Darbas visais laikais buvo esminė žmogaus gyvenimo dalis. Senovėje žmogaus vertę apibrėždavo jo darbštumas, o darbas ne tik aprūpindavo maistu, bet ir suartindavo žmones. Lietuvių kultūroje darbštumas visada buvo aukštinamas, o tinginystė smerkiama. Šiame straipsnyje nagrinėjama patarlės „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ reikšmė, atspindinti tradicinį lietuvių požiūrį į darbą, pareigą ir tinginystę.
Ši patarlė, kartu su „Verkia duonelė tinginio valgoma“, dažnai skambėdavo iš mūsų senelių lūpų. Šios patarlės primena apie sunkų darbą, kuris reikalingas norint užsitikrinti kasdienę duoną. Mūsų protėviai puikiai suvokė duonos vertę ir šventumą. Straipsnyje remiamasi tautosaka, literatūra, istorinėmis asmenybėmis ir šiuolaikiniu kontekstu.
Duonos Reikšmė ir Jos Kelią
Duona nuo seno užėmė ypatingą vietą lietuvių gyvenime. Ji simbolizavo ne tik gerovę ir laimę, bet ir namų darną bei šeimos vienybę. Tai atsispindi daugybėje patarlių ir priežodžių, tokių kaip:
- „Verkia duonelė tinginio valgoma“
- „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“
- „Juoda duona - ne badas“
- „Duona už auksą brangesnė“
- „Geras darbininkas visur duoną suras“
Šios patarlės ne tik atspindi duonos svarbą, bet ir moko pagarbos darbui bei atsakomybės. Šiais laikais, deja, vaikų supratimas apie duonos kelią dažnai apsiriboja paprastu apsilankymu artimiausioje parduotuvėje. Tačiau duona yra daugiau nei tik maisto produktas - tai mūsų istorijos, kultūros ir tradicijų dalis.
Darbo Svarba Marcelijaus Martinaičio Prisiminimuose
Lietuvių poetas Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936-2013) savo prisiminimuose apie darbą gražiai ir pagarbiai aprašo darbo svarbą. Jam nuovargis, patirtas dirbant, primena geriausius jaunystės metus. Laimingi pavargę, kalbėjo gerai žinomas Lietuvos poetas. Akivaizdu, kad šiam žmogui skausmingas nepaliaujamo gyvenimo darbo paliktas nuovargis, primena geriausius jaunystės metus.
Šie Marcelijaus Martinaičio prisiminimai apie darbą, itin puikiai atspindi XX amžiuje gyvenusių žmonių gyvenimą ir požiūrį į darbus. To meto kaimo darbai, sudarė didžiąją žmogaus gyvenimo dalį. Ypatingai įdomu ir tai, kad M. Martinaičio prisiminimuose, kartu su darbu ir jo svarba paminėtos ir darbo pabaigtuvės ir dainos. M. Martinaitis teigė: „Dirbantis ir sugebantis dirbti žmogus yra ramus.“
Darbo Dainos Lietuvių Tautosakoje
Būtent darbo dainų (darbo pradžioje, eigoje ir pabaigoje) lietuvių tautosakoje aprašoma daugybė. Šios dainos buvo skirstomos itin nuosekliai ir pasirenkamos pagal darbo pobūdį:
| Darbo Daina | Aprašymas / Darbo pobūdis |
|---|---|
| Arimo | Arimo darbai laukuose |
| Šienapjūtės | Šieno pjovimas ir džiovinimas |
| Rugiapjūtės | Rugių pjovimas ir derliaus nuėmimas |
| Avižapjūtės | Avižų pjovimas |
| Grikių rovimo | Grikių derliaus nuėmimas |
| Linų ir kanapių darbų | Linų ir kanapių auginimas ir apdorojimas |
| Ganymo | Gyvulių ganymas |
| Malimo | Grūdų malimas |
| Verpimo | Siūlų verpimas |
| Audimo | Audeklų audimas |
| Skalbimo | Rūbų skalbimas |
| Medžioklės | Medžioklės procesas |
| Žvejų dainos | Žvejybos darbai |
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo dainuojamos tam tikru dienos ar darbo metu: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Yra dainų grupių, kurių specifiką nusako dainų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Šios dainų rūšys tik dar labiau sustiprina įspūdį, kad senovės lietuviams darbas ir viskas kas su juo susiję, buvo savotiškai šventa.
Ne veltui, tautosakoje minima, kad darbu vadovaudamiesi, lietuviai vyrai net ir žmonas rinkdavosi. O būtent tokie moterų darbo bruožai galimai atsispindi ir čia mano cituojamoje darbo dainoje. Tampa aišku, jog darbas ne tik vertybė pati iš savęs, tačiau senovės lietuvius darbas, kartu liejant prakaitą, labiau suartindavo, leisdavo pasijusti labiau savais, broliais besidalijančiais vienodo sunkumo triūsu.
Pamilau Lauko Gėlę – Lietuvių Liaudies Daina (Lithuanian folk song)
Patarlės Apie Darbo Reikšmę ir Moterų Triūsą
Įvairių minčių apie darbo reikšmę ir net tinginystę gausu ir Lietuvių tautosakoje minimose lietuvių liaudies išminties patarlėse. Viena iš tokių, kuri man pasirodė labai prasminga, yra: „Bepigu dirbt, kai yra ką valgyt“. Ši patarlė tarsi puikus atspindys ne tik tautosakoje, bet ir literatūroje gausiai aprašomo šeimos moterų triūso. Juk būtent moterys, namų šeimininkės, gebėdavo išmaitinti gausias šeimas, nors ir neturėjo didelių išteklių. Vakaro metu, senolės, dažnai imdavosi virbalų ir megzdavo kojines šeimos vyrams, kad tie, dirbdami šaltą žiemą, kojų nešaltų. O anūkus palepindavo kandžių, bet šiltų vilnos siūlų šalikais ir kepurėmis.
Tačiau pasakotojas, pagrindinės veikėjos mintimis, tarsi paneigia „tinginės“ etiketę, nes ši veikėja, atrodo, daugiausiai ką veikia savo gyvenime, tai - dirba šeimos, namų, vyro ir didžiulio ūkio labui, o poilsiui ar tai primestai „tinginystei“ laiko visai neturi. Šios moters kasdienybę puikiai iliustruoja pasakojimas:
„Kas rytą reik ankščiausiai atsikelti, lyg aušros išvirti valgyt; palikus vaikus miegant, eiti kartu su vyru dvaro galvijų šerti. Kol visą abarę dviejuose apsišeria, gerai saulė išsikelia. Vos parbėgusi spėja užvalgyti, laikas jau ir girdytis ; potam pietų šerti, pašaro iš kluono parsivežti, vėl girdytis ir vėl šertis… Kol apsišeria paskutinį kartą, juoda tamsa ateina.“
Šie žodžiai skamba jos mintyse, kaip klausimas sau. O ir savigaila pagrindinė veikėja neužsiima, tik labai įskaudinta kitų jai metamo epiteto tinginė, savotiškai save teisina ir gina, bent jau tyliai mintyse:
„Išgirdusi kartais iš nejučių, o kartais ir tyšia ištartą ,,tinginė“, Burokienė, skaudžiai atsiduksėjusi, arba nurijusi pašokusias ašaras, krenta kniupščia į lovą, ir kaip vilnis plaukia jai per galvą klausimas: „Gal aš ir tingiu?… O kaip bereik didžiau dirbt?“…"
Simono Daukanto Požiūris Į Darbą
Lietuvos istorikas, rašytojas Simonas Daukantas (1793-1864), savo istoriografiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845), kalbėdamas apie senovės žmonių darbus, neišskiria kaip sunkiau dirbančių nei vienos lyties žmonių. Tai leidžia suprasti ir jo veikalo skyriaus pavadinimas: „Darbas ir užsigrūdinimas“. Vadinasi, kad S. Daukantas mano, jog darbas grūdina žmogų, nepriklausomai nuo jo lyties. S. Daukantas savo istoriografiniame veikale puikiai ir išsamiai paaiškina, ką konkrečiai veikdavo vyrai, o ką moterys. Skaitydama, įžvelgiau ribas tarp kiekvieno šeimos žmogaus pareigų.
Vyrai užsiimdavo statyba, malkų ruošimu žiemai, šienavimu aplink namus. Į tolimesnes vietoves vykdavo medžioti - gyvūnų mėsa buvo viena pagrindinių žmonių mitybos dalių. Panašu, kad ir medžioklės mąstai iškart didesni būdavę, nes anot S. Daukanto, vyrai medžiodavo meškas, briedžius, lūšis, taurius ir kitas smulkmes. Akivaizdu tampa, kad ir pasiruošimas medžioklei buvo ne ką mažesnis darbas, nes vyrai patys ir įrankius medžioklei gamindavosi. Vardija S. Daukantas medžioklės būdus ne ką mažiau išsamiai, nei gyvius, kuriuos buvo įprasta medžioti: jau brūkliais mušdamys, jau spąslais, jau tinklais ar slastais gaudydamys. Taip pat, vyrai vertėsi prekyba, kai veždavosi prekes tolėliau, galbūt į didesnį miestelį.
Tuo tarpu, akivaizdu, kad moterys, kaip buvo matyti Žemaitės apsakyme, triūsė nemažiau nei vyrai: moteriškosios po namus triūsėjo. Žiemą linus šukavo, vilnas kedeno ir verpė; vienos audė audeklus, kitos arė, sėjo, šieną piovė ir grėbė, javus nuo dirvų valijo, daržus ravėjo, gyvolius liuobė bei kutino ir namus gerbė.
Kad tinginystė tuo metu buvo didžiausia gėda, galima pagrįsti ir tuo, jog S. Daukantas savo veikale nepamiršo paminėti ir visai jaunų vaikelių darbingumo: „Ne vien didieji ir pusvaikiai buvo taip skubriais ir veikliais, bet dar mažieji vaikai, apsuk namus po marškinių tviskinėjantys, žiemos laiku su bočiu ar bobute vilnas kedeno, gijas vijo, plunksnas plėšė ar vyženas vyžo didiesiems.“
Nebekeista tampa, kodėl Žemaitės kuriama veikėja Burokienė, buvo įskaudinta dėl „tinginės“ epiteto, kai net S. Daukanto minimiems visai mažiems šešerių, septynerių metų vaikams didžiausia gėda būdavo dar nemokėti tinklų megzti, virvių sukti, pynių pinti ir panašių darbų atlikti. Ir dar aiškiau ima darytis, kodėl M. Martinaičio minimi asmenys, kartu su juo jaunystėje dirbę, prisimenami su tokia pagarba.
Darbo Etosas Lietuvių Literatūroje
Darbo svarba senajam lietuviui ryškiai atsispindi ir kitų žinomų to meto autorių kūriniuose, kuriuose atradau ne mažiau pagarbos darbui ir pareigai. Pavyzdžiui, Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933) „Pragiedruliuose“ (1906) į darbą itin pagarbiai ir su meile žvelgia kūrinio veikėjas, jaunosios kartos atstovas Napalys Šešiavilkis. Vinco Krėvės (1882-1954) „Skerdžiuje“ nenuilstamai dirba senasis kūrinio veikėjas Lapinas.
Požiūrio Į Darbą Skirtumai Anksčiau Ir Dabar
Vaizdingiausiai požiūris į darbą atsiskleidžia lietuvių patarlėse ir priežodžiuose. Seniau tėvai šiais pasakymais stengdavosi vaikams šmaikščiai priminti, kad dirbti reikia, nes tik darbštus duonos vertas. Pavyzdžiui, lyginamos tokios dvi patarlės: „Prakaito nepridėjęs, duonos nevalgysi“ ir „Iš darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas“. Pirmoje akivaizdžiai aukštinama darbo svarba. Iš šios patarlės suprantama, kad tik dirbantis duonai užsidirba ir gali ją oriai valgyti. Ši patarlė labiau būdinga mūsų protėvių požiūriui į darbą.
Labai didelis skirtumas yra patarlėje, kuri seniau skatino dirbti, o dabar reikšmė tapo priešinga: „Kas nedirba, tas nevalgo“. O dabar - „Kas nedirba - tas valgo“. Iš šios patarlės suprantama, kad tie, kurie dirba, tarsi gaišta savo laiką, o tie, kurie nedirba, - valgo dvigubai.
Prano Sasnausko „Lietuvių patarlėse ir priežodžiuose“ (2006) galima rasti patarlių, kurios nebūtinai tiesiogiai lygina darbą ir tinginystę, tačiau galima suprasti, kad jose šnekama apie darbo būtinybę. Pavyzdžiui: „Ėsti - vyras, dirbti - vaikas“. Akivaizdu, kad ši patarlė skirta pašiepti tinginį vyrą. O suprasti ją galima būtų taip, kad valgydamas vyras stengiasi iš peties - didelį kiekį maisto sudoroja ir renkasi sunkų maistą, kad sotus būtų.
Taip pat ryškus požiūrio skirtumas pastebimas ir kitose patarlėse. Seniau buvo sakoma: „Neatidėk rytdienai, ką gali padaryti šiandien“. O dabar: „Ką gali padaryti rytoj, nedaryk šiandien“. Ir, žinoma, seniau: „Kas nedirba mielas vaike - tam ir duonos duot nereikia“.
Kitos Lietuvių Tautosakos Patarlės Apie Darbą ir Gyvenimą
Lietuvių tautosakoje gausu ir daugiau išminties, atspindinčios darbo, atsakomybės ir duonos vertę. Štai keletas pavyzdžių:
- „Juoda duona - ne badas.“
- „Juodos gaspadinės rankos - balta duona, baltos rankos - juoda duona.“
- „Ką gali padaryti šiandien, neatidėk rytojui.“
- „Kad ir juodą duoną valgyt, bet savo tėvynėj.“
- „Kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo.“
- „Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą.“
- „Naktis - miegui, diena - darbui.“