Fonetika (gr. phōnētikos - garsinis) yra kurios nors kalbos garsų skambėjimo (akustinių) ir tarimo (artikuliacinių) savybių visuma arba mokslas, tiriantis kalbos garsų funkcijas ir ypatybes. Kalbos garsai yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, atliekantis labai svarbią funkciją - yra komunikacijos akto (arba proceso) statybinė medžiaga. Tam, kad vyktų komunikacija, būtini bent du jos dalyviai - kalbėtojas ir klausytojas.
Fonetikos objektas yra ne tik garsai (balsiai, priebalsiai, dvigarsiai), bet ir jų derinimo dėsniai, skiemuo, kirtis, priegaidė, intonacija. Kalbos garsinės sandaros nagrinėjimo aspektai yra keli: artikuliacinis, akustinis, funkcinis, ortoepinis. Pagal tai fonetika (plačiąja prasme) gali būti skirstoma į artikuliacinę ir akustinę fonetiką (siaurąja prasme), fonologiją (tiria garsų funkcijas kalboje), ortoepiją (taisyklingos tarties mokslas).
Raidės ir garsai: esminiai kalbos elementai
Nors raidės ir garsai yra glaudžiai susiję, tai nėra tas pats. Raidynas, arba abėcėlė, - tai tam tikra nuolatine seka surašytos kurios nors kalbos rašto raidės. Raidės yra rašytiniai ženklai, o garsai - tai oro virpesiai, susidarantys tariant žodžius. Raides, raidžių ir garsų santykius nagrinėja grafika (graikiškai graphō - „rašau“). Lietuvių kalbos garsų ir raidžių santykiai - kalbos norminimo, atsižvelgiant į tradicijas ir kalbos mokslo naujoves, rezultatas.
Senovės laikų baltų tautų rašto ženklai (įrėžiai akmenyse, įspraudai moliniuose puoduose, papuošalų ir audinių ornamentai, runų raižiniai kalendoriuose ir kt.) yra tyrinėjami mokslininkų, keliamos šių ženklų kilmės ir reikšmės hipotezės. Dabartinė lietuvių rašto sistema remiasi lotyniškųjų rašmenų tradicija, kuri savo ruožtu - finikiečių abėcėle. Dabartinę lietuviškojo rašto sistemą pagrindė pirmoji lietuviška spausdinta knyga - 1547 m. Karaliaučiuje išleistas Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Lietuviškojo rašto sistemą koregavo, tobulino XIX ir XX a.
Fonema ir alofonas
Šiuolaikinėje kalbotyroje kalbos garsų mokslą - fonetiką - priimta skirti į grynąją („siaurąją“) fonetiką ir fonologiją (gr. phōnē „garsas“ + logos „mokslas“). Fonologija tiria ne visus kalbos garsus apskritai, bet tik tuos garsus ir tas jų savybes, kurie atlieka vadinamąją reprezentacinę funkciją. Šią funkciją atliekantys garsai skiria žodžius ir jų formas.
Mažiausias funkciškai savarankiškas tiesinis kalbos segmentas vadinamas fonema. Fonema yra abstraktus vienetas, kuris kalboje realizuojamas kaip konkretus garsas. Funkcinį garsų savarankiškumą rodo tai, kad jie padeda skirti žodžius. Pavyzdžiui, žodžiai tarė ir darė fonetiškai skiriasi pirmaisiais priebalsiais. Vadinasi, t ir d funkcionuoja kaip skirtingos fonemos. Jos atlieka distinktyvinę (skiriamąją) funkciją.
Alofonai (gr. allos „kitas“ + phōnē „garsas“), arba poziciniai variantai, yra garsiniai kalbos elementai, kurie visiškai priklauso nuo pozicijos ir neatlieka distinktyvinės (skiriamosios) funkcijos. Pvz., lietuvių kalbos dantinis priebalsis n yra vartojamas prieš balsius ir priebalsius t, d, o gomurinis priebalsis ŋ - tik prieš gomurinius k, g, plg.: namas, banda ir taŋkas, raŋka. Alofonai yra tokie garsai, kurie niekada nebūna toje pačioje pozicijoje.
Fonemos ir alofonai
Lietuvių kalbos balsiai ir priebalsiai
Žmogaus kalbos garsai - tai oro virpesiai, iš mažiausių kalbos elementų susidarantys sąskambiai ir melodijos, kuriose užkoduojami ir iš kurių iškoduojami žmonių bendravimo / susikalbėjimo ženklai. Garsai susidaro veikiant kalbos padargams - žmogaus organams, kuriais tariami (artikuliuojami) kalbos garsai bei jų deriniai.
Balsiai
Lietuvių kalba turi 5 trumpuosius balsius ă, ĕ, ĭ, ŏ, ŭ (tariami trumpai), kuriuos atitinka 5 raidės (balsės) a, e, i, o, u, ir 6 ilguosius balsius ā, ē, ė, ī, ō, ū (tariami ilgai), kuriuos atitinka 10 raidžių a, ą, e, ę, ė, y, į, o, ū, ų. Raidėmis i, e, ė žymimi priešakinės eilės balsiai - juos tariant liežuvis pasislenka į priekį, o prieš juos esantys priebalsiai tariami minkštai. Tariant balsius, oro srovė virpina suartėjusias balso stygas, bet ryklės ir burnos ertmėje nesutinka tikrų kliūčių ir išeina pro burną palyginti laisvai. Todėl balsiai vadinami nekliūtiniais garsais.
Priebalsiai
Pagal tartį visi lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi į skardžiuosius ir dusliuosius. Skardieji priebalsiai (juos tariant įsitempia ir virpa balso stygos) yra žymimi raidėmis v, j, l, m, n, r (vadinami pusbalsiais, nes tariami panašiai kaip balsiai) ir raidėmis b, d, g, z, ž, h, dz, dž. Duslieji priebalsiai (tariant balso stygos nevirpa) žymimi raidėmis p, t, k, s, š, ch, c, č, f. Artikuliuojant priebalsius, kurioje nors burnos vietoje susidaro kliūtis: aklina uždaruma arba bent ankštuma (plyšys). Pro tą kliūtį balsinga ar nebalsinga oro srovė turi skverbtis su didesne jėga, negu tariant balsius. Dėl šių priežasčių priebalsiai vadinami kliūtiniais garsais.
Visi lietuvių kalbos priebalsiai (išskyrus visada minkštą j) gali būti kieti (prieš užpakalinės eilės balsius ir juos žyminčias balses) ir minkšti (prieš priešakinės eilės balsius / balses bei prieš užpakalinės eilės balses su minkštumo ženklu i, pvz.: ia, io, iu, ial, iul…). Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad žodžio gale visi priebalsiai (išskyrus j) tariami kietai.
Dvigarsiai
Lietuvių kalboje dvigarsiai tradiciškai skiriami į dvibalsius, žymimus dvibalsėmis ai, au, ei, ie, ui, uo bei mišriuosius dvigarsius, žymimus dvigarsėmis al, am, an, ar, el, em, en, er, il, im, in, ir, ul, um, un, ur. Jie visi rašomi pagal taisyklingą tartį. Dvigarsiai, nors ir rašomi dviem raidėmis, dažnai sudaro vieną garso vienetą, ypač dvibalsiai.
Žodžio „Tortas“ garsinė analizė
Norint suskaičiuoti, kiek garsų turi žodis, reikia atsižvelgti į fonetikos ir fonologijos principus. Kiekviena raidė ne visada atitinka vieną garsą, ypač kai kalbame apie dvibalsius ar raides, kurios veikia kaip minkštumo ženklai.
Išanalizuosime žodį „tortas“ ir kelis kitus pavyzdžius, remdamiesi pateiktomis taisyklėmis:
- Raidžių skaičius yra paprastai nustatomas suskaičiavus visas abėcėlės raides žodyje.
- Garsų skaičius nustatomas atsižvelgiant į:
- Kiekvieną atskirą balsį ir priebalsį.
- Dvibalsius ir mišriuosius dvigarsius, kurie paprastai sudaro vieną garso vienetą (fonemą).
- Raidę „i“, kuri po priebalsio prieš užpakalinės eilės balsį dažnai veikia kaip minkštumo ženklas ir pati nėra atskiras balsis.
- Priebalsių tarimą žodžio gale (kietai).
Pavyzdžių lentelė
Šioje lentelėje pateikiami žodžių raidžių ir garsų skaičiai, atsižvelgiant į lietuvių kalbos fonetikos ypatumus:
| Žodis | Raidžių skaičius | Garsų skaičius | Paaiškinimas |
|---|---|---|---|
| Tortas | 6 | 6 | Žodyje „tortas“ kiekviena raidė (t, o, r, t, a, s) atitinka po vieną atskirą garsą (t, o, r, t, a, s). Nėra dvibalsių, o priebalsiai yra tariami kietai. |
| PASIEKTI | 8 | 7 | „IE“ yra dvibalsis, skaitomas kaip vienas garsas /ie/. Raidė „I“ po „T“ žymi priebalsio „T“ minkštumą, bet pati nėra atskiras balsis, taigi /p a s ie k t'/. |
| KALBĖTI | 7 | 6 | Raidė „I“ po „T“ žymi priebalsio „T“ minkštumą, bet pati nėra atskiras balsis, taigi /k a l b e: t'/. |
| VEIKTI | 6 | 5 | „EI“ yra dvibalsis, skaitomas kaip vienas garsas /ei/. Raidė „I“ po „T“ žymi priebalsio „T“ minkštumą, bet pati nėra atskiras balsis, taigi /v ei k t'/. |