Kepta duona Lietuvoje yra mėgstamas ir vertinamas patiekalas, tad laikas jai tapti nauja lietuviškos virtuvės žvaigžde pasaulyje. Šaltibarščiai jau sulaukė įvertinimo svetur, tad atėjo laikas ir aromatingai keptai duonai. Ji yra stalo pažiba ne tik kiekviename draugų susibūrime Lietuvoje, bet sulaukė ir įtakingo tarptautinio maisto portalo pripažinimo. TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „La maistas. Iššūkis“ vedėjai Gian Luca Demarco ir Elena Karalienė kalbėjo apie tai, kaip brangiai gali kainuoti paprasti, lietuvių mylimi patiekalai - kepta duona ir cepelinai.
Keptos duonos receptai įvairiems skoniams
Keptos duonos paruošimo būdų yra daugybė - nuo paprastų, greitai paruošiamų užkandžių iki sudėtingesnių patiekalų, tinkančių šventiniam stalui. Šiame straipsnyje rasite įvairių keptos duonos receptų ir patarimų, kaip pasigaminti šį skanų užkandį namuose, įskaitant ir tuos, kuriuose naudojamos saulėgrąžos.
Pagrindinis keptos duonos receptas
Tinklaraščio „Skanus gyvenimas“ autorė Ilona dalinasi savo receptu: „Recepto kaip ir nereikėtų, bet parašysiu, kaip darau aš.“
- Ingredientai:
- Duona (pageidautina juoda su saulėgrąžomis)
- Česnakas
- Druska
- Aliejus (kepimui)
- Gaminimo būdas:
- Duoną supjaustyti juostelėmis.
- Iškepti keptuvėje ant aliejaus.
- Išspausti česnaką ir įmaišyti į jį arbatinį šaukštelį vandens, turėtų gautis tokia česnakinė tyrė.
- Iškepusią duoną įtrinti česnakine tyre ir pabarstyti druska.
Keptos duonos tortas ir išvaizdūs užkandžiai
Kepta duona gali tapti ir tikru šventinio stalo akcentu, ypač jei ji patiekiama kaip „keptos duonos tortas“ ar kitaip dekoruota. Tam puikiai tinka šie receptai:
Receptas su balta duona
- Ingredientai:
- 8 vienetai duonos (balta)
- 3 vienetai kiaušinių
- 0.5 stiklinės pieno
- Šiek tiek druskos
- Paruošimo būdas:
- Kiaušinius išplakti su druska.
- Tada pilti pieno ir vėl paplakti.
- Duonos riekeles pamirkyti kiaušinių ir pieno mišinyje.
- Kepti keptuvėje ant aliejaus, kol gražiai apskrus.
Receptas su padažu
Paprastą keptą duoną galima paversti puikiu užkandžiu su gardžiu padažu.
- Ingredientai:
- 6 riekės duonos
- 50 mililitrų aliejaus (kepimui)
- Padažui:
- 100 gramų kietojo sūrio (tarkuotas)
- 2 valgomieji šaukštai majonezo
- 1 valgomasis šaukštas jogurto
- 2 skiltelės česnakų
- Paruošimo būdas:
- Duoną pjaustau juostelėmis ir kepu aliejuje.
- Padažas: sumaišau sūrį, majonezą, jogurtą ir išspaudžiu česnaką.
- Iškepusias duonos juosteles patiekiu su padažu.
Receptas su bandelėmis
Šis receptas siūlo kepti įdarytas bandeles, kurios puikiai tinka kaip šiltas ir sotus užkandis.
- Ingredientai:
- 4 vienetai bandelių (apvalios)
- 200 gramų sūris
- 2 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
- 1 skiltelė česnakų
- 4 valgomieji šaukštai svogūnų laiškų (smulkinti)
- 1 arbatinis šaukštelis aguonų (nebūtina)
- Šiek tiek druskos
- Paruošimo būdas:
- Bandelės įpjauti, jog gautųsi kvadratėliais.
- Sumaišyti sūrį, alyvuogių aliejų, česnaką, svogūnų laiškus, aguonas ir druską.
- Gautu mišiniu įdaryti bandeles.
- Kepti orkaitėje, kol sūris išsilydys ir bandelės apskrus.
Receptas su juoda duona ir lašiša
Šis receptas puikiai tinka šventiniam stalui ar gurmaniškam užkandžiui.
- Ingredientai:
- 500 gramų juodos duonos (su saulėgražomis)
- 100 gramų lašišų
- 2 valgomieji šaukštai tepamo sūrio (natūralus)
- Papuošimui: 1 vienetas citrinų
- Kepimui: šiek tiek aliejaus
- Paruošimo būdas:
- Iš juodos duonos išpjaustyti norimą formą ar supjaustyti trikampėliais.
- Apkepti gilioje keptuvėje ar puode, kaip paprastai kepate duoną.
- Iškepusią duoną aptepti tepamu sūriu.
- Ant viršaus uždėti lašišos gabalėlius ir papuošti citrinos griežinėliu.
Kiti receptai ir idėjos puoštai duonai
Be kasdienių užkandžių, kepta duona gali būti naudojama ir įmantresniems patiekalams, kurie džiugina akį ir gomurį.
Traškutis su lašišos ir varškės užtepėle
- Reikės: 200 g šviesios „Duončiaus“ duonos, 180 g varškės (9 proc.), 100 g rūkytos lašišos, ½ vnt. rausvojo svogūno, 1 vnt. avokado, ryšulėlio krapų, 2 vnt. skiltelių česnako, pipirų, druskos pagal skonį.
- Gaminimas:
- Duonos riekeles apkepkite aliejuje keptuvėje iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus iki traškumo.
- Varškę ir avokadą sutrinkite iki vientisos masės, sudėkite lašišos gabaliukus, smulkiai supjaustytą svogūną, krapus, sutraiškytus česnakus. Paskaninkite pipirais ir jeigu reikia, druska.
- Užtepėlę sudėkite į atskirą indelį ir patiekite su skrudinta duona. Arba supjaustykite duoną vieno kąsnio sumuštiniais ir ant kiekvieno uždėkite po šaukštelį užtepėlės.
Cinamoniniai desertiniai skrebučiai su ledais
Kepta duona gali būti ir puikus desertas.
- Reikės: ½ pakuotės „Duončiaus“ pusryčių duonos su alyvuogių aliejumi, 3 vnt. kiaušinių, 80 ml pieno, 2 valg. šaukšt. cukraus, 1 valg. šaukšt. cinamono, gabalėlio sviesto kepimui, patiekimui vanilinių ledų.
- Gaminimas:
- Kiaušinius išplakite su pienu.
- Kiaušinio plakinyje pamirkykite duoną ir kepkite ant sviesto keptuvėje iš abiejų pusių, kol gražiai apskrus.
- Iškeptą duoną gausiai pabarstykite cinamonu ir cukrumi.
Duonos trapučiai su avinžirnių salotomis
- Reikės: 3 vnt. riekių „Bočių“ duonos su obuolių džemu, 1 vnt. skardinės konservuotų avinžirnių, 1 pak. „Fetos“ sūrio, 1 vnt. raudonosios paprikos, 1 vnt. pomidoro, prieskonių: druskos, maltos paprikos, česnako miltelių, aliejaus kepimui.
- Padažui: 1 arbat. šaukšt. medaus, 1 arbat. šaukšt. garstyčių, 1 arbat. šaukšt. citrinos sulčių, 1 arbat. šaukšt. balzamiko acto, 2 valg. šaukšt. alyvuogių aliejaus.
- Gaminimas:
- Įkaitinkite orkaitę, ant kepimo popieriaus paberkite nusausintus avinžirnius, pagardinkite prieskoniais, apšlakstykite aliejumi ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 20 min.
- Duoną supjaustykite vienodo dydžio gabaliukais, pagardinkite česnako milteliais, apšlakstykite aliejumi ir apkepkite orkaitėje apie 7 min. Taip pat duoną galima apkepti ir keptuvėje.
- Supjaustykite papriką ir pomidorą (pašalinkite sėklas).
- Paruoškite padažą - sumaišykite visus ingredientus.
- Į vieną lėkštę atskirai nemaišydami sudėkite skrudintus avinžirnius, keptą duoną, daržoves ir viską apšlakstykite padažu. Skanaus!
Išvenkite klaidų: Pagrindiniai būdai prižiūrėti savo kepenis
Patarimai ir idėjos keptos duonos priedams bei patiekimui
Kepta duona puikiai dera su įvairiais priedais ir gali būti patiekta įvairiais būdais.
- Iškepkite duoną aliejuje, apibarstykite druska, įtrinkite česnaku.
- Užtepėlėms puikiai tinka dviejų rūšių sūriai: mocarelos ir čėderio.
- Patiekite keptą duoną su įvairiais padažais: česnakiniu, sūrio, pomidorų.
- Eksperimentuokite su prieskoniais: paprika, kmynais, bazilikais.
- Kepta duona puikiai tinka prie sriubų, salotų ar kaip atskiras užkandis.
Keptos duonos priedai ir patiekimas
Duona - vienas svarbiausių maisto produktų lietuvių kultūroje, dažnai vartojamas kaip bendrinis maisto sinonimas. Kepta duona puikiai dera su įvairiais priedais ir gali būti patiekta įvairiais būdais:
- Prie sriubos: Vietoj įprastos duonos, patiekite keptos duonos juosteles prie sriubos. Ypač skanu su šaltibarščiais, trinta grybų sriuba ar burokėlių sriuba.
- Su užtepėlėmis: Kepta duona puikiai tinka su įvairiomis užtepėlėmis, pavyzdžiui, varškės sūreliu su krienais ir petražolėmis, keptų morkų užtepėle su skumbre ar brusketa su baravykų užtepėle.
- Kaip pagardas: Susmulkinkite keptą duoną ir naudokite kaip pagardą salotoms ar kitiems patiekalams.
- Su desertais: Kepta duona gali būti naudojama ir desertams. Pavyzdžiui, traškus obuolių desertas su keptos duonos trupiniais.
Sveikesnės keptos duonos alternatyvos
Jei norite sveikesnės alternatyvos keptai duonai, galite išbandyti šiuos variantus:
Duonos traškučiai orkaitėje
Vietoj kepimo aliejuje, duoną galite kepti orkaitėje, taip sumažindami riebalų kiekį.
- Gaminimo eiga:
- Kepimo skardą išklokite pergamentiniu popieriumi.
- Sumaišykite visus ingredientus: raugą, tirpintą sviestą, druską ir prieskonius (priedus).
- Šį mišinį kuo tolygiau sutepkite (paskirstykite) paruoštoje skardoje, padarydami maždaug ¼-½ cm storumo plokštumą. Pabarstykite druska ir pašaukit į orkaitę.
- Po 10 minučių kepimo ištraukite iš orkaitės ir supjaustykite norimo dydžio traškučiais.
- Tada pašaukite atgal į orkaitę kepti, ir kepkite dar 10 minučių, stebėdami, ar nesvyla (gali prireikti kai kuriuos traškučius išimti anksčiau, jei tešlos storumas netolygus). Kepkite, kol traškučiai apskrus, tik labai saugokit, kad nesudegtų (iškeps per 10-30 minučių, kaskart priklausomai nuo tešlos storumo).
- Išimkite skardą iš orkaitės ir leiskite pilnai atvėsti, tada peiliu vėl supjaustykite įpjovose, galutinai suformuodami traškučius. Laikykite juos sandariai uždarytame inde, jei norite, kad išliktų traškūs.
Sveikuoliška duonelė
Tai puikus pasirinkimas ieškantiems maistingų ir sveikų duonos traškučių.
- Reikia: 120 g rupiai maltų miltų; 120 g avižinių dribsnių; 125 g saulėgrąžų sėklų; 2 a. š. aguonų; 30 g sezamo sėklų; 1/2 a. š.druskos; 2 v. š alyvuogių aliejaus; 500 ml vandens. Galima ir linų sėmenų įmaišyti.
- Gaminimas:
- Visus produktus susidėti i dubenėlį ir užmaišius palikti 20 min pastovėti. Neišsigąsti, kad masė skysta bus.
- Gautą masę paskleisti plonai ant kepimo popieriumi išklotų skardų ir pašauti kepti.
Lietuviškos duonos tradicijos, apeigos ir simbolinė reikšmė
Šiame straipsnyje panagrinėsime didelės keptos papuoštos duonos tradicijas Lietuvoje, jų simbolinę reikšmę ir paplitimą. Apvalių, storų blynų pavidalo, nerauginta duona, kepta iš kviečių, miežių, sorų ar rugių miltų, Europoje ir Lietuvoje buvo valgoma jau neolito laikotarpiu. Populiarėjant bulvėms, kasdienėje lietuvio buityje be duonos taip pat neapsieita. Lietuviška ruginė duona yra giliai įsišaknijusi mūsų kultūroje.
Duonos kepimo tradicijos praeityje
Kol nebuvo krosnies, duoną žmonės kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, ugnies atokaitoje, karštuose pelenuose arba duobėse, virš kurių kūrendavosi ugnis. Dar XX a. pradžioje per Sekmines piemenys kepdavo moliu aplipdytą varną, žąsį, į lapus įvyniotą tešlą, taip atkartodami senąsias duonos kepimo tradicijas.
Žemaitijoje ilgą laiką duonkepės krosnys buvo statomos tiesiog lauke. Vėliau joms padaryta priedanga, pastatytas stogelis ir sienos. Taip atsirado atskiri pastatai, vadinami ubladėmis, duonai kepti. Bėgant laikui čia buvo įtaisytos girnos grūdams malti, įrengta kamarėlė iškeptai duonai, miltams, kubilui (minkytuvui), geldoms, rėčiams, sėtuvėms, saikams ir kitiems duonai kepti reikalingiems daiktams laikyti.
Pastatai, kuriuose kūrenama iš virtuvės, duonkepė krosnis būdavo troboje (kambaryje), rašytiniuose šaltiniuose minimi Plungėje (pastatas statytas 1675 m.), Žarėnuose (1676 m.), Tveruose (1689 m.), Gargžduose, Šilalėje, Nastrėnuose (Plungės r. 1705 m.). Kretingos rajono Brazdžių Medsėdžių kaimo sodyboje, statytoje 1643 m., kampe tarp priemenės ir uždurio sienos stovėjo didelė pailga plūkto molio krosnis, kūrenama iš priemenės. Duonkepė krosnis buvo tokio dydžio, kad tilptų keturi-šeši kepalai duonos.
Moters rolė duonos kepimo procese
Duonos kepimas - išimtinai moters darbas. Moteris - žemdirbystės išradėja ir plėtotoja, augindama javus ir gamindama duoną, kūrė bei puoselėjo įvairias, sudėtingas duonos garbinimo apeigas, todėl sakralinė duonos prasmė mūsų kultūroje yra išlikusi iki šių dienų.
Duonos kepimas buvo sunkus, fizinio subrendimo reikalaujantis darbas. Savarankiškas duonos kepimas buvo suvokiamas kaip mergaitės perėjimas į naują socialinį statusą net ir tuose kaimuose, kuriuose pirmasis šio darbo atlikimas nebūdavo pažymimas šeimos rate ar kaimo bendruomenėje.
Žemaitijoje nėra daug užrašytų pasakojimų apie pirmąjį mergaitės duonos kepimą. Ž.B.Šakinys aprašo, jog Tauragės rajone, apie 1929 m., mergina, motinos pamokyta, iš mažiausio kepaliuko padarė „varnelę“. Pirmosios duonos kepimo apeigoje dalyvavo tik mergina ir motina. Susėdus valgyti, mergina turėjo prisiekti motinai, kad branginsianti duoną, ir viena pati suvalgyti iškeptą „varnelę“.
Duona apeigose ir tradicijose: "svočios duona" ir "karvojus"
Be duonos neapsieita vestuvių, krikštynų, laidotuvių metu. Važiuodama į bažnyčią jaunoji pasiimdavo duonos ar druskos, apsaugančios nuo pikta linkinčios akies. Jaunųjų sutiktuvėse dar ir dabar duona atlieka tarpininko tarp vieno ir kito gyvenimo etapo funkciją: „su puse stiklinės vandens, ant kampelio duonos užpilta druska prie slenksčio iš bažnyčios parvažiuojančius jaunuosius pasitinka jaunojo tėvai“.
Marčią pasitinkant, ant slenksčio būdavo padedamas duonos kepalas linkint, „kad visuomet gardi duona būtų“. Gyvavo paprotys parvežtai marčiai vieną kartą jaunikio šalies svečius pavaišinti savo atsivežtomis vaišėmis. Žemaitijoje tai buvo vadinama marčios pietumis. Marti „savo stalui“ atsiveždavo ne tik duonos, kumpio, staltiesių, bet ir savo puodkėlę. Tai marčios įsipirkimo į vyro giminę ritualas.
Prie šių vaišių priskiriama ir svočios duona, kepama iš ruginių, vėliau - iš kvietinių miltų. Tokia apeiginė duona, vėliau - karvojus, išreiškė derliaus, turtingumo, palaimos jaunavedžiams linkėjimus. P.Dundulienė, teigdama, kad ant svočios pyrago, be kitų simbolių, kartais būdavusi statoma trišakė lazdelė, kurios kiekviena iš trijų šakelių buvusi taip pat trišakė, o šalia stovėjusios viena arba dvi moteriškos figūrėlės, mano, jog tai turėjęs būti Gyvybės medis ir didžiosios deivės Lada ir jos dukra Lela.
Karvojus būdavo puošiamas iš anksto pyrage įspaustoje duobutėje įstatyta rūtos šakele, kryžiaus ženklu, ratilais, tos pačios tešlos figūrėlėmis, vaizduojančiomis gausų moters gyvenimą: moterį, žaidžiančius vaikus, gyvulius. Duona, papuošta iš tešlos padarytais gaidžiais, vištomis, šluotomis, kultuvėmis, simbolizuodavo būsimus marčios darbus vyro namuose ir reiškė pasižadėjimą uoliai ir ištvermingai tuos darbus dirbti. Piršlys raikydavo šią duoną ir dalindavo visiems, kas buvo troboje. Duonos dalijimas simbolizuodavo jaunojo ir nuotakos giminių sąjungą. Jau vestuvių apeigose buvo ruošiamasi giminei pratęsti. Čia taip pat svarbų vaidmenį vaidino duona.
Svočia, guldydama jaunuosius į lovą, prie jos padėdavo duonos kepaliuką, kurį paskui pati suvalgydavo kaip „sugulimo duoną“. Norėdami nulemti būsimo kūdikio lytį, pirmaryčiais jaunavedžiai valgydavo duonos kepalo prarieką. Aprašydama gimtuvių papročius, A.Vyšniauskaitė teigia, kad pribuvėja, eidama pas naujagimį, po prijuoste pasikišdavo duonos kepalą. Linkėdama, kad vaikas gyvenime visada būtų turtingas, jam nepritrūktų duonos, į pirmo prausimo vandenį, o vystydama pirmą kartą - į kūdikio vystyklus įdėdavo duonos.
Dėl ano meto sunkių gyvenimo sąlygų daug naujagimių neišgyvendavo. Buvo tikima, kad kūdikio gyvybę išsinešančios piktosios dvasios, nuo kurių galinti apsaugoti tik šalia kūdikio padėta duona ir besikūrenantis ugniakuras tol, kol kūdikiui bus suteiktas vardas. Eidamos lankyti gimdyvės, moterys nešdavosi pyrago, sviesto, sūrio ar bent riekę duonos tam, kad pačios neliktų bevaikės.
Pirmoji pirtis, susilaukus kūdikio, senovėje buvo vadinama „Laimos pirtimi“. Gimdyvė į pirtį atsinešdavo auką ugnies deivei Gabijai ir dovanų pirtį kūrenusiai moteriai. Po aukų ir dovanų duonos rūgšties ragavimu prasidėdavo moterų vaišės. Buvo sakoma, kad, jei kepant duoną krosnyje persiskiria kepalas, tai pranašauja šeimos nario mirtį. XIX a. pab. - XX a. pradžioje mirusiajam į karstą buvo dedama duonos, druskos ir alaus.
Prieš Antrąjį Pasaulinį karą visoje Lietuvoje, pašarvojus mirusįjį, ant stalo padėdavo duonos kepalą. Ateinančios atsisveikinti kaimynės ir giminaitės būtinai turėjo ateiti „su savo rūgščia“ (duonos prarieka) ir ją padėti ant stalo arba į rėtį prie mirusiojo galvos, prieš tai sukalbėjus maldą. „Sako, mirusysis atsilygina už tai, kad jam mielaširdystę davei. Bet duonos atneša tik tas, kas su mirusiuoju gražiai sugyveno“.
Buvo manoma, kad, kol mirusysis būdavo pašarvotas namuose, duona visą laiką turėjo gulėti ant stalo, nes vėlė dar būnanti namuose, besišildanti prie krosnies ir valganti duoną. Sunešta duona nebuvo naudojama šeimos reikmėms.
Duonos kepimas karo metu
Žemaičių muziejaus „Alka“ bibliotekos rankraštiniame archyve saugomuose kompleksinių ir etnografinių ekspedicijų, organizuotų devintame XX a. dešimtmetyje, aprašuose užfiksuoti pasakojimai, kaip iki to amžiaus 8 dešimtmečio buvo kepama duona.
Pirmojo Pasaulinio karo metais vokiečiai neleisdavę kepti ruginės duonos. Feliksas Mitkus (gimęs 1909 m. Kalnėnų k.) pasakojo, kad, pradėjus kepti duoną, tuoj prisistatydavęs koks vokietis. Todėl jo mama, kepdama ruginę duoną, užmaišydavusi ir prastos, sumaišytos su pelais duonos, o tėvas buvęs sukonstravęs stalo stalčių su paplatintais šonais, kuriuose tilpdavę keturi kepalai. Tėvai perpjaudavę tos pelinės duonos kepalą, įdėdavę į stalčių matomai, o gerąją suslėpdavę šonuose. „Šviežia duona kvepia. Įėjęs vokietis klausia, kur duona. Tėvui atidarius ir parodžius pelinę duoną, vokiečiai tokios imti nenorėdavę“.
Valerija Bagvilienė (gimusi 1898 m. Žarėnuose) pasakojo, kad vokiečiams parodyti kepdavę duoną su avižomis. Antrojo Pasaulinio karo metu duoną kepdavę su linų sėmenimis, dėdavę sėtinių, burokų (juos sutarkuodavę, išsunkdavę). Duona su burokais būdavusi skanesnė. O į kumečiams skirtą duoną dėdavę žirnių.
Duonos gamybos būdai
Jadvyga Zelbienė (gimusi 1922 m. Vašilėnų k.) iš Kesų kaimo 1984 m. pasakojo, kad jos namuose buvo kepama įvairių rūšių duona. Plikytą kepdami, miltus užpildavo verdančiu vandeniu, vis pamaišydami. Kai pakildavo, kiekvieną dieną, o laikydavo 2-3 dienas, vis paplakdavo. Miltų plakant arba vis užpildavo, arba ne. Neplikytą įmaišydavo vakare, o rytą minkydavo. Kai duona pakildavo - kepdavo.
Bronė Jurevičienė (gimusi 1913 m. Klaišiškių k.) pasakoja, jog kepant duoną iš pradžių miltus tik suvilgydavo, „padarydavo kietą, kaip kleckams“. Po pusės valandos praskiesdavo, dėdavo kmynų. Jei tešla būdavo minkštesnė, tai duoną kepdavo blėkose (skardose).
Julija Sabaliauskienė (gimusi 1919 m.) pasakojo, kad vasarą duoną kepdavo ant klevo lapų, kopūstlapių. Tokia duona būdavo švari, nemiltuota. Ragaišį kepdavo iš pitliavotų arba kvietinių miltų, maišytų su miežiniais. Kepdavo ant pado arba blėkoje.
Prieš kepant, iškūrentos krosnies dugną - padą - iššluodavo pečšluoste, padaryta iš ant koto pritvirtintų kadagių šakų. Julija Laugalienė (gimusi 1901 m. Palūksčio k.) pasakojo, kad duoną kepdavusi mama. Kepant plikytą duoną, ją raugindavo tris dienas, vis paplakdavo po 2-3 sykius per dieną, bet miltų nedėdavo. Kai duona įrūgdavo, ją atminkydavo. Kai duona iškepdavo - riekė linguodavosi.
Petronėlė Vaserienė (gimusi 1916 m. Žvirblaičių k.) pasakojo, kad, kepant duoną, dėdavo virtų paraugintų bulvių. Jei jos būdavo mažos - net nelupdavo. Bronė Raibučienė (gimusi 1897 m.) 1980 m. pasakojo, kad, duoną rauginant, duonkubilį ištrindavo cibuliu (svogūnu). Agnieška Sabaliauskienė (gimusi 1900 m. Varnelių k.) 1983 m. pasakojo, kad Velykoms, Kalėdoms, Naujiesiems metams, talkoms, vardadieniams ar gimtadieniams kepdavo ragaišį.
Bronė Molienė (gimusi 1922 m. Karštenių k.) pasakojo, kad prieš vestuves, per Pintuvių vakarą, visus susirinkusiuosius vaišindavo pyragu ir alumi. Vestuvėms kepdavo ne tik pyragą, bet ir „babkas, kringelius, kuriuos puošdavo spalvotais rezginiais, „aštuoniuližas“ (aštuoniukes), kurias apdėdavo mirtomis ir statydavo ant stalelio“. Šiuos pyragus kepdavo iš baltesnių, parduotuvėje pirktų miltų.
Kepdami duoną, ją plikydavo, tris dienas raugindavo. „Kai duona išgyvena, tada dėdavo prieskonių: druskos, kmynų ir šiek tiek cukraus dėl rūgšties“. Ragaišį kepdavo iš naminių miltų per linų mynę ar mašinavones, t.y., kai arkliais sukamomis mašinomis kuldavo rugius. Į ragaišį dėdavo tarkuotų bulvių, černuškų (kvapių grūdelių, kurių dabar nebėra kur gauti).
Duonos kepimo ritualai ir prietarai
1973 m. užfiksuoti Zofijos Vitkevičienės (gimusi 1920 m. Lieplaukėje) prisiminimai apie namuose kepamą duoną: „Kai duona kepama, visuose namuose jausdavosi tokia nuotaika, lyg kas pagarbaus ar labai ypatingo turėtų įvykti“.
Einant minkyti duonos, būtinai reikėdavę ant galvos užsirišti švarią skarelę ir prisijuosti švarų kvartūgą (prijuostę) - tada duona „kaip veizėte veizės“. Kai duona jau būdavusi užminkyta rūgimui ir padėta, vaikams buvę sakoma, kad jie netriukšmautų: „Netrankykitės ir labai nešaukokite - duona gali supykti ir nekilti“.
O jei netyčia kas peršoktų ližę, duonos pluta galinti atšokti nuo minkštimo. Pateikėja prisiminė pasakojant, kad pas turtingesnį ūkininką samdomai mergai ar savai dukteriai ruošiantis minkyti duoną, joms aptepdavo sviestu duonos riekę ir duodavo suvalgyti tikėdami, kad duona bus valkesnė.
Pati Z.Vitkevičienė kepdavusi tiek paprastą, tiek plikytą duoną. Kartais įmaišydavusi virtų bulvių. Tokia duona būdavusi labai skani, ne taip greitai susendavusi. Prieš maišant duoną, reikėdavę nuskusti ir išvirti bulves. Vandeniu, kuriame virė bulvės, užplikydavusi miltus. Bulves sugrūsdavusi kaip košei, sukratydavusi į duonkubilį, tada gerai išmaišydavusi ir, apibarsčiusi sluoksniu miltų, padėdavusi šiltai, užklojusi, kad greičiau pradėtų rūgti.
Emilija Varnelienė iš Jonauskių kaimo Telšių rajono (gimusi 1927 m.) 1980 m. pasakojo, kad, kepdama plikytą duoną, tešlą raugindavusi 3 paras, vis pamaišydama. Baigiant išrūgti, dėdavusi virtų bulvių, šiek tiek cukraus. Tada tešlą atminkydavusi. Pečių duonai kepti kūrendavusi dvi valandas, o pati duona iškepdavusi per dvi su puse valandos.
Naminės duonos kepimas šiandien
Nors mūsų buitis labai pasikeitusi, o parduotuvėse galima nusipirkti kokios tik širdis geidžia duonos, daugelis moterų dar visai neseniai buvo „susirgusios“ naminės duonos kepimu. Vienos pabandė ir nustojo, kitos tebekepa duoną iki šiol. Pasidomėjus, kas paskatino jas tęsti šią veiklą, išryškėjo rūpinimasis savo ir šeimos narių sveikata, duonos skonis ir nepakartojama būsena.
Namie kepta duona esanti sveikesnė, kiek leidžia įsigyjami produktai. Ir skanesnė. Nors prisimenant anų laikų namie keptos duonos skonį ir lyginant su šiandienos, jaučiamas didžiulis skirtumas vien todėl, kad tada miltai buvo gaminami iš javų, užaugusių nors ir piktžolėtuose, bet negavusiuose cheminių medžiagų laukuose. O „dabar miltams net spalva paryškinama“.
Skoniui įtakos turėjo tai, kad duona būdavo kepama krosnyje. Atsiradus masinei duonos gamybai, sumenko jos sakralumas, tačiau namie kepta duona yra puiki dovana geram bičiuliui ar giminaičiui. Kiekviena namie kepanti duoną šeimininkė turi savo duonos raugo, papildytą vis kitais ingredientais (nuo įvairių sėklų iki džiovintų vaisių) duonos receptą ir savo duonos kepimo ritualą.
Duonos raugas, iš pradžių dažniausiai gautas iš mamos arba giminių, yra laikomas šaldytuve. Jo negalima perlaikyti. Reikia nuolat atšviežinti. O tai galima padaryti arba vis kepant duoną ir pasiliekant šviežio raugo, arba atgaivinant tą patį raugą, į jį įpilant drungno vandens, įmaišant šiek tiek cukraus (geriau - rudojo), pridedant ruginių miltų.
Kalbintos šeimininkės dažniausiai kepa maišytą (ruginę-kvietinę), plikytą duoną, būtinai su kmynais, ir kaip pačios sako, pagal nuotaiką pagardintą sėlenomis, moliūgų sėklomis, avižiniais dribsniais, neskaldytais avižų, rugių grūdais. Nors jokių specialių gudrybių iškepti skanią duoną nesą, tačiau viską lemia vidinė kepėjos būsena: „jei jautiesi pavargusi, duonos geriau net neužmaišyk - duona nerūgs, sunkiai keps, bus sukritusi“.
Nuo užmaišymo, iki kol duona iškeps, reikia nemažai laiko, todėl dažniausiai tai yra savaitgalio užsiėmimas. Šeimos nariai tegul džiaugiasi, jaunimas kaupia savo įspūdžius, bet nesimaišo virtuvėje. Duonos kepimas yra vieno žmogaus darbas. O jeigu dar šeimininkei patinka pasisukioti virtuvėje, toks savaitgalis - pabuvimas pačiai su savimi, savotiška meditacija ir atgaiva sielai.
Duoną kepti namie skatina ne tik vaikystės prisiminimai apie visur pasklidusį ką tik iškeptos duonos kvapą ir atmintyje išlikusį jos skonį, bet ir svečių, šeimos narių, ypač dukrų, palaikymas. Pavyzdžiui, paragavusi namie keptos duonos pas močiutę, dukra parvežė raugo mamai. Taip trijų kartų moterų šeimose iš naujo atgijo duonos kepimo tradicija. Natūrali ir skani Jūratės duona. Taip panevėžiečiai, vilniečiai vadina profesionalios dailininkės jau bemaž dešimtmetį Panevėžyje pagal senolių tradicijas kepamą ruginę duoną. Nustebino duonos skonis.
Kaip pasigaminti raugą duonai?
Naminės duonos paslaptis slypi rauge. Štai paprastas raugo receptas, kad galėtumėte pradėti kepti savo didelę ir puošnią duoną namuose:
- Sumaišykite apie 0,5 kg rupių ruginių miltų, 0,3 kg rupių miežinių miltų, keletą valgomųjų šaukštų medaus, žiupsnelį druskos, puodelį kokybiško, nepasterizuoto alaus ir vandens.
- Iš visų šių sudedamųjų dalių užminkykite prie rankų nelimpančią tešlą ir palikite rauginti. Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir yra maždaug viena para.
- Po to formuokite duonos kepaliuką ir kepkite krosnyje arba orkaitėje.
Išvenkite klaidų: Pagrindiniai būdai prižiūrėti savo kepenis
Šv. Agotos, arba Duonos, diena
Būtų labai simboliška, jeigu tam laiko rastumėte šiandien, vasario 5-ąją. Nes ši diena yra Šventos Agotos arba Duonos diena.
Apsauga nuo blogybių
Duona mūsų protėviams buvo ne tik kasdieninis maistas. Dar iki krikščionybės įsigalėjimo Lietuvoje žmonės tikėdavo apsaugine duonos galia ir vasario 5-ąją garbindavo ugnies deivę Gabiją bei kasdienį savo maistą - duoną, kurią šiai deivei tądien aukodavo. Taip pat pašventinta duona buvo aukojama dievams Žemynai ir Žemėpačiui.
Visoje Lietuvoje buvo tikima, kad šią dieną iškeptas ir apeigose pašventintas naminės duonos kepalėlis gali padidinti javų derlingumą, apsaugoti nuo gaisro, ligų, nužiūrėjimo, gyvatės įgėlimo, grąžinti karvėms pieną.
Tikėta, kad į drabužių kamputį įsiūtas šventos duonos trupinėlis suteikia apsaugą ir keliauninkams, o karius gali apsaugoti nuo kulkų. Dar ir dabar nemažai mamų ar močiučių įduoda savo vaikams ar anūkams bažnyčioje šią dieną pašventintos duonos gabalėlį, prisakydamos vežiotis automobilyje, kad nelaimė kelyje neatsitiktų. Dažnas šventintos duonos gabalėlį įsimeta ir į rankinę ar piniginę, tikintis, kad tai padės apsisaugoti nuo ilgapirščių.
Kas buvo Šv. Agota?
Kai į Lietuvą atėjo krikščionybė, ši šventė imta tapatinti su Šventos Agotos - Sicilijoje, Katanijoje, III amžiaus viduryje gyvenusios iš turtingos šeimos kilusios kankinės varduvėmis, o juoda ruginė duona pradėta šventinti bažnyčiose. Šv. Agota buvusi krikščionė, kuriai piršosi Katanijos miesto prefektas. Tačiau mergelė atsisakė už jo tekėti, nusprendusi išlikti skaisti ir pasišvęsti Dievui. Už atsisakymą tekėti tuomet nepripažintą religiją išpažinusi mergelė buvo atiduota į viešnamį.
Kai Agota antrąsyk atmetė pasiūlymą tekėti, ji buvo įmesta į kalėjimą, kuriame buvo žiauriai nukankinta - mergelei nupjovė abi krūtis, o vėliau sudegino ant laužo. Anksčiau paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau - su dviem kepaliukais duonos. Dabar tikima, kad šv. Agotos duona turi ypatingų galių apsaugoti nuo nelaimių ir ligų.
Istoriniai duonos receptai ir šiuolaikinės interpretacijos
Istorikas dr. R.Laužikas pateikė duonos receptą, kuris yra labai artimas patiekalui, minimam Kristijono Donelaičio „Metuose“. Dar vienas naminės mišrių miltų „viso grūdo“ duonos receptas buvo pateiktas kulinarinio paveldo Lietuvoje tyrinėtojo, profesoriaus dr. Rimvydo Laužiko tinklaraštyje „Lietuvos kulinarinis paveldas“.
Mišrių miltų visadalių grūdų duona
- Reikės:
- Apie 0,5 kg rupių ruginių miltų
- 0,3 kg rupių miežinių miltų
- Keleto valgomųjų šaukštų medaus
- Žiupsnelio druskos
- Puodelio kokybiško, nepasterizuoto alaus
- Vandens
- Gaminimas:
- Iš visų šių sudedamųjų dalių užminkykite prie rankų nelimpančią tešlą ir palikite rauginti. Rauginimo laikas priklauso nuo patalpos šiltumo ir yra maždaug viena para.
- Po to formuokite duonos kepaliuką ir kepkite krosnyje arba orkaitėje.
Beatos Nicholson duona su grūdais ir sėklomis
Duonos diena yra puiki proga prisiminti ir Lietuvoje populiarių kulinarinių knygų autorės Beatos Nicholson pasiūlytą naminės duonos receptą, kuris jau buvo pristatytas „Skonio“ skaitytojams. Mokydama kepti duoną pagal šį receptą, pateiktą knygoje „Beatos virtuvė: kepinių knyga“, B.Nicholson pasakojo: „Man labai patinka, kai duonoje visko daug.“
Orkaitėje kepta duona su sūriu ir česnaku
Šis receptas idealus tiems, kas nori greito, bet gardaus ir šventiškai atrodančio užkandžio.
- Reikės: 450 g juodos duonos; 100 g kietojo sūrio (smulkiai tarkuoto); 75 g lydyto sūrio; 3 valg. šaukštų majonezo; 6 skiltelių česnako; aliejaus; druskos.
- Paruošimas:
- Nuo duonos nupjaustome plutas, supjaustome vienodo dydžio juostelėmis.
- Išdėliojame jas kepimo popieriumi išklotoje skardoje, apipurškiame aliejumi.
- Kepame iki 200 ⁰C įkaitintoje orkaitėje apie 20 min. (po 10 min. pavartome duonos juosteles).
- Iškepusią duoną pabarstome druska ir įtriname česnaku.
- Užtepėlei sumaišome lydytą sūrį su majonezu ir išspaustomis 3 skiltelėmis česnako.
- Imame po gabalėlį duonos, vieną pusę merkiame į padažą, tada pavoliojame smulkintame sūryje ir dedame į lėkštę.
Duonos rūšys ir jų panaudojimas
| Duonos rūšis | Tradicinė paskirtis | Šiuolaikinis panaudojimas puoštai duonai | Ingredientai ir savybės |
|---|---|---|---|
| Ruginė duona | Kasdienė duona, apeiginė duona (pvz., karvojus, svočios duona), pagrindas sotiems patiekalams. | Kepta duona su česnaku, lašiša, sūrio užtepėlėmis. Dideli, puošnūs kepalai šventėms. | Ruginiai miltai, raugas, dažnai su kmynais, sėklomis. Tanki, aromatinga. |
| Kvietinė duona / Šviesi duona | Pyragai, desertinės bandelės, šventiniai kepiniai (ypač vėlesniais laikais). | Saldūs skrebučiai, desertinės keptos duonos variacijos, lengvesni užkandžiai. | Kvietiniai miltai, mielės, kartais kiaušiniai, pienas. Puresnė, švelnesnio skonio. |
| Mišrių miltų duona | Kaimiška duona, derinama su įvairiais priedais, kasdienė. | Įvairūs keptos duonos užkandžiai, sveikesnės alternatyvos. | Rupūs ruginių, miežinių, avižinių miltų mišiniai. Gausu skaidulų, maistinga. |
| Duona su saulėgrąžomis | Šiuolaikinė ruginės/mišrios duonos variacija, papildoma maistingumas. | Kepta duona su sūrio ir žolelių užtepėlėmis, lašiša, idealus pagrindas užkandžiams. | Ruginiai ar kvietiniai miltai, saulėgrąžos, raugas. Ypač aromatinga ir traški. |