Šiame straipsnyje apžvelgiame įvairius atsiliepimus ir įspūdžius apie dienos pietus "Pakeleivis", atsižvelgdami į skirtingus aspektus - nuo kultūrinių renginių iki bendruomenės iniciatyvų. Sąvoka „pakeleivis“ talpina savyje daugybę prasmių: tai gali būti kelionės draugas, kultūrinės veiklos dalyvis ar tiesiog bendramintis. Panagrinėsime, kaip ši sąvoka atsispindi vietos teatre ir asmeninėje piligriminėje kelionėje, taip pat kaip ji persipina su bendruomenės gyvenimu.
Teatras „Pakeleivis“: Scenos Menas ir Bendruomenės Dvasia
Teatras "Pakeleivis" yra aktyvi Skirsnemunės bendruomenės dalis, kasmet pristatanti naują premjerą. Kolektyvas puoselėja lietuvių dramaturgiją, dalyvauja pagrindiniuose Lietuvos mėgėjų teatrų festivaliuose, Dainų šventėse ir organizuoja festivalį "Lauro vainikas". 2024 m. teatrui suteikta aukščiausia - I kategorija pagal Lietuvos nacionalinio kultūros centro mėgėjų meno kolektyvų vertinimą.
Režisierės požiūris ir aktorių indėlis
Teatro vadovė Birutė Šneiderienė teigia, kad labai svarbu pasirinkti tinkamą pjesę, galbūt žinomą nuo anksčiau, bet aktualią ir šiems laikams. "Mūsų teatras mėgsta senas pjeses būtent dėl to, kad galvojame apie žiūrovą. Atėjęs į teatrą žiūrovas scenoje turi matyti tai, kas jam įdomu, suprantama". Pasak jos, dabartiniame gyvenime tamsos ir dramos - nors vežimu vežk. Norisi, kad žiūrovas, atėjęs į teatrą, po spektaklio išeitų pailsėjęs, pasijuokęs, su gera nuotaika, o rūpesčių, skausmo, liūdesio jam ir taip užtenka kasdien.
"O jei kas galvoja, kad komedijas vaidinti lengva, tai labai klysta", - priduria ji. Tačiau pagrindine "Pakeleivio" sėkmės priežastimi režisierė įvardija aktorius. Įdomūs, kūrybingi, per dešimt metų labai patobulėję ir užaugę, kaskart patys visa galva pasineriantys į spektaklio kūrimą, ieškantys, kaip galėtų kuo gyviau, kuo įdomiau atskleisti kuriamą personažą.
Talentingi „Pakeleivio“ aktoriai
- Rasa Dilienė: atvira siela visiems kūrybiniams išbandymams, scenoje galinti talentingai suvaidinti ir švelniąją Domicelę, ir kaprizingąją ponią Argon, ir naivią Magdaleną Paukštytę.
- Sonata Paulienė: be jos, atrodo, sklandžiai nevyktų teatro veikla. Netgi painiausiuose sprendimuose jos patarimas viską sudėlioja į vietas.
- Edmundas Paulius: nepakeičiamas aktorius, jo talentas "apsigyventi personažo kailyje" priverčia džiaugtis ir stebėtis žmogaus galimybėmis ir didžiuliu noru viską daryti nuoširdžiai ir tobulai.
- Vytautas Norkus: ištikimas teatrui, teatru gyvenantis, nuolat besidomintis Lietuvos ir pasaulio teatriniu gyvenimu. Vytautas mielai dalinasi savo žiniomis, skatina domėtis kultūra. Jo vertingi patarimai ne kartą pasitarnavo renkantis repertuarą, organizuojant išvykas.
- Jonas Tamošaitis: aktoriaus talentą liudija ilgametis jo gyvenimas scenoje.
- Mindaugas Dilys: aktorius, gebantis puikiai sukurti ryškius, dominuojančius spektakliuose personažus.
- Albina Miliauskienė: puiki aktorė, turinti gražų balsą, savo dainavimu užvedanti kolektyvą išvykose, šį jos talentą ne kartą pritaikėme ir spektakliuose. Albina ne tik puiki teatro "gaspadinė", bet ir nuolatinė pagalbininkė miestelio kultūriniuose renginiuose.
- Edita Riaukienė: talentas vaidinti scenoje, atrodo, užkoduotas jos prigimtyje. Pirmieji nedrąsūs žingsniai įsibėgėjo, baimė, šiek tiek kausčiusi kūną, dingo… Ir įvyko stebuklas.
- Rūta Vasiliauskienė: atrodo, jog šios aktorės kūrybinės galios neišsemiamos… Jos sukurtiems personažams tarytum maža vietos scenoje, tarsi norisi juos kasdien matyti, su jais gyventi, mokytis iš jų išminties arba vengti naivumo. Ką dar sukurs Rūta? Kuo dar nudžiugins - poezija, tapyba, muzika…o gal…?
- Gražina Gelžinienė: ne taip seniai į teatrą įsiliejusi - teatro varikliukas, savo atėjimu nuspalvinusi mūsų kolektyvą ypatingomis spalvomis.
- Alma Snudaitienė: puiki, talentinga aktorė "Pakeleivio" teatre žengia pirmuosius, bet tvirtus, žingsnius. Didelis noras vaidinti, užsispyrimas, jaunatviškumas, gražus bendravimas džiugina kiekvieną esantį teatre.
- Alvydas Šimaitis: scenos vilkas, nuo pat jaunystės ištikimai "tarnavęs" ir visą save atidavęs scenai. Tai puikus aktorius, daugybę metų džiuginęs žiūrovus savo sukurtais vaidmenimis, suteikęs kiekvienam gerų emocijų.
Asmeninė piligriminė kelionė: „Pakeleivio“ dienoraštis Camino del Norte
Kiek visko telpa žodyje „pakeleivis“!
Tėčio Jurgio kelionė Camino piligriminiu keliu įvyko neplanuotai. Lietuvos Respublikos vyriausybė netikėtai paskelbė karantiną dėl COVID-19, liepė sustabdyti (laikinai) pramogų parką ADVENTICA. Tačiau tėčiui Jurgiui tai pasirodė, kaip galimybė įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę.
Jau prieš geras porą savaičių priėmiau sprendimą, kad išeisiu... Toli toli... Ilgam... Vienas... Išeisiu, nes liūdna... Nes sunku... Išeisiu ir eisiu! Eisiu tol ir tiek, kiek kojos leidžia. Eisiu toli ir daug.
Grįžau namo. ADVENTICA jau uždaryta, o aš pakuojuosi daiktus į savo kuprinę! Kiek reikia nedaug, kad turėtum viską! Istorija apie tai, kaip sugalvojau važiuoti - ilga. Kažkur išgirdau, kažkas papasakojo ir pagalvojau, kad sunku. Man patinka, kai sunku! Nauja, nematyta, neišjusta. Gamta, žinau, ten nuostabi! O dar sutikti žmones, kurių nepažįsti! Aišku, reikia keliauti vienam, bet kaip sakoma, nežinai su kuo pradėsi, nežinai, su kuo baigsi kelionę. Žinau tik viena, kad NORIU į CAMINO! Beje, tiksliai jis vadinasi Šv. Jokūbo kelias arba Camino de Santiago. Taip ir susigalvojau svajonę, kad noriu į Camino. Pabūti su savimi, pakeliauti, išbandyti ilgesnį maršrutą pėsčiomis. Juk apie tai tiek daug žmonių kalba. Noriu ir taškas. Net tris metus kaskart artėjant rudeniui tryniau rankas ir sakiau, jau, jau važiuosiu. Bet kur tau, daug darbų, daug ir vis naujų atsiranda... Iš kitos pusės, aš labai mėgstu svajoti, ir nejaučiu didelio malonumo svajones įgyvendinti greitai. Reikia mėgautis laukimu, pasiruošimu. Aš ir mėgavausi...
Maršruto pasirinkimas ir pasiruošimas
Vakarykštis slogutis šiek tiek aprimo. Nerimą pakeitė pasitikėjimas ir ryžtas. Susirinkau informaciją ir sužinojau, kad yra ne vienas, o net 8 tikri Camino! Kurį rinktis?.. Mesti burtus ar užsimerkus besti pirštu į žemėlapį? Na ne, ar gi aš ne Jurgis. Jeigu noriu gerai praleisti laiką, pailsinti ir pradžiuginti akis - rinksiuosi vaizdingiausią kelią. Camino Frances yra populiariausias maršrutas, tačiau tuo pačiu ir vienas lengvesnių. Jis vadinamas Nr. 1 maršrutu, pakankamai ilgas. Tačiau tikrai ne man. Renkuosi Camino del Norte, kuris driekiasi palei jūrą, per kalvas, lygumas ir kalnus. Pasak skirtingų šaltinių kelio ilgis svyruoja nuo 810 iki 834 km. Maršrutas prasideda Ispanijoje, ties siena su Prancūzija, Irūno (Irun) mieste. Parsisiunčiau krūvą elektroninių failų su maršrutu, nuorodomis ir patarimais, pavarčiau ankstesnių keliautojų žinutes forumuose. Aš jau kietas! Maršrutą žinau, susidedu kuprinę.
Kuprinės turinys: būtinų daiktų sąrašas
- antrą porą batų
- džemperį
- striukę
- kelioninį švarką nuo vėjo
- higienos reikmenis
- rankšluostį
- dujinę turistinę viryklę su indu
- trejus paprastus ir vienerius termo marškinėlius
- dvejus apatinius
- maudymosi glaudes
- miegmaišį
- šlepetes
- lietus
- 3 poras kojinių
- med. paketą
- kojų (ne veido) pudrą
- gertuvę
- akinius nuo saulės
- kaklajuostę
- kepuraitę
- vienkartinių veido kaukių net 50!
- sausų sriubų, javainių, riešutų ir proteininių batonėlių
- šiaurietiško ėjimo lazdas
- kremo nuo saulės
- pliušinis žaisliukas - mūsų šeimos talismanas
Laimei, kad kuprinė pakankamai didelė. Nors nežinau, kaip viskas į ją tilpo. Kremo nuo saulės - jo tikrai prireiks, juk vykstu į Ispaniją, saulės kraštą. O svarbiausio dalyko - vos nepamiršau... Tai pliušinis žaisliukas - mūsų šeimos talismanas.
Kelionės pradžia ir pirmieji iššūkiai
Nervingai laikau rankose lėktuvo bilietą vis žvilgčiodamas į oro uosto informacinius stendus. Pats save pagaunu labai keistoje situacijoje... Jau daug metų nenaudojau popierinių bilietų, neatsispausdindavau jų, nes viskas telefone. Šį kartą nesąmoningai juos turiu. Kodėl? Kad galėčiau laikyti ką nors rankose? Kad jausčiausi ramiau?
Vaikštinėjau po oro uostą. Net keista kaip tokios didelės erdvės gali būti tokios tuščios! Tada vėl prisiminiau ADVENTICA - juk ten tas pats... Ir mano mėgstamiausiame sporto klube, ir kinoteatre... Visur tuščia.
Prieš kelionę pasisverėjau kuprinę. Netoliese salėje sėdėjusi pora ką tik riebiai nusikeikė. Jau antrą kartą atšaukė jų skrydį... Atšauks ar neatšauks maniškį? Leisiuos į kelionę ar taip ir liksiu čia?.. O kas, jei pamatuos temperatūrą ir ji bus 37,3? Taip ir jaučiu, kaip išmušė prakaitas, o delnuose laikomas bilietas susilamdė. Ištiesinau jį keliais judesiais ir toliau laukiu. Barseloną privalau pasiekti... Po to Bilbao... Tada Saint-Sebastian. Jei bent iki ten nukaksiu, tai išsvajotąjį Irūno miestą pasieksiu nors ir bėgte.
Ispanija pasitiko mane tuščiomis aikštelėmis, minimaliu žmonių kiekiu viešose vietose. Visi su kaukėmis, visur dezinfekuojamos rankos, stotyse ir oro uostuose matuojama atvykusiųjų temperatūra. Taip pat prieš atvykstant teko užsiregistruoti specialioje svetainėje, pateikiant gausybę duomenų apie save ir savo sveikatos būklę. Taip siekiama kiek įmanoma labiau kontroliuoti Covid situaciją.
Dar nemažai laiko pasimaliau Ispanijoje, kol atvykau į Irūną, mano Camino pradžią. Saldus miegas nedideliame bute prieš rytdienos startą. Retai miegu ant nugaros, bet šį kartą žiūriu į lubas prieblandoje. Vieną ranką nejučiomis uždedu ant kuprinės, kita spaudžiu vaikų žaisliuką. Jaudulio nėra visai, kažkoks išsilaisvinimo jausmas, kad va, štai svajonės įgyvendinimas prasidės. Šiek tiek neramu, kaip reikės surasti kelio pradžią žyminčius ženklus. Na ir dar ta nežinomybė, kad iki Saint-Sebastian yra 27 km! Įdomu, kokie jie bus. Labai smagus jausmas važiuoti į maršruto pradžią. Vėl jaučiu tuos drugelius papilvėje... Taip, tuos pačius kaip prieš ADVENTICA parko atidarymą - apie juos jums pasakojau seniau. Sunku apsakyti ir nupasakoti šį jausmą, bet nesunku palyginti. Tai panašu į dalyvavimą pirmosiose savo varžybose, pirmąjį egzaminą. Dar tai primena piršlybas, kuomet savo brangiosios rankos turėjau paprašyti. Dar tai labai primena tą jausmą, kai visa šeima ėjome kartu į pirmąjį vyresnėlio šokių konkursą.Visi prisiminimai labai malonūs, tad esu tikras, kad viskas bus gerai! Camino de Santiago.
Hiking the Camino del Norte || Irún to Pasajes de San Juan
Pirmosios dienos patirtys: lietus, paklydimai ir netikėtumo džiaugsmas
HOLA! 6.30 val. suskambus žadintuvui su užsidegimu ropščiuosi iš lovos. Kuklūs pusryčiai, arbata, kuprinė ant pečių. Uždarau duris ir leidžiuosi tuščiu miestu link tilto, jungiančio Ispaniją ir Prancūziją. Štai čia bus kelio pradžia. Oras? Puikus, lauke šilta, tamsu. Vakar lyg ir lietų prognozavo. Ai, kas supaistys tas prognozes.
Nusigaunu iki tilto. Camino žymeklius šiaip ne taip randu ties perėjomis ar sankryžomis. Kažkurioje vietoje ženklas rodo eiti tiesiai, bet po to jau neberandu. Pirma kliurka. Nieko, tikiu, kad telefonas su maršrutu išgelbės, nuves. kur reikia. Ir nuvedė.... Nuvedė jis 2 km daugiau nei reikia. Naiviai tikėjausi, kad pakeliui lengvai rasiu Šv. Jokūbo keliauninko pasą, deja, ne viskas taip paprasta, kai anksti ryte viskas uždaryta. Akivaizdu, kad Turizmo informacijos centras ir Irūno bažnyčios dievo tarnai dar tebemiega. Tebūnie, juk ne dėl Piligrimo paso (vadinamo La Credencial del Peregrino) einu. Kažkur buvo minėta, kad be jo negalėsiu patekti į tam tikrus nakvynės namus, skirtus keliauninkams (ispaniškai - Albergue). Gal kaip nors išsisuksiu -liežuvį turiu, smegenys galbūt ką nors sugalvos. Šiaip ne taip vėl atrandu žymeklius, to keisto paklydėlio jausmo nebelieka, o ir nuotaika pagerėja. Na, bet neilgam.
Miesto pakraštyje mane pasitinka lietus, iš pradžių lengvas lietutis, po to smarkesnis, na o neilgai trukus tikra, rimta liūtis. Man lietus nebaisus, ypač kai likus dviem dienoms iki kelionės spėjau nuspirkti lietpaltį, uždengiantį ne tik mane, bet ir kuprinę. Kažin kiek nuotaika nesubjuro, juk tai kelio pradžia, įdomu kiek tęsis lietus. Po pusvalandžio išsirioglinau iš miesto ir pasišvilpaudamas (beveik) keliauju į gamtą.
Pirmus 3 kilometrus galvojau, kad visiškai nesiorientuoju, tai pamatau ženklus, tai pasigendu. Pasirodo kelionės pradžia pirmame etape buvo pati komplikuočiausia žymėjimo klausimu. Matyt norėta patikrinti ir keliautojai pakankamai užsigrūdinę. Laimei, visagalis telefonas padėjo susiorientuoti ir nepasiklysti. O aš naiviai tikėjau, kad apsieisiu be mobilaus kelionės metu. Lyja, nelyja, lyja, nelyja, lyja... Pakeliui sutinku pirmus keliautojus, porą iš JAV ir Kolumbijos, geriančius arbatą iš termoso po medžiu. Vieni kitiems palinkim geros kloties. Ant keliuko pilna ežiukų - tiesiog šimtais, vienas prie kito! Juokauju - tai nukritę kaštainiai. Ir niekas jų nerenka, niekas! Lietuvoje būtų surinkti visi ir dar išlandžioti visi krūmai. Šiandien jų užtikau daugybę, nerinkau ir aš, nes neturiu nei kur jų įsidėti, nei kaip pagaminti. Tikrai sau pažadu, kad jų pasirinksiu ir paragausiu kurią kitą dieną.
Užlipus ant pirmo kalniuko, liežuvis neapsiverčia vadinti kalnu, nors pagal kvėpavimą taip nepasakyčiau, atsivėrė jūros panorama. Štai kodėl aš čia atvykau. Kaip mažas vaikas širdyje džiaugiausi. Keletas nuostabių senų akmeninių stebėjimo bokštelių, apraizgytų vijokliais, medinis suklypęs ženklas, rodantis, kur man eiti (ne, ne ten kur kartais pasisiunčiu save, kai neturiu nuotaikos). Taip mane ir pasivijo lietus, uch LIETUS...
Ant kalno keteros, daug vandens, daug, labai daug, ir stiprus, iš kojų verčiantis vėjas. Po 5 minučių jau nebežiūrėjau, kur bala, o kur dar prabrendamas takas. Maknojau kiaurai. Kaip norėčiau nufotografuoti stichiją. Pro mane kaip viesulas pralėkė vienas žygeivis. Pamaniau, gal sapnuoju. Už keletos minučių priekyje jis sustoja ir pamoja, kad leisčiausi kartu su juo nuo kalno žemyn, nors ten ženklų nėra. Sakosi esąs vietinis. Pasirodo išėjo pasivaikščioti. Leidžiamės žemyn, gerokai ilgesniu keliu, tačiau po medžiais, nors nei jam, nei man jau skirtumo nebėra - kojos batuose ir taip žliugsi. Tik dabar suprantu, kad kalbamės anglų - ispanų mišiniu. Kažkokiu būdu sugebu suprasti, ką jis man sako ispaniškai! Na ir dar gestų kalba. Pakeleivis papasakojo, kad verslas sustojo (jis prekiauja avalyne žygeiviams), turistų nėra, keliauninkų taip pat. Nuotaikos ne pačios geriausios, smagu bent tai, kad žmonės stengiasi kuo daugiau judėti ir nesiskųsti. Ir visa tai pasakoja su šypsena veide. Jis pasuka namolio, o aš keliauti toliau.
Šiandien pirmą kartą pamačiau, kokio statumo gatvių ir keliukų jie turi. Juos praminiau Čiurnalaužiais. Laimei, sveikomis kojomis kažkaip pavyko nusileisti nuo to pragariško kalno. Apačioje laukė mažytė, bet smagi patirtis - persikėlimas per upę laiveliu. Pasirodo Camino, tai ne vien ėjimas takais, bet ir vandens kelių kirtimas. Ir vėl aukštyn, žemyn, itin smagus maršrutas su puikiais vaizdais ir vos keletu sutiktų keliauninkų. Atžygiavus į Saint-Sebastian pirma užduotis - susirasti nakvynę. Laimei lietus jau buvo nustojęs, tad keliolika minučių pamaigęs telefoną, radau Albergue, skirtą jaunimui. Puiku - pabūsiu jaunuoliu! Camino de Santiago.
Antrasis etapas ir netikėtos atradimai
Vakar vakare prieš užmigdamas dar spėjau pamatyti puikias naujienas! Benediktas Vanagas kartu su šturmanu Filipe Palmeiro šturmuos Dakarą visiškai nauju automobiliu su nauja komanda Toyota Gazoo Racing Baltics. Fantastika. Juodasis Vytis vėl skros smėlio kopas ir džiugins mus visus. Labai džiaugiuosi! O mes kiekvienas einame “savo dakarą“.
Ryte atsibudus, pirmas žvilgsnis pro langą - nelyja. Smagumėlis! Pusryčiams avižinių dribsnių košė, pora jogurtų ir arbatos puodelis. Tikras Piligrimas. Taip vadinami žygeiviai einantys Šv. Čiupt už batų ir jausmas apima labai nekoks - jie visiškai šlapi. Kuprinėje ilsisi pora sausų batų, bet pranašauja lietų. Tebūnie - šlapi, tai šlapi, gal sausų dar prireiks.
Nusimatė puiki diena, neaišku kiek šiandien įveiksiu kilometrų, bet panašu, kad likę 17 antrojo etapo kilometrų iki Zarautz nėra tas atstumas, ties kuriuo sustočiau. Kiek neramino tai, kad daugelis Albergue uždarytos. Camino del Norte pakankamai populiarus, tačiau dėl Covid-19 piligrimų ženkliai mažiau nei ankstesniais metais.
Po pirmųjų 5 minučių kelionės prasidėjo lietus. Žingsnis po žingsnio, nepajuntu kaip atsiduriu 2 - ojo etapo pabaigoje. O dar tik pirma dienos! Negi gulėsi lovoje. Šmaukšt, braukšt, kojas į rankas ir tęsiu kelionę, bent jau iki Getaria miestelio, nes jis ant jūros kranto, gal dar ir nusimaudyti pavyks, jei oras pasitaisys.
Tokiomis dienomis supranti, koks skanus pakeleivingoje kebabinėje nupirktas kebabas, kurio suvalgymui ieškai gražios vietos ir valandą nešiesi su savimi, vis tikėdamas už kampo rasti suoliuką. Įsivaizduokit, lipi į ypatingai statų kalną su kebabu rankoje, meldiesi puikios vietos pietums, idealu būtų su stalu, suoliuku. Nepatikėsit, bet užlipęs ant kalno būtent tai ir radau, visiškai šalia vynuogynų! Nesu didelis kebabų mėgėjas, bet šitas, net šaltas buvo nuostabių nuostabiausio skonio.
Nebūtų suoliuko vietoje, nebūtų noro suvalgyti kebabą, nebūčiau pastebėjęs šalia esančio stendo, kuriame pateikta istorija apie banginių medžiotojus. Pasirodo ties Zarautz miestu anksčiau žvejai medžiojo banginius, o visus brangiausius taukus dovanojo vietinei bažnyčiai. Gal todėl čia banginių medžioklės buvo tokios sėkmingos?!
Likus vos keliems kilometrams iki Getaria, skambutis į Albergue - atsakymas Cerrado. Aha, uždaryta, nu gi bičiuli, ką dabar darysi? Šiandien jau įveikta per 22 km, dar laiko į valias, keliaujam toliau. Itin smagiai nuteikė šalia takelio ant vielinės tvoros pakabinta medinė lentelė su užrašu No Cagar! Tai reiškia - nekakoti! Linksma, ne kitaip, ypač kai už tos lentelės didžiausias, gyvulių ištryptas purvynas. Pakeliui, ties viena sankryža mane prisiveja piligrimas vokietis, sako, žinai aš šiandien varysiu daug, net 36 km. Gyvenime nesu tiek ėjęs, sako, tu įsivaizduoji koks iššūkis! Kaip tyčia sankryžoje nuoroda, kuri veda asfaltuotu keliu. Kita nuoroda - per aplinkui. Vokiečio kilometrai matyt trumpesni ir jis nužingsniuoja asfaltuotu keliu, aš aišku įdomesniu - aplinkui. Už kokių 500 m atsiremiu į tvorą - kelio pabaiga. Tikras lietuvis niekada negrįš atgal, bandys eiti per laukus, bruzgynus ir velniai žino kokias kliūtis. Juk kelias yra ten, kur bandome eiti! Taigi, sekančių 500 metrų įveikimas užtruko bemaž 4 kartus tiek laiko, kiek normaliu ...
„Pakeleivis“ bendruomenėje: Kiti renginiai ir iniciatyvos
Be scenos ir piligriminių takų, "Pakeleivis" sąvoka apima ir platų bendruomenės įsitraukimą į įvairias kultūrines ir socialines veiklas. Štai keletas pavyzdžių, rodančių aktyvų visuomenės gyvenimą:
Kultūrinės ir edukacinės iniciatyvos
Pleneras: tai tapyba iš natūros, kai kūrybinis procesas vyksta po atviru dangumi, tiesiogiai stebint aplinką.
Kūrybinis maratonas "Eikš artyn": Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro "Vaivorykštė" ir vadovės Birutės Šneiderienės įgyvendinamas projektas, kurio metu atokesnių vietovių jaunimui pristatomi įvairūs teatriniai užsiėmimai ir suteikiama galimybė pamatyti jaunimo problemas gvildenantį bendraamžių sukurtą spektaklį. Projektu siekiama pasiūlyti mažiau galimybių turinčiam jaunimui teatro meno užsiėmimus, skirtus ugdyti jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą ir skatinti teigiamą vystymąsi, padidinti galimybes aktyviai dalyvauti ir įsitraukti per bendraamžių mentorystę ir savirefleksiją. Nuo 2016 metų projektas vykdomas kas dveji metai.
Hiking the Camino del Norte || Irún to Pasajes de San Juan
Nacionalinė vyresnio amžiaus žmonių savaitė: kasmet spalio pradžioje visoje Lietuvoje minima, kurios metu įstaigos ir bendruomenės organizuoja daugiau įvairių renginių bei susitikimų, skirtų vyresnio amžiaus žmonėms.
Tarptautinis chorinės muzikos festivalis: kas dvejus metus suburiantis didžiulį būrį choristų iš kelių skirtingų miestų ir šalių.
Turgus "Pirk, parduok arba dykai atiduok": linksmasis turgus, jau eilę metų dar šviesų ir šiltą rudens šeštadienį organizuojamas Girdžiuose.
Obuolių šventė: pirmą kartą vykusioje šventėje vyko edukacijos, paskaitos, konkursas, veikė įvairios pramogos vaikams ir suaugusiems, skambėjo sveikinimo kalbos ir, žinoma, smagi muzika.
Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena: minėjimo programoje susipynė muzika ir prisiminimai, kvietę prisiminti Holokausto tragediją bei pagerbti jos aukas.
Padėkos dienos apdovanojimai - "Krištolinės lelijos": Savivaldybės apdovanojimas, skirtas pagerbti asmenis už išskirtinius pasiekimus, iniciatyvas, darbus ir poelgius per praėjusius kalendorinius metus.
"Sidabrinės gervės naktys": paplūdimius, aikštes, parkus ir stadionus vienam vakarui kino teatru po atviru dangumi paverčiantis festivalis, visos šalies žiūrovams siekia parodyti geriausius ir kokybiškiausius pastarųjų metų Lietuvos režisierių filmus bei padovanoti jaukius susitikimus su juos kūrusia komanda.
Respublikinis tradicinių amatų, muzikavimo ir šokių festivalis "Veliuonos kadrilis": Jurbarko kultūros centras nuo 2021 metų organizuoja tarptautinį sakralinės muzikos festivalį "Jubilate", kuriuo siekiama bendradarbiauti su žymiausiais Lietuvos ir pasaulio profesionaliosios muzikos meistrais bei juos atstovaujančiomis įstaigomis ir pristatyti jų muziką Jurbarko bendruomenei.
Bendruomenės veiklos puoselėtojai ir jų apdovanojimai
„Pakeleivio“ dvasia, kurią puoselėja ir įgyvendina aktyvūs bendruomenės nariai, matoma įvairiose srityse, nuo kultūros iki sporto ir socialinės gerovės. Štai keletas asmenybių, kurių darbai nusipelno pripažinimo:
- Marius Daraškevičius: Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies direktorius, architektūros istorikas, architektas, lektorius ir architektūros paveldo ekspertas aktyviai rūpinasi pilies kultūrinės ir istorinės vertės puoselėjimu, organizuoja paskaitas, edukacinius renginius, diskusijas ir praktinius mokymus, skatinančius visuomenės domėjimąsi istorija ir kultūra.
- Gintaras Zareckas: Kultūros puoselėtojas, charizmatiškas organizatorius ir bendruomenės telkėjas, kurio veikla apima kultūros renginių organizavimą, tradicijų puoselėjimą ir meninio skonio ugdymą Jurbarko krašte.
- Vilius Šimulynas: organizacijos "Jurbarko krašto žvejai" direktorius, aktyvus bendruomenės narys ir gamtos puoselėtojas. Jis organizuoja spiningavimo varžybas, propaguoja "pagavai - paleisk" principą ir asmeninėmis lėšomis rūpinasi Mituvos užtvankos įžuvinimu.
- Ieva Janauskaitė: linijinių šokių kultūros puoselėtoja, subūrusi įvairaus amžiaus šokėjus Jurbarke ir aplinkiniuose miesteliuose.
- Saulena Lukšienė: Socialinė pedagogė ekspertė, aktyviai bendradarbiaujanti su socialiniais partneriais, inicijuojanti projektus ir prisidedanti prie mokinių gerovės kūrimo.
- Laura Dabašinskienė: Policijos pareigūnė ir sertifikuota nėščiųjų bei moterų po gimdymo trenerė aktyviai rūpinasi Jurbarko krašto mamų fizine ir emocine gerove.
- Aušra Trinkaitė: atsidavusi savanorė, besirūpinanti beglobiais gyvūnais. Jos įkurta asociacija "Padėk keturkojui Jurbarke" ne tik aprūpina gyvūnus maistu, bet ir užtikrina jų gydymą, sterilizaciją bei atsakingą globą.
- Povilas Valaitis: vadovaujama krepšinio klubo "Jurbarkas-Karys-Manvesta" komanda, tapo čempione 2023/2024 m.
tags: #dienos #pietus #pakeleivis