Gyvūnų mityba yra sudėtingas procesas, apimantis maisto paėmimą, virškinimą ir pasisavinimą. Mitybos tipas priklauso nuo gyvūno fiziologijos, aplinkos ir prieinamų maisto šaltinių. Šiame straipsnyje aptarsime gyvūnų mitybos įvairovę, ypatingą dėmesį skiriant žolę ir mėsą valgantiems gyvūnams, taip pat nagrinėsime mitybos svarbą gyvūnų sveikatai ir gerovei bei jos poveikį žmogaus gyvenimui ir aplinkai.
Mitybos tipai gyvūnų pasaulyje
Gyvūnai pagal mitybos specializaciją skirstomi į eurifagus, mintančius įvairiu augaliniu ir gyvūniniu maistu, bei stenofagus, mintančius keliomis (oligofagai) arba viena (monofagai) maisto rūšimi. Pagal mitybos būdą gyvūnai gali būti žoliaėdžiai, mėsėdžiai ir visaėdžiai.
- Žoliaėdžiai (herbivores): Gyvūnai, kurie minta augalais. Jų virškinimo sistema yra prisitaikiusi apdoroti augalinę medžiagą, dažnai turinčią daug celiuliozės.
- Mėsėdžiai (carnivores): Gyvūnai, kurie minta kitais gyvūnais. Jų virškinimo sistema yra trumpesnė ir paprastesnė, nes mėsa yra lengviau virškinama nei augalai.
- Visaėdžiai (omnivores): Gyvūnai, kurie minta tiek augalais, tiek mėsa. Jų virškinimo sistema yra tarpinė tarp žoliaėdžių ir mėsėdžių.
Mėsėdžiai gyvūnai yra tie, kurie maistines medžiagas gauna vartodami gyvūnų audinius, medžiodami arba naudodamiesi negyvų gyvūnų liekanomis. Jų mityba gali būti sudaryta iš mėsos, kaulų, organų ir net kraujo ar kiaušinių. Šioje kategorijoje išskiriami:
- Plėšrūnai: yra gyvūnai, kurie aktyviai medžioja savo grobį. Jie dažnai turi tokias adaptacijas kaip nagai, aštrūs dantys ir labai išvystyti pojūčiai, skirti aptikti ir nužudyti savo grobį.
- Šiukšlintojai: minta negyvų gyvūnų palaikais.
- Griežti arba tikri mėsėdžiai: Jų mityba yra išimtinai gyvūninės kilmės. Jie skirstomi į:
- Hipermėsėdžiai: Daugiau nei 70 % jų raciono sudaro mėsa.
- Mezokarnivorai: Jie suvartoja nuo 50 % iki 70 % mėsos.
- Hipokarnivorai: Jie gauna mažiau nei 30 % savo raciono iš mėsos. Nors jie valgo ir kitą maistingą maistą, pavyzdžiui, vaisius ir daržoves, jie paprastai laikomi visaėdžiais.
Kad prisitaikytų prie gyvūnų audinių pagrindu sukurtos dietos, šie padarai pasižymi daugybe fizinių ir fiziologinių savybių, leidžiančių jiems medžioti, apdoroti ir virškinti mėsą. Jie turi specializuotus protezus su aštriomis iltimis ir krūminiais dantimis su pjovimo ašmenimis mėsai plėšyti. Jų virškinimo sistema yra trumpa ir efektyvi, paprastesnė, palyginti su žolėdžiais, ir pritaikyta vandens aplinkai, pavyzdžiui, vandenynams, upėms ar ežerams. Plėšrūnai atlieka esminį vaidmenį ekosistemų pusiausvyroje, veikdami kaip natūralūs reguliatoriai, palaikantys harmoniją tarp rūšių.
Šunų ir kačių mitybos ypatumai
Šunys yra artimi vilkų giminaičiai, tačiau jų mitybos poreikiai skiriasi. Šunys yra prisitaikantys (oportunistiniai) mėsėdžiai, todėl jie ėda viską, kas gali patenkinti jų mitybos poreikius. Augalus jie gali vartoti kaip alternatyvų maisto medžiagų šaltinį. Viena iš teorijų teigia, kad kai kurie šunys žole mėgaujasi, nes jų racione trūksta ląstelienos. Žolė gali būti natūralus vaistas, padedantis nuo vidurių pūtimo, padidėjusio skrandžio rūgštingumo, pykinimo ar virškinimo trakto veiklos sutrikimo. Šunys labiausiai mėgsta varpines žoles, tokias kaip paprastoji šunažolė, kuri turi nemažai naudingų medžiagų, vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Šunys ir katės, nors abu priklauso mėsėdžių būriui, turi skirtingus mitybos poreikius. Katės yra "mėsėdžiai be pasirinkimo", o tai reiškia, kad jų organizmas negali efektyviai pasisavinti maistinių medžiagų iš augalinio maisto. Joms būtina mėsa, kad gautų vitaminą A, tauriną ir arachidono rūgštį. Šunys, priešingai, gali gauti reikalingas medžiagas tiek iš mėsos, tiek iš augalų.
Netinkama mityba šunims: problemos ir sprendimai
Netinkama mityba gali sukelti įvairių problemų šunims. Maisto ieškojimas atliekose gali būti mirtinas, nes atliekos gali būti nuodingos. Šunys gali praryti tokius daiktus kaip žvejybiniai kabliukai ar plastikiniai maišeliai. Koprofagija (išmatų ėdimas) yra labai dažna šunims ir gali būti laikoma normalia. Pikacizmas - nenormalus potraukis ir prarijimas nevalgomų daiktų. Žolės ėdimas yra normalus elgesys, tačiau to priežastis nėra aiški.
Svarbu pritaikyti racioną skirtingiems šunų amžiaus periodams, o taip pat įvairių ligų prevencijai ir gydymui. Yra specializuotas ėdalas augantiems šuniukams, didelių ir gigantiškų veislių šuniukams, suaugusiems, aktyviems, seniems šunims ir pan. Taip pat yra ėdalas jautrios odos ar skrandžio šunims, nutukusiems šunims, ėdalas specialiai dantų priežiūrai. Egzistuoja ir racionai seniems šunims su kognityvinės disfunkcijos sindromu, lėtinėmis inkstų ir kepenų ligomis, širdies problemomis, vėžiu, alergija ir gastrointestinalinėmis problemomis. Prastos kokybės ėdalas gali sukelti specifinių mineralų ir vitaminų trūkumą ar net apsinuodijimą. Vegetariškas racionas gali būti subalansuotas pasinaudojant kiaušiniais ar pieno produktais, tačiau veganiškas racionas gali neturėti pakankamai arginino, lizino, metionino, taurino, triptofano, geležies, kalcio, cinko, vitamino A ir kai kurių B vitaminų.
Fizinė apžiūra padeda nustatyti, ar šuo pakankamai maitinasi, tačiau verta žinoti ir šuns istoriją, kad parekomenduotumėte tinkamą racioną. Normalaus svorio šuo turėtų turėti 3 balus pagal 1-5 balų skalę. Šonkauliai turėtų būti lengvai užčiuopiami per ploną riebalų sluoksnį, dubens išsikišimai taip pat turėtų būti lengvai užčiuopiami. Nepakankama arba nevisavertė mityba mažina gyvūnų atsparumą infekcinėms ligoms, nepalankių aplinkos veiksnių poveikiui, dėl to sutrinka jų fiziologiniai procesai, ypač tie, kurie susiję su veisimusi. Tinkama mityba yra būtina gyvūnų sveikatai ir gerovei.
Žmogaus mitybos dilema: mėsavalgystė ar vegetarizmas?
Fiziologiniai skirtumai ir mėsos virškinimo ypatumai
Žmogaus skrandžio mikroflorą užmuša du pagrindiniai dalykai: tai gyvulių kūnai - mėsa, nesvarbu ar jie apdoroti, ar neapdoroti, ir visas apdorotas augalinis maistas. Mėsa negali būti suvirškinta žmogaus organizmo taip, kaip tai vyksta pas žvėris. Žmogaus skrandis gali tik prisitaikyti prie gyvulinio baltymo. Visi žino faktą apie plėšrūnų skrandžio anatomiją ir jo rūgštinę terpę, kuri gali suvirškinti didelius, nekramtytus gabalus gyvūno kūno - mėsos, nes plėšrūnai neturi su kuo kramtyti mėsos. Pas žvėris yra tik iltys, kad galėtų plėšyti mėsą. O pas gyvūnus vegetarus viskas atvirkščiai: ilgas skrandis, šarminė terpė, nėra ilčių, bet yra kramtomieji dantys.
Jeigu mes pažiūrėtume į karvės, ožkos ir kitų vegetarų gyvūnų žandikaulius ir palygintume juos su žmogiškaisiais, pamatytume neįtikėtiną panašumą. Žolėdžius gyvūnus dar vadina atrajojančiais. Enzimai, koenzimai dar burnoje turi susimaišyti tarp savęs ir su seilėmis, kad pasisavintų, tam reikalingas ilgas kramtymas. Nei vienas egzistuojantis žolėdis gyvūnas neėda kito gyvūno kūno - mėsos. Mąstančiam žmogui, visi šie aukščiau išvardinti dalykai yra daugiau nei pakankamas įrodymas, kad žmogus yra vegetaras. Praktiškai, žmogus yra neįgalus valgyti žalią mėsą. Palikite žmogų gamtoje, be peilio ir ugnies, ir abejotina, kad jis galės rankomis ir dantimis plėšyti gyvą gyvūną ir valgyti. Žmonių prigimtyje egzistuoja didelis pasišlykštėjimas kraujo vaizdui ir kvapui, mėsai ir pačiam žudymo procesui. Kai kurie žmonės net netenka sąmonės, nualpsta pamatę kraują.
Mėsos valgytojų organizme vyksta siaubingas skrandžio rūgštingumo padidėjimas. Kraujas tampa rūgštus, jis išplauna kalcį iš kaulų, griauna paties organizmo audinius, visą organizmą po truputį sekina ir ardo. Mėsa dešimtis valandų išbūna žmogaus kūne ir pradeda pūti, o tai yra mirtis žmogaus natūraliai florai, kuri yra žmogaus organizmo apsauga ir maitintoja. Nuodai - toksinai išsiskiria „virškinant“ mėsą ir nuodija visą organizmą. Kraujas tampa tirštas, smirdantis ir jis užkemša kraujagysles, o tada ir vargšė širdis turi pumpuoti šitą bjaurų, smirdantį skystį - kraują per užkimštas kraujagysles. Visa tai vyksta jau mirusios žmogaus mikrofloros fone.
Mėsos valgytojai labai lengvai tampa alkoholikais, rūkoriais ir kitais narkomanais. O jeigu tik truputi sušalo, skersvėjis prapūtė - jie jau serga. O tai rodo, kad jų organizme neveikia jų apsauga ir natūralaus maitinimo sistema. Mėsa yra galingas narkotikas, todėl jis labai veikia smegenis tuo būdu, kad prašo dar ir dar. Mėsa kaip narkotikas, žmogų verčia galvoti apie mėsą, labai jos norėti ir įjungia visą žmogiškąją fantaziją prisiminimuose, kaip jie valgė mėsą ir kaip skanu buvo. Tereikia žmogui užuosti kepamos ar verdamos mėsos kvapą, jis tampa vergu, jam išsiskiria seilės, jis negali jos atsisakyti, kaip ir bet koks kitoks narkomanas. Žmogus, prabudęs savo sąmonėje, suvokia visą šį absurdą ir bando atsikratyti šios siaubingos priklausomybės nuo mėsos. Jis patiria narkotinius laužymus, tokius pat, kurie vyksta kai žmonės gydosi nuo alkoholizmo, rūkymo ar narkomanijos. Žmogui pasidaro labai silpna, jį mėto į šalis, jis neturi jėgų. Šis procesas yra dar baisesnis, nes žmogus negali privalgyti ir pasisotinti. Jis pastoviai jaučia alkį ir kenčia, nes pavalgius į jo smegenis ateina signalas ne apie tai, kad jis gavo energiją, o apie tai, kiek jis gavo nuodų, be kurių sužalotas žmogaus organizmas jau negali gyventi. Mėsos nuodai jau dalyvauja pagrindiniuose medžiagų apykaitos procesuose ir tampa pačia nekokybiškiausia, pačia grubiausia ir kenksmingiausia statybine medžiaga. Dėl šito poveikio mesti valgyti mėsą yra labai sudėtinga.
Mėsos nauda ir rizika žmogaus sveikatai
Mėsa - vienas vertingiausių maisto produktų. Joje yra visų svarbiausių maisto medžiagų, kurių reikia žmogaus organizmui. Svarbiausias mėsos komponentas yra raumeninis audinys. Vertingiausia raumenų sudėtinė dalis yra baltymai, kurie sudaro apie 80 proc. raumeninio audinio medžiagų. Baltymai yra amino rūgščių, kurios vartojamos kaip ląstelių statybinė medžiaga, šaltinis. Mitybos požiūriu gyvūniniai baltymai yra vertingesni negu augaliniai. Mokslininkų duomenimis, 100 g mėsos yra 30-40 proc. baltymų. Raumenyse yra 1-1,5 proc. mineralinių medžiagų, kurios yra daugelio organizmo struktūrinių komponentų pagrindas. Daugiausia yra kalio (K), fosforo (P), natrio (Na), geležies (Fe), chloro (Cl), magnio (Mg). Be to, raumenyse yra mikroelementų: vario (Cu), mangano (Mn), kobalto (Co), cinko (Zn), nikelio (Ni). Mėsoje yra ir vitaminų, ypač B grupės. Vitamino C mėsoje beveik nėra, o A, D ir E randama mažais kiekiais. Termiškai apdorojant mėsą prarandama dalis B grupės vitaminų: verdant 15-40 proc.
Vertingesnė mėsa, turinti kuo daugiau raumeninio audinio, - jaunų gyvūnų, sumedžiotų jiems neįtariant, nestresinės būsenos, o ne juos užginant medžiokliniais šunimis ar išvarant iš įprastų buveinių. Mėsos aromatas priklauso nuo joje esančių lakiųjų medžiagų. Suaugusių gyvūnų mėsa yra kvapnesnė negu jaunų. Virta mėsa yra aromatingesnė. Dideli mėsos gabalai išskiria daugiau aromato nei maži. Verdant, kai pakinta raumenų baltymai ir ekstrahuojamos medžiagos, atsiranda natūralus mėsos skonis. Gera mėsa yra laukinių gyvūnų mėsa, taip pat daugiausiai žole mintančių gyvūnų mėsa, pavyzdžiui, ganyklose besiganančių karvių, avių ir ožkų. Kalbant apie mėsą, labai svarbu, kuo gyvūnas maitinosi ir ar pakankamai judėjo. Taip pat turime būti atsargūs su dešromis. Salamio ir kitų dešrų reikia atsisakyti, nes jose per daug riebalų.
Mėsos vartojimas yra susijęs su įvairiomis ligomis. Valgančioms kiaušinius reguliariai, rizika susirgti vėžiu padidėja 2.8 karto. JAV kiekvieną 45 sek. žmogų ištinka širdies smūgis. Valgantiems mėsą, kiaušinius bei pieno produktus, rizika susirgti širdies smūgiu didesnė 4 proc., o valgantiems mėsą - 15 proc. Su duomenimis pateiktais US Surgeon General, 70 proc. ligų priežastis yra mityba. Mėsa yra trečioje vietoje pagal užterštumą insekticidais.
Mitybos mokslas nuolat tobulėja, todėl kartais atsiranda painiavos ir prieštaringų nuomonių. Pavyzdžiui, kiaušiniai anksčiau buvo laikomi nesveiku produktu, tačiau dabar pripažįstama, kad jie nėra tokie žalingi. Svarbu remtis patikimais šaltiniais ir atsižvelgti į individualius poreikius. Nuo pat mitybos mokslo pradžios aišku, kad kiekvienam gerai, kai didžiąją lėkštės dalį sudaro daržovės. Ankstyvą mirtį lemia prasta mityba, nesportavimas, antsvoris ir rūkymas. Naujas tyrimas atskleidė, kad antsvorio turinčių žmonių, kurie iš pažiūros atrodo sveiki, kraujyje užfiksuoti didesni uždegimų žymenys. Tai reiškia didesnę riziką susirgti lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, diabetu. Tyrimas rodo, kad pertekliniai kūno riebalai visada yra žalingi sveikatai. Cukrus nėra nuodas, tačiau nuo tam tikro kiekio cukrus turi nuodingą poveikį. Dauguma mūsų vartojame per daug cukraus. Cukrus yra kalorijų be maistinių medžiagų šaltinis, skatinantis nutukimą ir atsparumą insulinui.
Pagrindinės sveikos mitybos taisyklės
- Valgykite daržoves, vaisius, pilno grūdo produktus.
- Nevartokite pusgaminių.
- Nepiktnaudžiaukite cukrumi, mėsa ir pieno produktais.
Žvėrienos vartojimo ypatumai ir saugumas
Žvėriena ekologiškai švariausia iš visų mėsos produktų. Taip buvo ir bus. Dėl klimato kaitos mūsų gamtoje randasi ir naujų ligų, neretai paveikiančių medžiojamųjų gyvūnų populiacijas. Afrikinis kiaulių maras, lėtinė elnių išsekimo liga, taip pat encefalitas ir Laimo liga, babeziozė ir kitos - visa tai palieka savo įspaudą ir gyvūnų populiacijose, paveikia žmogaus, medžiotojo sveikatą ir kasdienybę.
Dalis medžiotojų sumedžioto gyvūno mėsą suvartoja patys: gamina ir valgo namie, vaišina šeimos narius ir į svečius užsukusius kaimynus. Kita medžiotojų grupė nori įsitraukti į maisto rinką: aukoti, perduoti perdirbti, parduoti ar kam nors atiduoti. Norint tiekti žvėrieną maisto rinkai, reikia suprasti, kad pati medžioklė tam tikra prasme yra pirmasis gamybos žingsnis. Reikia įvertinti laimikį kuo greičiau, iškart sumedžiojus gyvūną. Asmuo turi išmanyti 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 853/2004 nustatytus specialius higienos reikalavimus gyvulinės kilmės maisto produktams.
Sumedžiotas žvėris yra apžiūrimas nušovimo vietoje. Elniniams žvėrims nuleidus kraują ir pašalinus žarnyną šūvio vietoje arba pirminio gyvūnų apdorojimo aikštelėje ar patalpoje užpildomas sumedžioto laukinio gyvūno pirminio tikrinimo patvirtinimas. Šią pažymą išduoda veterinarijos gydytojai arba asmenys, išklausę kvalifikacijos kėlimo kursą ir išlaikę egzaminą. Paskui toks žvėris su sumedžiotų laukinių gyvūnų pirminio tikrinimo lapu važiuoja į patvirtintą skerdyklą arba šviežios mėsos išpjaustymo ar mėsos gaminių įmonę, kur paskirtas valstybinis veterinarijos gydytojas, atlieka tikrinimą po skerdimo ir priima galutinį vertinimą dėl nušauto žvėries tinkamumo žmonių maistui. Tikrinimą po sumedžiotų laukinių gyvūnų skerdimo, kaip ir ūkinių gyvūnų, atlieka tik nuolatinę priežiūrą atliekantys oficialūs valstybiniai veterinarijos gydytojai.
Gyvūno vertinimą sudaro keletas žingsnių. Pirmasis - gyvo gyvūno stebėjimas. Už šį žingsnį atsakingas medžiotojas, kuris dar tik ruošiasi atlikti šūvį. Jis stebi gyvūno eigastį, klausosi jo skleidžiamų garsų, vertina, kaip atrodo jo kailis, akys, kaip jis reaguoja į išorinius dirgiklius. Kvalifikuotas asmuo apžiūri jau sumedžiotą gyvūną. Po to seka vidaus organų ir pilvo ertmės, raumenų ir kitų audinių apžiūra. Esama tokių ligų, kurios neturi įtakos laimikio mėsos vertei, pavyzdžiui, traumos ir kai kurios parazitinės infekcijos. Kvalifikuotas asmuo žino normas ir, jei kas pasirodo įtartina ar nesuprantama, rekomenduos laimikį įvertinti veterinarams. Kvalifikuotas asmuo kiekvienam sumedžiotam gyvūnui išrašo deklaraciją, kur savo parašu patvirtina sumedžiojimo laiką ir vietą, pažymi aptiktus požymius.
Dažniausios ligos ir apsauga nuo jų
Šernams privalomi du tyrimai. Iš infekcinių ligų ieškoma AKM (Afrikinio kiaulių maro). Ši liga žmonėms pavojaus nekelia, tačiau ją galima sparčiai išplatinti, sukeliant grėsmę ekonomikai. O iš parazitų šernieną būtina patikrinti dėl trichineliozės. Tai privaloma atlikti visiems šernams, apdorojamiems žvėrienos perdirbimo įmonėse. Trichineliozė nepagydoma! Tai parazitinė infekcija, kuria galima užsikrėsti vartojant nepakankamai termiškai apdorotą ar žalią kiaulieną ar žvėrieną, infekuotą Trichinella genties parazitinių kirmėlių lervomis. Sunkios ligos atveju galimi motorikos ir širdies veiklos sutrikimai. Trichineles galima nustatyti tik laboratoriniais tyrimais. Mėginiai turi būti tinkamai paruošti, atitinkamai apdoroti ir gauta medžiaga ištyrinėta mikroskopu.
Trichineliozė: priežastys, simptomai, diagnozė ir gydymas | CanadaQBank
Mėginį iš diafragmos pagrindo ar tarpšonkaulinių raumenų, ar iš apatinių kojų raumenų dalių, kur judriausias raumuo pereina į sausgyslę, arba iš poliežuvinio raumens, gali paimti ir patys medžiotojai, jei mėsa skirta asmeniniam vartojimui. Mėginys turi būti pakankamai didelis, kad užtektų tyrimui. Yra ir cisticerkozė, echinokokozė. Pastarąją labai paprasta nustatyti, jei žinoma, ko ieškoti. Svarbu ypač atkreipti dėmesį, ar nėra echinokokų pūslelių žarnose, kepenyse, taip pat plaučiuose. Šių pūslelių jokiu būdu negalima pradurti, aiškinantis, kas jų viduje! Patekę į mėsėdžio organizmą susiformuoja suaugę kaspinuočiai, kurie į aplinką išskiria kiaušinėlius ir gali užkrėsti žmogų, kurio organizme susiformuos naujos pūslelės. Ši liga, kaip ir trichineliozė, labai sunkiai gydoma. Paukščiams vis dažniau nustatoma sarkocistozė, pasireiškianti į ryžio grūdelius panašiais dariniais paukščio raumenyse. Tokių darinių gali pasitaikyti ir stirnoms, briedžiams bei elniams - verta prapjauti virškinimo raumenis ir apžiūrėti.
Kalbant apie trichineliozę, Maisto ir veterinarijos tarnybos svetainėje galima rasti informaciją, kad mėsą reikia virti mažiausiai tris valandas. Tačiau viskas priklauso nuo mėsos gabalo dydžio. Svarbu pasiekti 72 laipsnių temperatūrą kapsulės viduje. Rekomenduojama naudoti mėsos termometrą. Trichineles naikina ir šaltis, tiesa, ne visas rūšis. Echinokokai nėra tokie atsparūs temperatūros poveikiui. Kad bakterijos žūtų, temperatūra turi pasiekti 72 laipsnius. Pavyzdžiui, salmonelės 72 laipsnių temperatūroje žūva per kelias sekundes. Žalių sėklidžių valgymas nėra 100 proc. saugus, nes jos gali būti užkrėstos brucelioze.
Bebrai taip pat gali užsikrėsti trichinelioze ėsdami augalus, ant kurių yra trichinelių cistų. Taip nutinka, kai į vandens telkinį įkrinta nugaišęs plėšrūnas ar šernas. Taigi bebrieną prieš gaminant medžiotojų dešreles ar rūkant reikia patikrinti. Priešingu atveju reikia jį labai gerai termiškai apdoroti. Mėginys iš bebro imamas lygiai taip pat, kaip ir iš šerno.
Mėsos perdirbimas asmeniniam vartojimui apima dešras, konservus, rūkytus gaminius, vytintą mėsą, terminį apdorojimą. Jei esame visiškai įsitikinę gyvūno sveikata ir atlikti trichineliozės tyrimai, tuomet taip. Priešingu atveju, reikia pasirinkti perdirbimo būdus, pašalinančius galimas rizikas. O tai tiesiog pakankamas terminis apdorojimas. VMVT specialistai pabrėžia, kad viskas saugu, tinkamai pasirinkus, iš ko gaminti.
Šiuo metu norminiai aktai nurodo, kad didieji medžiojamieji gyvūnai laikomi 7 laipsnių ir žemesnėje temperatūroje, kad būtų galima juos realizuoti kaip šviežią atvėsintą mėsą. Iki šios temperatūros mėsą reikia atvėsinti kuo greičiau. Laikymo terminą lemia jau minėti faktoriai ir pakuotės sandarumas. Jei sumedžiotas geras gyvūnas, brandinimui su oda 7 laipsnių būtų per daug. Maksimaliai leistini galėtų būti 2-3 laipsniai. Oda vienu metu neleidžia skerdenai ir atvėsti, ir patekti nešvarumams bei mikroorganizmams iš išorės.
Vegetarizmas ir veganizmas: etika, sveikata ir praktika
Tikriausiai nėra žmonių, kurie nepažinotų bent vieno vegetaro. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje vegetarais save vadina 7% gyventojų, dar daugiau žmonių nevalgo raudonos mėsos. Šiais laikais, ypač užsienyje, prieš pradėdamos gaminti šventinius pietus, šeimininkės turi išsiklausinėti, ką valgo ir ko nevalgo jų svečiai. Galbūt kai kurių produktų jiems neleidžia valgyti religija, sveikata ar moralinės pažiūros.
Etiniai motyvai ir filosofija
Daugybė žmonių tampa vegetarais dėl etinių motyvų, pavyzdžiui, gyvūnų teisės. Budizmas moko ahimsos - ne prievartos principo, kuris būdingas ir vaišnavams. Šv. Augustinas teigė, kad gyvūnai yra sutverti žmogaus maistui, juos galima valgyti. Tačiau Biblijoje taip pat galima rasti nuorodų į vegetarizmą. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje (1:29) sakoma: "Štai Aš jums daviau visus žolinius augalus, auginančius sėklą, kurie yra visoje žemėje, ir visus medžius, kurie turi savyje vaisius, auginančius sėklą. Tai bus jums maistu." Teigiama, kad iki Tvano žmonės gyveno iki 1000 metų, o po Tvano, pradėjus valgyti mėsą, gyvenimo trukmė sumažėjo iki 120 metų. Tai rodo, kad valgyti mėsą nėra visiškai suderinama su dorybinga veikla. Krikščionys anksčiau mėsos nevalgė, ypač gavėnios metu, tačiau vėliau buvo atsitraukta nuo griežtų standartų.
"Valgau, kad gyvenčiau, o ne gyvenu, kad valgyčiau" - tokia filosofija. Atsisakyti mėsos prieš keletą metų nuspręsta ne dėl mados, ne iš didelio gailesčio gyvūnams, o sužinojus seniai mokslininkų patvirtintą faktą, jog gyvūno mirties baimė ir siaubas persiduoda į jo mėsą. Dėl šios priežasties, vartojant mėsą: didėja agresija, pyktis, sunkiau valdomos emocijos. Krišnai negalima aukoti mėsos, o jo pasekėjams tai pats lengviausias ir maloniausias reguliuojamas principas. Daugybė žmonių pasisako už gyvūnų žudymą ir motyvuoja kvailiausiais pasiteisinimais, kad be mėsos gyventi ir išlikti sveikam neįmanoma. Tuo tarpu, valgančios gyvas būtybes tam, kad patenkinti liežuvio malonumui, minta vien tik nuodėme. Valgydami mėsą mes esame vagys, nes atimame maistą iš kitų. Valgoma mėsa atitolina žmogų nuo tobulėjimo, teršia dvasią, todėl Krišnai galima aukoti tik vegetarinį maistą, taip pat atsisakyti žuvies, kiaušinių, svogūnų, česnakų, grybų norintiems dvasiškai tobulėti.
Vegetarinė ir veganiška mityba: nauda ir iššūkiai
Šiame straipsnyje panagrinėsime vegetarizmo ypatumus, galimas klaidas, dažniausiai kylančius klausimus ir patarimus, kaip užtikrinti subalansuotą mitybą. Lietuvoje valgantys mėsą valgo ją per dažnai ir per daug, todėl daugiau kalbėti būtina ne apie santykinai retus vegetarizmo atvejus. Vaikų, valgančių per daug gyvūninės kilmės produktų, yra daugybė, ir tai daro neigiamą įtaką jų sveikatai. Be to, dažnai pasirenkami menkaverčiai mėsos gaminiai: dešrelės bei kiti pramoniniu būdu apdoroti mėsos produktai, kurie net suaugusiems nerekomenduojami.
Vegetarizmas vaikų mityboje
Teigiama, kad mėsą būtina valgyti dėl šių keturių medžiagų: visaverčio baltymo, geležies, vitamino B12 ir cinko. Apie visas šias medžiagas pakalbėkime atskirai.
- Visavertis baltymas: Jei nevalgoma tik mėsa, tuomet šio baltymo vaikas tikrai gaus iš kitų gyvūninės kilmės produktų: žuvies, kiaušinių, pieno produktų. Jei atsisakoma ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių, tuomet visavertis baltymas turi būti gaunamas iš pieno produktų, tofu (sojos pieno sūrio). Taip pat galima pagelbėti organizmui pačiam susikomplektuoti visavertį baltymą, atidžiai pagal rekomendacijas derinant maisto produktus, pavyzdžiui, ankštinius su grūdiniais.
- Geležis: Net ir valgant daug geležies turinčių produktų, šio mikroelemento gali pritrūkti organizme, tuo tarpu valgant subalansuotą vegetarišką maistą, jo nebus. Pavyzdžiui, 100 g tofu, atsižvelgiant į jo rūšį, geležies yra 5-37 proc. suaugusio žmogaus RPN, o palyginti 100 g virtos triušienos vidutiniškai tėra 13 proc. RPN.
- Vitaminas B12: Teigiama, kad kai mityba subalansuota, šio elemento storajame žarnyne organizmas pasigamina pats. Jeigu kalbame apie vegetarus, jie vartoja pieno produktus, o pastarieji - puikus B12 šaltinis. Štai veganiška mityba - žymiai sudėtingesnis dalykas, kadangi skirtingai nuo gyvūnų, dauguma, jei ne visi, augalai neturi aktyvių mechanizmų gaminti ar kaupti B12. Buvo įrodyta, kad daugelis jūros dumblių turi B12 analogų.
- Cinkas ir Omega-3 Riebalų Rūgštys: Cinkas būtinas augimui, imuninei sistemai ir normaliai lytinei brandai. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į omega-3 riebalų rūgščių trūkumą, kuris atsiranda, jei nevalgoma riebios žuvies ir nevartojama augalinių omega-3 šaltinių. Jei iš gyvūninės kilmės produktų vartojami tik pieno produktai, tai būtina kasdien į racioną įtraukti mechaniniu būdu traiškytų linų sėmenų bei mirkytų ispaninio šalavijo sėklų. Linų sėmenų aliejus yra puikus omega-3 šaltinis, tačiau svarbu žinoti jo tinkamo laikymo ir spaustuvės būdo niuansus.
Kai kurie tėvai bijo pirkti parduotuvėje esančią mėsą, neva joje daug hormonų ir antibiotikų. Mėsinės veislės viščiukas auginamas natūraliai, sodyboje, kur jam leidžiama gyventi laisvai, pasilakstyti, palesti žolės, grūdų, yra užauginamas per keturis mėnesius. Tuo tarpu tos pačios veislės viščiukas fermoje užauga per 36 dienas. Skiriasi ne tik mėsos spalva bei skonis, bet ir struktūra, jau nekalbant apie maistinę vertę. Taigi, būtina atsirinkti, kur ir kokią mėsą pirkti. Tikrai geriau jos valgyti mažiau, bet kokybiškesnės. Be to, ir visavalgiams būtina į valgiaraštį įtraukti ankštinių produktų: pupelių, lęšių, avinžirnių, taip pat ir žuvies.
Veganiškas gyvenimo būdas: Manto Skublicko patirtis
Šiaulietis Mantas Skublickas veganišką mitybą, atsisakant visų gyvūninės kilmės produktų, pasirinko dėl sveikatos. Jis išbandė įvairiausius medicininius gydymo metodus, lankėsi pas žinomiausius gydytojus, kol pastebėjo, kad pakeitus mitybą dermatitas ėmė mažėti. „Medikai visą laiką gąsdina, kad nevalgant mėsos gali trūkti mikroelementų. Neseniai dariausi kraujo tyrimą - rezultatai puikūs. Keista, kad gydytojų taip negąsdina valgantys bulvių traškučius, bandeles ir mėsą, o veganišką mitybą vadina nevisaverte“, - stebisi M. Skublickas. Pakeitus mitybą pasikeitė ir mąstymas. „Ėmiau domėtis, kaip fermose laikomi ir auginami gyvūnai, kaip mūsų gamta kenčia nuo gyvulininkystės pramonės, kaip ji teršiama. Pasidarė gaila gyvūnų, pamačius, kaip jie kankinami, pavyzdžiui, dėl pieno. Susimąsčiau, auginu šuniuką, bet valgau kiaulę“, - palygino šiaulietis.
Didžiausias sunkumas, su kuriuo Mantas susidūrė pakeitęs mitybą, - rasti ką valgyti. Atrodė, keista nevalgyti kasdienių sumuštinių, batono ar dešrelių. Dabar gali drąsiai pasakyti, kad mityba pasidarė dar įvairesnė ir įdomesnė nei anksčiau - veganiškai galima pasigaminti viską: nuo šaltibarščių iki cepelinų, kepsniukų ar desertų. Veganams yra įvairių produktų pakaitalų. Pavyzdžiui, karvės pieną pakeitė ryžių, avižų ar kokosų pienas. Juos M. Skublickas pats pasigamina namuose. Gana dažnai Mantas valgo daigintų grikių, kuriuose kur kas daugiau gyvybės, mikroelementų, vitaminų, jie lengviau virškinami negu virti. Vyras geria daug tirštų žaliųjų kokteilių, gausiai valgo sėklų, vaisių, daržovių, ypač bulvių, iš jų pagamintų patiekalų. M. Skublicko pastebėjimu, lietuviškų linų sėmenys atstoja supermaistu vadinamo ispaninio šalavijo (chia) sėklas. „Dabar suprantu, kad einu teisinga linkme, tai buvo vienas geriausių mano pasirinkimų“, - neabejoja. Dabar tai vadina ne mitybos rūšimi, bet gyvenimo būdu. Pradėjęs sveikatinginti save M. Skublickas nutarė padėti ir kitiems - papildomai įstojo mokytis kineziterapiją, ėmė šioje srityje dirbti. Mantas Skublickas neperša aplinkiniams savo nuomonės dėl veganizmo ar gyvūnų išnaudojimo, iki kraštutinumų ir fanatizmo nepriima visų veganizmo aspektų.
Vegetariškos virtuvės subtilybės
Vegetarinio maisto restoranai atsiranda visur, siūlydami vegetarinį maistą kaip pasirinkimą. Kartais pasitaiko, kad vegetarais save vadinantys žmonės, nenorėdami įžeisti šeimininkės ar susiklosčius kitoms aplinkybėms, valgo „draudžiamą“ maistą. Be to, vieni vegetarai yra „tikresni“ už kitus. Todėl geriausia būtų išsiaiškinti svečių mitybos ypatumus.
Daugelis vynų, spiritinių gėrimų ir kai kurios alaus rūšys yra gryninamos pasitelkiant gyvulinius produktus - kiaušinių baltymus, želatiną. Kai kurių gėrimų, pavyzdžiui, “Campari” gamyboje naudojami raudoni dažai, kurie gaunami iš tam tikros rūšies vabalų. Į padažų sudėtį dažnai įeina ančiuviai, pavyzdžiui - Vorčesterio padažas. Daugelis nežino, kad sūrio gamybai naudojami ingredientai iš kalakuto skrandžio. Vegetarams tinkamas sūris būna pažymėtas žaliu “V” ženklu arba užrašu “tinka vegetarams”. Vegetariškas sūris gali nesilydyti taip, kaip paprastas. Ovalakto vegetarai (valgantys kiaušinius ir pieno produktus) neatsisakys kiaušinių, bet pirkite naminius: vegetarui svarbu, kad vištos būtų auginamos geromis sąlygomis. Nepamirškite, kad daugelyje desertų naudojama želatina, gaunama iš gyvūnų kaulų. Verčiau naudokite agarą - permatomą, beskonę, bekvapę sutirštinančią masę iš jūros dumblių. Želatina dažnai įeina į salotų padažų, jogurto ir daugelio produktų iš pakelių sudėtį. Kepiniuose yra kiaušinių ir sviesto, kurių dalis vegetarų nevalgo. Jei vietoj sviesto sumanysite naudoti margariną, pažiūrėkite, ar jo sudėtyje nėra gyvulinių ar žuvies riebalų. Medus taip pat gaunamas iš gyvūnų. Kai kurie vegetarai mielai jį valgo, tačiau kai kurie - ne. Medų gali pakeisti sirupas.
Nereikia mėsos keisti vegetariškais pakaitalais, pavyzdžiui, sojų mėsa. Stenkitės, kad patiekalai būtų kuo retesni. Vegetarai mėgsta išbandyti naujus skonius ir mėgautis šviežiais produktais. Todėl pasirūpinkite nupirkti kuo šviežesnių ir sveikų produktų. Naudokite prieskonines žoleles, ypač alyvuogių aliejų, šviežius ir džiovintus prieskonius. Nusipirkite produktų, kurių nesate ragavę, pavyzdžiui, rūkytos sojų varškės (tofu) ar neragautų grūdų. Maistas gali būti aštrus, saldus, sūrus - tereikia pasitelkti šiek tiek fantazijos. Praverstų įsigyti vegetariškų patiekalų receptų knygą.
Mėsos gamybos poveikis aplinkai ir globalioms problemoms
Mėsos gamyba turi didelį poveikį aplinkai. Jungtinių Tautų duomenimis, 29 proc. pasaulio teritorijos daugiau ar mažiau virtusios dykumomis. Šiuo metu apie 850 mln. žmonių gyvena dykumomis tampančiuose kraštuose. Gyvulininkystė taip pat atsakinga už gamtinės pusiausvyros pažeidimą, įskaitant rūšių nykimą.
Žemės ir vandens ištekliai
Pasaulinė mėsos gamyba vis didėja. 1990 m. buvo pagaminta 170 mln. tonų mėsos, 1994 m. - 194 mln. tonų, o 2008 m. - 280 mln. tonų. Prognozuojama, kad gamyba padidės dvigubai ir pasieks 465 mln. tonų per metus. Gyvūnų auginimui yra naudojama 30 proc. visos žemės. Visose didžiosiose gyvulius auginančiose valstybėse laukinės gamtos gyventojai bei miškai yra sunaikinami, atlaisvinant plotus ganykloms, arba patys naminiai gyvuliai nuniokoja gamtą sunaudodami vandenį ir maistą, reikalingą laukiniams gyvūnams. Nuo 1970 metų ganyklomis buvo paversta daugiau nei 20 mln. ha tropinių miškų. Galvijų ganyklos jau dabar sudaro vieną trečdalį visos planetos žemdirbystės plotų. Centrinės Amerikos ir Amazonės miškai yra kertami tam, kad padidinti ganyklų plotus.
Gyvulininkystė sunaudoja daugiau vandens nei kasyklos ir elektros jėgainės kartu sudėjus. Vienam kilogramui mėsos pagaminti reikia 15000 l vandens. Pašarų auginimui sunaudojama 8 proc. geriamo vandens. Gyvulių fabrikai šiomis dienomis veikia neatsižvelgdami į grunto sąlygas, todėl srutos, susidariusios šiuose fabrikuose sukelia rimtą grėsmę gruntiniams vandenims. Beveik 50 proc. vandens teršimo Europoje priežastis yra gausios gyvulininkystės fermos. Vien JAV gyvulininkystės indėlis į vandens teršimą jau pranoko tą indėlį kurį daro visi miestai ir pramonė kartu.
Klimato kaita ir maisto švaistymas
Gyvulininkystė yra atsakinga už 70 proc. biologinės įvairovės nykimo pasaulyje. Grūdais maitinamų gyvulių kompleksai yra reikšmingas faktorius gaminantis trims pagrindinėms dujoms - anglies dioksidui, metanui, azoto oksidui, kurie atsakingi už šiltnamio efektą. Pasaulio miškų deginimas, verčiant plotus ganyklomis, sukuria milijardus tonų CO2. Pasaulinį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo dalį, už kurią atsakinga gyvulininkystė, yra virš 18 proc. Metano kiekis, sukeliantis šiltnamio efektą, yra 37 proc. Visuotiniam šiltnamio efektui gyvulių ūkis padaro didesnę žalą nei visi automobiliai ir gamyklos kartu.
Vidutiniškai vienam kilogramui mėsos reikia nuo 7 iki 16 kg grūdų arba sojos pupelių. Tai gali būti pavadinta efektyviu maisto eikvojimu. 90 proc. baltymų, 99 proc. angliavandenių ir 100 proc. ląstelienos prarandama, paverčiant augalinius produktus mėsa. Šveicarijoje 57 proc. grūdų sušeriama galvijams (1990). Pasauliniu mastu iki 90 proc. grūdų sunaudojama gyvulių šėrimui. Šiuo metu apie 650 mln. žmonių badauja pasaulio mastu. Jei amerikiečiai valgytų 10 proc. mažiau mėsos, būtų pamaitinti 100 mln. žmonių. Galėtume pamaitinti 5 kartus daugiau žmonių, nei valgo dabar.
| Metai | Mėsos gamyba (mln. tonų) | Sunaudojama grūdų gyvuliams (mlrd. tonų) |
|---|---|---|
| 1990 | 170 | - |
| 1994 | 194 | - |
| 2008 | 280 | - |
| Prognozė (ateityje) | 465 | - |
| 1950 | - | Gyvuliai sunaudojo 3 kartus daugiau grūdų nei žmonės |
| 1970 | - | Gyvuliai sunaudojo trigubai daugiau grūdų nei žmonės |
| 1990 | - | Iki 90% grūdų sunaudojama gyvulių šėrimui |