Apie mažiausiems vaikams skirtą literatūrą rašoma bene mažiausiai. Nors vargu ar kas nors ginčysis, kad kuo vaikas mažesnis, tuo labiau jo siela lygintina su išpurenta dirva. Grožio ir gėrio daigai į ją lengviau sminga ir galbūt greičiau sudygsta. O kad kritikai vangiau rašo apie mažesniųjų knygas negu apie paauglių, paslaptis turbūt nedidelė. Apie jas rašyti, jas analizuoti sunkiau, kebliau. Mat dauguma ikimokyklinukams ar pradinukams skirtų knygų, ypač gerų, talentingų, yra labai paprastos. Mums, suaugusiesiems, tarsi per daug paprastos.
Šias mintis sukėlė neseniai pasirodžiusios ir nežinia ar daugelio pirkėjų jau pastebėtos trys vokiečių rašytojo Achimo Brögerio knygos apie Picą ir Oskarą. Nenustebtume, jeigu ir nepastebėtos. Vis puošnėjančių (arba net ir kičiškai blizgančių) vaikų knygų kalne jos atrodo palyginti paprastai: beveik minkšti viršeliai, dvispalvės iliustracijos… Bet savaip žavios, tarsi iliustracijos-užuominos, reikalaujančios mintyse nuspalvinti vieną ar kitą piešinį, įsivaizduoti iki galo veikėjo išvaizdą, detales. O ką mums sako autoriaus pavardė? Na, jeigu kas nors ir atsimena, kad prieš ketverius metus lietuvių kalba išėjo knyga vyresniesiems (!) paaugliams Tu man patinki, nelabai turbūt ją susies su šiomis knygelėmis.
Veikėjai ir siužeto ypatumai
Skubame paaiškinti: Pica - mergaitė, kuri yra „labai apvalutė“ ir mėgstanti picą, užtat visų taip ir vadinama. Oskaras - mažas drambliukas iš zoologijos sodo, kuris moka kalbėti. Tiesą sakant, kokio jis mažumo, kiekvienas suprasime savaip. Iš to, kas pasakyta, jau galima suprasti, kad knyga - apie tų dviejų herojų draugystę, apie tai, kad trys dienos - „tai daug valandų, kai trokšti ką matyti, bet negali“… Užtat trys dienos pralekia labai greitai, „kai būni kartu“.
Tai nonsensiškos pasakos. Be to, kad Oskaras moka kalbėti, dar jis sugeba gudriai užsimaskuoti (tai yra užsimaukšlinti iš zoologijos sodo prižiūrėtojo pasiskolintą kepurę) ir „apsimesti niekuo dėtas, nekaltutis“. Šitaip jis su Pica be didesnių keblumų išeina į viešąjį pasaulį. Visos trys knygos turi aiškų, neraizgų, kryptingą siužetą:
- Pirmojoje knygoje Pica ir Oskaras keliauja į Afriką, nors nežino, kurioje pusėje ji yra. Svarbiausia - patirti nutikimai. Pica pripažįsta: „Žinai, buvo tikrai nuostabu ieškoti Afrikos su tavimi. Mudviem juk vis dėlto pasisekė šiek tiek jos rasti“.
- Antrojoje knygoje herojai patenka į Picos kambaryje kabantį paveikslą. Ten jie susigalvoja salą, siuntinėja vienas kitam laiškus, skraido, pasakojasi apie piratus ir vaiduoklius, apskritai patiria visokių „vidutinio garsumo nuotykių“.
- Trečiojoje dalyje Oskaras atlydi Picą į mokyklą ir… netikėtai mielai sutinkamas ūkvedžio, netgi direktorės. Pagaliau jis oficialiai priimamas mokiniu, nes drambliukas juk gali atstoti kokius šešis mokinius.
Šeima ir aplinka
Suaugusiųjų paveikslai šioje knygoje nėra vienatipiai - ne vien tik šviesūs. Visuose trijuose siužetuose išryškintas vienas Picos šeimos, namiškių bruožas - jie visi įnikę į televizorių. „Per tą televizorių jie net dramblio šalia savęs nemato“, - nusistebi pats Oskaras, o po tokių žodžių autoriui nebereikia nei moralizuoti, nei dar ką nors aiškinti.
Knygų serijos bibliografija
| Knygos pavadinimas | Metai | Iliustravo |
|---|---|---|
| Pica ir Oskaras | 2005 | Gisela Kalow |
| Pica ir Oskaras ieško nuotykių | 2005 | Gisela Kalow |
| Pica ir Oskaras eina į mokyklą | 2005 | Gisela Kalow |
Vienintelis dalykas, kuris truputį trikdė šiose skaidriose, aiškiose knygose, - tai tokio žaisliuko Paguoduko paveikslas. Jis beveik nematomas, jis seka pagrindinius veikėjus, yra pasirengęs paguosti, jeigu jiems pasidarytų baugu, liūdna ar nuobodu. Šiaip jau viskas žavu: išradingas, subtiliai sumanytas personažas. O kad toji knyga puikiausiai tinka būtent antrokams, tai jau mane patį apsėdusi idėja. Visas knygos pasaulis, net teksto apimtis, man atrodo, idealiai tinka vidutiniam antrokui, o gal ir gabiam pirmokui. Ketvirtajame pirmosios knygos viršelyje įrašyta frazė, kad tai - „vokiečių vaikų literatūros klasika tapęs pasakojimas“, šįkart nepasirodė įprastinis reklaminis triukas.