Naminė degtinė, dar žinoma kaip samanė, yra namų gamybos stiprus alkoholinis gėrimas, turintis gilias tradicijas Lietuvoje. Nuo XV amžiaus pabaigos gaminama, ji tapo neatsiejama lietuviškos kultūros dalimi, nepaisant teisinių apribojimų ir visuomenės diskusijų dėl jos legalizavimo. Naminė degtinė gaunama specialiais, dažniausiai savo gamybos, aparatais varant, distiliuojant alkoholinį raugą iš grūdų, bulvių, runkelių, vaisių, cukraus ir kitų produktų ar jų mišinių, turinčių angliavandenių.
Samanė būna 40-80 % (tūrio) stiprumo. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius samanės gamybos aspektus, nuo istorijos iki receptų ir dabartinės teisinės situacijos.
Naminės degtinės istorija ir tradicijos Lietuvoje
Naminė degtinė Lietuvoje gaminama nuo XV a. pabaigos. Lietuviai laikomi pirmaisiais pasaulyje, pradėjusiais varyti naminę degtinę iš javų. Pirmasis degtinės prilašėjęs kaušas buvo aukojamas dievams. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai turėjo teisę varyti naminę degtinę. 1498 m. buvo įvesta propinacijos teisė (svaigalų gamybos ir pardavinėjimo teisė).
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795 m.) imperatorienės Jekaterinos II dekretu buvo įvestas degtinės valstybinis monopolis. Šiame dekrete buvo išlyga, leidusi Lietuvos aukštuomenei varyti naminę degtinę savo reikmėms. Naminės degtinės gamyba ypač paplito Vokietijos okupacijos metais (1915-18 m.).
Teisiniai apribojimai ir jų pokyčiai
Nepriklausomoje Lietuvoje įstatymu (1919 03 15) buvo uždrausta slaptai, be valstybės valdžios leidimo varyti naminę degtinę. Už įstatymo nuostatų nesilaikymą buvo skiriama bauda, kalėjimas, nusikaltimo įrankių ir medžiagos konfiskacija.
Įstatymas dėl degtinės varymo ir jos pardavinėjimo (1920 03 10), be jau minėtų bausmių, nustatė iš degtindarių išieškoti trigubą akcizo patentinio mokesčio kainą ir išvaryto spirito ir degtinės akcizą, iš pardavėjų - rasto gėrimo akcizą. Padėjusiems susekti nusikaltimą buvo skiriama 10 % išieškotos baudos. Už įrankių naminei degtinei gaminti laikymą taikyta administracinė atsakomybė.
Įstatymas slaptam degtinės varymui ir pardavinėjimui bausti (1923 12 18) panaikino akcizo patentinį mokestį ir akcizą. Už įrankių laikymą nustatyta baudžiamoji atsakomybė. Padėjusiems susekti nusikaltimą buvo skiriama 50 % išieškotos baudos. Laikinieji akcizo mokesčių įstatai 1930 buvo papildyti nuostatomis dėl slapto alkoholinių gėrimų gaminimo ir pardavinėjimo, kurios nustatė griežtesnes bausmes ir įvedė nuostolio dėl nesumokėto akcizo valstybės iždui sąvoką.
Baudžiamoji atsakomybė taikyta už naminės degtinės varymą, pardavimą, gabenimą, įrankių darymą, laikymą, rugių, bulvių, cukraus ar kitos medžiagos naminei degtinei varyti davimą. Šios nuostatos su mažais pakeitimais buvo perkeltos į Akcizų ir finansinių monopolių įstatymą (1934). Ūkininkams nebeišgalint atlyginti paskirtų nuostolių dėl nesumokėto akcizo valstybės iždui, nuo 1936 ši nuostata panaikinta.
SSRS okupacijos metais Baudžiamajame kodekse (1961) buvo įtvirtinta atsakomybė už naminės degtinės ar kitų alkoholinių gėrimų gaminimą, laikymą, pardavimą, t. p. aparatų tokiems gėrimams gaminimą ar laikymą.
Naminės degtinės gamybos receptai ir būdai
Naminės degtinės gamyba yra procesas, reikalaujantis kruopštumo ir žinių. Štai keletas receptų, kurie padės suprasti gamybos subtilybes:
Starkos gamyba
Starka - tai tikras lietuviškas alkoholinis gėrimas, kurio stiprumas dažniausiai svyruoja nuo 30 iki 50 %. Ji gaminama iš dvigubo ar trigubo varymo (nerektifikuoto) rugių spirito (samanės), išlaikant ąžuolinėse statinėse, į kurias kartais įberiamas nedidelis kiekis obelų lapų ir liepžiedžių.
Norint pagaminti starką, skoniui pagerinti kartais naudojamos ąžuolinės statinės, netekusios taninų, t. y. tvirtą statinę nuo vyno (geriausia nuo vengriško arba maderos), neseniai nupilto, kad nebūtų statinėj pelėsių ir suplėkusio kvapo, apipilniai pripilti grynos degtinės iš rugių. Patikrinus lankų tvirtumą (būtinai turi būti geležiniai, nes mediniai supus) užkasti statinę giliai į žemę rūsy. Po trijų metų atkasama. Ji turės tokį skonį, kaip 15 metų starka laikyta paprastu būdu. Supylus pusę starkos į bonkas, dapilti statinę iš rugių degtine ir vėl užkasti. Po metų ir vėl galima iškasus nupilti pusę į bonkas, o likusią pusę dapilti degtinės.
Degtinės filtravimas ir pagerinimas beržinėmis anglimis
Pagaminti beržinių anglių, įmant nuvalytų nuo žievės malkų, gesinti uždarytame inde nelaistant vandeniu. Tokių anglių vieną litrą įpilti į dvylikos litrų talpos bonką, užpilti dešimčia litrų 45° rugių degtine, pridėti saują arba net dvi saujas džiovintų beržinių kankorėžių ir visa tai kartu sumaišyti. Bonką stipriai užkimšti, kamštį užpilti parafinu ir pastatyti šiltame kambaryje (ne saulėje) mėnesiui laiko. Po mėnesio laiko atsargiai nupilti nuo anglių. Jeigu ant dugno būtų nevisai gryna degtinė, reikia ją perfiltruoti per filtro popierių.
Degtinės pagerinimas arbata ir riešutų lukštais
Sunaudotas arbatžoles (nupiltas, likusias arbatinuke) gerai išdžiovinti. Į penkių litrų bonką įpilti dvi saujas tokių arbatžolių ir tiek pat paprastų riešutų lukštų. Bonką pripilti 45° rugių degtinės ir laikyti šilumoje tris paras. Po to degtinę nupilti ir įpilti į ją stiklelį geros maderos ir stiklelį tikrojo porterio. Supilstyti į bonkas ir stipriai užkimšti. Po savaitės jau galima vartoti.
Degtinės brandinimas statinėje
Įsigyti statinaitę nuo porterių dar su pasilikusiomis nuosėdomis ir mielėmis. Žiūrėti, kad porteris būtų neseniai nupiltas, kad mielės nebūtų perimtos pelėsių kvapo. Pripilti beveik pilną 45° rugių degtinės (bulvių degtinė niekuomet neturės skonio, spalvos ir savitaus starkai kvapo), užkalti stipriai kamštį ir užpilti parafinu. Atidžiai apžiūrėti statinaitę, jeigu kur nors sunktųsi - užtaisyti. Patikrinti ar stiprūs lankai ir užkasti smėlyje rūsyje vieniems metams.
Samagono gamyba iš cukraus ir kitų žaliavų
Samagonas - pigi, iš įvairių atliekų gaminama naminė degtinė, dažniausiai stipresnė, nei parduotuvinė, tačiau pasižyminti blogu skoniu, bloga kokybe, o neretai dar ir turinti gana nemažai kenksmingų priemaišų. Paprasčiausiu būdu samagonas daromas iš cukrus, tiesiog padarant maždaug 15% vandeninį tirpalą, į kurį įpilama mielių, išmaišoma ir fermentuojama gan šiltoje vietoje (pageidautina - apie 35 laipsnių temperatūroje, kurioje rūgimas vyksta pilniausiai ir greičiausiai). Taip gaunama broga, iš kurios ir būna distiliuojamas alkoholis. Suraugintas mišinys po kokios savaitės distiliuojamas. Po pirmos distiliacijos gaunamas maždaug 20-30 laipsnių tirpalas, kuris distiliuojamas antrą kartą, gaunant jau daug stipresnį, apie 50-60 laipsnių tirpalą.
Praktikoje atliekiniam samagonui geriausiai tinka atliekos iš saldžių, mažiau krakmolo turinčių daržovių, nes joms nereikia naudoti salyklo, kuris yra brangus ir daro daug vargo. Paprastose saldoko skonio daržovėse esantis cukrus puikiai tinka brogai raugti. Itin gera išeiga gaunasi iš cukrinių runkelių ir visokių vaisių atliekų (pvz., obuolių, kriaušių ir kt.), prastesnė - iš morkų, burokų, ropių. Pastaruoju atveju situaciją gali pagerinti nedidelis kiekis salyklo ir daržovių atliekų košės palaikymas su tuo salyklu, kad jis suskaidytų krakmolą.
Salykle esančių fermentų pakanka tam, kad būtų išskaidyta iki kelių dešimčių kartų daugiau krakmolo, nei yra pačiuose grūduose, iš kurių tas salyklas padarytas. Kai naudojamas toksai krakmolo fermentavimas, krakmolas pradžioje sukuria tirštą, košės ar kisieliaus konsistencijos brogą, bet kai salyklas suveikia, krakmolas pavirsta į cukrų ir tada broga suskystėja. Taigi, šitaip galima skaidyti krakmolą, esantį bulvėse, burokuose, ropėse, runkeliuose ir panašiai, šitaip panaudojant praktiškai kokias papuola žaliavas, turinčias cukraus ir krakmolo.
Bulvių samagonas verdamas žymiai sudėtingiau, tačiau laikomas daug geresnės rūšies samagonu dėl vienos priežasties: jį įmanoma virti tik su salyklu, todėl procesas gaunasi lėtas, brangesnis, o todėl jau tokį samagoną apsimoka daryti kokybiškiau. Bulvės, skirtingai nuo kitų daržovių, praktiškai neturi jokio kvapo, o su jomis naudotas salyklas priduoda grūdų kvapą. Taigi, bulvinis samagonas savo kvapu ir skoniu būna panašus į samanę, todėl daug brangesnis ir perkamas išrankesnių pirkėjų. Labai panašiu būdu daroma būna ir gamyklinė degtinė - irgi panašiai perdirbant bulves.
Ideali brogos rūgimo temperatūra - apie 35 laipsnius Celsijaus. Jei temperatūra yra žemesnė, broga rūgsta prastai, lėtai. Jei temperatūra aukštesnė - žūsta mielės ir broga nustoja rūgti išvis. Norint smarkiai pagreitinti brogos fermentaciją, naudojamas stiprus brogos maišymas, dėl kurio fermentavimo greitis gali padidėti 10 ar dar daugiau kartų. Bene geriausias to įrenginys - tai senovinė sovietinė skalbimo mašina "Riga", kuri veikia gerokai kitu principu, nei dabartinės mašinos. Tokia mašina turi maišymo mechanizmą, dėl kurio geru atveju tinkamos temperatūros brogą gali surauginti per kelias valandas. Dėl stipraus maišymo ypatingai svarbu, prie brogos neprieitų oras, nes kitaip broga gali sugesti dėl acto bakterijų.
Vienas iš senų triukų, kurie padeda pagreitinti brogos fermentaciją - tai įmesti į ją bakterinių kultūrų, kurios aktyviai skaido baltymus. Tokie priedai gerokai pastiprina ir salyklo veikimą (daug efektyviau išskaidomos daržovės), ir kartu ryškiai pagreitina pačios brogos fermentaciją. Klasikinis toks bakterinės terpės šaltinis - tai kokie nors padvėsę ir smarkiai, bet dar ne visiškai supuvę gyvūnai, pvz., padvėsusi katė. Dvėseliena sudaryta beveik išimtinai iš baltymų, tad joje natūraliai užsiveisia būtent tos bakterijos, kurios skaido baltymus, trukdančius rūgti brogai.
Pagreitintas samagono varymas
Gerai įsiprofinę veikėjai sugeba samagoną pervaryti per vieną varymą, o ne per du. Pagreitinto varymo samagono aparatas turi dvi kondansavimo spirales. Pirmoji pastatyta vertikaliai, taip, kad dalis kondensato, kuris kondensuosis šioje spiralėje, bėgtų atgal į katilą. Ši spiralė suveikia kaip rektifikavimo aparato ekvivalentas, labai padidinantis alkoholio procentinę išeigą. Antroji spiralė yra toliau - jau su normaliu pilnaverčiu šaldymu vandenyje. Iš antrosios spiralės alkoholis pakliūna į mažos talpos indą su pertekilaus nutekėjimu į antrą, didelės talpos indą. Šiame inde yra nuolat kontroliuojamas alkoholio stiprumas. Šitaip pagreitintai varant samagoną, beveik neįmanoma iš jo pašalinti labiau smirdančių, kenksmingesnių, žemesnę virimo temperatūrą turinčių medžiagų (sieros ir azoto junginių, propilo, butilo alkoholių ir kito šūdo), todėl jau ir taip smirdantis iš atliekų gamintas samagonas smirda dar labiau.
Dabartinė teisinė situacija ir diskusijos dėl legalizavimo
Šiuo metu Lietuvoje naminės degtinės gamyba yra nelegali, išskyrus tam tikras išimtis, susijusias su kaimo turizmu. Tyrimai rodo, kad beveik pusė (42 proc.) gyventojų Lietuvoje yra kada nors įsigiję alkoholinių gėrimų iš nelegalių pardavėjų, ir tik penktadalis mano, kad nelegalaus alkoholio vartojimas ir jo sukeliamos pasekmės yra didelė problema.
Šešėlinis stiprusis alkoholis Lietuvoje sudaro 22 proc., nelegalios cigaretės - 20 proc., kuras - 15 proc. visos rinkos. Samagonščikų „aukso amžiumi“ buvo 2009-10 metai - iškart po krizės, kai alkoholiniai gėrimai, cigaretės ir degalai parduotuvėse ir degalinėse smarkiai pabrango staigiai padidinus akcizus, o žmonių pajamos krito. Daugiau „taškų“ žemėlapyje fiksuojama ir įvedus naujus draudimus bei apribojimus, pavyzdžiui, uždraudus prekybą naktį.
Policijos pareigūnams už sulaikytus samagonščikus mokamos premijos, tokiu būdu jie skatinami už puikius darbo rezultatus. Samanės gamybos vietos dažnai būna kaimų kluonuose, ūkiniuose pastatuose, miestų daugiabučiuose, miškuose ir sunkiai prieinamose pelkėse.
Legalizavimo perspektyvos
Dažnai keliamas klausimas dėl samanės legalizavimo. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pritaria siūlymui įteisinti naminės degtinės ir kitų silpnesnių, nei 65 laipsniai, tradicinių alkoholinių gėrimų gamybą ir vartojimą, tačiau prieš tai siūlo numatyti kontrolės bei kokybės užtikrinimo mechanizmus.
Grupė valdančiųjų ir opozicijos Seimo narių siūlo leisti 65 tūrio proc. alkoholio koncentracijos gėrimus ruošti, laikyti ir parduoti Lietuvos ūkininkų registre registruotiems ūkininkams, kurie teikia kaimo turizmo paslaugas bei kurie yra sertifikuoti kaip tradiciniai amatininkai. Gėrimai būtų gaminami, laikomi, vartojami ir parduodami tik gėrimus pagaminusiam ūkininkui priklausančioje kaimo turizmo sodyboje. Gaminti būtų leidžiama iki 1 tūkst. litrų kasmet.
ŽŪM siūlo numatyti prievolę ūkininkams sudaryti sutartis su laboratorijomis, kurios tikrintų gaminamų gėrimų saugą ir kokybę ir išduotų tą patvirtinančius dokumentus. Dar siūloma sukurti jų gamybos ir prekybos kontrolės mechanizmą bei „įvardyti už gamybos ir prekybos priežiūrą ir kontrolę atsakingas institucijas“. Taip pat ministerija ragina tikslinti galiojančią mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką ir numatyti, kad alkoholinių gėrimų gamybos licencija ūkininkams suteiktų teisę užsiimti ir mažmenine jų prekyba.
Pasak pataisų rengėjų, daugelyje Europos Sąjungos šalių leidžiama užsiimti tokių alkoholinių gėrimų gamyba, propaguojant vietinius, turinčius liaudiškas tradicijas, gėrimus. Tikimasi, kad legalizavus naminės degtinės gamybą bus užtikrinta gamybos apimčių ir kokybės kontrolė. Seimas pritarė Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, kuriomis būtų įteisinama galimybė be jokios licencijos ūkininkams gaminti naminę degtinę ir ją pardavinėti svečiams. Tiesa, vadinamą samagoną galės gaminti ir pardavinėti tik tie ūkininkai, kurie teikia kaimo turizmo paslaugas. Jeigu įstatymas bus galutinai priimtas, ūkininkams leidžiama per kalendorinius metus pagaminti ne daugiau kaip 100 litrų tradicinių alkoholinių gėrimų.
Numatoma, kad įranga, kuri būtų naudojama gaminant tokius alkoholinius gėrimus, turėtų būti ūkininko pažymėta aiškiai matomu identifikaciniu numeriu. Ūkininkų pagaminti tradiciniai alkoholiniai gėrimai turėtų būti nedelsiant išpilstyti į ne mažesnę kaip 0,2 litro, bet ne didesnę kaip vieno litro stiklinę tarą. Šie alkoholiniai gėrimai turėtų būti žymimi aiškiai matomomis etiketėmis, kuriose būtų nurodytas etiketės numeris, tradicinį alkoholinį gėrimą pagaminusio ūkininko vardas ir pavardė, šio produkto pagaminimo data ir laikas, sudėtis ir tūrinė etilo alkoholio koncentracija procentais. Tokie ūkininkai galėtų savo pagamintų tradicinių alkoholinių gėrimų pavadinimus pateikti ant jų valdomo transporto ir kaimo turizmo sodybų, nelaikant to reklama. Naminukės gamintojai bus įpareigoti prieš 48 val. iki gamybos pradžios apie tai informuoti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), nurodant tikslią varymo datą, planuojamą pabaigos laiką, ketinamą pagaminti produkto kiekį, o per 24 val. po proceso pabaigos - nurodyti tikslų pagamintą kiekį.
Kaimo turizmo sodybos „Zalensų sodyba“ savininkas Eimantas Zalensas teigia: „100 l naminukės per metus yra nulis. Įrangos ir patalpų jai gaminti atsipirkimo nebus niekados. Kitas dalykas - jeigu atvažiuoja svečias ir nori pažiūrėti, kaip vyksta procesas, tai ir to tikrai nebus, nebus įmanoma parodyti, nes prieš 48 val. iki virimo reikės pranešti VMVT. O tai būtų įdomiausia pamatyti. Kaip ir leido gaminti, tačiau mums nenaudinga - pati valdžia privers, kad būtų daromi nusižengimai.“
VšĮ Kultūros paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė užtikrina, kad naminės degtinės gamyba - neabejotinas paveldas. „Jau keletą metų dirbame, svarstome, kokie produktai turėtų būti saugotini valstybės. Atrinkome daug duonos gaminių, iš gėrimų - gyvą alų, midų... Mes sertifikuojame gamintojus, o naminė degtinė legalaus gamintojo neturi, tad į mūsų sąrašą nepateks. Nors galėtų.“
Užsienio šalių patirtis
Kaimyninėje šalyje Latvijoje daugiau nei 10 metų tokia veikla legalizuota: šalies ūkininkai gali legaliai pasigaminti stipriųjų gėrimų iš vaisių, uogų, taip pat medaus, ruginių miltų ir cukraus. Austrijoje leidžiama per metus išvirti iki 1 000 l naminės degtinės, galima ją ir pardavinėti.
Pavojai ir atsargumo priemonės
Samanė yra stiprus alkoholinis gėrimas, turintis 40-80 % alkoholio tūrio. Susigundžius paragauti daugiau samanės lašų, galima apsinuodyti. Gaminant naminę degtinę, svarbu laikytis atsargumo priemonių, kad būtų išvengta pavojingų cheminių junginių, tokių kaip metanolis, susidarymo.
Nūdienoje naminės degtinės vartojimas yra prilyginamas didelei žalai ir su sveikata susijusioms komplikacijoms, pabrėžiant gaminimo metu išgaunamą pavojingą cheminį darinį metanolį, dėl kurio mirtino apsinuodijimo galimybė tampa pasiekiama ranka. „Naminės gamintojams rūpi tik pinigai. Niekas nežino, ko ten pridedama, kad gamyba būtų pigesnė - ir padvėsusių gyvūnų, ir kitų priedų, tad poveikis organizmui gali būti bet koks. Galima ir apakti, ir stemplę ar skrandį nusideginti, ir numirti“, - sako Vilniaus universiteto Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras.
Vienas pavojų - distiliuojant naminę degtinę susidarantis metanolis, kuriuo apsinuodijęs rimtų sveikatos sutrikimų turėjo ar net mirė ne vienas pigių, tačiau nekokybiškų gėrimų vartotojas. Per didelis suvartoto metilo alkoholio kiekis gali jau po poros valandų sukelti įvairius sutrikimus: sąmonės, inkstų veiklos (sumažėja šlapimo išsiskyrimas), regos sutrikimus. Pasitaiko atvejų, kai išgėręs metilo alkoholio žmogus staiga apanka. Žinoma ir mirtinų apsinuodijimo metilo alkoholiu atvejų. Praėjusį rudenį Čekiją sukrėtė apsinuodijimų alkoholiu banga - išgėrę metanoliu užterštų alkoholinių gėrimų šalyje mirė 38 žmonės, dar 4 - kaimyninėje Lenkijoje.
„Metilo alkoholis (dar vadinamas techniniu spiritu) išvaizda ir kvapu labai panašus į įprastą etilo alkoholį (spiritą), todėl dažnai juo apsinuodija žmonės, geriantys „pilstuką“, nelegaliai platinamą degtinę ar vadinamąją „naminukę“. Etilo alkoholyje maksimali leidžiama metilo alkoholio koncentracija yra 30 g/hl, tačiau nelegaliai gaminat šio rodiklio niekas netikrina“, - sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjo pavaduotoja Inga Kaikarienė.
R. Badaro teigimu, apsinuodijimas metilo alkoholiu - labai pavojingas, nes metilo ir etilo alkoholio poveikis iš pradžių yra labai panašus. Pavartojus metilo alkoholio, būdingos komplikacijos, pavyzdžiui, regėjimo sutrikimas, gali pasireikšti tik kitą dieną, tačiau tada jau gali būti per vėlu gelbėti žmogų. „Neveltui žemaičiai turi patarlę: nelak pirmųjų lašų - akys išvarvės. Metanolis išsiskiria greičiau nei etanolis, tad ir naminėje degtinėje visada atsiranda metanolio“, - tvirtino R. Badaras.
Kova su nelegaliu verslu
Interneto šešėlio žemėlapis „Lietuva be šešėlio“ veikia jau ketvirtus metus ir į kovą su nelegalia prekyba aktyviai įtraukia šalies gyventojus, kurie anonimiškai pranešinėja apie šešėlines prekybos vietas ir pildo nelegalių „taškų“ žemėlapį. Vien per pastaruosius trejus metus gyventojai daugiau nei 7000 kartų pranešė apie nelegaliai veikiančius prekybos ir gamybos „taškus“.
| Šešėlinė rinka Lietuvoje | Procentinė dalis |
|---|---|
| Stiprusis alkoholis | 22% |
| Cigaretės | 20% |
| Kuras | 15% |
2012 metais policijos pareigūnai užfiksavo 546 naminės degtinės gaminimo atvejus. „Degtinė dažnai gaminama antisanitarinėmis sąlygomis, gamybai naudojamas nešvarus, iš artimiausio vandens telkinio imamas, vanduo“, - sakė Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis.
Nuo nelegalaus naminės degtinės gaminimo prasigyvenęs bei rimtu ūkininku, gaunančiu ES fondų paramą, tapęs Rimantas sako, kad jam kalbos apie minėtos produkcijos legalizavimą nerūpi. „Man labiau patinka ūkininkauti, o norintys tapti legaliais degtinės gamintojais turi turėti virėjo polinkių. Juk tai reikėtų daryti steriliai, paisyti įvairių higieninių reikalavimų, vaikščioti po daugybę instancijų, rinkti popieriukus ir mokėti mokesčius. Ūkininkas pasakojo naminukę gamindavęs miesto pakraštyje esančios sodybos rūsyje, po namu. „Prasigyvenau. Atliekomis šerdavau kiaules, tad uždirbdavau ne tik iš naminės, bet ir parduodamas kiaulieną. Visą produkciją išveždavau perpardavinėtojams. Buvau keletą kartų įkliuvęs policininkams, tad vėliau įsigudrinau: kai tik virdavau, pasikviesdavau kaimyną. Buvom susitarę, kad jei kas užkluptų, kaltę prisiims jis.