Duona - neatsiejama lietuvių kultūros dalis, lydinti mus nuo seniausių laikų. Jos kelias iki stalo ilgas ir kupinas tradicijų, kurių svarbą šiandien vis labiau įvertiname. Prienų kraštas, garsėjantis ne tik darbščiais ūkininkais, bet ir legendomis apipinta „Marčios duona“, turi kuo pasigirti šioje srityje. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos istoriją Prienuose, nuo senovinių tradicijų iki šiuolaikinių ekologiškų kepyklų.
Duonos kelias Prienų krašto muziejuje: edukacinė programa „Duonos kelias iki stalo“
Prienų krašto muziejus siūlo autentišką duonos kepimo patirtį. Muziejaus edukacinė programa „Duonos kelias iki stalo“ vyksta autentiškoje XIX a. mūsų krašto valstiečio trobai artimoje aplinkoje. Prienų krašto muziejaus kepamai duonai suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas.
Užsiėmimus vedančios muziejaus darbuotojos savo apranga, veiksmais ir kalba iliustruoja valstiečių buityje gyvavusias duonos kepimo tradicijas ir papročius. Edukacinės programos dalyviai ne tik stebi duonos kepimo procesą, bet ir patys šiame procese dalyvauja. Jie susiformuoja užminkytos duonos kepalėlius, išsikepa ir iš muziejaus išsineša savo duonutės. Kol duona kepa, dalyviai supažindinami su ilgu duonos keliu - nuo rugio pasėjimo iki iškeptos duonelės padėjimo ant stalo.
Etnografinio kluono ekspozicijoje galima pamatyti seniausius žemės įdirbimo, javų apdorojimo padargus, senovinius rakandus, pamėginti iškulti rugius spragilais, sumalti akmeninėmis girnomis. Pagal amžių parinktos užduotys padeda dalyviams išgyventi pagarbos duonelei, sąvokos „šventa“ pajautimus.
Štai edukacinės programos „Duonos kelias iki stalo“ detalės:
| Parametras | Aprašymas |
|---|---|
| Trukmė | 2 val. |
| Dalyvių amžius | 3-99 m. |
| Patalpa | Artima autentiškai XIX a. mūsų krašto valstiečio trobai |
| Veda | Edukacijų vadovė E. Petrauskaitė, edukatorė L. Vasiliauskaitė |
| Vieta | Prienų krašto muziejus, F. Martišiaus g. 13, Prienai |
| Vyksta | Trečiadieniais ir penktadieniais |
| Užsakoma | Iš anksto telefonu +370 656 37554 |
| Minimalus dalyvių skaičius | 15 |
| Kaina | Vaikams, moksleiviams, studentams, senjorams ir neįgaliesiems, asmenims, turintiems Prieniečio kortelę - 5 Eur, suaugusiesiems - 6 Eur |
„Voveraičių” ir „Bitučių“ grupių ugdytiniai kartu su mokytojomis jau vyko į Prienų krašto muziejų, kur dalyvavo edukacijoje „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. O kadangi šios edukacijos vedantieji - mama ir sūnus, vaikai turėjo galimybę iš arti pamatyti be galo gražius motinos ir sūnaus santykius buityje!
Duonos svarba lietuvių kultūroje ir senosios tradicijos
Duona - skanus, maistingas ir niekada neatsibostantis maistas. Mokslininkų nuomone, duonai yra daugiau kaip 15 tūkstančių metų. Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas.
Istoriją ir lietuviškąsias tradicijas tyrinėjantis profesorius Libertas Klimka atkreipia dėmesį į mūsų šaknis bei protėvius: „Senoviško lietuviškojo būsto centras - krosnis. Tai namų šiluma ir jaukumas, labai reikalingi žvarbiuoju metų laiku. Krosnies karštyje gimsta ir duonelė kasdieninė…“ Archeologų nuomone, duoną kepti mūsų krašte išmokta prieš keturis tūkstančius metų. O jos kepimą lydėjo įvairios tradicijos.
Senovėje duonos kepimą lydėjo įvairios tradicijos. Pavyzdžiui, pašovus kepalus krosnin, ližę, duonkubilį ir trikojį reikia išnešti į maltuvę ar pirkaitę. Kas pirmas suskubs tai padaryti, greit bus kviečiamas kūmuosna - tai garbinga ir maloni pareiga. Vandenį, kuriuo kepėja vilgėsi rankas, sugirdydavo gyvuliams - sveikesni bus. Duona krosnyje kepa 3-4 valandas. Ten ji ugnies dievaitės Gabijos globoje. Nevalia į krosnį žiopsoti išsižiojus, ir durų trankyti - pluta atšoks. Jei kas tuo metu užeitų į namus, turi pasakyti „skalsu!“ ir negali išskubėti, kol duona nebus ištraukta iš krosnies. Jaunamartė kepti duoną galėdavo gavusi anytos leidimą, įkūrusi krosnį tėvų namų ugnimi.
Duona lietuviams visada buvo daugiau nei tik maistas. Tai - dvasinė vertybė, simbolis, įaugęs į mūsų kultūrą ir tradicijas. Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė, - prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti, duonos dalijimas prie stalo buvo ypatingas ritualas. Kaip sakė mūsų senoliai: „Duona ne vėju ateina.“
Prienų duonos kepimo istorijos vingiai: nuo kombinato iki "Marčios duonos" legendos
Prienų duonos kepimo istorija siekia pokario metus, kai duona buvo kepama Jiezno kepykloje ir Prienuose, Laisvės aikštėje esančiame name. 1962 m. Prienuose, Vilniaus gatvėje, pradėta statyti nauja kepykla, o 1964 m. Jiezno ir Prienų kepyklos buvo sujungtos į „Duonos kombinatą“.
1988 m. rekonstruota Prienų duonos kepykla, kurioje dirbo 85 žmonės, per parą iškepdavo 16-18 tonų duonos ir pyrago gaminių, skirtų Prienų rajonui. Prasidėjus privatizacijai, įmonės turtas buvo įvertintas 105 akcijomis. 1999 m. Lietkoopsąjunga laimėjo įmonės pardavimo konkursą ir nupirko kepyklą už 250 tūkst. Lt. Sparčiai kintant technologijoms ir daugėjant konkurentų, „Prienų duona“ liko ištikima tradicijoms ir kepė sveikus, be cheminių priedų duonos ir pyrago gaminius. 2002 m. plačiai paminėtas įmonės 40-metis. Tačiau netrukus prasidėjo sunkumai. 2011 m. įmonę paliko direktorė A. Grabliauskaitė, o vėliau įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais. Paskutinė duona čia buvo iškepta rugpjūčio 31 d.
Prienų kraštas ne tik išsiskiria savo krašto ūkininkais, čia taip pat sklando legendos apie „Marčios duoną“. Tokios kaip kepta čia, niekur neberasi. Duonelė pirmąsyk iškepta Prienų duonos kepykloje 1995 metais ir kepta beveik dvidešimtmetį. Gaminio pavadinimas kilęs iš tradicijos, kuomet senovėje marčios veždavosi savo iškeptą duonos kepalą į naują šeimą. „Marčios duoną“ mėgo ne tik vietiniai, bet būtent jos užsukdavo ir miesto svečiai. 2003 metais gaminys pripažintas „Metų gaminio 2003“ vardą, o po trejų metų tarptautinėje maisto ir gėrimų parodoje „Baf 2006“ pelnė ir aukso medalį. Deja, šiandien šios Prienus garsinusios duonos jau nerasi. Tačiau, kaip minėta anksčiau, Prienų krašto muziejus gali pasigirti savo kepamai duonai suteiktu tautinio paveldo produkto sertifikatu.
Ekologiškos duonos kepimas Prienų krašte: ūkininko Vytauto Račicko patirtis
Šiandien ekologiška duona Prienų krašte pasigirti gali ir ūkininkas Vytautas Račickas. Vytautas pastebi, jog žmogaus imunitetą 80 procentų veikia mityba, tad norint gerai jaustis, būtina atkreipti dėmesį, ką valgai.
„Dar būdami vaikais abu su broliu daug padėdavome tėvams: ir prie ūkio, ir prie statybų, ir duoną naktį kepti… Labiausiai nemėgau runkelių rauti! O dirbti prie duonos labai patiko, naktį galėdavau ir radiją klausytis, vienam dirbant mintyse paskęsti, smagu būdavo… Sako, darbas nuo visko gydo“, - dalinasi V. Račickas. Šeima ekologijai skyrė didžiausią dėmesį nuo pat pradžių.
Pradėję vystyti veiklą ir gaminti kelių rūšių duonos gaminius, Račickų šeima juos kepė senoviniu būdu - be mielių, kildinimui naudojant raugą: „Norėjome, kad duonelė būtų iš ruginių miltų ir be jokių mielių.“ Pagrindinis akcentas, kurį pabrėžia ūkininkas - jų duona yra gaminama iš natūralaus raugo ir joje nėra mielių, dėl to ją iškepti užtrunka net dvi paras.
„Be mielių kepama duona net nepelyja. Juk daug kas kepa naminę duoną, bet mes naudojame ypatingą technologiją bei raugą, todėl ji nebūna kieta ir rūgšti. Dėl rūgštumo konsultavomės su specialistais. Kai kuriuose mūsų produktuose nėra ir cukraus, stengiamės gaminti viską kuo natūraliau.“
V. Račickas pasakoja, jog šiek tiek patobulinus tradicinius kaimiškus variantus, šeima sukūrė kelias ypatingas duonos rūšis. Labiausiai išsiskiria duona su skaidriu medumi, ją miesto svečiai vertina kaip pyragą, ji klampesnė, saldesnė už įprastą duoną, o konkurse „Pagaminta Prienų rajone“ laimėjo antrą vietą.
Šeimai ekologija tokia svarbi, kad jos nuostatomis vadovaujasi ne tik gamyboje. Darbuotojai įmonėje naudoja perdirbtą rankšluostinį popierių, ekologiškas pakuotes ir taip prisideda prie aplinkos išsaugojimo. „Mūsų kepykloje direktoriaus pareigų praktiškai nėra. Ypač prieš šventes ir man pačiam tenka paplušėti“, - teigia V. Račickas, pabrėždamas savo tiesioginį įsitraukimą į visus gamybos procesus.
Šeimos namuose, kurių pirmame aukšte įsikūrusi pati kepykla, o antrajame glaudžiasi kasdien čia atvažiuojantys ūkininkai, visuomet kvepia duona. Nors vaikystėje V. Račickas su šeima gyveno Kaune, jo tėtis visuomet norėjo išsikelti į kaimą ir pradėti ūkinę veiklą. Tai jam pavyko padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais. Tuomet Prienų rajone jis įkūrė nuosavą ūkį, kuriame darbavosi tik šeimos nariai.
Po 15 metų V. Račickas vėl sugrįžo į ūkį. Baigęs mokyklą jis nusprendė, kad nebenori dirbti kitiems ir nusprendė padėti tėvams kepykloje, kurią jie norėjo perleisti. Jam prisijungus, ūkis greitai ėmė plėstis, produkcija persikėlė į didesnius prekybos taškus. Maždaug prieš 5 metus ūkininkas atidarė ir dvi firmines parduotuves Vilniuje bei Kaune, o neseniai sostinėje atsirado ir antroji jų parduotuvė. Tuomet prie verslo prisijungė ir jo žmona Ingrida.
„Pardavinėjame ten ne tik duoną, kruopas, sausainius, bet ir savo užaugintas daržoves: špinatus, bulves, kopūstus, pomidorus. Žmogus, užsukęs į parduotuvę, gali nusipirkti praktiškai viską, ko jam reikia. Nuo pat pradžių tiek mano, tiek mano tėčio noras buvo toks, kad vartotoją produkcija pasiektų kuo greičiau ir kad būtų kuo mažiau tarpininkų“, - tikino V. Račickas. Jis pažymi, kad daržovės kone tiesiai iš lauko pasiekia parduotuves.
V. Račicko teigimu, šeima nuolat deklaruoja, kad viską daro patys: ir užaugina, ir sumala, ir pagamina bei parduoda. Priedus perka iš pažįstamų ekologiškai dirbančių ūkininkų, pabrėždami sąžiningą verslą be chemijos.
Prieš kelerius metus perėjimas tik prie ekologiškos gamybos atrodė neįgyvendinamas, tačiau V. Račickas pagaliau ryžosi įgyvendinti šį tikslą. „Prieš kokius 5 metus toks tikslas man net atrodė nerealus, nes net ekologiško sviesto Lietuvoje nebūdavo. Tai ką dėti į tuos sausainius? Kuo juos pagardinti?“, - prisimena V. Račickas. Jam pritarė ir žmona Ingrida Račickienė, kuri prisiminė, kaip sunku parduotuvėse būdavo rasti kažką ekologiško.
„Mūsų konkurentai yra nebent blogas oras, pikti liežuviai ir žmonių mentalitetas. Ekologijoje žmonės nekonkuruoja, mes kaip tik bandome jungtis ir paremti vieni kitus, aiškinti žmonėms, kuo tai naudinga“, - teigia ūkininkas. Račickai džiaugiasi, kad šeimos tradicija nenutrūko - dabar laisvalaikiu jiems talkina ir trylikametis sūnus, kuris taip pat jau domisi sveika gyvensena.
„Duonos ir ugnies festivalis“ Prienuose - tradicijų puoselėjimas ir bendruomenės burimas
Prienų krašto muziejus ne tik saugo duonos kepimo tradicijas, bet ir aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime. Muziejaus darbuotojai dalinasi savo patirtimi ir žiniomis su kitais, organizuoja renginius, skirtus duonos kepimo tradicijoms populiarinti.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pasirengimo startas „Duonos ir ugnies festivaliui“ įvyko Prienų krašto muziejuje, šv. Agotos dienos išvakarėse. Kultūros centro darbuotojos drauge su muziejaus edukatorėmis stojo prie duonkubilio, o pertraukose tarp darbų dalinosi prisiminimais apie duoną, savo namų tradicijas, kalbėjosi, kaip „Duonos ir ugnies festivalį“ padaryti dar įdomesnį.
Rugsėjo 18 d. Prienų Beržyno parke buvo surengtas pirmasis „Duonos ir ugnies“ festivalis. Konkurse dėl gardžiausio patiekalo vardo varžėsi 23 dalyviai. Komisijos sprendimu konkurso nugalėtoja pripažinta Romualda Radžiukynienė (Stakliškių sen.), iš duonos tešlos ir baravykų pagaminusi pyragėlius su grybais. Gardžiausią patiekalą rinko ir patys konkurso dalyviai. Jų sprendimu gardžiausiu pripažintas duonos tortas su avietėmis ir plakta grietinėle pavadinimu „Peizė“. Patiekalo autorė - Aldona Ona Baniulienė (Šilavoto sen.).
Prienai ruošiasi ir dar vienam įvykiui: rugpjūčio 27 d. prieniečiai ir miesto svečiai bus pakviesti jau į antrąjį „Duonos ir ugnies“ festivalį Beržyno parke, tad akivaizdu, kad duona mums darosi svarbi visomis prasmėmis. Šis festivalis - tai puiki proga labiau pažinti duonos tradicijas bei saugiai susiburti prie bendrosios ugnies.
Duonos edukacijos ir pažintinės programos kituose Lietuvos regionuose
Be Prienų krašto muziejaus, Lietuvoje yra ir daugiau vietų, kur galima susipažinti su duonos kepimo tradicijomis. Verta paminėti ir kitų etnografinių regionų patirtis. Įdomus faktas, kad Prienuose vienu metu galima pasijusti ne tik suvalkiečiu, bet ir dzūku. Tereikia apsilankyti ant Greimų tilto, jungiančio šiuos du Lietuvos etnografinius regionus.
Aukštaitija: Anykščių Arklio muziejus
- Aukštaitijoje, už 8 kilometrų nuo Anykščių esančiame Arklio muziejuje organizuojama edukacija „Duonelė kasdieninė“, kurios dalyviai supažindinami su duonos keliu nuo rugių sėjos iki duonos riekės.
- Pažintinė pramoga vyksta autentiškoje XX a. pradžią menančioje troboje, kurioje lankytojus pasitinka gaspadinė, pasirengusi pasidalinti įkvepiančiomis istorijomis ir atskleisti senovės duonos paslaptis. Čia kiekvienas suformuos ir išsikeps savo duonos gabalėlį.
- Norintiems patirti daugiau, verta aplankyti ir patį Arklio muziejų, kuriame galima pamatyti eksponuojamus žemės ūkio įrankius, karo ir medžio drožinių eksponatus, susipažinti su tradiciniais amatais ir pasigrožėti amatininkų darbais.
Dzūkija: Trakų krašto tradicinių amatų centras
- Užsukus į Dzūkijos etnografiniame regione įsikūrusį Trakų krašto tradicinių amatų centrą laukia pažintis su senuoju lietuvių duonos kepimo amatu.
- Specialios dzūkiškos duonelės kepimo edukacijos metu mažieji kartu su tėveliais ar mokytojais galės paruošti savo duonos kepalėlį ir jį individualiai dekoruoti. O kol duona keps, klausytis pasakojimų apie protėvių kasdienius darbus, duonos tradicijas ir papročius.
Žemaitija: Kretingos muziejus
- Pajūrio regione, norint gyvai pamatyti ir pajusti žemaičių paveldą, verta užsukti į Kretingos muziejų, kurio tradicinių amatų centre susipažįstama su dvariškų kepinių paslaptimis.
- Edukacijos dalyviai patys formuoja duonos kepaliukus arba ragaišius ir kepa juos duonkepėje. Taip pat prisimenamos regiono tradicijos, sužinoma apie vietinius papročius bei smulkiąją tautosaką, bylojančią apie duoną.
Virtuali ekskursija po „Biržų duonos“ kepyklą
- Norintiems mokytis jaukiai įsitaisius klasėje ar namuose, patiks virtuali edukacinė ekskursija, kurios metu vaikai galės susipažinti su duonos keliu.
- Apie duonos gaminimo technologijas, specialias receptūras bei įrenginius, galima išgirsti ir pamatyti juos savo akimis virtualios kelionės po kepyklą metu. Kaip ant kasdienio stalo atsiranda duona? Kokį kelią ji turi nueiti, kad pasiektų parduotuvių lentynas ir, galiausiai, galėtume ja mėgautis?
Be to, su Duonele susieta ir programa „Etninės kultūros vertybės ir ugdymo turinio kaitos galimybės", kuri vykdoma bendradarbiaujant su Prienų rajono švietimo centru. Pasirinktų užsiėmimų (seminaro, paskaitos, praktikumo) metu teoriniai etnografijos, dvasinio tautos paveldo dalykai iliustruojami „gyvais" duonelės kepimo, linų apdirbimo, audimo staklėmis ir kt. procesais.
Savarankiškos edukacijos ir eksperimentai su duona
Skirtingų šalių tradicinės duonos kepimas
Svečiose šalyse tradicinę duoną atstovauja skirtingi kepiniai. Tad įvairių tradicinių gaminių kepimas padės geriau pažinti kitas kultūras ir įtrauks į diskusijas:
- Prancūzijoje - tradicine duona laikomas traškus prancūziškas batonas.
- Italai didžiuojasi puria kvietinės mielinės tešlos duona čiabata.
- Portugališka tradicinė duona gaminama iš kukurūzų.
Duonos degustacija
Mėgstančius degustuoti įvairius kepinius, sužavės galimybė vienu metu paragauti skirtingų duonelių. Kartu su vaikais suorganizuota duonos degustacija skatins pažinti gaminius ir jų savybes. Be to, mažiesiems bus smagu atrasti naujų skonių.
Gardžiausio duonos užkandžio rinkimai
Nuotaikingu darželinukų ar moksleivių užsiėmimu gali tapti ir gardžiausio užkandžio ar sumuštinio su duona rinkimai. O gal... estetiškiausiai patiekto?
Eksperimentas namuose ar klasėje: užauginti raugą
Žingeidžius mažuosius sudomins smagus mokslinis bandymas, kuris atliekamas darželyje, klasėje ar namuose kartu su mokytojais ar tėveliais. Eksperimento metu vaikai augins duonos raugą savarankiškai ir stebės jo įdomų brandinimo procesą - raugas yra gyvas, jis per naktį pakyla, aiškiai matomi burbuliukai.
Natūraliai išaugintą duonos raugą galima panaudoti kepant duoną, blynus, vaflius, pyragus ir kitus skanėstus.
Kepėjo laiškas vaikams ir Duonos Raugo visatos auginimo receptas:
- Reikės: 50 g (apie 2 kupinų v.š.) ruginių miltų, 50 ml (apie 2 v.š.) vandens, stiklainio, rankšluosčio, markerio.
- Visas procesas užtruks 5 dienas.
- Pirmą dieną stiklainėlyje reikia sumaišyti ruginius miltus (50 g) su vandeniu (50 ml). Raugas turi būti panašus į grietinės konsistenciją. Ant stiklainėlio būtinai pažymėki liniją, kuri primins apie dabartinį raugo ūgį - taip matysi, kaip jis plečiasi ir auga. Tada gali indą užkloti rankšluostėliu. Tik neužspauski, nes raugui reikia kvėpuoti. Palinkėki jam sėkmės ir paliki miegoti 24 valandoms.
- Antrą dieną pakartoki tą patį, ką darei pirmą dieną.
- Trečią dieną raugą reikia atšviežinti, t. y. stiklainėlyje palikti tik apie porą kupinų šaukštų užaugusio raugo (likusią dalį išmesti). Kodėl? Todėl, kad raugo visatos bakterijoms reikia atsinaujinti ir augti. Tad pirmiausia pasižymėki markeriu, koks Raugo ūgis, nugriebki nebereikalingą jo dalį, o likusią pamaitinki tais pačiais miltais (50 g) ir vandeniu (50 ml). Vėl palinkėki gero poilsio, augimo, šiltai užkloki ir paliki stovėti kambaryje dar 24 valandoms.
- Ketvirtą, penktą dienomis pakartok tą patį, ką darei trečią dieną.
Raugo visata užauga tada, kai yra stipriai paūgėjusi (atkreipki dėmesį į brūkšnelius), suburbuliavusi ir skleidžianti rūgštų, jogurtą ar actą primenantį kvapą.