Krikščionybė - religija, pagal išpažinėjų skaičių didžiausia pasaulyje. Krikščionybė yra viena didžiausių pasaulio religijų, turinti didelę įtaką pasaulio istorijai ir kultūrai. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti krikščionybės plitimą Pietų Amerikoje ir Australijoje, aptariant istorines aplinkybes, misionierių veiklą ir religijos įtaką vietos gyventojams.
Krikščionybės atsiradimas ir pagrindinės srovės
Krikščionybė atsirado I amžiuje Palestinoje, remiantis Jėzaus Kristaus mokymais. Krikščionybė atsirado prieš du tūkstančius metų buvusios Romos imperijos rytinėje provincijoje - Judėjoje (dabartiniame Izraelyje). Krikščionybė viena gausiausiu religijų. Ją išpažįsta trečdalis pasaulio gyventojų. Daugiausia krikščionių gyvena Europoje, Amerikoje ir Australijoje. Krikščionybę sudaro trys pagrindinės šakos (bendruomenės): katalikybė, protestantizmas ir stačiatikybė. Pagrindinės krikščionybės srovės yra katalikybė, stačiatikybė ir protestantizmas. Katalikybė, vadovaujama popiežiaus Vatikane, yra didžiausia krikščionių konfesija. Stačiatikybė, paplitusi Rytų Europoje ir Artimuosiuose Rytuose, neturi vieno vadovo, o ją sudaro autokefalinės bažnyčios. Protestantizmas, atsiradęs XVI amžiuje Reformacijos metu, apima daugybę konfesijų, tokių kaip liuteronai, kalvinistai, anglikonai ir kt.
Krikščionys garbina Jėzų Kristų, Dievo sūnų, kuris vykdė savo Tėvo valią žemėje. Kristaus buvimą patvirtina šventasis Raštas (Biblija), kuri sudaro dvi dalys: Senasis ir Naujasis testamentai. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Jo motina - skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Apie Jėzų daugiau žinoma nuo tada, kai jam suėjo 30 metų ir jis pradėjo skleisti savo mokymą ir daryti stebuklus. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlusį jį matė daug Kristaus mokinių.
Istorikai sutinka, kad Jėzus Kristus yra reali asmenybė. Krikščionybės istorija neatsiejamai susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jis yra krikščionybės pradininkas, kurio kančios, nukryžiavimas ir prisikėlimas įkvėpė jo pasekėjus skleisti Jėzaus mokymą ir paskatino prisijungti prie krikščionių daugybę žmonių.
Ankstyvoji krikščionybė - krikščionybės laikotarpis, apimantis tris šimtmečius tarp Jėzaus nukryžiavimo (apie 30 m. e. m.) ir Pirmojo Nikėjos susirinkimo 325 m. Iš pradžių Krikščionių bažnyčios centras buvo Jeruzalėje, o jos lyderiai buvo Jokūbas Teisingasis, Petras ir Jonas. Po Didžiosios Misijos misionieriai, kuriems priklausė ir Paulius, išplatino krikščionybę po tokius helenistinius miestus kaip Aleksandrija, Antiochija bei Roma ir už Romos imperijos ribų.
Pirmasis Kryžiaus žygis 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta inkvizicija (bažnytinis teismas).
Krikščionybės plitimas Pietų Amerikoje
Krikščionybė į Pietų Ameriką atkeliavo kartu su ispanų ir portugalų kolonizatoriais XV-XVI amžiais. Ispanai ir portugalai, užkariaudami naujas teritorijas, siekė ne tik ekonominės naudos, bet ir skleisti krikščionybę vietos gyventojams. Misionieriai, lydėję konkistadorus, vykdė aktyvią evangelizaciją, krikštydami indėnus ir statydami bažnyčias.
Svarbų vaidmenį krikščionybės plitime Pietų Amerikoje atliko įvairūs katalikų ordinai, tokie kaip pranciškonai, dominikonai ir jėzuitai. Misionieriai ne tik krikštijo indėnus, bet ir mokė juos žemės ūkio, amatų ir rašto. Jėzuitai įkūrė misijas, kuriose indėnai galėjo gyventi ir dirbti pagal krikščioniškus principus, apsaugoti nuo išnaudojimo ir vergijos. Vis dėlto, misionierių veikla ne visada buvo taiki ir nesavanaudiška.
Krikščionybė turėjo didelę įtaką Pietų Amerikos gyventojų gyvenimui ir kultūrai. Vietiniai gyventojai perėmė krikščioniškus papročius, šventes ir moralės normas. Krikščionybė taip pat paveikė Pietų Amerikos meną, muziką ir architektūrą. Bažnyčios ir katedros tapo svarbiais kultūros centrais, kuriuose buvo saugomi meno kūriniai ir vykdomos religinės apeigos. Tačiau krikščionybė taip pat sukėlė pasipriešinimą ir konfliktus. Indėnai dažnai maištavo prieš kolonizatorius ir misionierius, siekdami išsaugoti savo tradicijas ir tikėjimą.
Dauguma Lotynų Amerikos gyventojų yra krikščionys, tačiau vietos krikščionybė skiriasi nuo europietiškosios. Šiandien krikščionybė yra dominuojanti religija Pietų Amerikoje. Dauguma gyventojų yra katalikai, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais sparčiai auga protestantų bendruomenės. Krikščionybė atlieka svarbų vaidmenį Pietų Amerikos politikoje ir visuomeniniame gyvenime. Bažnyčia dažnai pasisako už socialinį teisingumą, žmogaus teises ir demokratiją.
Pranciškus: Tesiliauja krikščionių persekiojimai
Krikščionybės plitimas Australijoje
Krikščionybė į Australiją atkeliavo kartu su britų kolonizatoriais XVIII amžiaus pabaigoje. Pirmieji kolonistai buvo daugiausia anglikonai, tačiau vėliau į Australiją atvyko ir kitų krikščionių konfesijų atstovų, tokių kaip katalikai, metodistai ir presbiterionai.
Misionieriai vykdė aktyvią evangelizaciją tarp Australijos aborigenų, siekdami juos atversti į krikščionybę ir integruoti į kolonijinę visuomenę. Misionieriai įkūrė misijas, kuriose aborigenai galėjo gyventi, mokytis ir dirbti. Tačiau misionierių veikla dažnai buvo kritikuojama dėl kultūrinio imperializmo ir aborigenų tradicijų naikinimo.
Krikščionybė turėjo didelę įtaką Australijos aborigenų gyvenimui ir kultūrai. Daugelis aborigenų perėmė krikščioniškus papročius ir tikėjimą, tačiau kartu išlaikė ir savo tradicines religijas bei kultūras.
Šiandien krikščionybė yra didžiausia religija Australijoje, nors jos įtaka mažėja. Dauguma gyventojų save laiko krikščionimis, tačiau vis daugiau žmonių teigia neturintys jokios religijos.
