Jei šiais laikais namuose ir yra sriubinės, dažniausiai jos rymo už indaujos stiklo durelių, nes skubėjimo pilname gyvenime atrodo keista išvirtą sriubą, užuot pylus tiesiai į lėkštę, dar perpilti į kitą indą. Bet anksčiau viskas buvo kitaip. Sriubinės atsirado tada, kai virtuvė buvo gana toli nuo valgomojo ir reikėjo patogaus indo sriubai tiekti, kuris dar negadintų ir gražiai serviruoto stalo vaizdo. Namuose, kur maistą į stalą patiekdavo tarnai, sriubinė atsirado dėl patogumo - nepribėgiosi su kiekviena lėkšte atskirai, kai ponai laukia, juolab į švarų valgomąjį neneši aprūkusio puodo.
Manoma, kad sriubinės pradėtos naudoti XVII-XVIII a. sandūroje Prancūzijoje, kai stalo serviravimas pradėtas laikyti žmonių turtingumo požymiu. Tuo metu tapo reikšmingi ne tik išskirtiniai patiekalai, bet ir jų pateikimo ritualas bei bendras stalo įspūdis. Gana greitai sriubinė tapo gražaus gyvenimo atributu visoje Europoje. O indų gamintojai linksminosi kaip tik galėjo: zuikio formos sriubinėse virėjams buvo siūloma tiekti ragu, moliūgo formos - trintas sriubas, žuvies formos - žuvienę.
Kodėl sriubinė svarbi skoniui?
Dabar sriubinė tarsi ir neteko prasmės - valgome vos už kelių žingsnių nuo viryklės, tad išsitraukiame ją dažniausiai tik su šventiniu servizu iškilmingesniems atvejams. Gana netikėta, bet kai jau sriuba atsiduria tame inde ir iš jo išpilstoma į lėkštes, beveik visi nustemba, kad maisto skonis kur kas geresnis. Tai itin pastebima tais atvejais, jei svečiuojamės namuose, kurių šeimininkės pamena prieškario laikus - jos žino, kad supjaustyti žalumynai į sriubą dedami tik supylus ją į sriubinę.
Ką tik išvirta sriuba tampa skanesnė, kai kiek pravėsta, todėl supilta į specialų indą ji neabejotinai įgyja geresnį skonį. Štai kodėl sriubinės, prieš supilant į ją sriubą, nereikia pašildyti, kaip, tarkime, lėkščių antrajam patiekalui.
Protarpinis badavimas: kaip teisingai tai daryti?
Etiketas ir šiuolaikinis naudojimas
Daug kam kyla klausimas, kiek asmenų turi pietauti, kad ant stalo jau vertėtų statyti specialų sriubai skirtą indą? Gurmanai gali taip elgtis net būdami dviese, šiaip yra manoma, kad sriubinė ant stalo būtina susirinkus 6 svečiams, bent jau taip rašoma kai kuriose etiketo knygose. Ant stalo sriubinė statoma pati paskutinė, kai jau sudėtos lėkštės ir įrankiai. Samtis šiame inde laikomas tik tuomet, jei dangtelyje yra speciali anga rankenai. Jeigu angos nėra, samtis dedamas į lėkštę, kuri pastatyta šalia.
Šiais laikais sriubinės naują gyvenimą įgyja užmiesčio sodybose. Nelabai pasigendamos namuose, kur virtuvė sujungta su kambariu, kuriame valgoma, užmiestyje jos įgyja prasmę - patogu nunešti iki stalo sode, dangtelis saugo nuo vabzdžių. Puikiai tinka ne tik sriubai, bet ir troškiniams, salotoms, kompotams, vaisių desertams.
Serviravimo indų palyginamoji lentelė
| Indo tipas | Privalumai | Trūkumai/Pastabos |
|---|---|---|
| Moliniai | Natūralumas, patvarumas | Gali sugerti skysčius, reikalauja glazūros |
| Emaliuoti | Saugūs, tinka rūgščiam maistui | Jautrūs mechaniniams pažeidimams |
| Nerūdijantis plienas | Universalus, lengvai prižiūrimas | Gali netikti alergiškiems nikeliui |
| Stikliniai | Ekologiški, atsparūs karščiui | Reikalauja atsargumo dūžtant |
Vis dėlto ir dabar graži sriubinė gali suteikti pietų stalui iškilmingumo arba net būti panaudota ne pagal tiesioginę paskirtį - daug ką patogu laikyti giliame inde su dangčiu. Svarbu yra tai, kaip yra ruošiamas maistas bei kaip atrodo stalas, prie kurio valgome. Tikriausiai malonu yra valgyti tada, kai maistas yra kur kas skanesnis, o stalas paserviruotas tinkamai.