Šiaurės Amerika dažnai skirstoma į dvi dalis: Vidurio Ameriką ir Anglų Ameriką. Tačiau Vidurio ir Pietų Amerika dažnai vadinama Lotynų Amerika. Šiame straipsnyje panagrinėsime šį klausimą iš įvairių perspektyvų, apžvelgdami istoriją, kalbą, kultūrą ir geografiją, kad suprastume, kodėl šiam dideliam regionui prigijo būtent toks pavadinimas.
Šiaurės Amerikos geografija ir kolonizacija
Šiaurės Amerika yra žemynas, esantis Šiaurės ir Vakarų pusrutuliuose. Jos plotas yra 24,247 mln. km², o gyventojų skaičius - 490 mln. Iš vakarų Šiaurės Ameriką skalauja Ramusis vandenynas, iš rytų - Atlanto vandenynas, iš šiaurės - Arkties vandenynas, o iš pietų - Meksikos įlanka ir Karibų jūra. Arčiausiai Šiaurės Amerikos esantis žemynas yra Pietų Amerika, o toliausias - Australija.
Didžiąją Šiaurės Amerikos dalį kolonizavo anglų kilmės europiečiai, todėl jų užkariautos ir apgyventos žemės kartais vadinamos Anglų Amerika. Jai priklauso JAV ir Kanada, kuriose valstybinė kalba yra anglų. Tuo tarpu Vidurio ir Pietų Ameriką kolonizavo ispanai bei portugalai.
XVI-XVII a. konkistadorų nukariautos Vidurio ir Pietų Amerikos šalys tapo Ispanijos ir Portugalijos kolonijomis. Kolonijų gyventojai buvo žiauriai išnaudojami europiečių. Daug vietos gyventojų išmirė dėl ligų ir epidemijų, dėl to europiečiai gabeno juodaodžius vergus iš Afrikos. Ilgainiui kolonijose įsigalėjo lotynų kalbai giminiškos ispanų ir portugalų kalbos, todėl Vidurio ir Pietų Amerikai prigijo šis pavadinimas. Lotynų Amerikoje gyveno skirtingų tautų ir rasių žmonės: ispanai, portugalai, indėnai, juodaodžiai. Jie vis maišėsi ir atsirado naujų rasių, kaip kreolai (baltaodžių rasės palikuonys, gyvenantys Lotynų Amerikoje), metisai (indėnų ir baltųjų palikuonys) ir mulatai (baltųjų ir juodaodžių palikuonys).
Termino „Lotynų Amerika“ kilmė ir reikšmė
Pats terminas „Lotynų Amerika“ atsirado kažkur prieš du šimtus metų prancūzų mąstytojų galvose, kurie norėjo lotynų kalbomis kalbančias tautas išskirti iš kalbančiųjų germanų arba slavų kalbomis. Formuojantis nepriklausomoms nuo kolonizatorių Amerikos valstybėms, ši mintis buvo adaptuota Lotynų Amerikos intelektualų, kurie ieškojo savojo identiteto. Šiandiena Lotynų Amerikos pavadinimas turi keletą prasmių. Viena iš jų skirta išskirti ispaniškai ir portugališkai kalbančias Amerikos kontinentų šalis. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) Lotynų Amerikos pavadinimas vartojamas apibūdinant Amerikos šalis esančias piečiau JAV. Tai ir Centrinės ir Pietų Amerikos bei Karibų regiono šalys. Šiame straipsnyje Lotynų Amerika yra suprantama remiantis Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) apibrėžimu.
Nepaisant geografinių ir kultūrinių skirtumų, šios šalių grupės negalima įvardinti kaip vienalytės. Jai priskiriamos šalys tarpusavyje skiriasi savo kalba, kultūra, rasine kompozicija ir daugeliu kitų aspektų. Tačiau šis pasaulio regionas tarpusavyje turi daug bendrų ir tik jam būdingų unikalių bruožų, kurie apjungia tarpusavyje daugiau nei 625 milijonus žmonių. Ispaniškai "Somos latinos" (liet. esame lotynai) taip jums prisistatys daugelis šio regiono gyventojų, kai paklausite jų, kaip jie save identifikuoja.
Nepriklausomybės kovos ir Simonas Bolivaras
Lotynų Amerikos turtingoje Venesuelos plantatorių šeimoje gimęs Simonas Bolivaras jaunystėje, keliaudamas po JAV bei Europą, susižavėjo švietėjų veikalais ir jų laisvės idėjomis. Jis svajojo sukurti vieningą, visą Lotynų Ameriką jungiančią valstybę ir ją pertvarkyti pažangių šalių pavyzdžiu.
Grįžęs į namus S. Bolivaras suteikė savo vergams laisvę ir pažadėjo suteikti ją visiems vergams, prisijungusiems prie sukilėlių. Sutelkęs didžiulę ir gerai ginkluotą kariuomenę, prie kurios jungėsi ir kitų sukilėlių vadovaujamos pajėgos, S. Bolivaras laimėjo daugelį svarbių mūšių prieš ispanų kariuomenę.
Beveik du dešimtmečius trukusi permaininga kova baigėsi sukilėlių pergale. Nepriklausomos valstybės susivienijo į sąjungą, tačiau dėl vadovų politinių nesutarimų ji netrukus suiro. Dalis Lotynų Amerikos valstybių ėmė tarpusavyje kariauti dėl teritorijų. Nepriklausomybę iškovojusiose šalyse S. Bolivaras tapo didvyriu - iki šiol pagarbiai vadinamas Išvaduotoju. Kitaip nei Ispanijos kolonijose, įvykiai klostėsi Portugalijai priklausančioje Brazilijoje, kur, nepraliejus kraujo, Brazilija paskelbta nepriklausoma valstybe.
Karas ir tautos kūrimasis Lotynų Amerikoje: skubus pasaulio istorijos kursas 225
Lotynų Amerikos kultūrinė mozaika
Susipynus skirtingoms kultūroms bei tradicijoms, susiformavo savita Lotynų Amerikos kultūra. Dėl plintančios krikščionybės itin įtakinga tapo Katalikų bažnyčia: ji steigė prieglaudas, ligonines, rūpinosi gyventojų švietimu ir pasisakė prieš žiaurų elgesį su indėnais.
Inkų civilizacija išsivystė visiškai nepriklausomai nuo Europos ir todėl buvo visai kitokia: vietoje rašto pynė mazgelius, vietoje jojikų žinutes nešė bėgūnai. Šiandien visa tai prieinama turistams: žygiai inkų keliais ir pintais tiltais, įspūdingos sugriuvusių miestų panoramos. Be indėnų, paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus, gilų įspaudą Pietų Amerikos kultūroje. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai - viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę.
Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių, iš kurių dešimtys tūkstančių dalyvauja pagrindiniame sambos mokyklos šou. Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios.
Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų - tai įvyko dar XIX a. pradžioje - ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams - žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas. Urugvajaus sostinės centrinė aikštė su libertadoro Artigo paminklu dešinėje yra to pavyzdys.
Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. „naujieji“ didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali „pasinerti į praeitį“ tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai „įstrigo laike“, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo.
Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje - joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją.
XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje - favelos, Argentinoje - villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja - toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta.
Pietų Amerikos gamta ir klimatas
Pietų Amerika - viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Pietų Amerikos žemyno koziris - gamta. Ypač - menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus - tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečią valstybę.
Amazonija
Amazonija, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką - viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais.
Patagonija
Patagonija - pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau gali jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių - gvanakų, nandu, šarvuočių - ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuodamas keliu dykuose laukuose išvysdavau šimtus.
Andai
Andai - antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių gali gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose. Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta - ir tikrai viena nuostabiausių pasaulyje - tiesa, yra už visų šių trijų teritorijų.
Pietų Amerikos Andų gamtą papildo Andų (Inkų) civilizacijos griuvėsiai kalnuose ir slėniuose. Inkų Imperija buvo didžiausia Pietų Amerikos imperija, plotu prilygusi Romos Imperijai. Garsiausia jų - Maču Pikču, bet ten pilna turistų, nors ir yra kvotos. Ne mažiau populiari ir Rio de Žaneiro pakrantė. Kapibara, didžiausias pasaulio graužikas ir vienas gausybės tik Amerikoje sutinkamų gyvūnų, taip pat puikiai atspindi žemyno biologinę įvairovę.
Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos - temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai - ji priklauso nuo aukščio. Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai - tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara - nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs - net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau - iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma „kaip Lietuvoje“ ar baisesnė. Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai - lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus. Vaizdas pro viešbučio langą į aukščiausią pasaulyje laivybai tinkamą ežerą Titikaką Peru ir Bolivijos pasienyje, esantį 3812 m aukštyje, yra nepakartojamas.
Ekonomika ir kelionės Lotynų Amerikoje
Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa - pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Buenos Airių praeities didybė atsispindi XX a. pastatuose. Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau - beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui - Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje).
Tas „prabėgusių amžių didybės“ jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus. Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis. Prabangus restoranas San Paulo dangoraižio viršūnėje yra ryškus kontrastas lūšnynams.
Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli - iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių - San Paulas, kartais - Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą. Lėktuvas leidžiasi Buenos Airių Chorchės Niuberio oro uoste, esančiame beveik miesto centre.
Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais - atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Alternatyva skrydžiams - autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Kita alternatyva - autonuoma.
Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, suprasti gali būti sunku. Ratinis tramvajus - nuo viso kito eismo atskirti autobusai - dažno Pietų Amerikos miesto mėginimas pigiai išspręsti transporto problemą. Kiti stato lynų keltuvus ar dar ką. Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus - tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori).
Daugybėje Pietų Amerikos šalių motelis (Motel) - tai ne vieta šalia greitkelio, kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje.
Saugumas ir sveikata keliaujant
Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali „atmušti“ šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika - pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia - Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje. Stiprios policijos pajėgos Rio De Žaneire liudija apie įtemptą situaciją.
Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje nužudoma žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau. Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti (viską mačiau savo akimis daugybę kartų). Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti.
Kai mane patį apiplėšė, laikiausi beveik visų saugumo priemonių, 11 val. dienos judriame Rio de Žaneiro centre - užpuolė šešiese ir viskas. Vienintelė saugumo priemonė, kurios nesilaikiau - fotografavau telefonu. Taip pat verta žinoti, kad saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose.
Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių teiraujasi ir „kaip su ligomis?“. Išties, daug Pietų Amerikos žemių - ypač Amazonija - yra visokiuose „pavojingų šalių sąrašuose“, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, - beveik nulinė.
| Šalis | Pavadinimo kilmė |
|---|---|
| Argentina | Iš lotyniško žodžio Argentum (sidabras), taip pat siejama su Sidabro upe (Rio de la Plata). |
| Belizas | Manoma, kad pavadinimas kilęs iš Belizo upės, kurios pavadinimas kildinamas iš majų žodžio Balis, reiškiančio drumzlinas arba drėgnas. |
| Bolivija | Suteiktas karininko ir politiko Simono Bolivaro, XIX a. kovojusio už nepriklausomybę, garbei. |
| Brazilija | Kildinama iš medžio Pau Brasil (raudonmedis), kurį atvykę portugalai taip pavadino dėl sodriai raudonos spalvos, primenančios degančias žarijas. |
| Kolumbija | Suteiktas atradėjo Kristoforo Kolumbo garbei. |
| Meksika | Actekų sostinės pavadinimas Metztlixihtlico (Mėnulio centras arba Mėnulio bamba); yra ir kitų versijų. |