Lietuvos dokumentinio kino istorijoje Edmundo Zubavičiaus kūryba užima itin svarbią vietą. Jo darbai pasižymi ypatinga intonacija - malonybiškumu, švelnumu ir nuolatiniu graudulio pojūčiu. Režisierius, į kiną atėjęs iš fizikos mokslų, savo filmuose gebėjo giliai analizuoti žmogiškąją būtį, vengdamas paviršutiniškumo ir reportažinio sausumo.
„Jautrumo kaip duonos“: filosofinis žvilgsnis į atjautą
Ypatingą vietą tarp gausių Zubavičiaus darbų užima trumputis nespalvotas kino eilėraštis „Jautrumo kaip duonos“ (1979). Filme cituojamos fotomenininko Aleksandro Macijausko nuotraukos iš ciklo, fotografuoto Kauno veterinarijos klinikose. Atjauta gyvūnams šiame kūrinyje netiesiogiai kalbėjo apie atjautos žmogui būtinybę ir ilgesį.
Kino kritikas Saulius Macaitis taikliai pastebėjo: „Iš filmo „Jautrumo kaip duonos“ irgi buvo galima padaryti tik informatyvią juostą, reportažiškai piešiančią veterinarijos gydytojų kasdienybę, o E. Zubavičiaus rankose ji įgijo filosofinių akcentų, verčia iš naujo pergalvoti žmogaus ir gyvosios gamtos santykį.“
Kūrybos bruožai ir temos
Peržvelgus režisieriaus filmografiją, galima išskirti keletą esminių jo kūrybos krypčių:
- Socialinė dokumentika ir stagnacijos laikai: Filmai kaip „Dovanėlės“ (1980) atskleidė tuometės sistemos ydas, tokias kaip kyšininkavimas ar deficitų mainai, tačiau autorius išliko jautrus, netgi susijaudinęs stebėtojas.
- Poetinė dokumentika: Kūriniai, tokie kaip „Krantai“ (1983), pasižymi abstraktumu ir sakralumu, kuriuose peizažai ir žmonės tampa amžinybės dalimi.
- Pokario istorijos tyrimai: Tai svarbiausias režisieriaus ciklas, kuriame jis fiksavo partizanų, tremtinių atsiminimus ir ieškojo „gyvenimo mirties rate“.
| Filmas | Metai | Pagrindinė tema |
|---|---|---|
| Jautrumo kaip duonos | 1979 | Atjauta ir filosofinis santykis su gamta |
| Dovanėlės | 1980 | Socialinė satyra apie sovietinę sistemą |
| Partizanai | 1993 | Pietų Lietuvos partizanų kova |
| Partizanės | 1995 | Partizanių ryšininkių pasiaukojimas |
Pokario atmintis ir asmeninė misija
Pats E. Zubavičius, kilęs iš Prienų krašto, buvo partizanų ryšininko sūnus, tad medžiagos šiam filmų ciklui ieškojo remdamasis ir tuo, ką žinojo nuo vaikystės. Jo trilogija - „Partizanai“, „Gyvenimas mirties rate“ ir „Partizanės“ - tapo itin reikšmingu autentikos liudijimu.
Živilė Pipinytė apie šiuos darbus rašė: „Filmo herojų veidai tokie šviesūs, kalbėdamos apie savo kančias jos šypsosi, kaip šypsosi žmonės, kurie pažino didžiąją tiesą.“ Zubavičiaus pastangos įamžinti šią istoriją rodo ne tik profesinį meistriškumą, bet ir pilietinį aktyvumą, kurį jis išlaikė visą kūrybinį laikotarpį.
tags: #edmundas #zubavicius #jautrumo #kaip #duonos