Kaukazas, geografiškai priklausantis Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai siejamas su Europa, visada buvo svarbus regionas. Nuo senų senovės Kaukazas yra karų ir konfliktų mazgas. Čia kryžiavosi prekybos keliai iš Rytų į Vakarus, įtakos zonos iš Pietų į Šiaurę. Manoma, kad etniniu požiūriu šis regionas yra sudėtingiausias Žemėje, nors čia tėra keturios valstybės ir trys nepriklausomybę paskelbusios, bet nepripažintos teritorijos. Graikų mitologijoje Kaukazas - tai vienas iš stulpų, laikiusių pasaulį. Šiame Eurazijos regione susikerta istorinės, kultūrinės, karinės, religinės ir politinės įtakos. Rugpjūtį - šį, astrologų teigimu, krizių laikotarpį - Kaukazas buvo prikaustęs tarptautinės visuomenės dėmesį. Jo centre - osetinų likimas.
Osetinų kilmė ir iranėnų paveldas
Yra įvairių teorijų, iš kur kilę ir kaip į Kaukazą atkeliavo osetinai. Kitur osetinai save kildina iš iranėnų, todėl save vadina „iraetae”. Osetinų tauta susiformavo XIII a. iš skitų, sarmatų, alanų ir Kaukazo autochtonų palikuonių. Šis įsitvirtinimas šio tūkstantmečio pradžioje nebuvo lengvas. Iš pradžių alanai apsigyveno Volgos ir Dono aukštupio stepėse, ankstesnėse skitų gyvenvietėse. Per šimtmečius jie asimiliavosi su slavais, Volgos totoriais ir bulgarais. Viduramžiais mongolų ordos alanus išstūmė į Šiaurės Kaukazą. 1395 m. mongolų karo vado Timuro armija dar kartą nusiaubė Alaniją, išnaikino daugybę osetinų, kurių dalis per kalnus per Gruziją pasitraukė arčiau Irano (Persijos) sienos. Dauguma pabėgėlių priėmė islamą, tačiau iš esmės išsilaikė krikščionių Rytų ortodoksų įtakoje. Taip susiformavo dabartinės Rytų (Alanija) ir Pietų Osetijos.
Kalba kaip etninės tapatybės atspindys
Dažniausiai tautų ryšiai nustatomi pagal lingvistinius požymius. Net pagal šį požymį osetinai nėra gruzinams artima etninė grupė. Osetinai kalba indoeuropiečių kalba, tuo tarpu gruzinų kalba nėra gimininga jokiai kitai kalbų grupei. Osetinų kalba priklauso iranėnų kalbų grupei. Ji artimesnė Šiaurės Irane vyraujančiai kalbai ir primena skitų-sarmatų dialektą. Raštas sukurtas XVIII a. pabaigoje kirilikos ir gruzinų raidyno pagrindu. Dabartiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju Digoro (kalba Šiaurės Osetijos vakarinė dalis) ir iraniečių (likusioje Osetijoje). Tęsiant šią osetinų kaip klajoklių epopėją, galima pastebėti, kad migracijos šimtmečiais didžiausią įtaką osetinams turėjo slavai. Išstumti mongolų, dalis jų pateko Rusijos, o kita dalis Gruzijos įtakon.
Osetinų įsikūrimas Gruzijos teritorijoje
XII a. pradžioje, siekdamas apgyvendinti šalį po seldžiukų viešpatavimo, karalius Dovydas IV Statytojas kvietėsi karius su šeimomis iš Šiaurės Kaukazo, iš Alanijos karalystės. Jų palikuonys yra žinomi kaip osetinai ir gyvena Pietų Osetijoje. Dabartinės Gruzijos valstybės teritorija susiformavo XX a., Gruzijai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje. Istorinė Gruzija apėmė didesnes teritorijas, įskaitant dalį dabartinės Turkijos ir Rusijos. Dėl įvairių gamtos sąlygų čia susiformavo daug smulkių istorinių regionų, kurie vaidino svarbų vaidmenį šalies istorijoje.
Pietų Kaukazas buvo apgyvendintas prieš 1,8 mln. metų. Neolito žemdirbės kultūros čia susiformavo apie VII-VI tūkst. pr. m. e. IV tūkst. pr. m. e. išsivystė į Pietinio Kaukazo Kura-Arakso kultūrą, o vėliau - į II tūkst. pr. m. e. Trialetijos kultūrą. Maždaug tuo metu iš protokartvelų vystėsi pagrindinės atšakos, tapusios dabartinių tautų pirmtakėmis. Viena pirmųjų valstybių, susiformavusi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje Pietvakarių Gruzijos regione, buvo Diaochi. Maždaug tuo metu derlingose Vakarų Gruzijos žemumose konsolidavosi zanų valstybė Kolchidė su sostine Kutaisyje. Kalnuotoje rytinėje Gruzijoje valstybė susikūrė apie 300 m. pr. m. e. - tai buvo gruzinų (kartvelų) tautos Iberija su sostine Mccheta.
Nuo I a. pr. m. e. Gruzijos teritorijoje hegemoniją įgijo Romos imperija. IV a. Gruziją pasiekė krikščionybė, ir Iberija buvo viena pirmųjų pasaulio valstybių, priėmusi šią religiją. Nuo IV a. pabaigos Iberijoje įsitvirtino Sasanidų imperija, kuri su pertraukomis valdė karalystę iki arabų užkariavimų VII a. Tuo pat metu pietvakarių Gruzija buvo valdoma Bizantijos imperijos, kuri šiose teritorijose įsteigė administracinį vienetą Iberijos Kuropalatinatą.
VIII a. visas Pietų Kaukazas, įskaitant ir Gruziją, patyrė arabų antpuolius. Apie 786 m. mažos Abchazijos kunigaikštystės valdovas Leonas iškovojo nepriklausomybę nuo Bizantijos ir suvienijo visą Vakarų Gruziją, beveik atkurdamas senosios Lazikos ir Kolchidės teritorijas. Taip buvo įkurta Abchazijos karalystė. IX a. pradžioje prasidėjo pietvakarių Gruzijos vienijimas. Įsitvirtinus Bagrationų dinastijai, valdovas Ašotas iš Klardžetijos užėmė aplinkines kunigaikštystes, sukurdamas Tao-Klardžetijos karalystę. X a. pabaigoje prasidėjo galutinis Gruzijos vienijimo etapas. 1008-1010 m. Bagratas III užkariavo ir Kachetiją bei Heretiją, taip baigdamas visos Gruzijos vienijimą.
1089 m. Gruzijos sostą paveldėjo Dovydas IV Statytojas, kuris visą savo gyvenimą skyrė kovai su seldžiukų viešpatavimu ir kolonizacija. XII a. pradžioje Dovydas jau valdė senąsias Gruzijos teritorijas, o 1122 m. prijungė Tbilisį, kuris tapo karalystės sostine. Po Dovydo įpėdinių, 1184-1213 m. Gruziją valdė karalienė Tamara, kurios valdymas vadinamas Gruzijos aukso amžiumi. Jos laikais Gruzija tapo stipriausia valstybe Viduržemio jūros rytiniame regione.
1220 m. Gruzijos teritoriją pasiekė mongolai, o 1243 m. karalienė Rusudan buvo priversta atiduoti mongolams visas vasalines musulmoniškas teritorijas. 1386-1403 m. Gruzija patyrė griaunančias Tamerlano invazijas, po kurių šalies ekonomika, kultūra buvo sugriautos. XV a. pradžioje Gruzijos etninės teritorijos skilo į 4 karalystes, kurios atitiko keturis istorinius regionus: Imeretijos, Kachetijos, Kartlijos karalystes ir Samcchės atabegatą.
1762 m. Kachetijos karalystės karalius Hereklis II paveldėjo gretimos Kartlijos karalystės sostą, taip suvienydamas abi karalystes. 1783 m. Georgijevsko sutartimi buvo patvirtintas Kachetijos-Kartlijos kaip Rusijos protektorato statusas. 1801 m. Rusijos imperatorius Pavelas I aneksavo Kartliją-Kachetiją, buvo nutraukta Gruzijos valdovų dinastija ir paskirtas gubernatorius. Vėlesnių mūšių metu buvo iš Turkijos atkovotos dalis Samcchės žemių (Adžarija, Džavachetija), kurios irgi prijungtos ir sudaro dabartinės Gruzijos teritoriją.
XIX a. II pusėje Rusijos imperijoje augo gruzinų nepasitenkinimas, kuris pasireiškė kaip tautinis atgimimas. 1918 m. Gruzija paskelbė Demokratinę Gruzijos Respubliką, kurią valdė daugiausia socialdemokratai. 1922 m., po trumpos nepriklausomybės, Gruzija buvo inkorporuota į TSRS kaip Užkaukazės TFSR dalis.
Osetinų demografija ir pasiskirstymas
Iš viso šiuo metu yra apie 700 tūkstančių osetinų. Pietų Osetijoje gyvena apie 70 tūkstančių, o didžioji dalis įsikūrę Šiaurės Osetijoje - apie pusė milijono. Dar maždaug 40 tūkstančių gyvena kitose Gruzijos vietovėse, o 100 tūkstančių - Turkijoje. Kai kuriais duomenimis, 2007 m. Pietų Osetijoje beliko 45 tūkst. Apskritai, 21 amžiaus pradžioje buvo daugiau kaip 0,7 milijono osetinų. Osetinai gyvena Rusijos Federacijoje (daugiausia Šiaurės Osetijoje-Alanijoje), Sakartvele ir Turkijoje. Apie 61 proc. osetinų šiandien išpažįsta krikščionybę.
| Regionas | Osetinų skaičius (apytiksliai) |
|---|---|
| Šiaurės Osetija | 500 000 |
| Pietų Osetija | 45 000 - 70 000 |
| Kitos Gruzijos vietovės | 40 000 |
| Turkija | 100 000 |
| Viso pasaulyje | 700 000 |
Kiti iranėnų kalbomis kalbantys etniniai dariniai Kaukaze
Dagestano tautos yra Kaukazo ir Užkaukazės tautų grupė, kalbanti šiaurės rytų Kaukazo kalbų grupės dagestaniečių pogrupio kalbomis. Geografiškai prie Dagestano tautų priskiriami nogajai (apie 75 000) ir kumykai (apie 282 000), kalbantys tiurkų kalbomis, bei tatai (apie 30 000), kalbantys iranėnų kalba. Nogajai ir kumykai yra musulmonai sunitai, o dauguma tatų - judėjai. Visos šios trys tautos turi literatūrines kalbas. Tradiciniai šių tautų verslai - žemdirbystė, gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė, medžio ir metalo apdirbimas, kilimų audimas.
Istoriniai ir geopolitiniai aspektai
Pietų Osetijos etninė sudėtis yra sudėtingas ir istorijos bei politikos paveiktas klausimas. Norint suprasti dabartinę situaciją, būtina atsižvelgti į regiono istoriją, etninių grupių formavimąsi ir konfliktus, kurie paveikė šią teritoriją.
Rusijos interesai Kaukaze siekia neatmenamus laikus. 1801 m. ji aneksavo ir Pietų Osetiją. 19-ojo amžiaus viduryje, per pirmąjį Rusijos karą Kaukaze, šiaurės ir pietų osetinai buvo uolūs imperinės politikos rėmėjai, kovoję su vainachų (čečėnų, ingušų) pasipriešinimu. Ištikimybę šeimininkams Rytuose liudija ir II pasaulinio karo pavyzdys: Stalino trėmimais buvo išnaikinta daug ingušų, tačiau jų žemės Prigorodnij rajone buvo atiduotos osetinams, bet grįžusių iš tremties ingušų naujieji šeimininkai į namus jau neįsileido.
Per bolševikinę revoliuciją Rusijoje Pietų Osetija tapo Gruzijos menševikų demokratine respublika, o Šiaurės - Tereko Tarybų Respublika. Tai 1920 m. lėmė daug susidūrimų tarp osetinų ir Gruzijos bolševikų, kol kitais metais Raudonosios armijos pastangomis buvo sudaryta sovietinė Gruzijos vyriausybė. 1922 m. balandį paskelbta Pietų Osetijos autonominė sritis. Rusų ir gruzinų kalbos tapo valstybinėmis, tačiau Pietų Osetijos mokyklose buvo dėstoma ir praktinė osetinų kalba. Po neramumų Kaukaze 1920 m. visas sovietinis periodas etniniu požiūriu buvo gana ramus.
Visoje posovietinėje erdvėje padėtis pasikeitė subyrėjus SSRS. Tiesa, dar 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos Aukščiausioji Taryba paskelbė sprendimą susivienyti su SSRS priklausiusia Šiaurės Osetijos autonomine respublika. Vos dienai praėjus Gruzijos parlamentas anuliavo šį sprendimą ir P.Osetijos autonomiją. Paskelbus Gruzijos nepriklausomybę 1991 m., separatistams buvo aišku, kad su Gruzija osetinams nepakeliui. Pirmasis gruzinų lyderis Zviadas Gamsachurdija anuliavo sovietines 1936 m. ir 1979 m. konstitucijas ir įvedė bendrą gruzinų kalbą visoje Gruzijoje. Osetinai pakilo į lemiamą kovą. Pirmuoju jų taikiniu tapo gruzinų bendrija Pietų Osetijoje. Neramumai paaštrėjo dar ir todėl, kad osetinų šeimos per ilgus šimtmečius buvo susipynusios giminystės saitais su gruzinais. 1991 m. buvo sudegintios daugiausiai gruzinų namai, jų vaikų lankomos mokyklos. Apie 1000 žmonių žuvo. Maždaug 100 tūkstančių osetinų buvo priversti palikti namus ir patraukė į Šiaurės Osetiją. 23 tūkstančiai gruzinų persikraustė į Gruziją. Daug osetinų apsigyveno nenaudojamose Ingušijos žemėse, tačiau ingušai, prisimindami 1944 m. Stalino trėmimus, pabėgėlius sutiko itin nedraugiškai.
Straipsnyje taip pat aptariami geopolitiniai aspektai ir tarptautinės politikos įtaka Pietų Osetijos situacijai. Pasaulio galingieji dažnai vadovaujasi savo interesais, o ne teisingumo principais, o tai turi įtakos regiono likimui. Po 2008 m. Rusijos-Gruzijos karo, Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę. Šis žingsnis buvo plačiai pasmerktas tarptautinės bendruomenės. Šiuo metu Pietų Osetija yra de facto nepriklausoma valstybė, tačiau jos nepriklausomybę pripažįsta tik kelios valstybės. Kaukazas tebėra politinės įtampos ir ginkluotų konfliktų regionas. Etninės ribos neatitinka administracinio padalijimo, o tautiniai siekiai ir ekonominė padėtis yra nestabilūs. Nepaisant to, Kaukazas išlieka įvairialypis ir įdomus regionas, turintis turtingą istoriją ir kultūrą.