Lietuvių kultūroje darbštumas visada buvo aukštinamas, o tinginystė smerkiama. Darbas visais laikais buvo esminė žmogaus gyvenimo dalis. Senovėje žmogaus vertę apibrėždavo jo darbštumas, o darbas ne tik aprūpindavo maistu, bet ir suartindavo žmones. Šiame straipsnyje nagrinėjama patarlės „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ reikšmė, atspindinti tradicinį lietuvių požiūrį į darbą, pareigą ir tinginystę. Tačiau ne mažiau svarbi yra ir duonos, kaip metaforos, reikšmė, apibūdinanti žodžių galią ir esminį vaidmenį mūsų gyvenime. Žodžių lyginimas su duona turi gilią prasmę ir atspindi žodžių svarbą mūsų gyvenime.
Duonos reikšmė lietuvių kultūroje
Mūsų protėviai puikiai suvokė duonos vertę ir šventumą. Duona nuo seno užėmė ypatingą vietą lietuvių gyvenime. Ji simbolizavo ne tik gerovę ir laimę, bet ir namų darną bei šeimos vienybę. Tai atsispindi daugybėje patarlių ir priežodžių. Šios patarlės ne tik atspindi duonos svarbą, bet ir moko pagarbos darbui bei atsakomybės:
- „Verkia duonelė tinginio valgoma“
- „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“
- „Juoda duona - ne badas“
- „Duona už auksą brangesnė“
- „Geras darbininkas visur duoną suras“
Duona - viena svarbiausių kultūrinių realijų, išsiskirianti savo tiesiogine ir simboline svarba. Knygoje „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ P. Dundulienė duoną įvardija kaip vieną seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės, o plačiau Europoje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, ji paplitusi atsiradus žemdirbystei, kai pradėta auginti kviečius, miežius, soras, gal ir rugius. Nuo to laiko Lietuvoje kepta įvairių rūšių - akyta (rauginta) ir neakyta (nerauginta) duona, kurios gaminimo būdai įvairavo ir keitėsi. Išskirtinę duonos svarbą lietuvių sąmonėje vaizdžiai liudija dar Simono Daukanto užrašytas žemaičių posakis: „Verk duona, veltui valgoma“. Esama ir daugiau jo atmainų, tačiau visi jie reiškia viena - tiesiogines duonos sąsajas su svarbiausiomis tautos vertybinėmis kategorijomis: darbštumu, rūpestingumu, atsakingumu, gerumu, dvasiniu taurumu. Negerbiama duona, nesirūpinimas jos turėjimu per kartų kartas sulaukdavo negatyvaus moralinio žmogaus vertinimo, buvo siejamas su tinginyste ir aplaidumu. Duona turėjo didelę sakralinę svarbą mūsų protėvių gyvenime: ji tapo centriniu daugelio šeimos gyvenimo papročių, kalendorinių ritualų ir agrarinių švenčių elementu, ji plačiai įprasminta lietuvių tautosakoje - dainose, pasakose, sakmėse, tikėjimuose.
P. Dundulienė pabrėžia ypač glaudų duonos ryšį su moters - javų augintojos ir duonos gamintojos bei moteriškųjų dievybių - vaisingumo garbinimu bei mirusiųjų pagerbimo apeigų dalimi. Duona buvo aukojama deivei Gabijai, žemės deivei Žemynai, vandens dievybėms. Pasak tyrinėtojos, kaip ir Žemyna, žemės vaisiais, javais, augalija rūpinosi ir Žemėpatis, dar laikomas namų ir sodybos dievu. Atėjusi į namus marti, prieš pradėdama šeimininkauti (valdyti namus), jam turėdavo paaukoti duonos kepalą ir rankšluostį. Duona ypač garbinta žiemos saulėgrįžos, Kūčių, Užgavėnių, Jurginių, Joninių kalendorinių apeigų metu. Javų duona aukota prašant gero derliaus, nuimant derlių, prieš pradedant kulti rugius ir pan. Pasak P. Dundulienės, „apskrita kepalėlių forma galėjo vaizduoti Saulę ir būti magiška priemone jai sugrąžinti“. Trumpiausią dieną ir ilgiausią naktį prasidėdavo apeiginė vakarienė, lydima sudėtingų apeigų, aukų, magiškų veiksmų; šeimininkas duoną dėdavo ant stalo, o pats, atsisėdęs garbingiausioje užstalės vietoje, laimindavo šeimyną, namus, linkėdamas gero, tikėdamas, kad jo žodžiai išsipildysią.
Duonos sakralumo sampratą baltų kultūrose pagrindžia ir latvių tautosaka. Peterio Šmito užrašytuose latvių tautos tikėjimuose apie duoną surinkti net 679 pavyzdžiai - tiek daug tikėjimų nėra skirta jokiam kitam daiktui ar reiškiniui. Prie žydinčių rugių lauko stovintis žemdirbys nusiimdavo kepurę ir deivės Maros tyliai prašydavo palaiminti laukus, kad jie būtų derlingi; rudeniop Mara nuberdavo rugius, miežius, avižas ir kitas gamtos dovanas. Lietuvius ir latvius artina žemdirbiškoms kultūroms būdingi papročiai: prieš pjaunant rugius šeimininkas apeidavo lauką ir kai kuriose vietose kelias varpas, dažnai devynias, surišdavo į mazgą ir pirmasis pradėdavo pjauti. Nupjovęs pirmus rugius, pirmo kūlio varpų nunešdavo į kambarį ir padėdavo prie sienos, kad ištisus metus netrūktų duonos; prieš pjaunant rugius iš jų nupintą vainiką pakabindavo į ąžuolą, taip pašventindami duoną. Daug dėmesio skirta ir duonos kepimui: pirmą į krosnį pašautą kepaliuką šeimininkė saugodavo klėtyje ištisus metus, kol į jo vietą vėl padėdavo naują; šviežių rugių duoną pirmas ragaudavo namų šeimininkas. Pasak I. Čakarės, „duona latvių tautos gyvenime - ne tik svarbiausias maistas, bet namų ir giminės šventumas, kaip ir motina“. Apie tai liudija ir 1900 m. gimusios pateikėjos Margrietos Krūminios pasakojimas, jog kartą, jos močiutei traukiant duonos kepalą iš krosnies, šis nusprūdo nuo ližės ir nukrito ant žemės. Senolė, pakėlusi kepaliuką, tris kartus iškėlė jį aukštai virš galvos. Ir kitus kartus, kai imant nuo stalo, duonos gabalėlis nukrisdavo, ją tuo pakeldavo virš galvos. „Nežinia, ar tai buvo atsiprašymas, ar prašymas“. 1904 m. gimusi Ana Dymanė liudijo, jog jos tėvai ypač pagarbiai elgėsi su duona: „niekad neėmė kepalo į rankas, nenusiėmę kepurės, o riekdami kepalą, jį pabučiuodavo. Duonos trupinių žemėn niekad nebraukdavo - tai didelė nuodėmė“. Ruošiantis kepti duoną, jau iš vakaro į kambarį atnešdavo miltų, kad sušiltų, nes šiluma duonai būtina, ir kol duona kepama, prie krosnies niekam negalima šildytis; šiltos duonos niekad negalima raikyti, negalima ir kepalo raikyti iš abiejų galų. Pasak Čakarės, kiekvienuose namuose buvo duonos kepimui būtini indai (duonkubilis), kuriuos, kaip ir kepimo paslaptis, kiekviena močiutė perduodavo savo vaikaitei. Taigi duona - ištisas kartas telkianti realija. Pasak E. Šeputytės-Vaitulevičienės, duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Duona, anot liaudies išminties, dar simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą, ją susapnuoti visada geras ženklas. Autorės teigimu, „atėjus krikščionybei duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę, vietą. Švenčiausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą - gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus - logos - sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu. Štai kodėl ji yra balta (Švenčiausiasis, komunijos paplotėliai, kalėdaičiai yra baltos spalvos). Šventos duonos valgymas, komunijos priėmimas simbolizuoja atsivėrimą dieviškai išminčiai ir malonei. Duona krikščionybėje dar yra meilės laidininkė.
Darbo ir duonos sąsajos
Ši patarlė, kartu su „Verkia duonelė tinginio valgoma“, dažnai skambėdavo iš mūsų senelių lūpų. Šios patarlės primena apie sunkų darbą, kuris reikalingas norint užsitikrinti kasdienę duoną. Lietuvių poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013) savo prisiminimuose apie darbą gražiai ir pagarbiai aprašo darbo svarbą. Jam nuovargis, patirtas dirbant, primena geriausius jaunystės metus. M. Martinaičio prisiminimai atspindi XX amžiuje gyvenusių žmonių požiūrį į darbą, kur kaimo darbai sudarė didžiąją gyvenimo dalį. Akivaizdu, kad šiam žmogui skausmingas nepaliaujamo gyvenimo darbo paliktas nuovargis, primena geriausius jaunystės metus.
Būtent darbo dainų (darbo pradžioje, eigoje ir pabaigoje) lietuvių tautosakoje aprašoma daugybė. Šios dainos buvo skirstomos itin nuosekliai ir pasirenkamos pagal darbo pobūdį:
| Darbo dainų rūšys | Pobūdis |
|---|---|
| Arimo dainos | Žemės arimas |
| Šienapjūtės dainos | Šieno pjovimas |
| Rugiapjūtės dainos | Rugių pjovimas |
| Avižapjūtės dainos | Avižų pjovimas |
| Grikių rovimo dainos | Grikių rovimas |
| Linų ir kanapių darbų dainos | Linų ir kanapių apdorojimas |
| Ganymo dainos | Gyvulių ganymas |
| Malimo dainos | Grūdų malimas |
| Verpimo dainos | Verpimas |
| Audimo dainos | Audimas |
| Skalbimo dainos | Skalbimas |
| Medžioklės dainos | Medžioklė |
| Žvejų dainos | Žvejyba |
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Šios dainų rūšys tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad senovės lietuviams darbas ir viskas kas su juo susiję, buvo savotiškai šventa. Akivaizdu, ne veltui M. Martinaitis teigė: Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus.
Dzūkiška darbinė daina | Authentic Lithuanian folk song - Šiąnakt išausiu plonas drobelas
Lietuvos istorikas, rašytojas Simonas Daukantas (1793-1864), savo istoriografiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), kalbėdamas apie senovės žmonių darbus, neišskiria kaip sunkiau dirbančių nei vienos lyties žmonių. Tai leidžia suprasti ir jo veikalo skyriaus pavadinimas: Darbas ir užsigrūdinimas. Vadinasi, kad S. Daukantas mano, jog darbas grūdina žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties. S. Daukantas savo istoriografiniame veikale puikiai ir išsamiai paaiškina, ką konkrečiai veikdavo vyrai, o ką moterys. Vyrai užsiimdavo statyba, malkų ruošimu žiemai, šienavimu aplink namus. Į tolimesnes vietoves vykdavo medžioti - gyvūnų mėsa buvo viena pagrindinių žmonių mitybos dalių. Akivaizdu tampa, kad ir pasiruošimas medžioklei buvo ne ką mažesnis darbas, nes vyrai patys ir įrankius medžioklei gamindavosi. Taip pat, vyrai vertėsi prekyba, kai veždavosi prekes tolėliau, galbūt į didesnį miestelį. Tuo tarpu, akivaizdu, kad moterys, kaip buvo matyti Žemaitės apsakyme, triūsė nemažiau nei vyrai: moteriškosios po namus triūsėjo. Žiemą linus šukavo, vilnas kedeno ir verpė; vienos audė audeklus, kitos arė, sėjo, šieną piovė ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė.
Kad tinginystė tuo metu buvo didžiausia gėda, galima pagrįsti ir tuo, jog S. Daukantas savo veikale nepamiršo paminėti ir visai jaunų vaikelių darbingumo: Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skubriais ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po marškinių tviskinėjantys, žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo, plunksnas plėšė ar vyženas vyžo didiesiems. Nebekeista tampa, kodėl Žemaitės kuriama veikėja Burokienė, buvo įskaudinta dėl „tinginės“ epiteto, kai net S. Daukanto minimiems visai mažiems šešerių, septynerių metų vaikams didžiausia gėda būdavo dar nemokėti tinklų megzti, virvių sukti, pynių pinti ir panašių darbų atlikti.
Vaizdingiausiai požiūris į darbą atsiskleidžia lietuvių patarlėse ir priežodžiuose. Seniau, šiais pasakymais tėvai stengdavosi vaikams šmaikščiai priminti, kad dirbti reikia, nes tik darbštus duonos vertas. Labai didžiulį skirtumą galima įžvelgti ir vienoje patarlėje, kuri seniau sakoma buvo taip, kad skatintų dirbti, o šiuolaikinių žmonių pakeista taip, kad reikšmė tapo priešinga: „Kas nedirba, tas nevalgo“. O dabar - „Kas nedirba - tas valgo“. Iš šios patarlės suprantama, kad tie kurie dirba, tarsi gaišta savo laiką, o tie kurie nedirba - valgo dvigubai. Prano Sasnausko „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ (2006) galima rasti patarlių, kurios nebūtinai tiesiogiai lygina darbą ir tinginyste, tačiau galima suprasti, kad jose šnekama apie darbo būtinybę. Pavyzdžiui: „Ėsti - vyras, dirbti - vaikas“. Akivaizdu, kad ši patarlė skirta pašiepti tinginį vyrą. Seniau buvo sakoma: „Neatidėk rytdienai, ką gali padaryti šiandien“. O dabar: „Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien“. Taip pat ir - seniau: „Kas nedirba mielas vaike - tam ir duonos duot nereikia“.
Žodžiai kaip duona: metaforos prasmė
Metaforos - tai kalbos priemonės, kurios perkelia vieno dalyko savybes kitam, sukurdamos naują, netikėtą prasmę. Jos padeda mums geriau suprasti pasaulį, išreikšti savo mintis ir jausmus. Vienas iš dažnai vartojamų metaforų pavyzdžių - žodžių lyginimas su duona. Ši metafora turi gilią prasmę ir atspindi žodžių svarbą mūsų gyvenime.
Žodžiai kaip maistas sielai ir protui
Žodžiai, kaip ir duona, yra būtini mūsų dvasiniam ir intelektualiniam maitinimui. Jie suteikia mums žinių, informacijos, idėjų ir įkvėpimo. Kaip duona palaiko mūsų fizinę energiją, taip žodžiai maitina mūsų protą ir sielą. Jie padeda mums augti, tobulėti ir suprasti save bei pasaulį.
Žodžių emocinė galia
Žodžiai gali būti saldūs kaip pyragas, aštrūs kaip pipirai arba kartūs kaip tulžis. Jie gali paguosti, įkvėpti, motyvuoti arba įžeisti, įskaudinti ir sugniuždyti. Kaip ir maistas, žodžiai gali turėti skirtingą poveikį mūsų emocijoms ir savijautai. Todėl svarbu atidžiai rinktis žodžius ir atsakingai juos vartoti.
Žodžiai kaip kūrybos įrankis
Žodžiai yra tarsi tešla, iš kurios galime minkyti įvairiausius kūrinius: eilėraščius, pasakojimus, straipsnius, kalbas. Kaip kepėjas iš tešlos kuria duoną, taip rašytojas ar kalbėtojas iš žodžių kuria tekstus, kurie gali paveikti žmonių mintis, jausmus ir veiksmus. Žodžiai, kaip ir duona, gali būti naudojami įvairiems tikslams. Jie gali būti skirti informuoti, šviesti, linksminti, įtikinti ar paveikti.
Žodžių galia keisti pasaulį
Žodžiai turi galią keisti pasaulį. Jie gali įkvėpti žmones kovoti už teisingumą, taiką ir laisvę. Jie gali suvienyti žmones bendram tikslui. Jie gali paskatinti žmones kurti, tobulėti ir siekti savo svajonių. Kauno Suzuki progimnazijos veikla, pradedant ekskursijomis į Trakus ir baigiant Japonijos ambasadoriaus vizitu, iliustruoja žodžių galią skleisti žinias, skatinti domėjimąsi kultūra ir istorija, bei vienyti bendruomenę. Žodžiai gali būti naudojami manipuliuoti, apgauti ir žaloti. Jie gali sėti neapykantą, baimę ir nesantaiką. Todėl svarbu būti kritiškiems žodžiams ir atidžiai vertinti jų šaltinius.
Atsakingas žodžių vartojimas
Kaip ir su duona, su žodžiais reikia elgtis atsakingai. Turime rinktis žodžius, kurie kuria, o ne griauna, kurie vienija, o ne skaldo, kurie įkvepia, o ne slegia. Mokyklos pastangos organizuoti dienas be patyčių ir stiprinti sąmoningumą apie patyčių prevenciją rodo, kaip svarbu ugdyti atsakingą žodžių vartojimą. Šių metų tolerancijos dienos simbolis - namas. Visų klasių durys papuoštos namais, kurių langelius ir juose atsispindintį gyvenimą piešė vaikai. Vienas iš galimų tolerancijos apibrėžimų - tai pagarba, pakantumas ir supratingumas.
Žodžiai ir istorinė atmintis
Žodžiai yra svarbūs istorinės atminties išsaugojimui. Jie padeda mums prisiminti praeities įvykius, pagerbti herojus ir pasimokyti iš klaidų. Kovo 11-oji progimnazijoje sutinkama šventiškai iškilmingu nusiteikimu. Kovo 11-osios minėjimas, susitikimai su istorinėmis asmenybėmis, knygnešio savaitė - visa tai pabrėžia žodžių svarbą ugdant patriotiškumą ir pagarbą savo tautos istorijai. Knygnešio savaitė vyresnėse klasėse prasidėjo aktyviu atminties lavinimu ir greitos reakcijos demonstravimu.
Žodžiai ir kultūrų dialogas
Žodžiai yra svarbūs kultūrų dialogui ir tarpusavio supratimui. Jie padeda mums pažinti kitas kultūras, suprasti jų vertybes ir tradicijas. Susitikimai su įvairių kultūrų atstovais, tokiais kaip Kauno žydų bendruomenės vadovas, hebrajų kalbos, kultūros ir tradicijų pažinimas, japonistikos savaitė - visa tai rodo, kaip žodžiai gali būti naudojami skatinant kultūrų dialogą ir toleranciją.
Žodžiai ir kūrybiškumas
Žodžiai yra svarbūs kūrybiškumui ir saviraiškai. Projektai, tokie kaip „Kalėdų viešnia“ ir „Kauno žvėries mitas“, iliustruoja, kaip žodžiai gali būti naudojami kuriant meninius kūrinius, kurie įkvepia ir praturtina mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, kurti Kauno ateities mitą. Susitikimas su Ryčiu Zemkausku, rašytoju, žurnalistu, Kauno - kultūros sostinės kūrybinės komandos ideologu, 5-7 klasių mokiniams (o ir jų mokytojams) virto interaktyviu performansu. Kauno žvėries mito tęsinys dar netapo romanu, bet iki filmo scenarijaus beveik išsirutuliojo.
Maldos žodžiai kaip duona
Maldos žodžiais - tai tarsi duona, maitinanti sielą, suteikianti stiprybės ir įkvėpimo kasdieniniame gyvenime. Maldos tradicija krikščioniškose tautose turi gilias šaknis, o maldaknygės yra svarbus šios tradicijos elementas, padedantis tikintiesiems išreikšti savo tikėjimą ir ryšį su Dievu. Ilgą laiką maldynų turinys buvo panašus, tačiau liturginis sąjūdis po Pirmojo pasaulinio karo atnešė naujų vėjų. Nauji maldynai siekė priartinti Bažnyčios liturgiją prie žmogaus kasdienybės, suderinti maldoje visa, kas Dievo pašvęsta kasdieniame gyvenime. Liturginis sąjūdis skatino domėtis ir naudotis mišiolėliu, jį versti į gimtąsias kalbas ir pritaikyti įvairiems atvejams. Tačiau mišiolėliai nepakeitė maldynų, nes pirmųjų vartojimą ribojo mišių auka, o antrųjų reikalavo įvairios pamaldos bažnyčiose bei maldinės progos šeimose, organizacijose, asmeniniame gyvenime. Suderinti abu reikalavimus viename leidinyje pasirodė neįmanoma.
Šiuolaikinis maldynas apima mišias, dialogines mišias, mišių maldas privačiai vartosenai, mišiolines ir breviorines maldas, ypač laiko maldose ir liturginiuose metuose. Tai apima beveik trečdalį viso maldyno. Kitas trečdalis pašvęstas įvairiems pamaldumo būdams, kurių vieni skirti bendruomenei, kiti asmeniškiems atvejams. Maldynu „Didysis Šaltinis“ daromas naujas žingsnis, nes po Didžiojo Šaltinio neturėjome panašaus maldų telkinio. Didysis Šaltinis kvėpė mūsų liaudžiai tikėjimo stiprybę apie pusšimtį metų ir išlaikė gyvą meilę savam žodžiui. Bet naujom kartom jis nebetiko. Joms patenkinti leista mažesnės, suprastintos maldaknygės. Susiaurėjusi maldų apimtis siaurino ir tikėjimo akiračius.
Dienos maldos: Rytmetys, vidurdienis ir vakaras
Diena yra kelias, kūrinys, giesmė, visas tavo gyvenimas. Rytmetys: Rytmečio veidas spindi ypatingu skaidrumu. Tai - pradžia. Pakirdę iš miego, kuris atnaujina mūsų gyvybę, mes jaučiam aiškiai ir stipriai: „Aš gyvenu, aš esu!“ Ir šitas buvimo išgyvenimas tampa malda. Ji krypsta j tą, iš kurio buvimas ateina: „Dieve, tu mane sutvėrei. Aš dėkoju tau, kad gyvenu. Dėkoju už visa, ką turiu ir kas esu“. Tai šventoji rytmečio valanda, kada gyvybe iš giliausių savo būties gelmių siunčia Dievui tyrą tvarinių padėką. Iš tavo rankų, Dieve, gaunu savo rytą. Iš tavo rankos ir šviesi darbų diena.
Vidurdienis: Tarp saulės pakilimo ir laidos, pačiame dienos želmenyje, yra nuostabus trumpas akimirksnis - vidurdienis. Vidurdienį gyvenimas nežvelgia į ateitį ir nesidairo į praeitį. Jis stovi, ir tas stovėjimas kupinas pajėgumo lėkti. Vidurdienis - tai gryna dabartis. Kartą atėjo žmonijos vidurdienis, laiko pilnatvė. Ir buvo žmogus, kuriame pilnatvė glūdėjo ir laukė: tai buvo Marija. Ji neskubėjo, nesidairė pirmyn nei atgal. Joje glūdėjo gryniausia dabartis, atsivėrusi amžinybei. Tą paslaptį varpas byloja mūsų dienai. Vidurdienio tylą jis išsprendžia žodžiu - „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis“.
Vakaras: Kiekvienas vakaras turi gyvenimui tikrąjį atbaigimą. Mes stovim prieš Dievą, jausdami, kad sykį at-sistosim prieš jo veidą galutinai atsiskaityti. Stojam nūnai prieš tą, „kuriam viskas gyvena“ - ir tai, kas praėjo, ir kas tebėra ateity; prieš tą, kuris besigailinčiam gali grąžinti, kas prarasta. Jo akivaizdoj suteikiam praėjusiai dienai galutinį veidą. Kas joj negera, - perkeičia gailestis; kas gera - įprasmina nuoširdi padėka.
Savaitės maldos
Savaitė yra pašvęstas laikas, minintis pasaulio sutvėrimą ir kai kuriuos atpirkimo įvykius. Svarbiausia savaitės diena - sekmadienis, primenantis Jėzaus prisikėlimą, krikštą ir Šventosios Dvasios nužengimą. Iš kitų savaitės dienų krikščionys išskyrė trečiadienį ir penktadienį. Švnč. Trejybės garbinimas, sutelktas sekmadienyje, pratęsiamas dar tris dienas. Pirmadienį garbinamas Dievas Tėvas ir jo angelai (ir Angelas Sargas), antradienį - Dievas Sūnus (jo vardas ir šv. vardo globėjas), trečiadienį - Šventoji Dvasia (ir Bažnyčios globėjas šv. Juozapas). Ketvirtadienį, Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo dieną, garbinamas Eucharistinis Kristus, penktadienį - Švenčiausioji Jėzaus Širdis (jo veidas, žaizdos ir šv.Dievo meilė ir dėkingumas). Žmogaus gyvenimas yra kupinas iššūkių, tačiau Dievo meilė ir malonė padeda įveikti sunkumus. Dėkojimas Dievui už visas dovanas, dideles ir mažas, yra svarbi maldos dalis. Malda taip pat yra bendruomeninis aktas, vienijantis tikinčiuosius. Padėti vieni kitiems, ypač tiems, kurie kenčia, yra svarbi krikščioniškos meilės išraiška. Arkos ir Tikėjimo ir Šviesos bendruomenės yra pavyzdys, kaip žmonės su negalia ir be jos gali gyventi kartu, vienas kitą palaikydami ir mylėdami. Irenėjus Lionietis pabrėžė, kad yra keturios Evangelijos, kurios yra atramos ir šulai Bažnyčios. Jis teigė, kad evangelijų skaičius negali būti nei didesnis, nei mažesnis, nes jos atitinka keturias pasaulio šalis ir keturis pagrindinius vėjus.
Kristijono Donelaičio „Metai“: duona kaip būties duotybė
Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs pačioje laiko ciklo pradžioje, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Donelaitis mums yra kaip duona kasdienė, kaip savaiminė būties duotybė, kuri taip plačiai aprėpia mūsų egzistenciją, kad kartais darosi nepastebima, nemąstoma. Juk duona yra ypatingas maistas, gyvybinis pagrindas. Donelaičio kūriniai tarp kitų lietuviškų knygų lyg ir pradingsta, darosi nematomi kaip ta duona kasdienė ant mūsų stalo tarp kito nekasdieniško maisto, kurį keičiame pagal savo užgaidas. Tik duonos niekuo nepakeisi, kaip nepakeisi agrarinės realybės pagrindų. Nereikia manyti, kad Donelaičio kūryba buvo labai reikšminga pasauliui jos atsiradimo metu. Išskyrus siaurą to meto literatų ir intelektualų terpę, mažai kam ji buvo žinoma. Todėl ir išliko vargais negalais, dėl laimingų atsitiktinumų. Sakytume, Donelaičio kūryba buvo skirta dviem adresatams: kaip gyvas žodis - autoriaus amžininkams, kaip kultūrinis paveldas - mums, raštingiems ir išsilavinusiems žmonėms. Ir vienu, ir kitu atveju ši kūryba netampa tiesiog paprasta knyga, panašiai kaip Šventas Raštas nėra knyga laisvalaikio pasiskaitymams. Donelaičio tekstas turi būti išgyvenamas kaip dvasios pasaulis, išgirstamas kažkokia vidine klausa. Ir ši ypatinga klausa susijusi su kultūrine atmintim, tautine savastimi ir tapatybe. Būdamas anuomet nereikšmingu, niekam nežinomu literatu ir paprastu nedidelės parapijos kunigu, Donelaitis sugebėjo suformuoti agrarinės kultūros kodą, nuosekliai sukonstruoti mūsų etinės kultūros modelį, stovintį ant aiškių realybės pagrindų. Sudėtingais istoriniais periodais Donelaičio kultūrinė matrica padeda mums atsinaujinti, „perkrauti sistemą“, atkurti esminius mūsų savasties dalykus, ir tai mus apsaugo nuo išsklidimo globaliniame konkuruojančių bei susiliejančių civilizacijų pasaulyje. Įdomu ir tai, kad Donelaičio kalbos neįmanoma imituoti, priartinti prie konvencionalios literatūrinės kūrybos, šis atraminis kultūrinis raštas yra tik skaitomas, kaip yra skaitoma Biblija, nors jos metaforos bei retorika ir užpildo visą europietiškosios kultūros erdvę vaizdiniais bei vertybėmis. Jo liaudišką realizmą gyvybingai parafrazuoja avangardistai, į jį dažnai orientuojasi ir Marcelijaus Martinaičio „naiviosios išminties“ eilėraštis. Vis dėlto, turint omenyje, kad mažoji poema „Donelaitis“ publikuota 1964 m. „Metai“ yra mano kultūrinės savasties dalis. Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis bei požiūrius į bendrą išmintį. Todėl „Metuose“ atsiveria ne užguitų baudžiauninkų gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos bendruomenės vaizdas: žmogus čia išsako savo požiūrį ir reikalauja savo žmogiškų teisių. Kad ir kiek lietuvių kalba keistųsi veikiama naujų realijų ir technologijų, ji vis tiek lieka lietuviška. Kaip ir žemė, kuria vaikštome, kurios vaisiais esame gyvi. Kristijonas Donelaitis mums sukūrė vietą po saule.
K. Donelaičio poemoje panteistiškai sąmoningas: paukšteliai ne tik džiaugiasi savo buvimu, bet suvokia ir garbina buvimo priežastį - Dievą. Tokiu sąmoningumu gyvas ir žmogus - kiek savo veikla jis dalyvauja gamtos galių pasaulyje. Gyvenimą neigti gali tik išsigimęs, išponėjęs žmogus. Donelaitis „Metuose“ pateikia du liguistos laikysenos atstovus: tai gyvybinės valios stokojantis tinginys Slunkius ir darbo nedirbantis, bet malonumų persisotinęs „didžpilvis“ ponas, kurio „nešvankus“ balsas šaukiasi pagalbos. Taip, prabangūs poniški valgiai gyvenimo džiaugsmo nesuteikia, jie gyvenimą žudo: „jis ėmęs didelį peilį / Gerklę su stemple jau perpiaut ištiesė ranką“. Kur kas išmintingiau, net filosofiškai, kaip koks budistas gyvenimo prasmę neigia kaimiškasis personažas Slunkius. Jam aktyvus gyvenimas yra tiesiog nelaimė, jo idealas yra nirvaną primenantis nesąmoningumas, artimas miego ir mirties būsenai: „Ak! kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus, / Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta“. Vasara - tai gamtos ir žmogaus stiprybės metas. Gyvybinė valia išryškėja kaip kova už būvį, o pasaulis suvokiamas kaip dramatiškas visuotinės kovos laukas, kuriame gyvybingiesiems lemta išlikti ir įsitvirtinti, o silpnesniems tenka pasitraukti. Įspūdingiausias tokios kovos už būvį vaizdas - šienapjūtės darbai. Stiprieji šioje kovoje dar labiau sustiprėja, o silpnieji, gyvenantys tik savo įgeidžiais, iškrenta iš žaidimo - net menką jų naudą pasisavina kiti. Tai Just. Marcinkevičiaus pajaustas geležies kaip etnoso galios ilgesys. Donelaitiškas šienapjūtės vaizdas primena „Mahabharatos“ epe aprašytą Kurukštero mūšį, o etinės nuostatos - dieviškojo autoriteto Krišnos mokymą apie karą kaip teisingo ir stipraus gyvenimo būtinybę. Negalvok, žmogau, kad tu esi reikšmingas savo individualiais pasirinkimais, tiesiog atlik savo pareigą, dalyvauk gyvenimo kovoje, ir tavo egzistencija, sutampanti su likimu, su dharma, bus teisinga. Ruduo - žmogaus darbų įvertinimas, dieviškoji pavasario energija čia tampa žmogaus įsisavintomis gėrybėmis. Taigi rudenį pasaulio šviesi dieviška energija tarsi materialėja, o svarbiausia egzistencine žmogaus vertybe tampa maistas. Agrarinės kultūros žmogus yra autentiškai ir natūraliai materialistas, gamtos religija kitokio sąmoningumo ir negali formuoti. Taip, rūsti gyvenimo realybė verčia žmogų džiaugtis paukščiais kaip maistu. Nes šis maistas taip pat yra dieviškosios gyvybės judėjimas, o metų ciklas - gyvybės metabolinė grandinė. Kitame archajiškame gamtos religijos tekste teigiama, kad gyvybę ir sąmonę palaikantis maistas yra kosminio dieviškumo kūnas, todėl reikia gerbti maistą, niekada jo neniekinti ir valgyti jį labai pagarbiai. Žiema apskritai yra laikina gamtos mirtis, tuomet sustoja visi žemės darbai, o žmogus su savo rūpesčiais pasitraukia į socialinę erdvę, tarsi užsidaro joje ir daug samprotauja, aiškinasi santykius, tikrinasi savo socialines ir kultūrines vertybes. Jo gyvenimas sukaustytas, problemiškas - tikras rūpestis. Pavasarį vėl viskas atgimsta, nes gamtos kosmosas yra amžina šviesos ir tamsos, šilumos ir šalčio, gyvybės ir mirties kova. Kodėl gali išlaisvinti? Todėl, kad tik saulė ir jos skleidžiama gyvybės šiluma šiame pasaulyje yra ontologiškai tikra, visa kita - tai tik tos šviesos trūkumas. Visa kita - „šalčių pramonė“, t. y. pramanyta, netikra, dirbtinė realybė. Net ne realybė, o tiesiog nebūtis, kuri, „atkopus saulelei“, į „nieką pavirsta“.