Šiame straipsnyje nagrinėjama gyvosios duonos tema B metų homilijose, remiantis įvairių kunigų ir teologų įžvalgomis. Straipsnyje remiamasi „Bažnyčios žinių“ homilijomis, taip pat kunigų Jono Pakalniškio, Karlo Schulerio, Sauliaus Filipavičiaus, Antano Saulaičio SJ, Juliaus Sasnausko OFM, Vytenio Vaškelio, Gintauto Jankausko, A. Belicko, Jono Kaunecko, Algirdo Jurevičiaus, Liongino Virbalo SJ, Simo Maksvyčio, Remigijaus Kuprio, Augustino Ruzgio OP, Tėvo Marie-Dominique Philippe OP, Noëlio Quesson ir kardinolo Hanso Urso von Balthasaro mintimis. Analizuojamos homilijos, skirtos įvairioms liturginio kalendoriaus šventėms ir laikotarpiams, siekiant atskleisti gyvosios duonos reikšmę tikinčiųjų gyvenime.
Eucharistija: Meilės Žaizdras ir Amžinojo Gyvenimo Šaltinis
Eucharistija yra meilės žaizdras, o Jėzus yra gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Kunigas Mišių metu iškelia eucharistinius pavidalus, po kuriais slepiasi gyvasis Kristus, ir džiaugsmingai sušunka: „Tikėjimo paslaptis!” Ar tada mūsų širdys „nedega”?
Berniuko su Pražiota Burna Istorija
Teko skaityti istoriją apie berniuką, kuri tam tikra prasme galėtų būti Jėzaus, esančio Eucharistijoje, malonės neaprėpiamumo iliustracija. Šis vaikas teturėjo tik septynerius metus. Kai jis per šv. Mišias priėmė Pirmąją Komuniją ir su atverta burna grįžo į savo vietą, vienuolė, atsakinga už apeigų tvarką, priėjo prie jo. Ši istorija primena apie tikėjimo paprastumą ir dieviškosios malonės priėmimą.
Gyvybės Duona Kaip Prieštaravimo Ženklas
Gyvybės duona - prieštaravimo ženklas? „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šių Viešpaties žodžių be proto nuolankumo, pavaldaus Kryžiaus išminčiai (plg. 1 Kor 1, 18), neįmanoma priimti. O kaip galima pakeisti savo mintis bei požiūrius, kai trūksta tikėjimo malonės? Žydams, girdintiems Mesijo žodžius, tai buvo prieštaravimo ženklas.
Maištingos Sielos ir Tikėjimo Iššūkiai
Žinome, kad margame pasaulyje esti žmonių, kurie, kai nesupranta kai kurių dalykų (arba nenori suvokti), iš prigimties linksta iškart tai atmesti. Jei dar šalia yra panašiai mintijančių, kartais be užuolankų rėžia tai, kam kiti pritaria, bet nedrįsta prabilti. Taigi kai kurie Jėzaus mokiniai, išgirdę apie gyvybės duoną, pasitraukė nuo Jo. Tai rodo, kad tikėjimas į gyvąją duoną reikalauja ne tik proto, bet ir širdies nuolankumo.
Dieviškas Dosnumas ir Duonos Padauginimo Stebuklas
Šio sekmadienio Evangelija mūsų mintis kreipia nuo duonos padauginimo tūkstančiams link gyvybės duonos apreiškimo (žr. Jn 6, 24-35). Kai Jėzus „pabėgo“ nuo minią užvaldžiusio įnorio Jį paskelbti karaliumi, - atvirai sakant, - nuo „pareigybės“ tarnauti jų dievui - pilvui (plg. Fil 3, 19). Duona - tarsi jaukas? Tačiau Jėzus siekė parodyti giluminę duonos prasmę.
Šio sekmadienio Evangelija liudija, jog Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15). Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus. Nužvelgęs didžiulę minią, Jis pamaitino juos stebuklingu būdu, taip paruošdamas juos suprasti tikrąją Gyvybės Duonos prasmę.
Dėl Kokios Duonos Plušame Po Saule?
Gyvybės Duona - ne mirčiai, o gyvenimui. Šio sekmadienio skaitiniai tarsi ruošia kelią Evangelijos ištraukai, kuri byloja apie naujos gyvybės alsavimą duonoje, nužengusiai iš dangaus (žr. Jn 6, 41). Skirtingai nuo žemiškosios duonos, kuri tik laikinai pasotina kūną, gyvybės duona teikia amžinąjį gyvenimą. Izraelio karalius Achabas (apie 874-853 metai prieš Kristų) ėmė garbinti dievaitį Baalą ir dėl to sulaukė teisingų pranašo Elijo priekaištų. Jo ir žmonos veiksmai rodo pasirinkimą tarp Dievo teikiamos gyvybės ir stabmeldystės, kuri veda į pražūtį.
Kristaus Kančia ir Eucharistijos Įsteigimas: Kelias į Išganymą
Gyvybės duonos apreiškimas yra glaudžiai susijęs su Kristaus Kančia ir Paskutine Vakariene. Bevakarieniaujant Jėzus paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.“
Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią ant Kryžiaus, atpirkdamas žmoniją. Tuo metu šventyklos uždanga perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios, simbolizuojant senosios sandoros pabaigą ir naujojo kelio į Dievą atvėrimą per Kristaus auką.
Tikėjimo Pažinimas ir Dvasinės Tobulybės Siekis
Kristaus apreikštas tiesas skelbė ir skelbia apaštalai ir jų įpėdiniai iki mūsų laikų, aiškindami tikėjimo paslaptis, kurių didžiausia yra vienas Dievas Triasmenis, Švenčiausioji Trejybė; skelbia Dievo Sūnaus įsikūnijimą, žmonijos atpirkimą, šventų Sakramentų palikimą, kurių tarpe pats brangiausias yra Jėzaus Kūno ir Kraujo Švenčiausiasis Sakramentas; skelbia apie busimąjį amžinąjį gyvenimą. „Prašau ne tik už juos, bet ir už tuos, kurie per jų žodį tikės į mane, kad visi būtų viena, kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, kad ir jie būtų mumyse viena, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs” (Jono 17, 20 - 21).
Dievo apreikštųjų tiesų šviesoje pamatome, ką reikia tikėti ir kokių darbų laukia iš mūsų Dievas, kad pelnytumėm amžinąją laimę. Tai dorovės sritis. Ji apima visus žmogaus veiksmus, Dievo duotuosius įsakymus, patarimus, Dievo malonę, krikščioniškąsias dorybes: tikėjimą, viltį, meilę, išmintį, teisingumą, stiprybę, susivaldymą su visomis pagelbinėmis dorybėmis, šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, žinojimą, patartį, pamaldumą, tvirtybę, Dievo baimę. Visa tai sudaro mūsų dvasiniam gyvenimui pagrindus, siekiant paties Dievo mums pasiūlyto tikslo, - amžinosios laimės Dievuje: “eikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę ... ir eis teisieji į amžiną gyvenimą” (Mato 25, 34-46).
Dieviškosios Meilės Ugnis
Dievo meilė yra Jo esatis. Švenčiausioji Trejybė - meilės ugnis, didžiulė tikėjimo paslaptis. Kaip žemiškoji ugnis įkaitina, uždega ir į save paverčia sutiktą medžiagą, taip dvasios ugnis - meilė, išėjusi iš Dievo, įkaitina ir sudievina žmogaus dvasią. Išganytojas yra pasakęs: “aš atėjau ugnies siųsti į žemę ir kogi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi?” (Luko 12, 49).
Dieviškosios meilės ugnis tuo galingiau pasireiškia žmogaus sieloje, juo ji artimiau sujungia žmogų su Dievu. Ji perima, pakeičia, sudievina žmogaus gyvenimą, visus jo darbus, visus jo troškimus. Nauju būdu gyvena siela Dievuje, o Dievas joje. Ji pradeda gyventi amžinosios laimės gyvenimą bebūdama žemėje, karštai mylėdama Dievą. Toji gi meilė ne vien yra visų pasiekiama, bet paties Dievo įsakyta. Ji sudaro svarbiausiąjį Dievo įsakymą: “mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis gi į jį panašus: mylėsi savo artimą, kaip save. Šitiedviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai” (Mato 22, 37 -40).
Pašvenčiamosios Malonės Svarba
Amžinosios laimės gyvenimas prasideda žemėje, kiek galima geriau tikėjimu pažįstant Viešpatį Dievą ir galimai artimiau susivienijant su Juo ugningoje meilėje. Pats Viešpats Jėzus yra pasakęs: “tai yra amžinasis gyvenimas: kad jie pažintų tave, vienatinį tikrąjį Dievą, ir kurį tu siuntei, Jėzų Kristų” (Jono 17, 3). Pašvenčiamoji malonė įjungia žmogaus asmenį į dieviškąjį gyvenimą, sudievina žmogaus sielą ir žmogaus galias. Ji yra būtinoji sąlyga, siekiant dvasios tobulybės. Mūsų kelias į dangų prasidėjo tą akimirksnį, kai šv. Krikšto vanduo palietė mūsų galvą, kai Dievo pašvenčiamoji malonė padarė mus įsūnytais Dievo vaikais.
Amžinosios Laimės Vaisiai
Kiekvienas žmogus, tikėjimu pažinęs Dievo apreiškimą, privalo mylėti Jį labiau negu visus Jo kūrinius, visas Jo dovanas. O tie, kurie tą meilės ugnį priima, jos dėka visai pasikeičia: jų sieloje nyksta netobulumai, stengiasi būti tobuli, sueiti į artimesnę vienybę su Dievu, savo sieloje nori išugdyti stambių dorybių, pasiekti šventumo žemėje, kad tuo užsitikrintų amžinos laimės gyvenimą danguje. Žmogaus siela, atgimusi iš vandens ir Šventosios Dvasios, gavusi pašvenčiamąją Dievo malonę, Dievo vaikystės teises, yra pradėjusi dievišką antprigimtinį garbės gyvenimą.
“Kas tiki į Sūnų, tas turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnui, tas nematys gyvenimo, ant jojo pasilieka Dievo rūstybė” (Jono 3, 36). “Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas; o kas netikės, bus pasmerktas” (Morkaus 16, 16). “Be tikėjimo negalima patikti Dievui; nes tam, kurs artinasi į Dievą, reikia tikėti, kad jis yra ir kad jo jieškantiems jis yra atlygintojas”, sako šv. Povilas (Žyd. 11, 6).
Liturginio Kalendoriaus Pamokos ir Krikščioniškojo Gyvenimo Dorybės
Liturginiai metai B padeda mums giliau pažinti gyvosios duonos paslaptį per įvairias šventes ir laikotarpius. Gavėnios metu krikščioniškąją gyvenimo kovą pradedame šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis. Svarbu „persiplėškite širdis, o ne drabužius.“ Šventoji Dvasia, kuriai jaučiamas kilnus prieraišumas, veikia kaip vėjas, vedantis mus į tiesą. Velykos, kurių metu švenčiame Mesijo prisikėlimą, atskleidžia Velykų įvykio esmę - prisikėlusio Kristaus pasirodymus.
Švč. M. Marijos gimimas Lietuvoje švenčiamas, siejant šią šventę su Jos apsireiškimu Šiluvoje, kad galėtume iš naujo Jos globai pavesti savo gimtinę ir save pačius, dėkoti Dievo Motinai už visas suteiktas malones bei melsti Jos pagalbos, palaimos ir ypač - šiais neramiais laikais - prašyti taikos. Visų pirma už šį gyvybės stebuklą dėkojame Dievui ir savo gimdytojams, ypač motinoms! Tokios šventės ir pamokos stiprina mūsų dvasią ir padeda siekti tobulesnio gyvenimo.
