Futbolo fanai buriasi į grupes, vadinamas ultras. Ši futbolo kultūra atsirado Europoje, tačiau yra žinoma visame pasaulyje dėl fanatiško ir gausaus garsinio bei vaizdinio palaikymo. Dažniausiai tai - atliekamos dainos, taip pat įvairi pirotechnika nuo petardų iki fajerių (deglų, kurių degimas išskiria milžiniškus tam tikros spalvos dūmų kiekius). Dar vienas nuo ultrų neatsiejamas palaikymo atributas - choreo, dar kitaip, tifo - tai didesnės arba mažesnės paklodės.
Tokio palaikymo ištakos siekia dar 1950 - uosius, kai Kroatijoje, Splito mieste, žmonės, norėję organizuotai palaikyti „Hajduk” komandą, susirinko į vieną tribūną. Ultras kaip gyvenimo būdas ir komandos palaikymo kultūra išplito į Jugoslaviją, dar po kurio laiko - į Europą.
Fanatizmo ištakos Lietuvoje atsirado apie 1985 - uosius, kai sostinės „Žalgirio“ klubą organizuotai pradėjo palaikyti trys (!) žmonės. Nuo Vilniaus ultras kultūra pradėjo plisti po visą šalį.
Ramūno Jakubausko patirtis ir požiūris
Viena iš tokių grupių - „Dzūkų tankai“. Šios grupės istorija siekia 2000 - uosius, taigi, Alytaus „Dainavą” ji palaiko jau penkioliktą sezoną. Šiandien „Dzūkų tankų“ galva - Ramūnas Jakubauskas. Paklaustas, koks žmogus galėtų vadinti save ultra, Ramūnas atsako, kad jis yra toks pats žmogus, kaip ir visi. Tai reikštų, kad kiekvienas gali tapti ultra, vos panorėjęs?
„Ir taip, ir ne. Tapti, žinoma, galima, tačiau kas iš to, jeigu širdy nedega ugnis? Tik praėjus laikui galima suvokti, ar tau tai - tik laiko praleidimas, ar visas gyvenimas. Daugiau klausinėti Ramūno nereikėjo. Palaikyti savo gimtojo miesto komandą norėjau nuo mažų dienų, tačiau labai bijojau eiti į aktyviame palaikyme dalyvaujančias grupes. Taip jau nutiko, kad prieš ketverius metus su draugu ryžomės pabandyti. Tuo metu „Dainavos“ klubas neegzistavo, todėl ėjome į Alytaus „Alyčio“ tribūną. Anksčiau vaikščiojimas į futbolo rungtynes su „Dzūkų tankais“ buvo kaip žaidimas, tiesiog pasibuvimas su draugais kitokioje aplinkoje, tačiau dabar tai tikra vertybė. Visos dienos iki rungtynių yra tik laukimas. Laukimas nakties, kada galiu išsimiegoti, nes greičiausiai praeina laikas, o dieną - užimtumas įvairia veikla tam, kad tas laikas neprailgtų. Prieš studijas Vilniuje galvojau, kad, atitolus nuo Alytaus, o sostinėje atradus kitokius žmones ir galimybes, naujas miestas man taps kur kas svarbesnis. Tačiau greitai supratau, kad taip niekada nebus. Persikraustymas į kitą miestą padėjo suvokti, koks esu laimingas, kad gimiau Alytuje. Taip pat tai, kad gimtojo miesto niekas nepakeis ir jis man visą gyvenimą liks vertybė, o mano miesto klubas man bus pats geriausias pasaulyje.
„Pirotechnika nėra nusikaltimas”, - sako Ramūnas Jakubauskas. Dūdos yra labai blogai, tačiau jos nėra priešas numeris vienas. Pats didžiausias priešas visoms ultroms yra policija. Jų, kaip ir didžiosios dalies lietuviškosios žiniasklaidos, požiūris į ultras yra neigiamas. Mes jiems - tik chuliganai, kurie kelia konfliktus ir gadina stadiono inventorių, sprogdindami petardas ir degindami fajerius. Toks jų požiūris - paviršutiniškas ir doktrinuotas. Kažkuriuo metu stebėjau, kokie žmonės susirenka į „Dzūkų tankų“ tribūną. Pasirodo, patys įvairiausi: nuo paprastų, darbininkų šeimų vaikų ar jų tėvų, iki mokslo daktarų ar Seimo kanceliarijos darbuotojų. O dėl pirotechnikos… Yra geras vokiškas posakis: „pyrotechnische ist kein Verbrechen“ („pirotechnika nėra nusikaltimas“). Tai viena iš raiškos, emocijos įprasminimo priemonių. Priešas numeris du yra modernus futbolas su visais jo atributais: dūdų pūtimu, popkornų ar siemkių kramtymu. Tačiau liūdniausia yra tai, kad futbolas šiandien visomis prasmėmis yra prekė: tiek iš žiūrovo, graužiančio siemkes, tiek iš žaidėjo, kuris išvyksta žaisti ten, kur jam siūlo didžiausią algą, pusės. Belieka pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse, kur futbolas kol kas nėra tiesiog pelningas verslas, kai kurios senosios tradicijos šiandien yra gyvos.
Lietuvoje futbolas - ne toks komercinis, todėl jis nėra modernus kaip Ispanijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Aikštėje būna stebuklų, pavyzdžiui, kai ne tokia stipri komanda pirmauja ar laimi prieš stipresnę. Man stebuklas yra matyti besidžiaugiančią tribūną. Man patinka matyti ir girdėti gerą palaikymą. Į tai susideda daug ir to ultros siekia ne dienomis, savaitėmis ar mėnesiais. Tam reikalingos gilios tradicijos. Juk tribūnoje, toje mažoje bendruomenėje tie dalykai yra kur kas daugiau nei tik šypsenos ar šūksniai. Tai yra pati tikriausia vienybė ir suvokimas, kad, iš pažiūros, tarp skirtingų žmonių atrandamas vienas tikslas.
Man pati laimingiausia akimirka „Dzūkų tankų“ tribūnoje buvo praėjusiais metais, kai iškėlėme choreo „Mūsų namai - mūsų tvirtovė“. Neapsiėjome be didžiulio kiekio pirotechnikos. Vienas sporto komentatorius tada pasakė, kad Alytuje galima pasijusti kaip Italijoje. Ir nesvarbu, kad tada visai šalia manęs sprogo petarda, kairėje ausyje pradėjo spengti ir girdėti ja negalėjau apie penkias minutes. Taip pat labai gerai pamenu pirmąsias Alytaus „Dainavos“ rungtynes po komandos atgimimo 2011 - aisiais. Padarėme choreo „Legendos nemiršta“, taip pat iškėlėme nuotraukas su garsių aktorių, muzikos atlikėjų veidais. Po šio mūsų pasirodymo gavome dėmesio iš užsienio.
„Mūsų namai - mūsų tvirtovė“. Niekada nenoriu palikti „Dzūkų tankų“ ir „Dainavos“. Jeigu klubas iširtų, aš padaryčiau viską, kad jį atgaivinčiau. Visai nesvarbu kur, mėgėjų lygoje ar aukštesniuose divizionuose, bet jis neišnyks. Aš, kaip ultra, jaučiu atsakomybę ir tikrai imsiuosi visų priemonių, kad klubas gyvuotų. Jis pats, jo spalvos, gimtasis miestas man yra pats didžiausias turtas. Spalvos man yra viskas. Tai dalykas, kurio aš nebegalėsiu ir nebenorėsiu pakeisti. Labai noriu tikėti, kad Alytuje toks esu ne vienas.
Prieš dvejus metus rašiau straipsnį apie bundančią tradiciją Lietuvos futbolo stadionuose. Pavyzdžiui, Kroatija turi labai gilias futbolo tradicijas. Seniausia jų ultras grupuotė gyva jau 64 - ius metus, o seniausiam Lietuvos ultras tik 29 - eri.
Deniso patirtis ir požiūris į futbolo sceną
2023 m. balandžio 5 d. Vilnius kasmet tampa vis labiau internacionaliniu miestu. „Ryto“ rungtynėse dažnai galima sutikti užsieniečių, kurie savo gyvenimą kuria juodai-baltai-raudoname mieste. Miesto daugiatautiškumas atsispindi ir B Tribūnoje - šiemet prie jos prisijungė iš Rusijos prieš metus į mūsų miestą gyventi persikėlęs Denisas. Maskvoje užaugęs, dabar, jau galime sakyti, rytfanis, savo šalyje buvo pakankamai žinomas. Jo įkurta grupė „210“ - pakankamai populiari tarp undergroundo kultūros atstovų. Tad kaip Denisas atsidūrė Vilniuje ir kokią rado čia susiformavusią visuomenę? Denisai, papasakok plačiau apie save.
Sveiki, aš esu Denisas, nors Rusijoje buvau labiau žinomas pravarde Griundik. Savo gimtojoje šalyje esu žinomas kaip hardkorinės grupės „210“ įkūrėjas ir vokalistas. Anksčiau esu dalyvavęs hardkoro grupėje „What We Feel“, streetpunko grupėje „Razor Boys“, D-Beat grupėje „Ted Kaczynski“ ir Vegan/Staight Edge grupėje xHARAMx. Pats iki šiol laikau save Straight Edge filosofijos šalininku - nerūkau, nevartoju jokio alkoholio ir psichotropinių medžiagų jau virš 16 metų. Be viso to, visada kovojau už rasinę lygybę ir žmonių laisvės saviraišką, visada siekiu to, jog mūsų visuomenėje būtų priimti visi. Žodžiu, savo įsitikimų kol kas nesu išdavęs. Sprendžiant iš grupių, kuriose esu grojęs, klausau labai įvairios muzikos - pradedant Hip-Hopu, baigiant Trash Metal. Šiuolaikinis jaunimas daugiausiai klauso Hip-Hopo, bet nematau tame jokios problemos. Istorija yra linkusi kartotis, tad galų gale, ateis ir ekstremaliai grubios, bekompromisės muzikos eilė. Būtent tada tie stiliai, kuriuos dabar primiršome, bus vėl populiarūs.
Lietuvoje gyvenu jau metus. Atvykau čia iš Maskvos, o mano atvykimo priežastį paaiškinti gana sudėtinga. Esmė ta, kad Rusijoje šiuo metu nėra patys lengviausi laikai. Bendrai paėmus, tai viskas kaip visada - jokios žodžio laisvės, teistumą gali gauti net už komentarą ar kokį nors paveikslėlį soc. tinkluose. Labai paprasta ką nors įžeisti to net nenorint padaryti - ir, vėlgi, tau bus pritaikytas straipsnis. Valdžios aparatas turi nepaprastai geras sąlygas vykdyti represijas. Užsitęsus krizei, neturtingi ir toliau skursta, o turčių kišenės pildosi. Realiai, socialinė atskirtis Rusijoje tapo tokia didelė, kad ją įveikti gali tik vienetai. Žmonės realiai tapo kreditinės sistemos vergais, kuri sėkmingai tuština jų pinigines. Vienu metu aš tiesiog supratau, kad nenoriu gyventi tokioje aplinkoje. Juo labiau nenoriu, kad joje augtų mano sūnus.
Visų pirma, dar prieš atvykstant susipažinau su čia gyvenančiais nuostabiais žmonėmis, kurie ir dabar padeda spręsti man iškylančias problemas. Jiems aš esu nepaprastai dėkingas. Antra, lietuviai ne iš pasakojimų žino, kas yra totalitarizmas ir aktyviai dalyvauja akcijoje palaikydami Rusijos ir Baltarusijos opozicijas, o netolimoje praeityje palaikė Ukrainos ir Gruzijos žmones.
Su B Tribūna ir „Ryto“ klubu mane supažindino Stauče. Jei atvirai, gyvenant Maskvoje tiek aš, tiek mano draugai, domėjomės ultrų judėjimu. Maskvoje ne kartą bandėme organizuoti kokio nors nedidelio klubo aktyvų palaikymą, bet viskas pasibaigdavo vos sužinojus dešiniųjų pažiūrų fanams. Pastaraisiais metais nemažai lankiausi Maskvos „Spartak“ tribūnoje. Nemažai žmonių į šio klubo mačus ateina būtent dėl bendruomeniškumo. Dažnai teko kovoti su kitų klubų fanais (?), pačiam teko organizuoti išvykas į Ukrainą ir Baltarusiją. Aš pats dažniausiai važiuodavau į mačus Minske, pirmą kartą ten buvau dar 2006-aisiais. Tai buvo derbis tarp MTZ ir Dinamo klubų. Tai buvo sunki diena, kuri galiausiai baigėsi muštynėmis 45 prieš 200. Teisybės dėlei, šią kovą laimėjo OMON‘o robokopai. Daug ką sulaikė, išvežė į policijos komisariatus ir pralaikė iki vakaro. Vėliau, kai paleido, susimušėme prekybos centre 5 prieš 10. Dabar tokių nuotykių nebeieškau ir kitiems nesiūlau.
Kad Lietuvoje populiarus krepšinis, aš žinojau ir anksčiau. Tačiau nė pagalvoti negalėjau, kad B TriBūna taip aktyviai dalyvauja klubo veikloje, su kokiu užsivedimu palaiko komandą. Tai negali būti nepastebėta ir neužsitarnauti pagarbos. Akivaizdu, kad šis judėjimas turi tikslą, o tai yra labai artima mano vertybėms. Nekenčiu tinginių ir „chaliavos“ mėgėjų - esu įsitikinęs, kad geriau daryti pačiam, nei laukti, kol kažkas už tave padarys. Vaikinai iš B TiBūnos gyvena tokiu pačiu principu - tuo aš ir panašus į juos.
Kas liečia mano vietą šiame judėjime, tai aš dar labai mažai esu padaręs, kad galėčiau laikyti save pilnaverčiu judėjimo nariu. Labai tikiuosi, jog kai sąlygos leis daugiau laiko leisti kartu, aktyviai dalyvausiu iniciatyvose. Išvykos Lietuvoje yra maksimaliai linksmas reikalas - niekur tokių išvykų matyti neteko. Man tai pasirodė smagus, saugus ir triukšmingas reiškinys. Ar galėtum palyginti išvykas Lietuvoje ir Rusijoje? Išvykos Rusijoje būdavo niūrios ir pavojingos. Europoje viskas kitaip - man nemažai teko bendrauti su ultrasais iš Vokietijos ir Prancūzijos. Jie visai kitokie žmonės nei rusai, nors panašumų kartais gali surasti. Europoje ultrų judėjimai yra pakankamai politizuoti. Ultros dalyvauja socialinėse iniciatyvose, protesto akcijose, kartu sportuoja, atidaro savo sporto klubus, atributikos parduotuves, clubhouse‘us, barus... Iš esmės ten žmonės gyvena labai įdomų gyvenimą ir iš jo pasiima maksimumą. Tuo tarpu Rusijoje tokių judėjimų yra labai mažai. Jeigu ir yra, tarkime, kokios nors muzikinės grupės, kuriančios apie vieną klubą, tai tiek patys atlikėjai, tiek jų klausytojai yra dešiniųjų pažiūrų. Dažniausiai grupuotės savo pažiūrų neturi arba jų neskelbia, kad neprarastų dalies žmonių.
Taip, 2020-ųjų vasarą susibūrė CONTRA-98. Jei atvirai, tai mane tik pakvietė groti - pati grupės idėja man nepriklauso. Aš pats groju visą gyvenimą, todėl nesinorėjo, jog persikėlus į Lietuvą šita mano veikla nutrūktų, todėl ieškojau tokių muzikantų, kurie norėtų groti kažką „ekstremalesnio“. Šioje grupėje pradėjau savo naują veiklą - rašyti muziką dainoms, o iki šiol kurdavau tik tekstus. Labai gaila, bet karantinas stipriai riboja mūsų veiklą dabar. Tikiuosi, kad jau greitai galėsime pirmą kartą surengti gyvą koncertą ir tai bus įspūdingas šou.
Šiaip, Lietuvoje „ekstremalios“ muzikos grupių yra labai nedaug. Taip, yra kelios grupės, kurios groja daugmaž tos pačios sudėties, tačiau prisigalvoja sau visokių rėmų ir nenori į juos įsileisti kitų grupių. Nemanau, kad tai išmintinga tendencija. Punkrocko pasaulis tuo ir patrauklus, kad jis laikosi ant tokių pačių pažiūrų žmonių vienybės. O dabar gaunasi taip, kad kiekvienas žvalgosi į kitus ieškodami priežasties neapykantai. Kuomet Maskvos gatvėse naciai žudė žmones, mes sugebėjome susivienyti tam, kad jiems pasipriešinti. Koncertuose galėjai sutikti daugybę skirtingų žmonių, kurie net ir turėdami ganėtinai skirtingą požiūrį, buvo pasiruošę ginti vienas kitą. Šiuolaikinių subkultūrų problema yra ta, jog nėra išorinių problemų, todėl jų pradedama ieškoti subkultūros viduje. Nepaisant to, pasaulyje neteisybės ir skausmo nesumažėjo. Yra dalykai, kurie gali vienyti žmones.
Aš pats sportuoju gana seniai. Visada daug bėgiojau, užsiėmiau kikboksu ir keletą metų žaidžiau mėgėjiškame regbio klube Maskvos „Nord“. Su šiuo klubu esame iškovoję trofėjų, organizavome turnyrus, atvykdavo komandos iš Baltarusijos. Deja, bet po kelių rimtų traumų su regbiu teko atsisveikinti. Čia, Vilniuje, iki karantino užsiėmiau boksu.
Pabaigai, visiems tiems, kurie perskaitė iki galo, noriu palinkėti būti tiesmukiems, sąžiningiems ir siekti savo tikslų. Dabar svarbu suprasti, kad niekas nieko už jus nepadarys. Jeigu norite kažko - darykite, nesėdėkite vietoje. Darykite blogai, klyskite, bet nesustokite. Galiausiai vis tiek gausite tai, apie ką svajojote, o kaip priedą - aplinkinių pagarbą. Tereikia pakeisti pasaulį aplink save ir pasikeis visas pasaulis. Visiems taikos!
Kalinauskai, neklaidink pono lenko savo mužikiškais pasakymais VISI. Paskui tie patys... VISI... iki šiol rašinėja visais kanalais bomžai, bomžai... aišku, mintyje turimas FK Trakai. Tie VISI, yra keli pižonai, kurie piktinasi, kad lenkai juos vadina mužikais. O patys kitus vadinasi bomžais. Tiems, VISIEMS, užkliūna, kad yra konkurencija. Bomžas, reiškia, tas, kuris be registracijos. O FK Trakų būstinė dabar Liubarto g. Normaliems VISIEMS aišku, kad tai jau Vilniaus klubas, o lėčiau mąstantys dar neįsisavino medžiagos. Tie VISI, iki šiol šneka apie Trakus ir FK Trakai tapatina su Trakų miestu. Kiek galima marinuotis vabalų sultyse? p.s. Beje statyti/rekonstruoti stadioną Trakuose iki A lygos levelio būtų nesąmonė ir to nereikia.... ir dar, kai "Žalgiris" neteko savo stadiono Šeimyniškių gatvėje, nuo to momento galima ir Vilniaus "Žalgirį" vadinti benamiais. Dar didesniais, nes neteko savo tikrų namų ir glaudžiasi tame pat stadione, norisi parašyti, kad bomžyne, kartu su Trakais ir Vyčiu.
