Šiame straipsnyje siekiama nušviesti Dominyko Jono Blyno, žmogaus, kurio gyvenimas persipynė su pokario Lietuvos partizanų kova ir pedagogine veikla, biografiją. Straipsnis remiasi jo paties prisiminimais, archyvine medžiaga ir kitų asmenų liudijimais, siekiant pateikti kuo objektyvesnį ir išsamesnį portretą.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Dominykas Jonas Blynas gimė 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime, netoli Radviliškio. Jo tėvai, Teodoras Vyšniauskas ir Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė, buvo neturtingi. Tėvas vertėsi atsitiktiniais darbais, o motina rūpinosi namais. Šeimoje augo keturi vaikai: dvi seserys ir brolis. Dominykas turėjo dvi seseris ir brolį Vincą. Vyresnioji sesuo, gimusi 1917 m., mirė 1990 m., o brolis Vincas, gimęs 1924 m., gyvena Sauginių kaime, Šiaulių rajone. Sesuo Janina taip pat buvo šeimos dalis.
Nepaisant sunkios materialinės padėties, Dominykui pavyko baigti Linkuvos gimnaziją 1940 m. Neturėdamas lėšų studijuoti aukštojoje mokykloje, jis baigė Mokytojų kursus Ukmergėje ir pradėjo mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. 1940-1941 m., būdami visiški beturčiai, nei jis, nei jo šeima jokių represijų nepatyrė. Mokykla, kurioje jis dirbo, dėl blogo kelio buvo nepasiekiama sovietiniams ideologams.
Rezistencinės veiklos pradžia ir prisijungimas prie partizanų
Antroji sovietinė okupacija Dominyką Joną Blyną užklupo Radviliškyje. 1944 m. spalio 1 d. jis buvo paskirtas pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia jis tęsė rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus kartu su kolegomis ir gimnazijos moksleiviais. 1945 m. pradžioje, prieš jo norą, jis buvo paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą.
Visų nuostabai, 1945 m. balandžio 2 d. į jo butą Dariaus-Girėno gatvėje atėjo NKGB agentai jo areštuoti. Pasinaudojęs proga, Dominykas Jonas Blynas pabėgo nuo arešto ir savanoriu įstojo į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie jo prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje.
Blyno šeimos likimas
Dominyko Jono Blyno įsitraukimas į partizaninę veiklą neliko be pasekmių jo šeimai. Niršdami iš pykčio, partijos aktyvistai, vadovaujami pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 m. liepos 24 d. apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Malakna norėjo išvežti ir ketverių metukų vyresniosios sesers dukterį Vidą, bet ši pasislėpė kaimynų darže. Vežė ypatingai žiauriai, neleido nieko pasiimti.
Tėvas Teodoras Vyšniauskas negrįžo į namus ir taip pat išėjo į mišką. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Olga Mašnauskaitė parūpino jam pasą Jankausko pavarde, o jos tėvas iš savo ūkio paskyrė jam žemės. Šiame ūkyje tėvas laimingai išgyveno iki 1961 m. Grįžęs iš tremties, Dominykas Jonas Blynas parsivežė jį į Klaipėdą, kur 1964 m. tėvas mirė. Mama buvo palaidota Lietuvoje.
Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje.
„Žaliosios rinktinės“ formavimas ir Dominyko Jono Blyno vaidmuo
„Žalioji rinktinė" buvo 80-150 vyrų turėjęs labai drausmingas karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje. Miškais skurdžioje Vidurio Lietuvoje šitokiam dideliam partizanų daliniui išsilaikyti buvo nelengva. Daug kartų saugumas, sutelkęs didžiules karines pajėgas, bandė jį apsupti ir sunaikinti, bet jis vis išsprūsdavo ir vėl pasirodydavo už keliasdešimties kilometrų. Vos tik MGB agentai išsiaiškindavo „Žaliosios rinktinės" buvimo vietą ir keli tūkstančiai pasieniečių, vidaus ir reguliariosios armijos karių pasiruošdavo „košti" tą ar kitą mišką, partizanai iškart nežinia kur pradingdavo. Dominykas Jonas Blynas į šitą partizanų rinktinę įstojo savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavo joje 14 mėnesių.
Per kolegą Simaitį jis susisiekė su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila. 1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė atvežė iš Radviliškio jo tėvų namuose paslėptą nuosavą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė jį „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą jis dirbo iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 m. rugsėjo 6 d. Turėtą slapyvardį Gražvydas jis pakeitė į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už jį partizanui Aušrai, tapo Aušrele.
Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo jam įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką jis ir darė iki 1945 m. liepos vidurio. Jis prisimena, kad apie „Žaliosios rinktinės" įkūrimą buvo užrašęs maždaug taip: 1945 m. kovo 21 d. vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie buvo apginkluoti rusiškais ginklais ir aprūpinti GRU padalinio pažymėjimais, įpareigojančiais visus pareigūnus teikti pažymėjimo savininkui visokeriopą pagalbą. Jie susirado Šeduvos valsčiuje besislapstantį kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šito būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė".
Kapitonas Radvila gerai suprato konspiracijos svarbą. Apie „Žaliosios rinktinės" branduolį priešas neturėjo gauti jokių žinių, nei apie žmonių skaičių jame, nei apie vidaus struktūras ir jų vadus. Oficialiai buvo minimos tik trys pareigybės: „Žaliosios rinktinės" vadas, vado pavaduotojas ir adjutantas. Kapitonas Radvila skrupulingai vengė bet kokio biurokratizmo. Paskyręs Dominyką Joną Blyną „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju, jis nesuteikė jokio titulo. Pasišaukęs į savo palapinę, paklausė, ar jis sutinkąs dirbti šį darbą. Jam atsakius teigiamai, jis teištarė: „Tokiu atveju dirbk! Tai labai svarbu. Enkavedistai bijo spausdinto žodžio labiau negu velnias kryžiaus, todėl apie savo darbą stenkis kuo mažiau pasakoti. Nenoriu, kad taptum enkavedistų taikiniu Nr. 1."
Struktūriškai „Žaliosios rinktinės" branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename. Tai - žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyriai, su ūkio padaliniu prie pastarojo. Dominykas Jonas Blynas tarnavo štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša. Priesaikos ceremonija vyko, kai rinktinė jau buvo visiškai suformuota, priesaiką priėmė apie 100 vyrų. Aktas vyko stovyklaujant Draumėnų miške, jau sulapojus lapuočiams medžiams ir krūmams.
Lietuvių bendradarbiavimas Antrajame pasauliniame kare
Partizaninės kovos kontekstas ir iššūkiai
„Žaliosios rinktinės" branduolys sparčiai didėjo. 1945 m. balandyje, labai suaktyvėjus NKGB veiklai, buvo išaiškinta daug pogrindinių organizacijų. Išvengę areštų, jų nariai pasitraukė į miškus. Be to, suaktyvėjo ir rekrūtų gaudymas. Gegužės pradžioje „Žaliojoje rinktinėje" jau buvo 80 partizanų. Trūko ginklų, todėl buvo nutarta nuginkluoti visus kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus. Dauguma jų turėjo sovietinius karabinus su atlenkiamais keturbriauniais durtuvais, bet buvo ir automatų bei „dešimtukų". Be to, kaimų gyventojai turėjo pasislėpę nuo karo išlikusių rusiškų ir vokiškų ginklų, kuriuos mielai perleido partizanams. Dauguma aktyvistų atiduodavo ginklus nesipriešindami. Tokiems partizanai padėkodavo ir pasiūlydavo nutraukti ryšius su okupantais bei jų kolaborantais. Įspėdavome, jog už dalyvavimą bolševikų terore prieš gyventojus nusikaltėliai bus baudžiami mirtimi.
Ką tik praėjus pirmajai fronto bangai, kraštą užplūdo ne tik iki dantų ginkluotos NKVD gaujos, bet ir tūkstančiai terbomis apsikarsčiusių vadinamųjų „bežancų" iš Rusijos, kurie dienomis eidavo per kaimus iš gryčios į gryčią prašydami išmaldos, o naktimis grįždavo jau su įnagiais plėšti tų pačių, pas kuriuos dieną išmaldos prašė. Okupantų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tuščiuose išvežtųjų į Sibirą namuose, varydavo juos šnipinėti vietinių gyventojų; apsimetę grybautojais ir uogautojais, jie bastėsi po miškus ir, pastebėję ten esančius partizanus, pranešdavo NKVD daliniams. Tai buvo dar viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido rūšių. Tik partizanų dėka šitie vadinamieji „bežancai" nedelsiant buvo išguiti iš Lietuvos.
Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Tačiau okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius. O kada „buožes" išvežė, šituos „neturtinguosius" suvarė į kolchozus, tai ir partizanų rėmimas buvo galutinai užgniaužtas. Taip ir liko partizanai vienui vieni - nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti. Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą...
| Aspektas | Partizanų veiksmai | Okupantų reakcija |
|---|---|---|
| Partizanų rėmimas | Vietiniai gyventojai maitino ir rengė partizanus | Lietuvių šeimų trėmimas į Sibirą, "buožių" etiketės, kolchozų kūrimas |
| "Bežancai" | Išvyti iš Lietuvos | Toleravimas, apgyvendinimas tremtinių namuose, naudojimas šnipinėjimui |
| Ginklavimasis | Aktyvistų nuginklavimas, ginklų rinkimas iš gyventojų | Didžiulės karinės pajėgos bandė apsupti ir sunaikinti partizanų dalinius |
Arestas, lageris ir grįžimas į Lietuvą
1946 m. birželio 9 d. Dominykas Jonas Blynas pateko į MGB rankas. Paleistas iš lagerio 1955 m. vasario 9 d., jis bandė tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. jis gavo diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvyko į Lietuvą.
„Prisikėlimo“ apygarda ir istorijos atskleidimas
„Prisikėlimo" apygarda buvo įkurta 1948 m. balandžio 1 d. padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio", „Maironio" ir „Lietuvos žalioji". Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis". Jos teritorijoje (Radviliškio raj., Minaičių k.) 1949 m. vasario 10-20 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.
Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negalima labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengtasi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas.
Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Skaitytojų atsiliepimai labai vertinami ir visos pastabos priimamos kaip nuoširdūs patarimai. Atrodo, žmogus pasakoja, bet kada tą jo pasakojimą užrašai ir pateiki tarsi kokį dokumentą, ne kartą kyla daug abejonių, ne kartą tenka vis sugrįžti prie to paties ir daug ką mintyse pasverti, atsirinkti. Ne paslaptis, kad prieš daugelį metų patirti išgyvenimai kai kam šiandien jau asocijuojasi su sapnuotais sapnais, tą gali pajausti tik turėdamas didelę prisiminimų užrašinėjimo patirtį. Ši (ketvirtoji) „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą. Juk visas pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo.