„Jei mano tėvas bei senelis būtų gyvi ir matytų, kaip miršta Viktorijos ežeras, jie skaudžiai verktų,” - sako žvejys Nelson Ochieng. Viktorijos ežeras yra didžiausias Afrikos žemyne ir savo paviršiaus plotu - antras pagal dydį gėlavandenis ežeras pasaulyje. Jį dalinasi trys šalys: 51% priklauso Tanzanijai, 43% - Ugandai ir vos 6% - Kenijai. Tačiau net ir tokia maža ežero dalis Kenijai - labai svarbi, nes tai yra gamtos išteklių, mineralų bei maisto šaltinis, svarbus regiono ekonomikai.
Tačiau ežeras, Kenijoje šalia jo gyvenančios Luo genties vadinamas Nam Lolwe, sparčiai nyksta. Jau daugybę metų jis kenčia nuo pereikvojimo - neatsakingos žvejybos, nelegalių veiklų, užterštumo, invazinės žuvies - Nilo ešerio - bei įsibrovėliško ir svetimo ežero aplinkai Vandens hiacinto. Ežero pakrantes darko ir statybos. Baiminamasi, kad po maždaug 5 metų ten gali visai nebelikti žuvies.
Neatsakinga žvejyba ir jos pasekmės
Kisumu, pagrindiniame Viktorijos ežero uostamiestyje Kenijoje, paplūdimiai nuolat knibžda pilni žvejų ir žuvies supirkėjų. Bet ežero ištekliai sparčiai senka. N. Ochieng teigia: „Ežero pakrantėse gyvena per daug žmonių, nemažai jų čia iš miestų grįžta išėję į pensiją. Ežeras tiesiog negali patenkinti visų lūkesčių, žuvies sparčiai mažėja, nebepagauname tiek, kiek prieš keletą metų.“
Viena iš pagrindinių problemų - nelegali įranga. „Nuolat turime daugybę nelegalios įrangos, sumerktos į ežerą - tai tinklai, skirti per mažai žuviai. Čia labai populiari mažytė žuvis omena. Jai gaudyti tinkamų tinklų akys - 10mm. Bet žvejai naudoja 5mm ir net mažesnių skylučių tinklus, dėl savo tankumo vadinamas „uodų tinkleliais“. Be to „uodų tinklai“ naudojami žvejybos metodui, vietinių vadinamam „amuok“, kuomet tinklas tempiamas ežero dugnu, surinkdamas viską savo kelyje. Tai nelegalus žvejybos metodas, nes juo pagaunama ir pati mažiausia, nesubrendusi žuvis,“ - aiškina M.O. Nyaguti. Jis pabrėžia, kad iš tikrųjų omeną žvejai turėtų gaudyti naktį, naudodami tinkamus tinklus ir šviesą, kuri pritraukia vabzdžius, o šie privilioja omeną. Tačiau tokia praktika nebenaudojama, nes ja sugaunama per mažai žuvies.
N. Ochieng, turintis prižiūrėti Dunga paplūdimį, rodo ant kranto džiūstančius „uodų tinklelius“, bet nieko negali padaryti, kad šie nebūtų naudojami. „Žmonės nori valgyti ir imasi bet kokių priemonių. Kita problema - žiauniniai tinklai. Jų skylutės turėtų būti ne mažesnės nei 5-7 inčiai (12-18cm), kad įkliūtų tik subrendusios tilapijos ir Nilo ešeriai. Bet dabar naudojamų žiauninių tinklų skylutės vos siekia 1-1,5 inčių (2,5-4cm), taigi į juos įkliuva ir visai mažutės žuvys,“ - pasakoja N. Ochieng. Nelegalūs tinklai šalyje apskritai yra uždrausti, jie negali būti čia gaminami ar importuojami, tačiau vis tiek prasmunka pro šalies sienas ir jais vis dar prekiaujama.
Anot M.O. Nyaguti, problema yra ne tik tame, kad valdžia nesiima jokių veiksmų, bet ir tame, kad stabdo norinčius kažką keisti. „Politikai yra renkami šitų pačių žvejų, taigi norėdami surinkti pakankamai balsų, jie turi pataikauti savo rinkėjams. Esame turėję gerų žuvininkystės inspektorių, kurie norėjo daryti tvarką, bausti prasižengusius. Bet jiems buvo trukdoma atlikti savo pareigas, grasinama, jie buvo perkelti į kitas pareigas,” - pasakoja M.O.
Invazinės rūšys ir aplinkos tarša
Nilo ešerys ežere buvo pradėtas veisti dar 1950-aisiais, norint padidinti žuvies kiekį. Mokslininkai tam prieštaravo, kadangi baiminosi, jog ši žuvis suardys natūralią ekosistemą, todėl veisimas buvo pradėtas slapta. Nilo ešerys yra pagrindinis laimikis žvejams, jis eksportuojamas į kitas šalis ir yra svarbus regiono ekonomikai. Tačiau pastaraisiais metais dėl žuvies išteklių pereikvojimo smarkiai sumažėjo ir Nilo ešerių skaičius.
Nemažai problemų sukelia ir dar vienas ežero įsibrovėlis - vandens hiacintas, atklydęs iš Pietų Amerikos tropikų. Manoma, kad jį į ežero apylinkes Ruandoje atgabeno Belgijos kolonistai, norėję pagražinti kraštovaizdį. „Dėl šio augalo, ežeras dūsta,” - paaiškina M.O. Nyaguti. Dėl vandens hiacinto stipriai sumažėja deguonies kiekis vandenyje, o tai labai žalinga visiems ežero gyventojams. Tai prisideda ir prie stipriai mažėjančio žuvies kiekio. Dėl vandens hiacinto paplitimo kai kuriose ežero vietose nebeįmanoma praplaukti valtimis, ten įsipainioja tinklai, žuvys praranda neršimo vietas.
Ežero pakrantes taip pat darko nelegali statyba ir tarša. „Čia namą statosi teisininkas, čia - Kisumu apskrities gubernatorius,” - ranka mosteli M.O. „Be to, nuotėkos iš tų namų, kaip ir iš gamyklų, esančių šalia ežerų, teka tiesiai į ežerą. Tokia tarša žudo begemotus, krokodilus ir kitus ežero gyventojus,” - teigia N. Ochieng. „Tai didelis iššūkis, nes čia statybomis užsiima svarbios personos, jas sudėtinga sukontroliuoti. O juk jie yra žmonės, kurie turėtų rūpintis ežero išsaugojimu, įstatymų vykdymu. Vietoj to jie stato namus ir net viešbučius, nieko nepaisydami” - pasakoja M.O.
Tačiau negąsdinamas iššūkių, M.O. Nyaguti ir jo organizacija padavė šių nelegalių statybų savininkus į teismą. „Byla jau yra teisme. Siekiame, kad teritorija aplink ežerą būti pripažinta laisva bendruomenės teritorija ir joje negalėtų vykti privačios statybos,” - paaiškina M.O.
Socialinės ir ekonominės problemos: „žuvis už seksą“
Kadangi didelių, subrendusių žuvų ežere likę mažai, visi jos nori, kaina auga ir ne kiekvienas gali leisti sau ją įsigyti. Tuo besinaudojantys vyrai išnaudoja socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamas moteris, reikalaudami iš jų sekso. Žuvies supirkėjos, norėdamos užsitikrinti kasdienę šviežios žuvies porciją sau, užmezga seksualinius santykius su žvejais. Šie, grįždami iš žūklės, į šalį atideda geresnį laimikį savo moterims, kartais padaro nuolaidą.
Pasak N. Ochieng, „žuvis už seksą“ praktika ypač paplitusi Takawirri, Remba, Migingo, Mfangano ir Kibwogi salose. „Ten sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, skurdas, todėl moterys, daugiausiai vienišos, išsiskyrusios arba našlės, desperatiškai ieško būdų išgyventi. Kai kurie vyrai netgi lieka ten su jomis, palikdami savo žmonas ir šeimas čia. Tuomet jau šios netenka pagrindinio maitintojo ir žuvies tiekėjo,” - apie situacijos beviltiškumą pasakoja N. Ochieng.
Dunga paplūdimys, Kisumu mieste, taip pat yra pagarsėjęs „žuvis už seksą“ praktika, ypač jaunų mergaičių susitarimais iškeisti žuvį į seksą. Vyresnės moterys, seniau pačios tuo užsiiminėjusios, vėliau su žvejais supažindina savo dukras, kurios perima šią tradiciją. Moterys dažnai miega su keliais žvejais, o žvejai paraleliai naudojasi keliomis moterimis, todėl susidaro sąlygos lytiniu būdu plintančioms ligoms sklisti. Vis dažniau pasigirsta kalbų ir apie gėjų vyrų tarpusavio santykius tais pačiais tiksliais. Būtent Kisumu miestas yra antras pagal dydį ŽIV/AIDS židinys šalyje. Dar 80-aisiais, pirmieji ŽIV/AIDS atvejai Afrikos žemyne buvo užfiksuoti žvejų bendruomenėse aplink Viktorijos ežerą.
Režisieriaus Paolo Sorrentino filmo “Didis grožis” psichologinė analizė
Moterų supirkta žuvis dažniausiai keliauja į vietinius turgus. Moterys jas pardavinėja šviežias arba išdarinėja, išverda aliejuje ir siūlo vietiniams pietums ar vakarienei. „Nelegaliais būdais pagautą per mažą žuvį turėtų būti draudžiama atplukdyti į paplūdimius, tačiau atsakingi pareigūnai dėl to nesiima jokių priemonių,” - teigia M. O. Pasak jo, prekyba žuvimi taip pat turėtų būti griežtai prižiūrima. Jei supirkėjai neturėtų galimybės perparduoti per mažos žuvies turguose, jie jos iš žvejų nebepirktų. Jei žvejai negalėtų parduoti per mažos žuvies, jie galiausiai nustotų ją gaudyti ir keistų žvejybos įpročius.
Bendruomenės ir valdžios vaidmuo
Vienos tokios organizacijos įkūrėjas, M. O. Nyaguti, pats užsiimdavo pramonine žvejyba ir nelegaliomis veiklomis, tačiau laikui bėgant suprato, kad naikina ežerą ir šio situacija tik prastėja. Dabar vyras vadovauja „Magnam“ aplinkos apsaugos tinklui (Magnam Environmental Network), kurį kartu su bendraminčiais įsteigė 2009-aisiais. „Magnam“ Luo kalboje reiškia „Iš ežero“.
M.O. Nyaguti, pagal išsilavinimą elektros inžinierius, keletą metų dirbo Kenijos miškininkystės tyrimų institute. Tačiau kartas nuo karto grįždamas aplankyti prie ežero gyvenusios šeimos, vyras pastebėjo, kad žuvininkystės verslas klesti, ir jokio išsilavinimo neturintys žvejai uždirba gerokai daugiau už jį. „Pagalvojau, kodėl turiu tenkintis uždirbamais grašiais ir kamuotis mieste, jei galiu grįžti į sau artimą aplinką ir čia gerai gyventi,” sako M.O. Nyaguti. Metęs darbą jis grįžo į Kisumų užmiestį ir ėmėsi žvejybos.
Tapus aišku, kad būtini pokyčiai, Valstybinis žuvininkystės departamentas prie Žemės ūkio, gyvulininkystės ir žuvininkystės ministerijos inicijavo Paplūdimių valdymo skyrius, kurie turėjo prižiūrėti, kad žvejyba vyktų teisingai, nebūtų naudojami nelegalūs tinklai bei įrankiai, nebūtų gaudoma per maža žuvis. „Aš savanoriškai prisijungiau prie tų skyrių veiklos, buvau išrinktas pirmininku, kartu su valdžios atstovais siekėme įtraukti visą bendruomenę, ją edukuoti, priversti suprasti, kad ežeras yra visiems svarbus resursų šaltinis, todėl juo būtina rūpintis visiems kartu,” - aiškina M.O. Tačiau greitai jis suprato, kad šie skyriai neatlieka savo darbo. „Žvejai prižiūrėtojams mokėdavo apsaugos mokestį, kad šie jų nekontroliuotų ir tęsdavo nelegalias veiklas. Tą patį darydavo ir patys prižiūrėtojai. Todėl su keletu kolegų įkūrėme savo organizaciją,” - apie „Magnam“ įkūrimo pradžią pasakoja M.O. „Dirbti buvo labai sunku, nes tuo metu žuvies dar buvo pakankamai. Dėl to žmonės netikėjo tuo, ką jiems sakome, nesuprato, kad situacija prastėja, jiems atrodė, kad tiesiog norime atimti maistą tiesiai jiems iš burnos, juos apgauti.“
N. Ochieng skundžiasi: „Valdžia Kenijoje yra labai korumpuota. Mes, žvejai, kreipiamės į pareigūnus, ieškome dialogo. Bet jiems rūpi tik surinkti mokesčius, jie nenori mums padėti. Jie turėtų mokyti žvejus, kaip teisingai žvejoti, padėti įsigyti tinkamus įrankius ir tinklus, bet jiems niekas nerūpi.“ Būtina vykdyti įstatymus, kontroliuoti nelegalios įrangos pardavimą, naudojimą ir žvejybos procesus ežere. Taip pat ne mažiau svarbi ir prekybos žuvimi kontrolė.
Sunkiai įveikiami yra ir finansiniai iššūkiai. Anot M. O. Nyaguti, kai kurie žvejai, net norėdami, negalėtų sau leisti įsigyti naujos tinkamos įrangos ir pereiti prie legalios, teisingos žvejybos. Dėl to reikalinga pagalba iš šalies. „Prieš keletą metų Europos Sąjunga ir kiti donorai skyrė daug pinigų įvairiems įrankiams, technikai ir įrengimams. Problema tame, kad prieš juos atvežant, su pačiais žvejais nebuvo pasikonsultuota, taigi dalies gautų dalykų nebuvo galima tinkamai panaudoti, jie neatitiko reikalavimų. Pritrūko komunikacijos tarp donorų ir pačios bendruomenės,” - paaiškina M. O. Nyaguti. Pavyzdžiui, buvo pastatyta daug šaldymo įrenginių, kad pagauta žuvis galėtų būti šaldoma, o ne pūtų ant kranto. Tai tik paskatino didinti žvejybos pajėgumus. Pasak aktyvisto, donorų skirti pinigai dažniausiai atitenka valstybinėms įstaigoms, taigi ten ir pasilieka, nusėda korumpuotų valdininkų kišenėse.
Vilties spindulys ir ateities vizija
Iš viso apie 30 milijonų žmonių visose trijose ežerą juosiančiose šalyse tiesiogiai priklauso nuo ežero ir gyvena iš jo. „Ežeras miršta. Todėl žvejai praranda darbus, kraustosi į miestus, ieško kitos veiklos, pavyzdžiui, dirba motociklų-taksi vairuotojais,” - teigia N. Ochieng. „Dauguma žvejų dar nėra pasiruošę pokyčiams, nes tiesiog nežino, kaip kitaip pragyventi. Miestuose situacija irgi prastėja. Nebegalėdami pragyventi iš ežero, žmonės ieško kitų darbų, o neradę, pradeda vogti, prašyti išmaldos. Darosi vis nesaugiau, kyla įtampa. Jei žmonės gautų pakankamai maisto iš ežero, tokios situacijos nebūtų. Bet ežere lieka tik vanduo, iš kurio jokios naudos,” - sako M. O. Nyaguti.
„Ežeras nuo miško skiriasi tuo, kad gali daug greičiau atsigauti - žuvis auga gana sparčiai. Po 4-6 mėnesių atsakingos žvejybos ir vartojimo, ežero būklė žymiai pagerėtų. Tada būtų galima toliau spręsti visas kitas problemas,” - teigia M. O. N. Ochieng jau praranda viltį atgaivinti ežerą, daugiausia dėl politikų abejingumo ir korupcijos. Bet M. O. Nyaguti vis dar įsitikinęs, kad galimybė išgelbėti ežerą yra, jeigu susivienys visa bendruomenė ir ims keistis, prisiims atsakomybę ir veiks kartu.
„Tikiu bendruomenės dialogu. Žmonės turi nustoti vartoti per mažą, nelegaliai pagautą žuvį. Jei nebus paklausos, arši žvejyba aprims. Galėtume patys nusistatyti taisykles ir jų laikytis. Pavyzdžiui, 500m nuo ežero kranto būtų draudžiama teritorija, ten būtų galima žvejoti tik savo reikmėms, ne komerciškai. Šitaip apsaugotume teritoriją, kurioje žuvys neršia. Tuomet būtų kitos teritorijos, kuriose leidžiama statyti legalius skirtingų rūšių tinklus. Šitaip visa bendruomenė būtų atsakinga ir rūpintųsi jai visai priklausančiais ežero ištekliais,” - įsitikinęs M. O.
Viktorijos ežeras buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis iš kartos į kartą besikeičiančiai ežero bendruomenei. Tačiau dabar žvejai nebėra pajėgūs išlaikyti šeimų iš žvejybos, kaip darė jų tėvai ir seneliai. „Aš esu labai labai piktas, nes negaliu gyventi taip, kaip mano tėvas ar senelis. Ir ne tik dėl pinigų, bet dėl visos aplinkos, dvasinio ryšio su gamta. O ką reikės daryti mano vaikams?” - retoriškai klausia N. Ochieng.
M. O. Nyaguti atsimena, kaip vaikystėje dienas leisdavo ežere, žvejodamas iš valties. „Kai buvau mažas, išplaukdavau valtimi žvejoti su meškere - tai buvo labai smagu. Kelios minutės - ir turi žuvį. Šiandien berniukai nebegali tuo užsiimti, net praleidę visą dieną, gali grįžti be nieko,” - apgailestauja M. O. Jis įsitikinęs, kad dabartinis kelias veda į aklavietę. „Galbūt aš jau niekada negalėsiu pragyventi iš ežero, bet turiu sūnus, turbūt turėsiu anūkų. Galvoju apie juos. Kaip jie išgyvens? Kenijoje šiandien sunki situacija, daug bedarbystės. Todėl darbo vietos ežere būtų išsigelbėjimas. Ir tai įmanoma, tikrai tikiu, kad galime atgaivinti ežerą ir vėl iš jo gyventi,” - pozityviai nusiteikęs šypsosi aktyvistas.
Iš pradžių M.O. ir kolegų įsteigta organizacija „Magnam“ orientavosi į tiesiogines veiklas ežere. Tačiau laikui bėgant tikslai išsiplėtė, nuo ežero buvo atsitraukta ir pradėta kalbėti apie kitas veiklas, galinčias sumažinti spaudimą ežerui. „Aš buvau vienas pirmųjų žvejų, nustojęs užsiiminėti komercine žvejyba dėl ežero būklės. Tada pradėjau galvoti, kokiais kitais būdais galiu išgyventi? Kad išmaitinčiau šeimą ir turėčiau ką padėti ant stalo, ėmiausi žemdirbystės bei augalininkystės,” - pasakoja M. O. Nyaguti. Jis savo pavyzdžiu vietiniams bando įrodyti, kad galima išgyventi ir be ežero, leidžiant jam šiek tiek pailsėti. „Bendruomenėje su „Magnam“ sodiname daug medžių, ypač prie mokyklų. Norime pradėti vaismedžių auginimą, prisodinti mango, apelsinmedžių. Mokome žmones, kad maisto galima rasti ne tik ežere, bet ir patiems užsiauginti, o vaisius bei...