Šv. Velykos simbolizuoja gamtos pabudimą ir naujo ciklo prasidėjimą, taip užbaigiant ilgai trukusį šaltąjį žiemos laikotarpį. Kiekviena šeima yra išlaikiusi ir kitoms kartoms perduoda savo Šv. Velykų tradicijas. Tačiau prieš didžiąją šventę krikščionių laukia Gavėnia - susikaupimo ir pasninko laikotarpis. Šis laikotarpis kelia klausimų dėl mitybos apribojimų, ypač Didįjį šeštadienį.
Gavėnia: pasiruošimas Velykoms ir jos esmė
Gavėnia - tai krikščionių liturginis laikotarpis, kuris trunka 40 dienų iki Velykų. Ji prasideda Pelenų trečiadienį ir baigiasi Didįjį ketvirtadienį, po kurio prasideda Velykų tridienis - Didysis penktadienis, Didysis šeštadienis ir Velykų sekmadienis. Gavėnia simbolizuoja Jėzaus Kristaus pasninką dykumoje, kuris, pagal Evangelijas, truko 40 dienų. Šis laikotarpis skirtas susikaupimui, atgailai, maldai ir dvasiniam pasiruošimui didžiausiai krikščionių šventei - Velykoms, kurios simbolizuoja Kristaus prisikėlimą ir pergalę prieš nuodėmę bei mirtį.
Gavėnios praktikos ir dvasinis pasiruošimas
Gavėnia - tai laikas, kai tikintieji raginami sustiprinti savo tikėjimą ir susitelkti į tris pagrindinius aspektus:
- Pasninkas ir susilaikymas: Pasninkas reiškia mažesnį maisto vartojimą, ypač Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį, kai katalikai gali valgyti tik kartą sočiai ir du kartus lengvai užkąsti. Susilaikymas nuo mėsos yra privalomas Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir visus Gavėnios penktadienius. Vietoj mėsos galima valgyti žuvį ar augalinį maistą. Kai kurie žmonės pasirenka atsisakyti ne tik mėsos, bet ir kitų dalykų, pavyzdžiui, saldumynų, pramogų, socialinių tinklų ar kitų kasdieninių malonumų.
- Malda: Tikintieji yra kviečiami daugiau laiko skirti maldai, dalyvauti šv. Mišiose, skaityti Šventąjį Raštą ar apmąstyti Kristaus kančią. Dažnai praktikuojamas Kryžiaus kelias - maldingas Kristaus kančios ir mirties apmąstymas.
- Gailestingumo darbai ir išmalda: Gavėnia taip pat yra metas dalintis su vargstančiais. Tikintieji yra raginami duoti išmaldą, remti labdarą, padėti kitiems, atlikti gerus darbus. Bažnyčia pabrėžia atleidimo svarbą - tai laikas atgailai ir susitaikymui su Dievu bei artimaisiais.
Liturginė spalva šiuo laikotarpiu yra violetinė, simbolizuojanti atgailą ir dvasinį pasiruošimą. Gavėnios sekmadieniai yra skirti įvairių dvasinių temų apmąstymui - pavyzdžiui, gundymui, atgailai, atsinaujinimui. Gavėnia yra ypatingai svarbi katalikams, ortodoksams ir kai kurioms protestantų bendruomenėms (pvz., anglikonams, liuteronams).
Paskutinė Gavėnios savaitė vadinama Didžiąja savaite. Jos metu ypatingai apmąstoma Kristaus kančia. Gavėnia yra svarbus laikotarpis krikščionims, kviečiantis dvasiniam atsinaujinimui.
Ar galima valgyti mėsą Didįjį šeštadienį?
Didysis šeštadienis - laukimo diena, kai Kristus jau palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Bažnyčia šią dieną būna prie Viešpaties kapo, apmąstydama jo kančią ir mirtį bei nužengimą į pragarus ir malda bei pasninku laukdama Viešpaties prisikėlimo. Tikintiesiems atskleistinas ypatingas Didžiojo šeštadienio pobūdis.
Klausimas, ar galima valgyti mėsą Didįjį šeštadienį, neretai kelia abejonių. Pagal Kanonų teisės kodeksą, griežtas pasninkas galioja Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Privaloma laikytis Velykų pasninko Didįjį penktadienį, o jei galima, ir Didįjį šeštadienį. Tikintieji neretai svarsto, ar Didįjį Šeštadienį galioja susilaikymas nuo mėsos ir ar jos suvalgius tai bus laikoma nuodėme. Primenama, kad Gavėnios laikotarpiu pasninko laikomasi visais jo penktadieniais, taip pat Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.
Didysis šeštadienis yra kitokio pobūdžio - raginama laikytis pasninko, tačiau neįvestas joks formalus įsakymas. Lenkijos kunigas Sebastianas Picuras pažymi, kad Didįjį Šeštadienį mėsos suvalgymas nėra nuodėmė. Kunigas kalba ir apie vadinamąjį velykinį pasninką, tai yra savanorišką pasirengimą šventėms, tačiau Bažnyčia šiai dienai nenustato pareigos laikytis pasninko. Daugelis tikinčiųjų laikosi pasninko iš įpročio arba šeimos tradicijos. Dvasininkas atsakė, kad pasninkas Didįjį Šeštadienį yra savanoriškas ir siejasi su tradiciniu prisikėlimo laukimu. Jis pabrėžė, kad „Bažnyčia ragina Didįjį Šeštadienį laikytis vadinamojo velykinio pasninko“, pridėdamas, kad pats jo laikosi, tačiau pastebi, kad tai nėra griežtas įpareigojimas.
Kanonų teisės kodeksas aiškiai nurodo, kad susilaikymas nuo mėsos taikomas asmenims nuo 14 metų, o griežtas pasninkas - tikintiesiems nuo 18 iki 60 metų. Tačiau ši pareiga galioja tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį. Didysis šeštadienis į šį sąrašą neįtrauktas. Taigi Didysis šeštadienis išlieka dvasinio susikaupimo diena, tačiau be griežto reikalavimo laikytis pasninko. Galutinis sprendimas priklauso nuo individualaus požiūrio ir šeimos tradicijų. Pasninko laikymosi išimtys taikomos, be kita ko, sergantiems asmenims, nėščioms moterims, sunkiai dirbantiems. Jų atveju pasninkas nėra privalomas. Didysis šeštadienis išlieka diena, kai sprendimas dėl susilaikymo priklauso nuo pačių tikinčiųjų.
Ypač daug abejonių tikintiesiems kyla sugrįžus iš maisto šventinimo apeigų. Kunigas atsako vienareikšmiškai: „Jei kas nors suvalgo pašventinto maisto, nepadaro nuodėmės.“
Velykų tradicijos Lietuvoje: nuo pagoniškų ištakų iki šių dienų
Pasak L. Anglickienės, Lietuvoje Šv. Velykų ištakos, kaip ir visų žemdirbiškųjų visuomenių, yra susijusios su gamtos ir žmogaus atgimimu. Mūsų šalyje prie krikščioniško šventės supratimo jos labiau priartintos XVIII-XIX amžiuje. „Šv. Velykomis prasidedantis naujas gamtos ciklas yra susijęs su žmonių gerove, kas reiškia naujų žemės ūkio darbų pradžią ir iš jų vėliau rudenį seksiantį derlių. Bažnyčia senąsias pagoniškąsias šventes susiejo su savo kalendoriumi. Bėgant laikui ir krikščionybei vis labiau įsitvirtinant, palaipsniui prisitaikė ir visuomenė.“
Velykos - kilnojama šventė, kurios data priklauso nuo Mėnulio kalendoriaus. Etnologė G. Vanagienė pažymi, kad „Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio - t. y. kovo 21 dienos.“
Didžioji savaitė ir jos papročiai
Visa priešvelykinė savaitė buvo vadinama Didžiąja arba Šventąja ir visos jos dienos buvo svarbios. Ypač buvo akcentuojami ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis ir, žinoma, šventės kulminacija - Prisikėlimas sekmadienį.
- Didysis ketvirtadienis: Lietuvių tradicijoje vadinamas ir švariuoju ketvirtadieniu. Šią dieną šeimininkės stengdavosi kruopščiai išvalyti namus, pakeisti patalynę, kad visi metai būtų švarūs. Kai kur Didysis ketvirtadienis buvo vadinamas vėlių Velykomis: žmonės lankė ir tvarkė mirusių artimųjų kapus. Tikėta, kad šią dieną gimę žmonės gali būti dvasregiai - matyti mirusiųjų vėles. Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas Paskutinei vakarienei paminėti. Po vakarinių pamaldų bažnyčiose nutyla varpai ir vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį.
- Didysis penktadienis: Kristaus mirties diena, skirta atgailai. Šią dieną bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, prisimenama Kristaus kančios istorija. Penktadienis labiau skiriamas dvasiniam apsivalymui ir atgailai, būtinai laikomasi pasninko. Svarbiausias draudimas - atsisakyti mėsos ir jos produktų.
- Didysis šeštadienis: Šeštadienį jau būdavo ruošiamasi Šv. Velykoms, gaminami velykiniai patiekalai, marginami kiaušiniai ir atliekami svarbūs ritualai - seniau tą dieną namų ugniakuruose būdavo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi. Parsinešama ir pašventinto vandens. Stengiamasi baigti visus sunkesnius darbus, ruošiami velykiniai valgiai, marginami kiaušiniai, įrengiamos sūpuoklės, bet dar nesisupama. Vakare stengiamasi išsimaudyti ir pasitikti šventę švarūs.
Šeštadienį, saulei nusileidus, pradedamas švęsti Velyknaktis. Kai kuriose Lietuvos vietovėse per Velyknaktį būta savitų papročių. Rytų Lietuvoje iki XIX amžiaus pabaigos buvo žinomas Gavėno sušaudymo paprotys, žymėjęs gavėnios pabaigą. Tarpukario metais per Velykas vykdavo persirengėlių naktiniai vaidinimai bažnyčiose.
Velykų stalas: nuo tradicinių iki šiuolaikinių patiekalų
Bene pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių - seniau apeiginis Šv. Velykų stalas simbolizuodavo 7 savaites trukusio pasninko, kurio metu žmonės nevalgydavo mėsos, o kartais ir pieno produktų, užbaigimą. Virti kiaušiniai seniau taip pat retai valgyti, tik kartą metuose per tas pačias Šv. Velykas jų galima suvalgyti bent po kelis. Žinoma, šalia būdavo įprasta patiekti ir tam tikrus patiekalus iš mėsos. Tradiciniais laikyti kepta kiaulės galva ar paršiukas, kumpis, virta karka.
Etnologė G. Vanagienė teigia, kad marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. „Kiaušinis nuo seno turi ypatingą reikšmę - jis simbolizuoja gyvybės atsiradimą, atgimimą, vaisingumą. Tikima, kad jis turi magiškos galios - suteikia jėgų, apsaugo nuo piktos akies, ligų.“ Be margučių senovės lietuvių namuose būdavo galima rasti ir mėsos, ypatingai - kiaulienos. Pasak specialistės, tikėta, kad kiaulė yra labiausiai su žeme susijęs gyvūnas, simbolizuojantis lengvą žemės arimą. Be kiaulienos ant šventinio stalo dar būdavo galima rasti vištienos, miežinio alaus bei baltų miltų pyragų ar bandelių.
Anot docentės, ant šiuolaikinio šventinio Šv. Velykų stalo patiekiamus valgius keičia ir dabartiniai mūsų mitybos įpročiai. „Ant jo dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalus, kurie yra ruošiami pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. Taip pat valgome daugiau saldumynų. Net ir įprastus kiaušinius vis dažniau pakeičiame šokoladiniais ir juos dovanojame vaikams - tai tradicija, atėjusi iš vakarų ir jau per porą dešimtmečių prigijusi ir Lietuvoje.“
Antroji Velykų diena skirta ėjimui į svečius. Remiantis tradicijomis, antrą Velykų dieną jau galima valgyti mėsą ir kitus pasninko metu vengtus produktus.
Šiandien mums lyg ir savaime suprantama, kad Velykoms susitinka gausus šeimos ratas, su seneliais, tėvais ir anūkais ar proanūkiais. Tai neabejotinai šeimos šventė suartinanti kartas, prie vieno stalo sukviečianti ne tik gyvuosius, bet ir mirusius - prisimenami anapilin iškeliavę artimieji.
Pasninko apribojimai ir rekomendacijos
Pasninkas yra konkreti atgailos išraiška. Katalikų Bažnyčios Kanonų teisė skiria dvi sąvokas: abstinencija ir pasninkas.
| Sąvoka | Apibrėžimas |
|---|---|
| Abstinencija | Susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Draudžiama valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. |
| Pasninkas | Mažesnis maisto vartojimas. Leidžiama per dieną sočiai valgyti tik kartą, ir du kartus lengvai užkąsti. |
Ką galima valgyti per pasninką?
- Žuvis ir jūrų gėrybes.
- Daržoves, vaisius, kruopas ir ankštinius produktus.
- Duoną, makaronus, ryžius (be mėsos ar pieno padažų).
- Augalinės kilmės sriubas ir troškinius.
- Vandens pagrindu gamintus gėrimus, žolelių arbatas, kavą be pieno ir cukraus.
Ko nevalia valgyti ir daryti Didįjį penktadienį?
- Atsisakyti mėsos ir jos produktų.
- Vengti pieno produktų (nors tai nėra privaloma).
- Susilaikyti nuo saldumynų, alkoholio ir prabangių patiekalų.
- Nevalia švęsti, dalyvauti vakarėliuose, triukšminguose renginiuose.
- Rekomenduojama vengti socialinių tinklų ir kitų dėmesį blaškančių veiklų.
Kas turi laikytis pasninko?
Pasninkas Didįjį penktadienį privalomas visiems katalikams nuo 18 iki 60 metų (griežtas pasninkas). Nuo mėsos susilaikyti turi visi tikintieji nuo 14 metų amžiaus. Abstinencijos įstatymo laikomasi visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejus, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, - Kūčių dieną. Pasninkas nerekomenduojamas žmonėms, turintiems virškinimo trakto sutrikimų, vaikams, nėščioms ir krūtimi maitinančioms moterims bei pagyvenusiems žmonėms, turintiems sveikatos problemų. Jų atveju pasninkas nėra privalomas.
Pasninkas prieš Velykas: istorinis kontekstas ir kaita
Prieš porą šimtų metų pasninkas buvo griežtas: mėsos ir pieno produktų buvo atsisakoma tris dienas per savaitę - trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį. Vėliau taisyklės sušvelnėjo, ir pasninko buvo laikomasi tik penktadieniais, o kitomis dienomis stengtasi valgyti saikingai. Svarbiausi gavėnios produktai ant protėvių stalo buvo silkė, įvairios košės, virtos bulvės su lupenomis, rauginti kopūstai ir kisielius. Grūdinės kultūros - rugiai, miežiai, avižos, grikiai, žirniai, pupos - ir aliejiniai augalai - kanapės, linai, aguonos - taip pat sudarė didelę raciono dalį.
Pasak Lietuvos liaudies buities muziejaus edukatorės Danutės Blaževičienės, pasninkavimas priminė ne tik Kristaus kančią, bet ir atitiko natūralius kaimo žmogaus gyvenimo ritmus. Gyvuliai buvo pjaunami prieš Kalėdas, siekiant, kad mėsos užtektų iki Velykų. Po Užgavėnių, sočiai pavalgę blynų, žmonės, kaip sakydavo, „susiverždavo diržus“ ir valgydavo tik tai, kas liko tarp dantų.
Nors įvairiose vietose gavėnios pasninkas skyrėsi savo trukme ir smulkmenomis, įmanoma nustatyti bendrus jo bruožus katalikiškose šalyse įvairiais laikotarpiais:
- Nuo IV a.: Abstinencija - visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai. Draudžiamas vynas ir bet koks alkoholis.
- Nuo IX a.: Pagrindinis valgis per gavėnią buvo perkeltas iš vakaro į maždaug trečią valandą dienos. Taip pat leista šiek tiek užkąsti vakare. Sekmadieniai tapo išimtimi nuo pasninko. Leista vartoti alkoholį. Pasninkas - visomis gavėnios dienomis išskyrus sekmadienius: leidžiama valgyti iki soties tik vieną kartą į dieną apie 15 valandą ir vieną lengvą užkandį vakare. Abstinencija - visomis gavėnios dienomis: draudžiama mėsa, žuvis, kiaušiniai ir bet kokie gyvuliniai produktai, taip pat pieno produktai.
- Nuo XIV a.: Pagrindinis dienos valgis buvo perkeltas iš 15 valandos į vidurdienį. Panaikintas lytinių santykių draudimas.
- Nuo XVIII a.: Dėl darbininkų gėrio buvo įvesta papildomų palengvinimų.
- Nuo 1917 m.: Pasninkauti liko privaloma tik dvi dienas per savaitę. Abstinencija ėmė reikšti tik susilaikymą nuo mėsos.
- Nuo 1966 m. (1983 m. Kanonų teisės kodeksas): Pasninkas liko privalomas tik dviem gavėnios dienomis. Abstinencija - daugumoje šalių tik Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį: draudžiama mėsa. Kitais gavėnios penktadieniais rekomenduojama laisva nuožiūra nuo ko nors susilaikyti.
Taigi matome, kad pasninko ir santūros praktika nuo pirmųjų amžių pamažu švelnėjo, kol galų gale XX a. pabaigoje išnyko beveik visiškai. Anksčiau pasninko dienos buvo ne tik per gavėnią. Jei viduramžiais katalikai pasninkaudavo kone ketvirtį metų, tai dabar liko tik dvi pasninko dienos metuose.
Pasninko ir abstinencijos tikslas nėra graži figūra ar organizmo išvalymas. Pasninkas yra atgailos ir pamaldumo forma - susilaikymas tam tikrą laiką nuo kai kurių valgių ir gėrimų dėl religinių motyvų. Krikščionių tradicijoje pasninkas yra viena pagrindinių atgailos ir pamaldumo formų. Jis padeda apvaldyti instinktus ir pasiekti sielos tyrumo. Pasninko laikomasi rengiantis priimti Švenčiausiąjį Sakramentą - Komuniją. Pasninko dienomis dažniausiai meldžiamasi ir klausomasi Dievo žodžio.
Gavėnios receptai: tradiciniai valgiai
Net ir Gavėnios patiekalai gali būti skanūs ir sveiki. Štai keletas edukatorės Danutės Blaževičienės rekomenduojamų tradicinių gavėnios valgių receptų iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Metai už stalo: kalendorinių švenčių ir sezoniniai valgiai“:
Saldė
- 1 l duonos raugo
- 0,5 stiklinės cukraus
- 1,5 l vandens
Į duonos raugą įberti cukrų ir gerai išplakti. Vandenį užvirinti, truputį ataušinti, užpilti ant išplakto duonos raugo ir gerai išmaišyti. Pastatyti šiltoje vietoje 4-5 val., kad parūgtų. Skystį nupilti į kitą indą ir pastatyti vėsioje vietoje. Atšalusi saldė tinka gėrimui, ją valgė su karštomis bulvėmis, virė sriubas.
Saldė su džiovintais grybais
- 4-5 džiovinti grybai
- 1 svogūnas
- Lauro lapelis
- Druska
Saldė užvirinama. Džiovinti grybai nuplaunami, pamerkiami ir susmulkinami. Smulkiai supjaustomas svogūnas, sumaišomas su grybais, pabarstoma druska, šaukštu patrinama ir dedama į puodą su salde. Paverdama iki 10 min.
Saldė su džiovintomis kriaušėmis
Džiovintos kriaušės nuplaunamos, sudedamos į puodą, užpilamos karštu vandeniu, kad apsemtų ir paliekama pamirkti. Užverdama tame pačiame vandenyje, kuriame mirko. Į puodą su kriaušėmis pripilama saldės (galima ir su tirščiais) ir vėl užverdama. Virti apie 15 min. Galima pasisaldinti.
Svogūnų sriuba su silke (cibulynė)
- 1 silkė
- 2-3 svogūnai
- 3 su lupenomis virtos bulvės
- 1 l virinto vandens
- ½ l burokėlių rasalo
- 5 pipirai
- Druskos
Silkė išvaloma, išplaunama, nusausinama, suvyniojama į popierių ir kepama ant medžio anglių žarijų 10-15 min. Iškepusi silkė išvyniojama iš popieriaus, išimami kaulai. Silkės gabaliukai sutrinami moliniame inde su mediniu šaukštu kartu su nuluptomis bulvėmis.
Velykų žaidimai ir pramogos
Na o Šv. Velykų dieną po šventinių mišių ir apeiginių pusryčių buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, dažniausiai su margučiais. Per Velykas nepamirškite tradicinių žaidimų: margučių ridenimo, lauko žaidimų, supimosi sūpynėmis. Jie padės sudeginti visas kalorijas, suvartotas valgant sotesnius nei įprastai patiekalus.
„Kaime taip pat būdavo privaloma tradicija pasisupti. Supimasis, visų pirma, turėjo ir apeiginę prasmę, buvo sakoma, jog kuo aukščiau įsisupsi, tuo aukštesni linai augs. Supdavosi ne tik vaikai, bet ir jaunimas, ypač netekėjusios merginos, kurios tikėdavosi pasisupusios per ateinančius metus ištekėti. Kai kurie žmonės, turintys sodybas, šią tradiciją yra išlaikę iki šiol“, - teigia VDU docentė.