Frazeologizmas „kaip virš žemės, taip ir po žeme“ turi gilią religinę ir filosofinę reikšmę. Tai atspindi tikėjimą, kad dangiškoji tvarka turėtų būti atkurta ir žemiškame gyvenime. Šie žodžiai yra dalis Viešpaties maldos, kuria krikščionys meldžia Dievo karalystės atėjimą į žemę.
Ši frazė taip pat gali būti interpretuojama kaip kvietimas harmonijai ir pusiausvyrai. Tai reiškia, kad tai, kas vyksta „virš žemės“ (mūsų sąmoningas gyvenimas, veiksmai, sprendimai), turėtų atitikti tai, kas yra „po žeme“ (mūsų vidinis pasaulis, vertybės, įsitikinimai). Kaip ir žmoguje, taip ir Kosmose slypi ir geri, ir blogi pradai.
Filosofinis ir Ezoterinis Matmuo
Pentagrama simbolizuoja ryšį tarp - žmogaus mikrokosmoso ir makrokosmoso - Visatos. Be to, pentagramos viršūnės siejamos su penkiais pasaulio elementais: žeme, vandeniu, oru, ugnimi ir dangaus elementu - eteriu. Žymus mistikas, filosofas, matematikas Pitagoras (apie 500 m.pr.m.e.), pentagramą laikė absoliučiu Visatos simboliu, galinčiu savyje turėti ir skleisti „Auksinio susikirtimo savybes“ arba „Auksines proporcijas“. Filosofas mokė, kad žinant šį santykį ir jį naudojant bet kokiuose architektūriniuose statiniuose ar daiktuose, galima pasiekti ypatingą, harmonizuojantį tų statinių veikimą.
Magijoje pentagrama yra siejama su 5 stichijomis, o taip pat su protu, kuris yra Valdovas keturiems žemės elementams (žemė, vanduo, ugnis ir oras). Svarbi ne tik pati pentagramos forma, tačiau jos sukūrimas. Magijoje naudojama pentagrama yra atliekama tam tikro ritualo būdu ir griežtai laikantis pentagramos piešimo taisyklių. Dar viena labai svarbi šio ženklo savybė - jos orientacija.
Yra žinoma, kad pentagrama padeda veikti su tam tikromis jėgomis, o tas jėgas iškviečia ir kryptį parodo pentagramos smaigalys. Nukreiptas į viršų smaigalys - žvaigždės viršus, padeda pritraukti aukštesniųjų jėgų pagalbą ir atlikti kažkokius veiksmus, nešančius gėrį ir kūrybą. Tačiau nukreiptas žemyn žvaigždės smaigalys ne tik nurodo jėgų, su kuriomis dirbsime, pobūdį (tamsos pasaulį), tačiau jau automatiškai veikia kaip šių jėgų magnetas - perduoda informaciją tokio pobūdžio jėgoms, kad esame pasirengę su jomis dirbti ir kviečiame jas į pagalbą. Nukreiptas žemyn pentagramos smaigalys reiškia neatšaukiamą sutikimą įsileisti šias jėgas. Pentagrama gali būti naudojama kaip jėgą ir galią suteikiantis simbolis atliekant bet kokį maginį veiksmą ar ritualą. Taip pat šis jėgos ženklas gali tapti labai stipria apsauga nuo blogio. Žinoma, kad pentagrama buvo naudojama nuo pat žmonijos civilizacijos atsiradimo pradžios.
Kaip pentagrama naudojama magijai ir apsaugai
Kalbinė ir Teologinė Frazeologizmo „Kaip Danguje, Taip ir Žemėje“ Analizė
Dėl Viešpaties maldos trečiojo prašymo mūsų bažnytinėje kalboje vėl yra kilę tam tikro nesutarimo: kas teiktina - „žemėje“ ar „ant žemės“. Tuo klausimu jau senokai yra rašę St. Yla, J. Vaišnys, L. Dambriūnas ir Pr. Skardžius.
Sintaksinės senojo „Tėve mūsų“ teksto lenkybės (švęskis (: šwięč się), ateik (: przyjdž), būk (bądž) ir žodžių tvarka (vardas tavo, karalystė tavo, valia tavo)) patvirtina, kad versta iš lenkų kalbos. Tačiau vertimas ne ištisai pažodinis. Lenkiškieji posakiai w niebie ir na ziemi visuose ankstyvuosiuose „Tėve mūsų“ tekstuose lietuviškai verčiami vienodai vietininko linksniu.
Žemiau pateikiama Viešpaties maldos „Tėve mūsų“ ištraukų, kuriose atsispindi vietininko linksnio vartosena „žemėje“, istoriniai pavyzdžiai:
| Metai | Autorius / Leidinys | Teksto Ištrauka (aplinkybė "žemėje") |
|---|---|---|
| 1547 | Mažvydas | Būki tavo valia, kaip danguj, taip ir žemėje |
| 1559, 1570 | Mažvydas | Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė (sutrumpinta iš žemėje) |
| 1579 | Vilentas | Būk valia tavo, kaip danguj, taip ir žemė |
| 1595 | Daukša | Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj |
| 1598 | M. Petkevičius | Būk valia tavo, kaip danguj, teip ir žemėj |
| 1605 | Rytiečių katekizmas | Būk valia tava, kaip danguj (ryt. dunguj), tep ir žemėj |
| 1611 | Gwagnino kronikos (lenkiškas vertimas) | Būk valia tava, kap danguj, teip ir žemėj |
| XVI a. pr. | Rankraštinis poterių tekstas (rytinių dzūkų tarme) | Būki tavo valia, kaip danguj, teip žemėj |
Verčiant pažodžiui, žinoma, lauktume tik „ant žemės“. Bet vertėjo lietuviškasis kalbos jausmas čia, matyt, įdėm reikalavo vietininko posakio, kad jis nukrypo nuo lenkiškojo teksto. Ir tai visai suprantama. Mat, posakyje „kaip danguje, taip ir žemėje“ turime tokį pat dvejybinį vietos aplinkybės vietininką, kaip ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose: „Birstant (byrant) dirvoj, birs ir jaujoj.“
Liaudinėje kalboje, ypačiai rytiečių tarmėse, visais šiais atvejais sakomas ir kilmininkas su prielinksniu „ant“. Bet bendrinėje kalboje, daugiausia J. Jablonskio pastangomis, čia yra įsigalėjusi senoviškesnė vietininko konstrukcija. Todėl nedera „ant žemės“ remti nė liaudiniu „gano ant pūdymo“, nes bendrinės kalbos posakis yra „gano pūdyme“, kaip kad ir „šieną džioviname pievoje“, „avis laikome ganykloje“.
Poterių tekste „ant žemės“ pirmą kartą paliudytas reformato S. Chilinskio 1658-59 m. rankraštiniame naujojo Testamento vertime. K. Sirvydas savo „Punktuose sakymų“ (1629) gretimais vartoja (ne poteriuose): „danguj ir žemėj“ ir „ant dangaus ir ant žemės“. Šie pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kaip sintaksinės lenkybės ima viršų jo kalboje. Taip pat lenkiška sintakse dvelkia ir J. A. Giedraičio „Naujojo Įstatymo“ (1816) vartosena: „Ir bus ženklai ant saulės, ir ant mėnesio, ir ant žvaizdžių, o ant žemės suspaudimas giminių“ (Luko 21:25).
XVIII a. poteriai su visomis lenkybėmis, taigi ir su „ant žemės“, bažnytinėje kalboje išliko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Konservatyvi ir lenkiškos tradicijos sunkinama bažnytinė vyriausybė nesiryžo reformai. Bet ryžtingai lietuviška kryptimi pasukęs vysk. Pr. Karevičius jau 1916 m. davė aprobatą naujiems, daugiausia J. Jablonskio patarimu pataisytiems poterių tekstams. Oficialiai tie poteriai, su „žemėje“ vietoje „ant žemės“, Lietuvos bažnyčioms jo buvo įsakyti 1918 m. Tačiau po septynerių metų (1924) vyskupų konferencija kažkokiais sumetimais vėl sugrąžino „ant žemės“.
Dabar Lietuvoje meldžiamasi: „Teesie Tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje“. Tokį tekstą randame 1966 m. Vilniuje išleistame „Apeigyne“ ir 1968 m. „Liturginiame maldyne“. Abu leidiniai turi ir Vatikano aprobatą. Prielinksnio „ant“ gynėjai kažkodėl pamiršta, kad ir Vulgata čia nežiūri graikų prielinksnių priešybės, nes verčia vienodai „sicut in caelo, et in terra“.
Maldos vietininkas „žemėje“ reikšme nieko nesiskiria nuo plačių plačiausiai sakomų posakių: „gyvena savo žemėje“, „pasistatė (trobas) dvaro žemėje“, „tokioje žemėje gyvenk ir norėk“, „neganyk svetimoje žemėje“, „arklius rišame pirktojoje žemėje“, „gimtojoje žemėje“, „tėvų žemėje“, „šioje žemėje“ (religine prasme), „visoje žemėje“ (visame pasaulyje). Jei paukščiams skraidant mieste (žinoma, ore), miestui logiškai pripažįstame tris matavimus (ilgį, plotį ir aukštį), tai to negalime neigti nė žemei su jos vandenimis, laukais, miškais, oru ir, žinoma, žmonėmis. Kitaip tariant, ta žemė mums yra pasaulis. Kaip sakome „pasaulyje“, taip lygiai sakytina ir rašytina ir „žemėje“.
Žemė - Dieviška Motina ir Gyvybės Šaltinis
Kas kartą padėję koją ant žemės - keliaujame dievybės kūnu. Jos rankomis, kojomis, nėriniais… Kol akys temato grumstą, kojos jaučią kietumą… Ji gyva, apvali, mylinti, maitinanti, nešiojanti. Nešiojanti kiekvieną: kaltą ir nekaltą, šventą ir nuodėmingą, mažą ir didelį. Ji Motina. Ji neskirsto, bet kai reikia - teisia. Apdovanoja už meilę, atidumą, rūpestį, švarą. Savo įsčiose ji laidoja.
Bhumi (taip pat vadinama Bhūdevī arba Bhūmi Devī) yra viena svarbiausių hinduizmo dievybių, atstovaujanti žemės motiną ir vaisingumo energiją. Jos vardas sanskrito kalba reiškia „žemė”. Lietuvių tradicijoje labai panašią funkciją atlieka deivė Žemyna. Senovės lietuvių žemės deivė, laikoma globėja, maitintoja ir gyvybės šaltiniu. Ji simbolizuoja žemės vaisingumą, augmeniją ir derlingumą, todėl dažnai garbinama kaip viso, kas gyva, maitintoja. Taip pat Žemyna siejama su mirties ciklu - ji laikoma mirusiųjų palydėtoja, kuri globoja sielas, grįžtančias į žemę po mirties.
Bhumi yra laikoma Viešpaties Višņiaus, vieno iš trimurti dievų (kartu su Brahma ir Šiva), sutuoktine. Ji atlieka svarbų vaidmenį daugelyje puranų ir epų. Pagal legendą, demonas Hiranjakša pagrobė Bhūmi - Žemės deivę - ir nugramzdino ją į kosminį vandenyną. Atsiliepiant į šiuos prašymus, Višnaus įsikūnijo kaip Varaha - milžiniškas šernas. Varaha nusileido į kosminį vandenyną ir, naudodamas savo didžiulius iltis, iškėlė Bhūmi iš vandens gelmių. Ši istorija ne tik atskleidžia Višnaus kaip globėjo ir gynėjo vaidmenį, bet ir pabrėžia ypatingą ryšį tarp Višnaus ir Bhūmi. Bhumi paprastai vaizduojama kaip graži, ramybę spinduliuojanti moteris, sėdinti lotoso poza. Kartais Bhumi vaizduojama kartu su Varaha, Višņiaus inkarnacija, stovinti ant kuilio ilties, kuri simbolizuoja jos išgelbėjimą.
Bhumi Devī ne tik simbolizuoja gamtos grožį ir gausą, bet ir yra svarbi jogos praktikų globėja. Jos energija padeda stiprinti ryšį su žemės elementu, kuris yra gyvybiškai svarbus pusiausvyrai pasiekti. Praktikuodami pozas, tokias kaip Tadasana (Kalno poza) ar Balasana (Vaiko poza), jogos mylėtojai gali pasijusti labiau susiję su žemės energija. Lietuvių mitologijoje Žemyna yra žemės motina, vaisingumo ir gyvybės globėja, atliekanti panašų vaidmenį kaip Bhumi hinduizmo tradicijoje. Žemyna dažnai buvo garbinama per gamtą: jos simbolis yra žemė, javai, žiedai ir augmenija. Jos gerbimas buvo susijęs su sezonų kaita, sėjos ir pjūties ritualais.
Žemės Giliosios Paslaptys ir Energetiniai Tinklai
Ezoterikai tiki, kad Žemė turi savo energetinį tinklą - vadinamas ley linijas, kurios yra energijos srautai, jungiančieji šventąsias vietas, kaip piramides, Stonehenge ar Machu Picchu. Taip pat sakoma, kad Žemė turi čakras, kurios atitinka žmogaus čakras. Žemė skleidžia tam tikrą vibraciją, vadinamą Šumano rezonansu (apie 7,83 Hz). Jausdami dėkingumą žemei, galime ugdyti atsakingesnį požiūrį į gamtą, vengti jos alinimo ir skatinti harmoniją tarp žmogaus ir aplinkos.
Žemė, astronominiu požiūriu, yra penktoji pagal dydį Saulės sistemos planeta, kurioje egzistuoja gyvybė. Žemės amžius yra apie 4,54 milijardo metų. Nors ji nuolat keičiasi, kai kurios jos dalys, kaip, pavyzdžiui, uolienos Vakarų Australijoje, yra daugiau nei 4 milijardų metų senumo. Žemės branduolys yra toks karštas kaip Saulės paviršius - apie 5,500 °C. Žemės palydovas - Mėnulis - padeda stabilizuoti planetos ašies pasvirimą. Tai svarbu stabiliai klimatui ir metų laikų kaitai. Žemės ašies kryptis nuolat kinta ir yra pasvirusi 23,4° atžvilgiu orbitos plokštumos. Tai lemia metų laikus ir yra išmatuojamas astronominis dydis.
Žemės Sąvoka Lietuvių Kultūroje ir Kalboje
Lietuvių kalboje gausu posakių ir frazeologizmų, susijusių su žeme. Jie atspindi įvairius žemės aspektus: fizinį (žemės drebėjimas, žemės pluta), geografinį (Švedų žemė), ekonominį (žemės ūkis, žemės mokestis) ir simbolinį (žemės druska - svarbus žmogus, žemės dulkė - menkysta). Šie posakiai liudija, kad žemė yra neatsiejama nuo lietuvių gyvenimo ir mąstymo.
Tautosaka - tai lobynas, kuriame saugomi senieji lietuvių pasaulėžiūros elementai. Paremiose, mįslėse, tikėjimuose ir dainose žemė įgauna ypatingą reikšmę. Ji apibūdinama kaip tėvų žemė, žadėtoji žemė, tyli žemė, juoda žemė. Žemė yra motina - maitinanti, nešiojanti, besirūpinanti ir po mirties priglaudžianti. Ji gali tylėti, kentėti ir verkti.
Senovės lietuviai tikėjo, kad žemė turi dieviškų galių. Ji buvo garbinama kaip dievybė, o su ja buvo siejami įvairūs žemdirbiški darbai ir šventės. Žemės dievybės garbinimas lydėjo žmogų visą gyvenimą, apėmė visus žemdirbiškus darbus, šventes, o ypač aktualus buvo javų, kurie nuo seno buvo pagrindinė kultūra, augintojams. Vytautas Mažiulis teigė, kad baltų ir indoeuropiečių prokalbe šnekėjusiems žmonėms žodis „žemė“ reiškė ir dievybę. Šis žodis buvo priešpriešinamas saulei, o abu jie buvo netgi morfologiškai panašūs.
Lietuvos literatūroje žemės tema yra nuolat plėtojama. Rašytojai ir poetai apdainuoja žemės grožį, jos svarbą žmogaus gyvenime ir ryšį su protėvių tradicijomis. Žemė literatūroje - tai ne tik fizinė erdvė, bet ir dvasinis pagrindas, tapatumo šaltinis. M. Gimbutienė teigė, kad žemės simbolis spinduliuoja šiluma Čiurlionio kūriniuose. Ji - gimtoji žemė - meilės ir jėgų šaltinis. B. Sruoga rašė: „Žeme, motina mano, aš iš tavęs esu, tu mane šeri, tu mane nešioji, tu mane po smerčio pakavosi.“ Šie žodžiai atspindi giliausią lietuvių ryšį su žeme, kuris išlieka net ir urbanizuotame pasaulyje.
Simbolika, Jungianti Dangų ir Žemę
Daugybė simbolių per amžius jungė „virš žemės“ ir „po žeme“ esančius pasaulius, atspindėdami šių sferų tarpusavio ryšį. Pavyzdžiui, dūmai simbolizuoja pasaulio ašį, kartu yra žemės ir dangaus, materialaus ir dvasinio ryšio ženklas. Grandinė taip pat reiškia visuotinį ryšį tarp dangaus ir žemės. Kalnas, į kurį kopiama, simbolizuoja sunkiai pasiekiamą aukštesnį dvasingumą, jungiantį žemę su dvasinėmis aukštumomis.
Dangus yra aktyvi kuriančioji galia, gerovės ir gyvybės šaltinis, dieviškų būtybių, angelų ir išganytų sielų buveinė, rojus. Jo priešingybė - tai, kas slypi „po žeme“, kaip kapas, kuris simbolizuoja ramybę, kur mirusysis susijungia su žeme, ir yra riba, skirianti „savą“ ir „svetimą“ pasaulį. Gyvatė, požemio karalystės saugotoja, yra amžinai negęstančios gyvybės ir jos atsinaujinimo bei neišsenkančios galios, išminties simbolis, glaudžiai susijęs su žemės gilumomis.