Duonos šventė - tai ne tik duonos pagerbimas, bet ir puiki proga suburti žmones, puoselėti tradicijas, prisiminti istoriją ir kultūrą. Viena tokių švenčių, įsimintinai paminėta Kubilių sodyboje, Rokiškio rajone, tapo tikru kultūros ir bendrystės įvykiu. Šiame straipsnyje apžvelgsime Duonos šventės Kubilių sodyboje renginius, jų turinį ir reikšmę vietos bendruomenei bei visam Rokiškio kraštui.
Duonos Žygiai: Kelias Iki Šventės
Duonos žygiai, tapę Duonos šventės dalimi, prasidėjo nuo paprasto, bet įkvepiančio įvykio. Bendraminčiai pajūryje, laužydami duoną ir žvelgdami į laužo žarijas, pajuto stiprią sielų ir minčių bendrystę. Šis jausmas paskatino suburti žmones į klubą, rengti Duonos žygius dviračiais, aplankant istorijos ir kultūros paminklus, pagerbiant duoną auginančias ir kepančias rankas.
Pirmasis Duonos Žygis Jokūbave
Pirmasis Duonos žygis prasidėjo Jokūbave, prie 1918 m. Vasario 16-osios signataro, antrojo tarpukario Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio paminklinio akmens. A. Stulginskis, pasitraukęs iš politinio gyvenimo 1927 m., čia įkūrė ūkį. Žygio dalyviai daugiau apie šį prezidentą sužinojo Jokūbavo A. Stulginskio pagrindinės mokyklos muziejuje, kuris surengė ekskursiją po A. Stulginskio parką ir buvusią sodybvietę.
Kelionė į Kretingą: Dvarų Kultūra ir Pranciškonų Vienuolynas
2019 m., paskelbti Žemaitijos metais, Duonos žygio dalyviai pasuko į Kretingos muziejų, įsikūrusį Kretingos dvaro rūmuose. Čia jie susipažino su dvarų kultūra, aplankė įspūdingiausią Lietuvoje žiemos sodą, kuriame dar Tiškevičių laikais buvo galima paskanauti jame užaugintų persikų. Deja, 1940 m. raudonarmiečiai Žiemos sodą visiškai sunaikino, ir tik 1987 m. jis buvo atkurtas. Žygio dalyviai taip pat nusilenkė Kretingos įkūrėjams Chodevičiams. Garsusis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, XVII a. pradžioje, pastatydino Kretingos bažnyčią ir vienuolyną.
Pietūs Vinetu Kaime ir Piliakalnio Lankymas
Po apsilankymo bažnyčioje, žygio dalyviai užsuko į Šiaurės Amerikos indėnų kaimą Vinetu, įsikūrusį vaizdingame Danės upės slėnyje, šalia Klaipėdos. Ten pramogų parko šeimininkas Mindaugas pavaišino juos barščių ir kopūstų sriubomis, o žygio dalyviai atsilygino duona. Duonos žygio dalyviai taip pat aplankė Andulių Ėgliškių piliakalnį, kuris dar vadinamas Švedkalniu. Jis iškilęs Dangės ir Šaltupio santakoje. Akmenyje įrašyta, kad čia 1253-1263 m. stovėjo Kretingos pilis. Pasakojama, kad į vakarus nuo piliakalnio buvo pagonių šventykla, kurioje iki pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo apeiginis akmuo, vadinamas Apierų akmeniu.
Duonos Šventė Kubilių Sodyboje: Tradicijų Atgimimas
Duonos žygio dalyvių, stabtelėjusių prie avižų lauko, laukė bendruomenės nariai, supynę rankų vartus. Praėję pro vartus, žygio dalyviai nusiplovė rankas vandeniu iš ąsočio ir įžengė į kiemą, kur juos pasitiko duonine - juodos duonos sriuba ir jau įkaitusia krosnimi duonai kepti. Sodyboje, kurioje nėra elektros, žygio dalyviai galėjo pajusti natūralias kaimo sąlygas.
Šventės Kulminacija: Duonos Kepimas, Dainos ir Stogastulpio Pašventinimas
Po sutikimo apeigų, dulkini dviratininkai paniro į sodybos tvenkinį, iš kurio grįžo ajerais nešini. Duonos tešlos medinėse talpose parūpino klubo „Atrandu save“ rėmėjas Darius Gaučius, vadovaujantis bendrovei „Kartenos naminė duona“. Bendrovė taip pat parūpino tešlos čirviniams blynams, kurie ypač patiko vaikams.
Nuo tvenkinio pakrantės duona kvepiantį žygio finalą atidžiai stebėjo keturi gandrai. Šventės metu buvo pašventintas stogastulpis, skirtas mirusiems tėvams ir kaimo gyventojams atminti. Stogastulpis - tai tradicinis lietuvių liaudies paminklas. Ruginės duonos kepimas buvo vienas svarbiausių šventės akcentų, leidžiantis pajusti senąsias tradicijas ir duonos gimimo stebuklą.
Duonos Šventės Programa Kubilių Sodyboje
Šventės metu vyko įvairūs renginiai, kurių tikslas - suburti bendruomenę ir puoselėti tradicijas:
| Renginys | Vieta | Laikas |
|---|---|---|
| Dviračių žygis Rokiškis-Tindžiuliai | Rokiškis-Tindžiuliai | Liepos 29 d. 12.00 val. |
| Renginio dalyvių susitikimas prie M. Krupavičiaus paminklo | Tindžiuliai | Liepos 29 d. 13.45 val. |
| Nuorodos ir atminimo lentos atidengimo ceremonija buvusioje Kubilių sodyboje | Kubilių sodyba | Liepos 29 d. 14.30 val. |
| Šv. Mišios Duokiškio bažnyčioje | Duokiškio bažnyčia | Liepos 30 d. 13.00 val. |
Tradicinės Duonos Kepimo Paslaptys ir Reikšmė
Senosios duonos kepimo tradicijos jau kone du dešimtmečius įvairiuose Lietuvos kraštuose, taip pat ir Kubilių sodyboje, sutraukia minias žmonių. Nors visur duona su pluta, bet kiekvienoj gryčioj skonis skirtingas. Atvykusieji į šventes gali prisiliesti prie senųjų duonos kepimo tradicijų, sužinoti, kokią reikšmę mūsų senoliams turėjo javapjūtė, išvysti, kaip gimsta medžio skulptūros, gauti naudingų patarimų ir net išsikepti pačių rankomis suformuotą duonos kepaliuką.
Pavyzdžiui, Stasė Eigirdienė renginiuose išpasakoja galybę informacijos apie senąsias duonos kepimo tradicijas. Norintiesiems išsikepti savos duonos ji priminė, kad šeimininkės prieš darbą kruopščiai nusiplaudavo rankas, persižegnodavo ir peržegnodavo duoną. Pasak S. Eigirdienės, kepant duoną nebuvo galima lakstyti, trankyti durų, kad pluta neatšoktų, duona gražiau iškeptų. „Jei duona prilips prie ližės, neišeis gerai“, - pataria ji. Anot kepėjos, duona išsilaikydavo apie porą savaičių, o pirmąją dieną niekas jos nepjaudavo, kad neatšoktų pluta, nesukristų. Kartu priminė, kaip piršliai patikrindavo, ar būsima nuotaka mėgsta švarą.
Tokios iniciatyvos, kaip „Radviliškių kaimo kepykla“, parodo, kad duona lietuviams visuomet buvo tradicija, daug meilės reikalaujantis ir labai svarbus procesas, siekiant, kad toks jis ir liktų. Kepykloje duona kepama natūraliai - taip, kaip ją kepė senoliai: minkoma rankomis, brandinama mediniuose kubiluose. Dėl to duonos kepimas gali užtrukti visą parą. „Parduotuvėse dauguma duonos kepamos iš dirbtinių mielių. Pas mus viskas natūralu - naudojame raugą, brandiname duoną, ją vis maitiname. Procesas gaunasi ilgas, bet rezultatas - puikus“, - džiaugiasi A. Kisielius, kurio šeimos kepykla puoselėja šias tradicijas.
Ruginės duonos skonis
Daugiau nei duona, visa Radviliškių kaimo sodyba skirta duonai. Senoje kepykloje šeima rengia edukacines ekskursijas, kuriose pasakoja apie duoną bei leidžia svečiams patiems pabandyti ją iškepti. Kieme įrengtas ir skulptūrų parkas duonos tema. Albino Kisieliaus mylimiausia - vilko skulptūra. Žinote tą istoriją, kaip gaspadorius vilką mokė kepti duoną: išgirdęs, kiek visko reikia, kad būtų iškeptas vienas kepalas, vilkas nusprendė geriau tiesiog grįžti į mišką. „Šiandien Lietuvoje labai daug vilkų, kurie nori viską gauti už dyką. Norime parodyti, kad duona taip paprastai neatsiranda parduotuvių lentynose“, - juokėsi A. Kisielius.
Jonas ir Birutė Dvareckai išbandė kūlimą spragilais. „Supykę, kad kombainas neatvažiuoja, kūlė spragilais. Girdime, taukšt, taukšt. Nueiname pažiūrėti, gi kaimynai ant kiemo pasikloję miežius, duoda“, - pamena J. Dvareckas. Šventėje buvo galima paskanauti bei įsigyti ir įvairių kepėjų atvežtos duonos. Anot S. Medžiūno iš Žemaitijos, užauginti ir iškepti duoną nėra lengva. Jis teigia, kad jo iškepta duona sulaukia didelio susidomėjimo.
Rokiškio Krašto Kultūrinis Paveldas
Rokiškio kraštas garsėja ne tik Duonos šventėmis, bet ir kitais kultūriniais renginiais. Rokiškis - tai kraštas, turtingas kultūrinio paveldo, kurį puoselėja vietos bendruomenė. Miestas didžiuojasi neogotikos perlu - Šv. Mato bažnyčia, kviečia pasivaikščioti alėja, vedančia nuo bažnyčios Tyzenhauzų dvaro rūmų ansamblio link, pasigrožėti raiškiu klasicistinės urbanistikos paminklu - Nepriklausomybės aikšte.
Poilsiui kviečia didžiausias Europoje žymiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos vardo medžio skulptūrų parkas. Rokiškio krašto muziejus saugo kunigaikščių Krošinskių dvarvietės radinius, grafų Tyzenhauzų kultūrinį-istorinį paveldą, senojo liaudies meno ir etnografijos rinkinius, eksponatus, menančius Lietuvos žmonių kovas už laisvę. Rokiškio Liaudies teatras bei Bajorų kaimo lėlių teatras „ČIZ“ taip pat prisideda prie krašto kultūrinio gyvenimo.