Užgavėnės - žiemos šventė, turinti gilias tradicijas Lietuvoje. Šios šventės paskirtis - išvyti žiemą ir prisišaukti pavasarį. Nors šventės ištakos siekia pagoniškus laikus, šiandien ji glaudžiai susijusi su krikščionybe. Užgavėnės - tai metas, kai leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti prieš prasidedantį pasninko laikotarpį, kai skatinama nevalgyti mėsos.
Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų - nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos, antradienį, gavėnios išvakarėse. Lietuvoje Užgavėnės dažniausiai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse. Užgavėnės - smagi ir nuotaikinga žiemos palydų šventė, kupina linksmybių ir išdaigų. Tai paskutinė galimybė pasidžiaugti sniegu (žinoma, jeigu jo dar yra), proga atsisveikinti su nueinančia žiema ir pašaukti pavasarį. Dėl savo gyvo, nuotaikingo šventinio šurmulio ir linksmų papročių ši šventė primena liaudišką karnavalą. Pavadinimas „Užgavėnės“ kilęs nuo žodžio „gavėnia“, kuris savo ruožtu siejamas su žodžiais „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnių papročiai ir simbolika
Lietuviški Užgavėnių papročiai apima keletą svarbių elementų: gausias ir sočias vaišes, važinėjimąsi po laukus (rogėmis arba ratais), laistymąsi vandeniu, kaukėtų persirengėlių eitynes, pamėklės („Bobos“, „Kotrės“, „Morės“) vežiojimą ir jos sudeginimą, Kanapinio ir Lašininio dvikovą. Manoma, kad anksčiau žiemos varymas vykdavęs apie savaitę (iki gavėnios).
Lašininio ir Kanapinio kova
Pagrindiniai šventės elementai - Lašininio ir Kanapinio kova bei Morės deginimas. Tarp Užgavėnių persirengėlių nuolat slankioja Lašininis ir Kanapinis, kartais įsimaišydami į kitų persirengėlių būrelius. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis - Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas. Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda: jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke.
Pastaruoju metu ypač išpopuliarėjo Kanapinio ir Lašininio kova, simboliškai įprasminanti sotaus gyvenimo pabaigą ir pasninko (gavėnios) pradžią. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose - kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose - kad tik žmonės matytų. Kantaučių apylinkėse Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai: vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai - įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ - stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ - išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs - juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus.
Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai, pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kol persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę. Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apylinkėse sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“. Puvočių žmonės aiškino, kad kovą Lašininis atidėjo iki Velykų, pailsės ir nugalės Kanapinį, kad Velykų šeštadienį jiedu vėl mušis ir Lašininis nugalės Kanapinį. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų.
Pasvalio apylinkėse per Užgavėnes kamaroje nuo karčių nukabindavo lašinius, atnešdavo šiaudų kūlį, aptaisydavo drabužiais, uždėdavo kepurę ir pakabindavo lašinių vietoje, kad per gavėnią kamaroje kabos ne lašiniai, o Lašininis. Arba aptaisytą kūlį aprišdavo virve ir vilkdavo per slenkstį į kamarą, mušdami rykštėmis ir sakydami: „Išeik, Lašinini, mums nereik, išeik, Lašinini! Pakarkim Lašininį!“ Kamaroje per kartelę, ant kurios kabojo lašiniai, permesdavo virvę, pakabindavo kūlį ir pririšdavo. Pakorus Lašininį, prasidėdavo pasninko laikas.
Užgavėnių kaukės ir persirengėliai
Lietuviai senovėje Užgavėnių karnavalui kaukes gamindavo patys. Jose atsiskleisdavo žmonių darbštumas ir išradingumas, nors kaukės būdavo gaminamos iš paprastų, tuomet kasdien buityje naudojamų medžiagų: medžio tošies, ratlankių, lentelių, kailio, lino pluošto. Kaukės, skirtos veidui, dažniausiai būdavo gaminamos iš medžio žievės. Žmonės atlupdavo žievės gabalą, išpjaudavo skyles akims, burnai ir nosiai, kaukę gerai išdžiovindavo, priklijuodavo storus antakius, barzdas bei plaukus, pagamintus iš lino ar kailio. Kai kuriuose kraštuose buvo populiariau ne gaminti kaukes, o veidą nusibaltinti miltais ar nujuodinti anglimi. Kartais kaukės būdavo drožiamos iš medžio arba iškerpamos iš senų kailinių.
Bet kuriuo atveju, buvo stengiamasi, kad persirengėlis turėtų seno, negražaus žmogaus bruožų - kreivą nosį, nesimetriškas akis ar stipriai raukšlėtą veidą. Kiti persirengėlio bruožai priklausydavo nuo pasirinkto personažo. Ne tik kaukės, bet ir persirengėlių apranga būdavo ypatinga. Buvo persirengiama dideliais, suplyšusiais rūbais, išvirkščiais kailiniais, susijuosiama juostomis, ant galvos užsimaukšlinama sena kepurė, užsidedama kaukė, atspindinti pasirinktą personažą.
Tradicinis persirengėlių vaikštynių paprotys išliko iki šių dienų, buvęs ypač populiarus Žemaitijoje. Šiek tiek pakeitęs turinį ir formą, jis atkeliavo ir į kitus Lietuvos regionus, iš tradicinio kaimo, miestelio persikėlė į didmiestį. Apsilankiusius persirengėlius apdovanodavo, tikėdamiesi jų (kaip ano pasaulio atstovų) tarpininkavimo chtoniškajame pasaulyje, nuo kurio priklausė kitų metų derlius. Persirengėliai keldavo smarkų triukšmą, kurio funkcija buvo atbaidyti piktąsias jėgas, pažadinti, išjudinti gamtą. Kiekvienas persirengėlis ne tik individualiai „susitapatindavo“ su savo kauke, bet drauge su kitais sudarydavo ir tam tikrų kaukių grupes: ubagų, žydų, vengrų, čigonų ir pan.
Populiariausi personažai:
- Žydai (pirkliai): važinėdami po miestą supirkinėja iš žmonių nereikalingus daiktus: arklių uodegas, karčius, kiaulių šerius, senus skudurus ir panašiai. Jie taip pat pardavinėja įvairias smulkmenas, reikalingas kasdiename gyvenime. Užgavėnių žydai prie juosmens prisikabina medžiaginius maišelius, pridėtus molinių puodų šukių ir jais barškina ieškodami pirkti senmergių (jomis buvo laikomos iki 20 metų neištekėjusios merginos). Žydo kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai - kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje „žydas“ laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą - grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių.
- Ožys: griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas „ožio“ netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Ožys apvelkamas išverstais kailiniais, o uodega pritaisyta taip, kad visi galėtų ją tampyti, judinti. Ožys po pilvu turi maišelį su pelenais, kurie barstosi jam šokinėjant. Kartais atsiranda moterų mėginančių pamelžti ožį, bet šis niekada nesileidžia, spardosi, ima bliauti.
- Gervė: jos kostiumas taip pat daromas iš išvirkščių kailinių. Viena rankovė ištraukiama per kitą ir paslepiama. Kailiniai užsagstomi virš galvos, per likusią rankovę iškišamos dvi kartelės, ant kurių pritaisoma gervės galva su snapu. Snapas ilgas, judantis, kad galėtų įžnybti. Gervė šoka, kinksi, gnaibosi visiems savo snapu.
- Giltinė: apsivelka baltais, ilgais marškiniais, veidą nusitepa baltai, o aplink akis pasidaro juodus ratilus.
Užgavėnių Morė
Pamėklės („Bobos“, „Kotrės“, „Morės“) vežiojimas ir jos sudeginimas yra vienas pagrindinių šventės elementų. Užgavėnių pamėklė anksčiau, matyt, būdavo tampoma ir naikinama ne antradienį, bet Pelenų dieną. „Pelenės trečiadienį aptaiso tokią baidyklę, pririša jai prie rankos spragilą, ant galvos uždeda eglių vainiką ir taip aptaisytą veža ant dviračių nuo trobos iki trobos“. Anot L. A. Jucevičiaus, „ta apeiga turbūt eina iš žilos senovės ir turi kokią nors mistinę prasmę“. Tam tikri pamėklės išvaizdos elementai - grėsmingi veido bruožai, negyva varna arba paršelis, eglišakiai ir kt. - rodo jos ryšį su chtoniškuoju pasauliu. Pamėklę skirtingose vietose vadindavo įvairiais vardais: Bobos, Diedo, Morės, Kotrės, Gavėno ir pan. Baigus tampyti pamėklę, ji būdavo išardoma, dažniausiai - sudeginama, rečiau - skandinama. Gavėnas (vyriška pamėklė) kartais būdavo išvežamas už kaimo ir išverčiamas į sniegą ar griovį.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai
Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų - nuo 7-9 iki 12. Ypač svarbios buvusios apeiginės vaišės, kurių metų akcentuota simbolinė gausa („kuo daugiau - tuo geriau“), patiekalų riebumas. Valgyta tiek, „kad pilvas būtų kietesnis už kaktą“. Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną (kol sumigs visi Užgavėnių kaukininkai) būtų suvalgyta, nes jei liks, suges - po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima.
| Patiekalas | Aprašymas |
|---|---|
| Šiupinys | Senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas - kiaulės uodega. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves. Archajišku ritualiniu patiekalu laikomi ir Užgavėnių blynai. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą. 1937 m. užrašė A. Laukuvos apylinkėse, šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa (pasturgaliu). |
| Kunkis (sutinė, šutynė) | Šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama, kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama. |
| Blynai | Tradiciškai - mieliniai. Žemaitijoje tešlą Užgavėnių blynams kai kur visą parą raugindavo. Iš tokios tešlos iškeptus blynus „pampučkomis“ vadindavo. Svarbus atributas - blynai (miltiniai ir bulviniai). |
| Alus | Be alaus Užgavėnės - ne Užgavėnės. |
| Šaltiena (košeliena) | Tradicinis valgis, verdama iš kiaulės ausų, galvos, kojų. |
Užgavėnių dainos ir šokiai
Užgavėnės neatsiejamos nuo dainų ir šokių, kurie lydi persirengėlius ir kuria šventinę nuotaiką. Užgavėnių linksmybes lydi dainos ir žaidimai. Užgavėnių dainuojamasis folkloras gana margas.
Kalendorinės Šventės: Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Kupolės, Rasos... (Lithuanian Folk Traditions)
Pasivažinėjimo giesmės
Pasivažinėjimų giesmės buvo giedamos tik važinėjantis arklio traukiamomis rogėmis. Visi pateikėjai akcentuoja jų giedojimo stiprumą: „Užgavėnių antradienį paskinkom arklį, važinėjam par ulyčių ir giedam smarkiai, dideliais balsais, kad toliau girdėtų. Užsidėdavom taip pat barzgulius, o jeigu nėra, tai zvanelį prisirišam, kaspinus įrišam“; „Šitų per Užgavėnes važinėjantis rėkia“; „Dainuodavo per Ažugaves… Važinėjo arklius su žvaguliais, šaukdavo kaip galima garsiau, kad linai gerai augtų…“ ir pan. Galima sakyti, nuo Užgavėnių prasideda itin garsaus, intensyvaus dainavimo laikotarpis, besitęsiantis visą pavasarį. Toks dainavimas turėjęs paveikti gamtą, skatinti vaisingumą, derlingumą. Važinėjimosi po/aplink laukus apeiga Lietuvoje buvo žinoma plačiai, tačiau apeiginės pasivažinėjimo giesmės daugiausiai išliko gana siaurame plote - Švenčionių ir Ignalinos rajonuose. Tiesa, pietų Lietuvoje (Jiezno apylinkėse) važinėjantis taip pat reikėjo giedoti specialias giesmes, kurios vadintos „dolija“: „Jau arkliai sukinkyti. Vežėjas sako: „Nu gi šiandien Užgavėnės. Jeigu negiedosit „dolijos“, išvarysiu, nevažinėsiu. Lipkit in vežimą, ale giedokit“. Daugelio pasivažinėjimo giesmių pagrindinis personažas - arklys (žirgas). Viena populiariausių giesmių - „O tai arklys“ (versija - „Buva mana“).
Štai keletas Užgavėnių dainų pavyzdžių:
„Šalta žiema šalin aina, 2 k.
Pavasaralis ataina. 2 k.
Šėmi jauteliai bauboja, 2 k.
Avinėliai arcavoja. 2 k.
Pasijungsiu šėmus jaučius, 2 k.
Aisiu artų malynėlia. 2 k.
Sėsiu kviečius ir rugelius, 2 k.
A pasėjis - apakėsiu. 2 k.“
„O tai arklys 2k.
O tai geras yra arklys 2k.
Kanopėlėm 2k.
Visų kelių dai razmušė 2k.
Uodegeli 2k.
Visų kelių dai nušlavė 2k.
Ė auselėm 2k.
Visas paukštes jau suklausė 2k.
Ė akelėm 2k.
Danguj žvaigždes jau suskaitė 2k.“
Arklys joje - mitinis gyvūnas: jo „akelės visas žvaigždes suskaitė, auselės - visas paukštes suklausė, kanopėlės - visą kelią išražė, uodegėlė - visą kelią nušlavė“. Jis primena kalėdinių giesmių elnią devyniaragį, ant kurio rago „nukalama“ saulė, ir pasaulio medį, viršūne remiantį dangų. Pasivažinėjimo giesmių tekstams būdingi ir kitokie motyvai, pvz., plaukų šukavimas ir leidimas vandeniu, bernelio kritimas nuo žirgo ir trijų paukščių - motinos, sesers ir mergelės - gedėjimas (kitose Lietuvos vietovėse šis motyvas pasitaiko karinėse-istorinėse dainose), saulės prašoma, kad nušildytų užšalusį ežerą ir žirgo girdymo, mergelė užsigeidžia gauti marių žolyną, apdainuojami trys žirgai, parnešantys žolyną, ir kt. Kai kurios pasivažinėjimo dainos rytų Lietuvoje nuo seno dainuojamos ne tik lietuvių, bet ir gudų (baltarusių) arba lenkų kalbomis, pvz., „Vai žirge žirge“ („Oi kosia kosia“), „Po šermukšnėliu stavėjau“ („Pod kalinoju stojala“) ir kt. Daugeliui pasivažinėjimo giesmių būdinga dviejų dalių forma a a¹.
Šiuo metu viena populiariausių Užgavėnių dainų - „Šalta žiema šalin eina“. O „Žiema, žiema, bėk iš kiemo! Su botagais išbaidysim!“
Persirengėlių ir gavėnios dainos
Persirengėliai dainuoja ir įvairias daineles, žaidžia žaidimus (šoka šokius) apie ožį („Aš oželis Mikita“), žydą („Žyds jouds, žyds rauduons, žyds su barzda, mak mak mak“), čigoną („Čiguonėliui duos duos, prisirišę prie tvoros“) ir kitas Užgavėnių kaukes. Per Užgavėnes parodijuojamos raudos, bažnytinės giesmės, Žemaitijoje - kalnai (religinės giesmės, giedamos Žemaičių Kalvarijose, taip pat per gavėną, adventą bei per laidotuves). Pvz., viena grupė „gieda“: „pasėjau grikį, pasėjau vikį ant aukšto kalno baltam kepaliušy“, kita grupė atitaria: „alksnis su grūšia“ (plg. tradicinių laidotuvių giesmių atitarimą: „melskis už dūšią“). Užgavėnių ubagų „giesmės“ gali būti dainuojamos, pvz., visiems gerai žinomos Velykų giesmės „Linksma diena mums nušvito“ melodija: „Šyvas arklys, baltos kojos, / Alksnio kilpos kai raudonos. / Oi, linksma, linksma, tai linksma, / O tai linksma…“
Per gavėnią daugiausia dainuotos karo, vestuvių, šeimos santykių baladės. Populiarūs gavėnios baladžių motyvai ir šiandieną dainininkų (daugiausia Dzūkijoje) gerai prisimenami ir dainuojami. Baladžių įvykiai perteikiami metaforiškais sugretinimais: „byzgia kulkos kaip bitełės, krinta galvos kaip miglałė“, „oi, ir atrado sesełį, ant akmenėlio rymančių, su lydekėłėm kalbančių, žaliais maureliais užtiestų“ ir pan. Gavėnios baladžių melodijos siauros apimties (dažniausiai - kvartos), krintančio kontūro, primenančios raudas. Dainininkė O. Žukauskienė iš Liškiavos jas tiesiog vadino „verkimais-giesmėmis“. Gavėnios metu greta tradicinių baladžių būdavo giedamos ir religinės giesmės, ypač apie Marijos ar Jėzaus kančią, pvz., „Ajo Marija, Jėzaus ieškodama“.
Užgavėnių šokiai
Per Užgavėnes, kaip ir kalėdiniu laikotarpiu, šokis tapdavo privalomu („Užgavėnės - reikia atsišokti. Tad jaunimas susimeta į kieno nors gryčią ir duoda suktiniam, visokiom polkom ir kadriliam garo“). Kai kur merginos, kad ir žiemą, nusispirdavo apavą, o vaikinai šokdavo apsiavę. Į šokių vakarėlius atvykdavo ir persirengėliai, įprastinę muziką pakeisdavo butelių, puodų, žagrių noragų ar panašių daiktų skambėjimas. Vakarėlyje „žydai“ šokdindavo savo „žydes“ ir kitus, juos išterliodami suodžiais, kurių būdavo prisipylę į pirštines ar kojines. Vienur buvo įprasta paskutinę Užgavėnių dieną šokti tik iki vidurnakčio, kitur - ir iki pirmųjų gaidžių. Vidurio Lietuvoje buvo paplitęs specialus paskutinis Užgavėnių šokis „Šambaris“ („Šambaras“), kurį sušokdavo artėjant dvylikai. Žeimių apylinkėse (Jonavos r.) „Šambarą“ turėdavo šokti visi, taip pat šeimininkai, kurie slapčiomis prikabindavo su kabliuku silkės griaučius ar kaulą kam nors iš šokėjų prie apykaklės. „Atradęs“ ant savęs užkabintą kaulą šokėjas stengdavosi nemačiomis jį prikabinti kitam, šis - dar kitam ir t. t. Pasak žmonių, tokiu šokiu norėta pasakyti, kad „mėsiedas“ su linksmybėmis jau baigėsi, o gavėnia su pasninkais jau čia pat - už nugaros.
Užgavėnių burtai ir spėjimai
Per Užgavėnes, kaip ir kitas kalendorines šventes, būdavo buriama, norint nuspėti būsimą derlių, sužinoti savo ateitį ir pan. Kai kurie vedybiniai burtai beveik tokie pat, kaip ir Kūčių vakarą (skaičiuojamas apglėbtų tvoros statinių skaičius: porinis ar ne; klausomasi, iš kur šunys sulos - iš ten bus piršliai ir pan.). Daug būrimų, magiškų veiksmų daryta su Užgavėnių valgiais (manyta, kad pavalgius jų negalima palikti ant stalo, kaip per Kūčias).
Užgavėnių dieną, siekiant sužinoti ateitį, buvo atliekami įvairūs burtai ir spėjimai. Pavyzdžiui, mergaitės susirinkdavo, paimdavo tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpildavo žemių, į kitą įdėdavo rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užrišdavo akis, pavedėdavo jas toliau nuo lėkščių, apsukdavo ir parodydavo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliesdavo lėkštę su žiedu - po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku - liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis - gali tikėtis mirties.
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes. Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Kiti Užgavėnių papročiai
Važinėjimasis rogėmis ir vandens laistymas
Užgavėnių dieną reikia važinėtis, jei tik įmanoma, rogėmis. Tai vienas svarbiausių Užgavėnių papročių (šis paprotys žinomas daugelyje žemdirbių tautų). Apie Uteną sakydavo: „Kas nevažinės, to vasarą žirniai nederės“; apie Tverečių: „Kuo daugiau po savo lauką važinės, tuo geriau seksis bitės, didesni užaugs linai“. Apie Aukštadvarį, Vilkaviškį reikėdavo būtinai apvažiuoti laukus bent 3 kartus. Pirminė važinėjimosi papročio maginė reikšmė galėjo būti susijusi su bet kokio derliaus augimo užtikrinimu. Derliaus sėkmę turėjęs nulemti ne tik važinėjimas, bet ir tam tikros giesmės, giedotos važinėjantis stipriais balsais. Neretai minimas išvirtimas iš rogių į sniegą („reikia kuo daugiau sykių virsti, kad vasarą javai geriau derėtų“). Gerą linų bei javų derlių turėjo užtikrinti ir važinėjimasis nuo kalniukų rogutėmis, geldomis, verpstėmis ar kitomis priemonėmis. Daugiausia važinėdavo vaikai, jaunimas, ypač jaunavedžiai.
Besivažinėjantieji neretai būdavo apliejami vandeniu. Apliejimas vandeniu taip pat sietinas su bendro derlingumo, vaisingumo skatinimu (jis žinomas ir kitose kalendorinėse šventėse). Manyta, kad vanduo pagerins ne tik linų ir kitų javų derlių, bet ir bičių spiečių. Aukštaičiai užkeldavo ant rogių didelį kubilą, suleisdavo į jį vaikus, ir veždavo per kaimą. Vaikai kubile zirzdavo kaip bitės. Šeimininkas stengdavosi kaip nors „bites“ perlieti šaltu vandeniu. Žeimelio apylinkėse pro rogių sijas dar iškišdavo į abi puses kartis, kad niekas negalėtų prieiti ir važiuodavo šaukdami: „Bitelėm, bitelėm! Vandens!“. Šiaulėnų apylinkėje vežėjas ilgu botagu ir vandeniu su sniegais „šventindavo“ tuos, kurie norėdavo aplieti, ir nė artyn neprisileisdavo. Kiemuose visi turėdavo pasiruošę vandens, kad suspėtų vežėją aplieti, o šis turėdavo mokėti išsisaugoti vandens ir kitus aplieti arba ilgu botagu užtvoti per šonus, jei kas mėgindavo jį aplieti ar kelią pastoti. Kitur vežamas „bites“ gindavo kultuve arba spragilu. Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu - nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.
Užgavėnių dieną pravartu ir į svečius eiti - kuo toliau nueisi, tuo linai geresni, aukštesni bus, turės geresnį pluoštą. Supimasis - tradicinis Užgavėnių užsiėmimas. Tikima, kad supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą. Supynes anksčiau įtaisydavo tiek daržinėje, tiek ir kieme. Sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas.
Užgavėnių karuselė ir trinka
Su šiais papročiais siejasi Užgavėnių karuselė, kurią įsirengdavo ant ežero, kūdros ar pelkės ledo. Panašiai kaip išlydimų iškamšų (pavyzdžiui, Morės) konstrukcijoje, karuselėje būdavo derinami ratas ir rogės - vasaros ir žiemos simboliai. Užgavėnių karusele pasisukti mėgdavo ir suaugusieji, ir vaikai. Aukštaitijoje toks paprotys susipynė ir su vedybų magija, nes buvo tikima, kad pirmieji ryte „pirmieji pasiekę „ratą“ bus laimingi - kitas Užgavėnes poroje švęs“.
Užgavėnių trinkos vilkimo paprotys yra artimas pamėklės vežiojimui po kaimą. Anksčiau ir trinka, ir pamėklė būdavo per kaimą velkama Pelenų dieną ir tik XX a. 3-4 dešimtmetį perkelta į Užgavėnių antradienį. Trinka būdavo velkama į trobą, „kad linai šiais metais gerai derėtų“. Ją vilkdavo paprastai tas, kas anksčiausiai atsikeldavo (kartais į trobą atvilkdavo keletą tokių kaladžių). Kad vyrai sunkų rąstgalį išvilktų lauk, turi juos kuo nors pavaišinti. Tada trinka būdavo velkama toliau. Jei kuris nieko neduoda, tam palieka kaladę troboje. Vėliau vietoj „trinkos vilkimo“ atsirado „silkių vežiojimo“ paprotys: Pelenų dieną vežioja silkes, jei kas neperka, tai tam į gryčią įrita akmenį ar kelmą - tai reiškia, kad bus nelaimingi metai.
