir fotografuokite, o Neptūną gausite priedo nemokamai!
tags: #zvaigzdynas #i #pietus #nuo #fenikso