LABAI PATIKO. Atvira Agnės istorija įtraukia ir suteikia motyvacijos pačiam susimąstyti. Taip pat smagu, kad knygoje pateikiami lengvi ir skanūs receptai. Buvau maloniai nustebinta, kad be receptų radau ir geros informacijos.
Nesėkmingai išbandžiusi begalę dietų ir mitybos būdų, TV ir radijo laidų vedėja, renginių organizatorė Agnė Grigaliūnienė jau buvo susitaikusi su mintimi, kad niekada netaps lengvesnė, sveikesnė ir energingesnė. Tačiau pabandžiusi laikytis ketogeninės ir mažai angliavandenių turinčios mitybos principų, savo gyvenimo būdą (ir išvaizdą!) pakeitė neatpažįstamai. Šioje knygoje "#agnėsketo" Agnė dalijasi asmenine patirtimi, drauge su specialistais aiškinasi, kas gi yra keto ir ką reikia žinoti jo besilaikantiems bei pateikia lengvai pagaminamus, pačios išbandytus ir mėgiamus receptus.
Kuo išskirtinė Agnės #agnėsketo knyga?
„Socialiniuose tinkluose pradėjusi dalintis receptais, nuotraukomis ir informacija apie keto, sulaukiau tiek keistų klausimų - tarsi aš pirmoji būčiau apie tai prabilusi! Ir žinutėmis, ir gyvai manęs klausinėjo elementarių dalykų, nors apie tai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje kalba gydytojai, mitybos specialistai, treneriai. Nuolatos sulaukiu žinučių ir laiškų, manęs teiraujasi, koks gi stebuklas yra tas keto." Ši knyga skirta tiems, kurie meilę sau dažnai išreiškia per maistą. Tiems, kurie siekia padaryti daugiau (ir lengviau!) šuoliukų per treniruotę, kurie nori geriau miegoti, atrasti nuostabų paprastų ir grynų maisto produktų skonį, sveikiau maitinti savo šeimą - keto ir mažai angliavandenių turinti mityba lengvai pritaikoma visų reikmėms.
Receptai šioje knygoje nėra labai sudėtingi - ir ne tik todėl, kad Agnė nėra šefė virtuozė, bet ir dėl to, kad keto produktai yra paprasti ir aiškūs: mėsa, sūris, avokadas, lašiša, kiaušinis... Ne kokie nors pusfabrikačiai, pusgaminiai ar cukrumi dažniausiai pagardinti mišiniai. Ši knyga skirta visiems, kurie nori dailesnių kūno formų ir daugiau energijos, su tuo susijusios laimės ir harmonijos. Čia rasite lengvai paruošiamų receptų ir idėjų, kaip jais varijuoti ir atrasti naujų skonių. Jie, beje, tinka ne tik ketogeninės ir mažai angliavandenių turinčios mitybos sekėjams, bet ir visiems, norintiems paįvairinti savo virtuvės meniu.
Agnės kelias ir svarbiausi principai
Viską išbandžiau ir patikrinau pati, bet kiekvienam primygtinai siūlau prieš keičiant mitybą pasikonsultuoti su specialistais ir, svarbiausia, klausyti savo kūno. Manajam viskas, apie ką pasakoju, tiko tobulai! Nuo jaunystės daug klaidžiojusi, įsiskaudindavusi, įsisprausdavusi į rėmus ir vėl atsipalaiduodavusi, pagaliau suradusi savąjį keto kelią, drąsiai juo leidausi ir beveik nesigręžiodama nuėjau. Ir šiandien smagiausia, kad visų kūno bei mąstymo pokyčių pasiekiau savo valia, jėgomis, užsispyrimu. Žinoma, bendrakeleivių - šeimos, artimųjų, draugų, gydytojų, mitybos specialistų palaikoma. Šis kelias - tik mano, #agnėsketo kelias. Jis nebūtinai tiks kitiems. Bet jei jame rasite įkvėpimo ir padedami specialistų galėsite juo pasukti, nuoširdžiai džiaugsiuosi dėl dar bent vieno laimingu ir sveikesniu tapusio bei GARDŽIAI valgančio žmogaus. Juk gyvenimas gali ir turi būti skanus. Visomis prasmėmis.
Prabėgusius metus renginių ir komunikacijos įmonės OLIVE vadovė, televizijos ir radijo laidų vedėja, Renginių industrijos asociacijos valdybos narė Agnė Grigaliūnienė (40) apibūdina taip, kaip dauguma mūsų: „Mažų mažiausia - keisti.“ Tačiau tarp tų keistumų ir stojusių darbų buvo naujienų ir džiaugsmo: spausdinamas jau trečias leidimas pernai išėjusios knygos „#agnėsketo… ir kiti receptai“, kurioje ji dalijosi pačios atrastais, gydytojų papildytais geros savijautos ir gardžių patiekalų receptais. „Agne, kas per tuos metus nuo „#agnėsketo… ir kiti receptai“ pasirodymo pasikeitė?“ - klausia pašnekovas. Agnė atsako: „Be viso nerimo ir sunkumo - man, kaip renginių organizatorei, yra labai daug spręstinų darbinių klausimų, - šie metai padovanojo daug gerų dalykų. Iš naujo patikrinau ir įtvirtinau tai, apie ką pasakojau knygoje, - kaip svarbu klausyti savęs, savo kūno ir dvasios sveikatos. Dar labiau klausau savęs, ko ir kiek noriu valgyti."
Keto mitybos evoliucija ir protarpinis badavimas
Agnė toliau tęsia savo #agnėsketo liniją - kuo mažiau angliavandenių, pridėtinio cukraus, nėra vaisių, bulkų, makaronų, vyrauja mėsa, žuvis, kiaušiniai, sūriai, gryni produktai, daug lapinių daržovių. Jau tada, kai rašė knygą, jos nebevargino persivalgymai - tie momentai, kai laikaisi laikaisi, prisižiūri ir staiga prie stalo nutrūksti. „To nebebūna. O persivalgymą kartais net planuoju. Pavyzdžiui, prieš Užgavėnes žinojau, kad skambinsiu mamai, klausiu jos skaniausių pasaulyje blynų recepto, nes pati jų kepti anksčiau sąmoningai nesimokiau, kad neprisivalgyčiau, - jie nepaprastai gardūs. Bet per Užgavėnes, planavau iš anksto, prikepsiu šeimai mėgstamiausių blynų, o ir pati jų valgysiu su didžiuliu malonumu, savęs visiškai negraušiu. Paskui išeisiu ilgiau pasivaikščioti.“
Sulėtėjęs gyvenimo tempas lėmė ir kitą teigiamą pokytį - Agnė gali valgyti tada, kada išties nori, o ne kada ką spėja bėgdama nutverti ar per numatytus pietus su klientu, kaip būdavo anksčiau. „Šito nebenoriu ir net grįžusi į įprastą gyvenimą mėginsiu valgyti klausydama alkio jausmo. Ir toliau laikausi protarpinio badavimo, tik jį taikau kas antrą dieną arba pamėtau dukart per savaitę, kad kūnas prie to nepriprastų, vis nusistebėtų lyg nauju dalyku. Mano formulė 16+8 išlikusi ir dabar: tarp paskutinio vienos dienos ir pirmo kitos valgymo darau 16 valandų pertrauką. Dažniausiai valgau du kartus per dieną, bet jei noriu trečio, per daug nesigrauždama sėdu ir valgau. Įsiklausymas į tikrąjį alkį buvo atimtas mano intensyvaus gyvenimo būdo."
Fizinis aktyvumas ir gamtos galia
Agnė džiaugiasi naujais įpročiais, ypač kasdieniniais ilgais pasivaikščiojimais miške. „Kadangi mano pagrindinė gyvenimo veikla uždrausta, daug laiko su šeima leidžiame sodyboje arba Nidoje. Galiu džiaugtis dviejų ar trijų valandų pasivaikščiojimu miškais kiekvieną dieną. Tokia mano rutina, man reikia daug judėti. Kūnui to reikia, nes jis linkęs keistis, jei tik sustoju. Vienu metu nueidavau po 15 kilometrų per dieną, bet tada jau kūnas, tiksliau - pėda, leido suprasti, kad tiek yra per daug. Nepuoliau kaip spartietė toliau per jėgą eiti tų 20 tūkstančių žingsnių, o savaitę pailsėjau, kasdien nueidama vos po kelis kilometrus, dabar vėl grįžtu prie vidurkio - 10-12 kilometrų.“
„Niekada nepretendavau į tobulą kūną - jo neturiu ir neturėsiu, nesu tokia užsispyrusi sportininkė kaip kitos pažįstamos sportiškos moterys, kurios nuolat daug mankštinasi su džiaugsmu, savęs nekankindamos. Aš irgi ieškau būdų, kaip palaikyti formą, bet ne per kančią, savęs neprievartaudama. Esu iš tų, kurie, jei atsipalaiduos, labai greitai visko prikaups. Man reikia judėti, žiūrėti, ką valgau, bet stengiuosi atrasti dalykų, kurie neverčia kentėti. Eiti mišku - ne šiaip keliauti nuo taško A iki taško B. Miške stebiu gamtą, grožiuosi, džiaugiuosi, kalbuosi su savimi. Kasdien vaikštau su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis - toks ėjimas kūnui daug naudingesnis nei paprastas. Man taip vaikščioti smagu, manęs nevargina, o akivaizdžią naudą jaučiu visomis prasmėmis.“
Šaltas vanduo ir proto ramybė
„Kai pabūni miškuose tris valandas, pasimaudai šaltame vandenyje, protas nurimsta, tampa imlesnis, aštresnis. Užtat ir į tas visų kanalų (nuo CNN iki mūsiškių) kartojamas frazes, jog žmones labai slegia nežinomybė, pažvelgiu ramiau: o kada mes jau taip gerai žinojome, kas bus rytoj? Niekada. Ko tada visi nervinamės? Juk praėjo daug baisesnių dalykų - karai, Černobylis, praeis ir tai. Taip, laikas sunkus, bet valgyti dar turime už ką, badu nemirštame, o svarbiausia - esame sveiki, mūsų artimiausieji - taip pat.“
„Taip! Meilė sau man pasireiškė ir tuo, kad išpildžiau pažadą kiaurus metus maudytis atviruose vandens telkiniuose, prie kurių tik būsiu. Tą daryti pradėjau su karantino pradžia - kovą, netrukus bus metai. Patikėkit, kiek džiaugsmo suteikia toks paprastas dalykas - sau duoto pažado išpildymas! Kodėl sugalvojote tas maudynes bet kokiu oru? Pernai kovą, kai pradėjo stoti darbai, man, kaip žmogui, reikėjo ribinės situacijos, kuri bent kelias akimirkas būtų stipresnė nei kilusi įtampa. Pažiūrėjau į besimaudančią Beatą Tiškevič ir pajutau, kad tai man tiktų lygiai taip pat. Man nereikėjo prisiversti ar kankintis. O dabar turiu gerą posakį: „Jūra šaukia.“
„Neinu maudytis kasdien. Tik tada, kai pajuntu tą šauksmą. Juokinga, bet beveik visada tai įvyksta gražiomis dienomis, kai jūra rami, nėra vėjo, nes jam pučiant lengva peršalti. Pradėjusi maudytis bet kokiu oru, atradau Wimo Hofo metodą, kaip kvėpavimu prisotinti kūną deguonies, tada jis tampa atsparus ekstremalioms situacijoms - šalčiui, karščiui, sportui. Bet iškart kartoju tą patį, ką vis pabrėžiau knygoje: tai tinka man, bet nebūtinai kitiems. Dėl visko tarkitės su gydytojais, specialistais ir stebėkit save, savo kūną. Ateini kupinas minčių apie griūvančius darbus, pasaulį, problemas, o lediniame vandenyje kelias sekundes nebegalvoji nieko, tik nori greičiau išlipti. Tai tokios išgyvenimo akimirkos, kai visomis prasmėmis pasijauti esantis čia ir dabar (šypsosi). Iš pradžių man tai patiko, nes nuramindavo psichologiškai, paskui tapo įpročiu. Taip pat maudynėms susigalvoju progų, ne tik laukiu jūros šauksmo. Pavyzdžiui, Vasario 16-ąją nėriau už laisvę. Įdomiausia patirtis buvo sausio 13-ąją, kai buvo, rodos, 12 laipsnių šalčio. Prieš maudynes paklausiau vienos seniai šią šalčio meditaciją propaguojančios moters, ar gerai tą daryti, kai taip šalta. Ji atrašė, kad būtinai išbandyčiau, kol toks didelis minusas, - tai proga pajusti, jog vanduo šiltesnis nei oras. Taip ir yra! Sukalbėjau savo tradicinę mantrą jūrai: „Duok man meilę, laisvę ir sveikatą“, bridau ir ji man atrodė šilta! Tai darsyk padėjo suprasti, kaip viskas gyvenime reliatyvu."
Savęs priėmimas ir nuolatinė savianalizė
„Kai išėjo knyga „#agnėsketo… ir kiti receptai“, sakėte atsikračiusi trečdalio savęs. Tipiškai karantiniškai - svoris buvo sumažėjęs, buvo padidėjęs, o dabar kilogramai vėl grįžo į mano norimą skaičių. Beje, tebeturiu apvalų moterišką pilvuką - tikrai ne sikspeką. Anksčiau gal būčiau nervinusis, puolus daryti atsilenkimų, bandžius naikinti. Bet dabar, kai jaučiuosi nurimusi ir pamilusi save, myliu ir tą nedidelį (nes stebimas ir kontroliuojamas) apskritą pilvuką.“
„Mane labai džiugina, kad žmonės domisi knyga „#agnėsketo… ir kiti receptai“, vis dar sulaukiu daug klausimų, o tuos, kurie kreipiasi į mane kaip dietologę, draugiškai nukreipiu pas medikus. Taip, aš pasidalinau patirtimi, kaip įdiegiau tam tikrus pokyčius savo lėkštėje, kokie įpročiai mane kankino, ką teko keisti, bet kažko mokyti kitų pati negaliu. Manau, man dar reikės nė vienų metų apmąstymų apie sąmoningus pasirinkimus, kuriuos darau dėl kūno ir dvasios, kad jausčiausi rami, jog neatkrisiu, nepradėsiu valgyti visko iš eilės - nežiūrėdama ko, per daug, naktimis. Visą laiką turiu save stebėti, nepaleisti iš rankų ir nepamiršti, kad taip gyvendama sau dovanoju sveikatą. Per pastaruosius savęs pažinimo, analizės metus išmokau atpažinti emocijas, pojūčius, kurie gali sukelti nevaldomą valgymą. Kai jau tą pajuntu, to kelio nebesirenku pati. Pagalvoju, kad persivalgiusi visų pirma blogai jausiuosi. Be to, teks lipti ir nuo antresolės nusikelti trimis ar keturiais dydžiais didesnes kelnes. Tebelaikau, bet tas laikas, kai jas išdalinsiu, jaučiu, artėja.“ Kol kas Agnė sunkiai tą įsivaizduoja.
Gyvenimas kintančiame pasaulyje
„Neseniai, laikydamiesi visų saugumo taisyklių, didžiulėje studijoje dirbome su penkių žmonių komanda, ir jie man atrodė kaip minia! Prieš metus ir penkių šimtų būrys minia neatrodydavo. Nežinau, kaip seksis įsivažiuoti, bet sustoti lengva nebuvo. Penkiolika metų aktyviai ir labai daug dirbau rinkoje, kuri gana plati - medija, komunikacija, informacija, renginiai, reklama, radijas, televizija. Neįtikėtina, kiek ilgai trunka, kol sustabdai savo pagreitį ir galutinai atsipalaiduoji, įpranti, kad gali skirti laiko ir sau. Metus gyvenau su kažkokia kalte, kad negaliu dirbti, nors juk ne pati tą savo veiklą užsidraudžiau, - ji tiesiog uždrausta, nes nutiko korona! Kirbėjo kaltė, kad reikia galvoti kažką kitką, kažką kurti, keisti - neduok Dieve, stovėti vietoje! Frustracijos buvo nemažai. Veikla sustabdyta, bet įmonė stipri, turime šiek tiek komunikacijos darbų, jie mums leidžia išgyventi, tad pusmetį dar išsilaikysime, o toliau? Toliau renginių sektoriaus likimas labai priklausys ir nuo valdžios sprendimų ir pagalbos, jos realios mes kol kas nejaučiame. Toliau reikės priimti sprendimus. Didžiausių nuostabumų nutiko, kai pagaliau prisiverčiau nurimti. Nurimti ir laukti.“