Šis straipsnis skirtas išsamiai išnagrinėti kiaušinio pavidalo figūrą, jos apibrėžimą, geometrines savybes, simbolinę reikšmę įvairiose kultūrose ir jos atspindžius lietuvių tautosakoje bei mene. Lotyniškas posakis "Ab ovo", išvertus iš lotynų kalbos reiškiantis "nuo kiaušinio", puikiai iliustruoja kiaušinio svarbą kaip gyvybės, atsinaujinimo ir pasaulio sukūrimo simbolį. Toliau aptarsime ovalo ir elipsės skirtumus bei jų pritaikymą gamtoje ir kasdieniame gyvenime.
Kiaušinis Kultūroje ir Tautosakoje
Kiaušinis nuo seno laikomas vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simboliu. Jis simbolizuoja gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą ir augalijos gimimą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia, tikima, kad jame kaupiasi deivių gimdytojų galia. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų.
Kosmogoniniai Mitai
Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis, padėjusi kiaušinį ir besiruošianti perėti. Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo - žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas, bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą. Senovės indų mite apie pasaulio kūrimą bylojama, kad pradžių pradžioje nebuvo nieko, tik tyvuliavo bekraščiai vandenys. Vandenys pagimdė ugnį, kurios jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį.
Kiaušinio Simbolika Lietuvių Tautosakoje ir Magijoje
Lietuvių liaudies mįslės ir minklės taikliai apibūdina kiaušinio savybes: "Pramušiau ledą - radau sidabrą, pramušiau sidabrą - radau auksą", "Atsirita bačkutė be šulų, be lankų, joj alus geltonas". Šie posakiai atspindi kiaušinio vidinę struktūrą ir jo simbolines reikšmes. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį. Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: "Kiaušinio lukšto nevertas" (niekam tikęs), "Kiaušinis moko vištą" (apie tariamą jaunimo išprusimą).
Kiaušinis ir Magija
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Velykų Kiaušiniai: Margučiai
Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis.
Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei - įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai. Margučių ridenimo paprotys yra atėjęs iš gilios senovės. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo. Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus. Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos.
Tikroji kosminio kiaušinio reikšmė senovės tradicijose
Kiaušiniai Liaudies Magijoje
Liaudies magijoje po tam tikrų apeigų kai kada kiaušiniai būdavo užkasami, be to, turėjęs reikšmės ir jų trapumas (priešiškos jėgos turėjo saugotis, kad jų nesutraiškytų, ir privalėjo elgtis santūriai). Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo. Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras rugių derlius.
Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo ubagui. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą.
Būrimas iš Kiaušinių
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo metodas - į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos; po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą.
Ovalas ir Elipsė: Apibrėžimas ir Skirtumai
Nors kasdienėje kalboje terminai "ovalas" ir "elipsė" dažnai vartojami pakaitomis, kalbant apie kiaušinio pavidalo figūras, geometrijos požiūriu jie turi aiškius skirtumus. Žodis "ovalas" (nuo liet. "apvalus") yra platesnis, bendrinis terminas, apibūdinantis bet kokią uždarą, ištemptą, apvalią figūrą, primenančią kiaušinį. Kiaušinio forma dažnai yra asimetriška, platesnė viename gale ir siauresnė kitame. Tuo tarpu elipsė yra griežtai apibrėžta geometrinė figūra.
Lingvistinis Apibrėžimas ir Formacija
Žodis "ovular" yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio "ovulum", reiškiančio "kiaušinis" arba "mažas kiaušinis". Šis žodis dažnai vartojamas kalbant apie formas, struktūras arba objektus, turinčius kiaušinio formą. Žodis "ovular" susiformuoja sujungus dvi dalis: pagrindą - "ov-" (kuris kilęs iš lotynų "ovum", reiškiančio "kiaušinis") ir priesagą "-ar", kuri dažnai naudojama adjektyvų kūrime. Ši priesaga nurodo, kad žodis apibūdina kažką, kas turi savybę arba panašumą į tai, kas nurodoma šaknyje. Gramatinė reikšmė: "Ovular" paprastai vartojamas kaip adjektyvas, t.y. apibūdinantis daiktus, turinčius kiaušinio formą.
Lietuvių kalboje žodis ovalas sm. (nuovalas) yra platus terminas, apibūdinantis apvalumą. Jis taip pat minimas kaip apskritainis, kuris gali reikšti ir kapotos ar maltos mėsos rutuliuką, ir kukulį, ir apvalumą. Elipsė, kita vertus, yra tiksliai apibrėžta geometrinė figūra.
Elipsės Apibrėžimas ir Savybės
Elipsė - uždara kreivė, kurios kiekvieno taško atstumų nuo dviejų pastovių taškų (židinių) suma yra pastovi. Ši savybė yra esminė elipsės geometrijai.
| Savybė | Ovalas | Elipsė |
|---|---|---|
| Apibrėžimas | Bendrinis terminas, apibūdinantis kiaušinio formos, apvalią figūrą. | Griežtai apibrėžta geometrinė figūra su dviem židiniais. |
| Simetrija | Gali būti asimetriškas (pvz., tikras kiaušinis yra šiek tiek asimetriškas). | Visada simetriška abiem ašimis (turi du simetrijos ašis). |
| Židiniai | Neturi griežto židinių apibrėžimo. | Turi du židinius, kurių atstumų suma iki bet kurio kreivės taško yra konstanta. |
| Apskritimas | Apskritimas yra ovalo atmaina. | Apskritimas yra ypatingas elipsės atvejis, kai abu židiniai sutampa viename taške. |
Elipsės Savybės ir Jos Pasireiškimas Gamtoje
Kaip apskritimo tūrinis formatas vadinamas rutuliu, taip ir elipsinis trimatis kūnas yra vadinamas elipsoidu. Įvairūs dangaus kūnai - tame tarpe ir mūsų Žemė - yra elipsoido formos, mat dėl savo sukimosi apie ašį šiek tiek susiploja. Saulė taip pat yra elipsoidas, mūsų galaktika - elipsės formos, o orbita, kuria skriejame apie Saulę irgi yra elipsinė. Tiesą sakant, gamtoje tobulų apskritimų apskritai nesutiksime, o ką pastebėsime, tai būtent elipsės formos objektus.
Elipsės Geometriniai Pagrindai ir Brėžimas
Pirmą kartą elipses studijavo graikų matematikas, Aleksandro Didžiojo matematikos mokytojas Menaekmusas (Menaechmus), gyvenęs IV amžiuje prieš mūsų erą. Nieko keisto, kad pavadinimą šiai figūrai davė Apolonijus savo darbe „Kūgiai“ - mat šis graikų matematikas buvo laikomas „Didžiuoju geometriku“. Kiek vėliau, praėjus vos 900 metų, Kepleris padarė atradimą, kad Marso orbita yra elipsės formos.
Norint suvokti elipsės savybes ir jomis tinkamai pasidžiaugti, labai pravartu žinoti, kaip ją „pasigaminti“ - t. y. nusibrėžti ant popieriaus. Visų pirma, pasiimkite popieriaus lapą ir pasižymėję jame du taškus, įsmeikite į juos du smeigtukus. Dabar pasiimkite surištą siūlą ir pieštuką. Apvykite siūlu smeigtukus ir įstatę pieštuką į siūlą įtempdami brėžkite kreivę. Gautas rezultatas - taisyklinga elipsė. Taškai, kur įbedėte du smeigtukus, yra vadinami elipsės židiniais. Iš šio brėžimo būdo nesunkiai suvoksime vieną pagrindinių elipsės savybių - atstumų, einančių iš elipsės židinių iki bet kurio elipsės krašto taško, suma yra visada vienoda. Jeigu tą patį atliksime su vienu smeigtuku, gausime apskritimą. Taigi, apskritimas yra vienas iš elipsės tipų, kurio abu židiniai yra viename taške.
Yra ir kitų būdų, kaip gauti elipsę. Pavyzdžiui, žiūrint į apskritimą iš perspektyvos, gausime elipsę. Kreivai nupjovus kūgio formos smėlio pilį paplūdimyje, taip pat gausime elipsės formos paviršių.
Elipsės Praktinis Panaudojimas
Žinodami elipsės savybes, galime sugalvoti įspūdingų ir beprotiškų idėjų jų pritaikymui mūsų kasdieniame gyvenime. Vienas tokių pritaikymų yra elipsės formos biliardo stalas, kuriame pažymėti abu elipsės židiniai. Viename iš židinių yra išpjauta skylė biliardo rutuliui įkristi. Jeigu mušame rutulį iš vieno židinio į bet kurią stalo sienelės vietą tiesia linija, tai rutulys neišvengiamai atsidurs kitame židinio taške - taigi, įkris į skylę. Žinoma, nereikėtų persistengti ir mušti derėtų ne per stipriai, kad rutulys nepralėktų pro šalį.
Įsivaizduokite elipsoido formos patalpą, kurioje sienos išklotos veidrodžiais - ir pažymėti abu židinio taškai. Padėję viename jų popieriaus skiautelę, o kitame - uždegę žvakę, pamatysime, kad popierius pradės degti. Panašiu principu veikia ir taip vadinami kuždesių kambariai. Tokiose patalpose, stovint viename židinyje ir šnabždant, garsas aiškiai girdimas kitame židinyje, net jei tarp jų yra didelis atstumas.
Kiaušinio Pavidalo Figūros Lietuvių Liaudies Skulptūroje
Lietuvių liaudies skulptūroje kiaušinio pavidalo figūra atsispindi horeljefuose ir apvaliosiose formose, kurias galima apžiūrėti iš visų pusių. Šios skulptūros dažnai būna paminklinės, memorialinės architektūros dalis. Meistrai kartais neišbaigdavo skulptūrų, o nugaros pusė būdavo išskaptuojama, siekiant sumažinti svorį ir apsaugoti nuo sutrūkinėjimo. Šonai traktuojami kiek paprasčiau, suplokštinamos. Skulptūrų aukštis dažniausiai svyruoja nuo 15 iki 100 cm, tačiau būna ir didesnių.
Liaudies meistrai skulptūras droždavo intuityviai, todėl pasitaikydavo klaidų, pavyzdžiui, statulėlių galvos kartais būdavo labai didelės arba pernelyg mažos, ranka galėjo būti ilgesnė, kita trumpesnė. Tačiau šios klaidos suteikia skulptūroms jausmo logikos ir formų ritmo. Skulptūros būdavo diferencijuotos, apibendrintos, o grafiškumo elementai ir stilizacija sustiprindavo jų monumentalų įspūdį.
Polichromija išryškindavo kontūrus ir plokštumas. Skulptūros dažydavo daugiausia aliejiniais dažais, naudojant baltą, geltoną, rudą, žalią, raudoną, mėlyną ir juodą spalvas. Kartais skulptūros būdavo dažomos mėlynai arba juodai, imituojant auksinę arba sidabrinę spalvas. Lietuvių liaudies skulptūrose dažnai vaizduojami šventieji su etnografiniais drabužiais, t. y. skaromis, vyžomis ir pan. Pavyzdžiui, Šv. Onos skulptūroje klūpanti Šv. Ona pavaizduota su XIX a. būdingu skarelės užrišimu. Dubenėlis panašus į XIX a. buityje naudotus medinius skobtus indus. Toks savas, artimas vaizdavimas suteikia skulptūroms didelį įspūdį.
Populiariausi Siužetai
Paprastai Pietos tema pateikiama kaip dviejų figūrų sintezė, kurioje Marija laiko ant kelių nukryžiuoto Kristaus kūną. Pieta yra liūdesio, sielvarto ir skausmo simbolis, artima ir suprantama žmonėms, todėl taip plačiai paplito.
Lietuvoje mėgstamas buvo Rūpintojėlis, vaizduojamas sėdintis susimąstęs Kristus, atsirėmęs galvą į ranką. Rūpintojėlis išreiškė poeto V. Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, "Tave iš mūsų žemės išsapnavo?". Rūpintojėlis, dar vadinamas Smutkeliu, Aprūpintojėliu ir pan., yra simbolinė vargo ir kančios figūra.