Geografinės koordinatės yra nepakeičiamas įrankis norint tiksliai nustatyti vietą Žemės paviršiuje. Šios koordinatės, apimančios platumą ir ilgumą, leidžia suprasti ne tik mūsų planetos formą, bet ir jos unikalumą. Keliauti į pietus visada žavi. 45° pietų platumos kirtimas - tai savotiškas geografinis pasiekimas. Šis faktas suteikia kelionei papildomo žavesio ir leidžia pasijusti arčiau Antarkties, atveriant duris į regionus, pasižyminčius išskirtiniu gamtos grožiu ir įdomiomis patirtimis.
Geografinės Koordinatės ir Žemės Forma
Izaoko Niutono teorijų šalininkai tvirtino, kad Žemės rutulys truputėlį paplokščias per ašigalius. Todėl prestižinėje Paryžiaus Mokslų akademijoje 1735-aisiais užvirė debatai, kokia iš tikrųjų yra Žemės forma. Tad 1736 metais tikrajai planetos formai nustatyti buvo suburtos dvi ekspedicijos.
Geografinė platuma φ yra kampas tarp Žemės pusiaujo plokštumos ir vertikaliosios (einančios sunkio jėgos kryptimi) linijos, išvestos per tam tikrą Žemės paviršiaus tašką. Ji skaičiuojama nuo pusiaujo nuo 0° iki ±90° (teigiama - Šiaurės ašigalio kryptimi, neigiama - Pietų ašigalio kryptimi). Taip apibrėžta geografinė platuma nustatoma pagal astronominius stebėjimus, todėl ji kartais vadinama astronomine platuma. Žemės paplokštumas ir masių pasiskirstymo joje netolygumai nėra dideli, todėl astronomijoje Žemė dažnai laikoma tiesiog vienalyčiu rutuliu. Tada tam tikro Žemės paviršiaus taško geografinę ilgumą galima matuoti pusiaujo lanku nuo pradinio dienovidinio iki to taško dienovidinio, o geografinę platumą - šio dienovidinio lanku nuo pusiaujo iki pasirinktojo taško.
Geografinė ilguma λ − tai dvisienis kampas tarp pradinio (Grinvičo) dienovidinio ir tam tikro Žemės paviršiaus taško dienovidinio plokštumų. Ji matuojama nuo pradinio dienovidinio nuo 0° iki 360°, arba nuo 0h iki 24h.
1936-aisiais, pažymint prancūzų ekspedicijos dušimtąsias metines, netoli Ekvadoro sostinės Kito buvo pastatytas monumentas. Jis iškilo tiksliai ant menamos linijos, kuria, pasak XVIII amžiaus prancūzų mokslininkų, eina nulinė platuma arba, kitaip tariant, pusiaujas. Paminklą, vadinamą „pasaulio viduriu“, iki šiol aplanko daugybė turistų. Čia galima apžergti ekvatorių: viena koja atsistoti pietų, o kita - šiaurės pusrutulyje. Pasirodo, remiantis naujausiais tyrimais, pusiaujas eina šiek tiek kitur.
Senovės Astronomija ir Koordinačių Išmanymas
Neįtikėtina, bet tikrąsias ekvatoriaus koordinates jau daug šimtmečių iki prancūzų atvykimo buvo nustatę tenykščiai žmonės. 1997 metais truputį į šiaurę nuo Kito, Katekiljos kalno viršūnėje, atrastas iš pažiūros nereikšmingas radinys - puslankiu pastatytos sienos griuvėsiai. Abu sienos galus jungianti linija su pusiauju sudaro 23,5 laipsnio kampą. Tai beveik idealiai atitinka Žemės ašies pasvirimą! Be to, vienas tos linijos galas rodo į Saulės patekėjimo vietą per gruodžio saulėgrįžą, o kitas galas - į Saulės nusileidimo vietą per birželio saulėgrįžą. Tai rodo, kad Katekilja galėjo būti senovinis astronominių stebėjimų centras.
Kai visas tokias linijas perkėlė į žemėlapį, jame išryškėjo taisyklinga figūra - aštuoniakampė žvaigždė. Tokia aptinkama ant senovinių keramikos dirbinių, ir iki šiol būdavo aiškinama kaip paprasčiausias Saulės simbolis - mat anksčiau šios šalies gyventojai Saulę garbindavo. Čionykštės gentys dar ir dabar vaizduoja aštuoniakampes žvaigždes audinių ir drabužių raštuose, kaip tikriausiai darydavo ir jų protėviai.
Svarius įrodymus apie senųjų gyventojų astronomijos išmanymą dabar renka Kitsatu projekto dalyviai, kuriems vadovauja K. Kobas. Netgi pavyko atspėti, kokioje vietoje turėtų slypėti dar neatrasti griuvėsiai. 1999-ųjų rugsėjį Kitsatu projekto vykdytojai rekomendavo atlikti kasinėjimus Kito rajone, Altamiroje, kuris yra ant vieno iš žvaigždės spindulių, išvesto nuo Katekiljos 23,5 laipsnio kampu. Kai kurie Katekiljos žvaigždės spinduliai eina tiesiai per bažnyčias, kurias pastatė kolonizatoriai ispanai. K. Kobas sako, kad 1570 metais Limos miesto taryba pareikalavo „visose pagonių šventovių ir garbinimo vietose statyti bažnyčias, vienuolynus, koplyčias ir kryžius“. Ispanijos karalystė čiabuvių religijos centrus laikė stabmeldystės lizdais. Taigi juos griovė ir ten pat statė katalikų šventoves. Vienas tokių statinių yra XVI amžiaus Šv. Pranciškaus bažnyčia senojoje kolonijinėje Kito dalyje. Ji stovi ant Katekiljos žvaigždės spindulio, vietoje labai seno, dar prieš inkus buvusio pastato.
Bažnyčią statė taip, kad per gruodžio saulėgrįžą tekančios Saulės spinduliai prasiskverbtų per šventovės kupolą ir apšviestų virš altoriaus padarytą trikampį. Saulei kylant, šviesos pluoštas leidžiasi žemyn, kol įspūdingai nutvieskia atvaizdo, vadinamo „Dievu Tėvu“, veidą. Ir tai atsitinka tiksliai per gruodžio saulėgrįžą!
Vienintelė vieta, kur lygiadienių vidurdienį nebūna šešėlių, yra pusiaujas. Be to, Katekiljos kalnas stebėti dangaus kūnus toks parankus, kad Saulės garbintojai negalėjo jo nepamatyti. Katekilja nuo savo papėdės iškilusi 300 metrų; iš vienos pusės - rytinė, iš kitos - vakarinė Andų kalnų grandinė. Vaizdingų Andų viršūnių fone lengva kasdien pasižymėti tikslius saulėtekio bei saulėlydžio taškus. Nuo Katekiljos atsiveria netrukdomas 360 laipsnių vaizdas - be jokių optinių prietaisų matosi apie 20 senovinių gyvenviečių ir maždaug 50 archeologinių kasinėjimų vietų. O dėl to, kad kalnas yra ant nulinės lygiagretės, nuo jo galima stebėti ir pietinį, ir šiaurinį dangaus pusrutulius.
Saulės Judėjimas ir Metų Laikai
Kadangi Žemės ašis pakrypusi maždaug 23,5 laipsnio kampu, Saulė kasdien kyla ir leidžiasi vis kitoje vietoje. Ji po truputį slenka į šiaurę ir į pietus nuo pusiaujo. Kartą metuose Žemė atsiduria tokiame orbitos taške, kuriame planetos ašis šiauriniu galu pasvirusi tiesiai į Saulės pusę, ir tada Saulė pateka toliausiame šiauriniame taške - 23,5 laipsnio į šiaurę nuo pusiaujo. Tai įvyksta apie birželio 21-ąją. O kai Žemės ašis pasvirusi tiksliai į Saulės pusę pietiniu galu, Saulė pateka toliausiame pietiniame taške - 23,5 laipsnio į pietus nuo pusiaujo. Taip atsitinka apie gruodžio 21-ąją.
O štai pusiaukelėje tarp saulėgrįžų Saulė atsiduria tiesiai virš Žemės pusiaujo. Tai vadinama lygiadieniu, nes per jį visoje Žemėje dienos ir nakties trukmė susilygina. Maždaug kovo 20-ąją ir rugsėjo 21-ąją Saulė pateka tiksliai rytuose, 12 valandų slenka pusiauju ir nusileidžia tiksliai vakaruose.
Šviesuliai nepaklūsta nusistovėjusiai žvaigždžių išsidėstymo tvarkai ir slankioja iš vieno žvaigždyno į kitą. Tai − Saulė, Mėnulis, planetos, kometos, dirbtiniai Žemės palydovai, meteorai. Metinis Saulės judėjimas ekliptika tėra tiktai regimasis reiškinys, tikrojo Žemės skriejimo aplink Saulę atspindys. Ekliptika - tai linija, kuria dangaus sfera kertasi su Žemės orbitos plokštuma.
Visiems, o ypač vidutinių platumų gyventojams gerai pažįstamas periodiškai pasikartojantis šilumos režimo kitimas, t.y. metų laikų kaita. Metų laikai seka metinį kulminuojančios Saulės aukščio kitimą, susietą su ekliptikos posvyriu į dangaus pusiaują. Kai Saulė būna lygiadienių taškuose, plokštuma, skirianti apšviestą Žemės pusę nuo neapšviestos, eina per Žemės sukimosi ašį: šiaurinis ir pietinis Žemės pusrutuliai gauna vienodai šilumos. Abiejų pusrutulių apšvietos sąlygos labiausiai skiriasi Saulei esant saulėgrįžų taškuose, tuomet viename pusrutulyje Saulė yra maksimaliame aukštyje, o kitame - minimaliame.
45-oji Pietų Platuma: Geografinė Riba ir Patrauklios Vietos
Keliauti į Milford Sound, pavyko pasiekti šią įsivaizduojamą liniją Žemės rutulyje. Tai lyg geografinis kaleidoskopas, kuriame susipina įvairūs objektai ir patirtys, pradedant gamtos stebuklais ir baigiant žmogaus sukurtomis įdomybėmis.
Matheson Ežeras: Atspindžių Karalystė
Matheson ežeras Naujojoje Zelandijoje - tai vieta, kuri garsėja savo ramybe ir nuostabiais atspindžiais. Esant tinkamoms oro sąlygoms, ežero vanduo tampa tarsi veidrodis, atspindintis aplinkinių kalnų, įskaitant didingąjį Aoraki (Kuko kalną), siluetus. Net ir apsiniaukusią dieną pasivaikščiojimas aplink ežerą suteikia malonumo ir leidžia pajusti gamtos grožį.
Wanaka: Iliuzijų Muziejus
Wanaka - tai miestas, kuriame galima ne tik grožėtis gamta, bet ir patirti optinių iliuzijų. Iliuzijų muziejuje galima išbandyti savo smegenų galimybes. Vienas iš populiariausių eksponatų - 15 laipsnių pakreiptas kambarys. Jame viskas pakreipta taip, kad smegenys nesuvokia, kas vyksta. Žmogus eina į viršų, bet atrodo, kad krenta atgal. Vestibuliarinis aparatas tokiomis sąlygomis greitai pradeda protestuoti, todėl ilgai išbūti tokiame kambaryje yra sudėtinga.
Lašišų Žvejyba: Greitas Laimikis
Netoli Roy kalno yra vieta, kur galima išbandyti savo sėkmę žvejojant lašišas. Principas paprastas: gauni meškerę, pagauni žuvį, ją pasveria, paruošia pagal pageidavimą ir susimoki už laimikį. Kartais žvejyba trunka ilgai, bet pasitaiko ir išimčių. Vienam žvejui pavyko pagauti žuvį vos per vieną minutę! Tai nustebino net patyrusius žvejus ir žuvų svėrėjus.
Crichton Kalnas: Saulės Nubučiuotas Takas
Crichton kalnas - tai viena iš paskutinių viršūnių, į kurią buvo įkopta Naujojoje Zelandijoje. Tuo metu, kai didžiojoje salos dalyje pliaupė lietūs ir siautėjo potvyniai, Queenstown džiugino saulė. Infocentre buvo pasiūlytas kelių valandų nesunkus žygis į Crichton kalną. Pakeliui galima pamatyti upių santakas ir restauruotą XIX amžiaus statinį. Žygis į šį kalną - tai puiki galimybė pasimėgauti gamta ir pasikrauti teigiamos energijos.
Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografija“: Istorinis Koordinačių Žymėjimas
Didžiausias Antikos geografijos autoritetas Klaudijus Ptolemajas (ca 100 - ca 170 a. po Kr.) savo veikalą parašė apie 150 metus. Apie patį autorių mažai kas yra žinoma. Jo „Geografija“, palyginti su kitais Antikos autoriais, pateikia daugiausiai ir pačių išsamiausių žinių apie Vyslą, jos apylinkes ir greta gyvenusias tautas. Tai pats didžiausias iš Antikos laikų išlikęs toks veikalas. Jo siekis buvo žemėlapyje pavaizduoti oikumenę - visas tuo metu žinomas pasaulio žemes. Atrodo, kad jis ir buvo pats pirmasis tai padaręs geografas, nors, be abejo, dirbdamas šį darbą turėjo daug pirmtakų.
Ptolemėjaus veikalas, be kita ko, yra ir pats didžiausias vietovardžių sąvadas, kuriame yra per 8 000 pavadinimų, iš jų apie 6 400 pateikti su geografinėmis koordinatėmis, ir tai yra didžiausia Ptolemėjaus inovacija. Norėdamas, kad jo oikumenės žemėlapį būtų galima nubraižyti iš pateiktų duomenų, po pirmosios įvadinės knygos jis sistemingai, eidamas iš vakarų į rytus ir iš šiaurės į pietus, surikiuoja įvairių regionų aprašymus: nubrėžia ribas, aprašo pagrindinius geografinius objektus, nurodydamas koordinates, sužymi tuose kraštuose gyvenančias tautas.
Didžioji Ptolemėjaus „Geografijos“ mįslė yra jo pateikiamos koordinatės. Jau seniai tyrėjai bando jas išversti į šiuolaikinę geografijos kalbą. Atrodytų, kad Ptolemėjaus koordinatės turėtų būti lengvai skaitomos: kaip ir šiandien, jo nulinis meridianas yra pusiaujas, Žemės paviršių jis skaičiuoja tais pačiais laipsniais, kaip ir mes šiandien, sferinės geometrijos skaičiavimų būdai gerai žinomi. Nulinė jo ilgumos lygiagretė eina, žinoma, ne per Grinvičą prie Londono, bet per Palaimintąsias salas. Tyrėjai ieško ir randa daug paaiškinimų (Ptolemajas perdėm ištęsia oikumenę vakarų-rytų kryptimi; jo įsivaizduojamas Žemės rutulys yra gerokai mažesnis nei iš tikrųjų; netikslūs matavimai; informatorių ir perrašinėtojų klaidos) ir visaip mėgina perskaičiuoti „Geografijos“ nuorodas. Atrodo, kad atsargiausia išties būtų ne ieškoti vienos bendros formulės, bet paskirai nagrinėti kiekvieną geografinį regioną.
Lotyniškame pasaulyje veikalas pradeda sklisti praėjus šimtui metų nuo jo atradimo Konstantinopolyje, kai jį 1400-1410 m. į lotynų kalbą išvertė Emanuelis Chrisoloras ir Jacopo Angeli da Scarperia.
tags: #45 #laipsniu #pietu #lygiagrete