2020 metais minimos trys svarbios italų rašytojo Giannio Rodario (1920 m. spalio 23 d.-1980 m. balandžio 15 d.), daugeliui Lietuvos skaitytojų besiasocijuojančio su Čipolinu ir jo draugais, gyvenimo sukaktys. Lygiai prieš šimtą metų spalio 23 d. G. Rodaris išvydo šį pasaulį Omenijoje, Pjemonto srityje, Italijoje. Prieš 50 metų, 1970-aisiais, jis pelnė aukščiausią tarptautinį vaikų rašytojams skiriamą apdovanojimą - Hanso Christiano Anderseno medalį (tai vienintelis italų rašytojas, gavęs tokį apdovanojimą).
G. Rodaris, kaip ir Carlo Collodis bei Edmondo de Amicis, yra vienas iš trijų didžiųjų „dramblių“, ant kurių laikosi visa italų vaikų literatūra. Jis pats mėgdavo sakyti, kad geriausia literatūrinė forma, ugdanti vaikų drąsą ir intelektą, yra pasaka.
Socialinė kritika ir nonsenso estetika
Socialistinės G. Rodario pažiūros gana ryškiai atsispindėjo ankstyvojoje autoriaus kūryboje vaikams: autorius skelbė socialinės lygybės, internacionalizmo idėjas, kūrė proletariško pasaulio vaizdus. Jose, pasitelkdamas nonsenso estetiką ir humorą, jis drąsiai kritikuoja politinius visuomeninius įvykius.
Tą galima matyti jau 1951 m. literatūros pasaulį išvydusiose pirmosiose pasakose apie Čipoliną. Lietuvoje jos išleistos pavadinimu „Čipolino nuotykiai“. „Čipolino nuotykiuose“ svarbi pasaulio vientisumo dominantė - visiems veikėjams suteikiamos žmogiškosios savybės. Pasaka modeliuojama pagal socialinės diferenciacijos principą: vieni atstovauja skriaudžiamųjų, kiti - engėjų pasauliui. Laimei, gerieji, engiami tirono ir suvaržyti beprasmiškų taisyklių, vedami jaunojo Čipolino sugeba nugalėti blogiukus, o svarbiausia, nė sykio nepasitelkę smurto: vien pokštais, eibėmis ir sumaniais planais.
Kūrybos įvairovė: nuo „Torto danguje“ iki „Pasakų telefonu“
Įdomesni tekstai, kuriuose autorius tarsi atsitraukia nuo primygtinės, pirštu baksnojančios socialinės kritikos ir imasi kitų temų (mokslo ir technikos atradimų, kosmoso, taikos), yra jo pasakos-apysakos „Džipas televizoriuje“, „Tortas danguje“, „Dusyk gyveno baronas Lambertas, arba Švento Džulijaus salos paslaptys“ bei trumposios pasakėlės, kurias lietuviškai galime rasti knygose „Pasakos telefonu“, „Šypsenos ilgumo pasakaitės“, „Gyvūnai be zoologijos sodo“.
Labai dažnas istorijos konstravimo principas, leidžiantis autoriui nuvesti skaitytoją paradoksų labirintais į labai įdomias situacijas ir taikomas tiek trumpiems, tiek ilgiesiems tekstams, yra netiesiogiai užduodamas klausimas: „O kas, jeigu?“ Pavyzdžiui: o kas, jeigu nepavykęs atominės bombos eksperimentas virstų skaniu tortu? Kas, jeigu gatvė pasirodytų besanti iš šokolado? Kas, jeigu lytų saldainiais?
| Kūrinys | Išleidimo metai | Žanras |
|---|---|---|
| Čipolino nuotykiai | 1951 | Pasaka |
| Dželsominas Melagių šalyje | 1958 | Pasaka |
| Žydrosios strėlės kelionė | 1959 | Pasaka |
| Pasakos telefonu | 1962 | Trumposios pasakos |
| Tortas danguje | 1966 | Pasaka |
Fantazijos svarba
Nepelnytai nuošalėje likusi 2001 m. Lietuvos skaitytojus pasiekusi G. Rodario pasaka „Dusyk gyveno baronas Lambertas“, kuri net neturi aiškaus adresato - ji sudomins ne tik vaikus, bet ir suaugusį skaitytoją. Visas kūrinys yra tarsi gyvas pavyzdys, kaip galima leisti žaisti fantazijai: pavieniais žodžiais, jų pasikartojimais, sukeičiant juos vietomis. Skaitytojas jau ne pasyvus stebėtojas, jis - aktyvus kūrėjas. Nes „niekuomet nereikėtų baimintis žodžio“.
G. Rodaris savo pasakoje „Žmogus, kuris pirko Stokholmą“ rašo, kad Stokholmo visiškai nereikia pirkti tam, kad jį turėtum: „Nes pakanka įžengti į šį pasaulį - ir jis jau tavo. Taip, taip, visas visutėlis! Ir tavo, ir jo, ir ano, ir visų vaikų, kurie gyvena pasaulyje. Ir tau nereikia už jį mokėti nė vieno soldžio. Tik pasiraityk rankoves, ištiesk ranką ir imk jį, imk sau į sveikatą!“