Šiame straipsnyje nagrinėsime sąvoką, kurią galima pavadinti „koncius mokslo sriuba“. Tai metaforiška frazė, apibūdinanti sudėtingą ir daugialypį reiškinį, kuriame susipina atmintis, dabartis, baimės, moralinės vertybės, politinės galios ir istorinis kontekstas. Straipsnyje remiamasi asmeninėmis patirtimis, istorinėmis įžvalgomis ir filosofiniais apmąstymais, siekiant geriau suprasti šią sąvoką ir jos reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.
Sausio 13-osios atmintis ir dabartis
Pradėdamas apmąstymus apie „koncius mokslo sriubą“, autorius prisimena Sausio 13-osios įvykius ir jų paliktus pėdsakus atmintyje. Ši data Lietuvos istorijoje įrašyta kaip kovos už nepriklausomybę lūžio taškas, laisvės ir gynėjų aukos simbolis. Autorius pastebi, kad toje kruvinoje naktyje žmonės stengėsi išgyventi, mobilizuodami individualias ir tautos gyvenimo jėgas. Prisimindamas Sausio 13-ąją, autorius jaučia nerimą ir lūžio lūkesčio būsenas, kurias sustiprina įtampa, kylanti atsitraukus nuo laužų, kūrenamų prie Parlamento.
Baimės akivaizdoje
Apmąstant Sausio 13-osios nakties įvykius, kyla klausimas, ar žmonės jautėsi saugūs. Autorius teigia, kad visur tvyrojo grėsmė ir baimė, kurią psichologai skirsto į įgimtą, įgytą (socialinę) ir egzistencinę. Kiekviena iš šių baimių gali būti konstruktyvi (mobilizuojanti jėgas), dekonstruktyvi (didinanti baimę) arba išsprūstanti iš sąmonės kontrolės. Todėl Sausio 13-ąją vyko mūšiai ne tik už nepriklausomybę, bet ir su sava baime ar baimėmis.
Teroro akivaizdoje
Apmąstymai apie Sausio 13-ąją netikėtai persipina su lapkričio 13-osios įvykiais Paryžiuje, kai teroro aktai sukrėtė pasaulį. Autorius pastebi, kad panašūs ginkluotos galios - teroro - išpuoliai vyksta ir kitur, o „Islamo valstybės“ pranešimuose apie galimų žudynių geografiją jau įvardyta ir Lietuva. Šiandien matome, kad panašūs išpuoliai, deja, kai kam keliantys asociacijų tik su psichopatų elgsena, nutinka ir kitur - Egipte, JAV, Anglijoje, Malyje.
Ribų suplonėjimas
Mūsų laikų karai, skurdo ir prabangos tarpekliai, tautų migracija ir kitoks terorizmas keičia valstybių ir tautų, tarpvalstybinių susivienijimų ir politinio saugumo garantų ribas. Jos, ribos, labai suplonėjo, kartais ir kai kur beveik nematomos. Žemėlapiuose jos vis dar nubrėžtos, bet jau nedaug tereiškia. Vakarietiškų tradicinių vertybių piramidė trupa, griūva, netgi apvirsta.
Moralės ir politikos sankirtos
Autorius svarsto, kokia yra moralinė Sausio 13-osios tiesa ir ko verta politinė jos galia dabarties įvykių akivaizdoje. Juk kojas ir rankas vėl krauju plauname. Šiandien gal ne per drąsu Lietuvos vardu grūmoti Rusijai, Europai, Amerikai, pasauliui? Nejaučiant savo politinių galių ir egzistencinių baimių ribų. Bet Rusijos diplomatinis korpusas gal tik kikena į kumštį ar visai viešai ir įžūliai juokiasi: tik pažiūrėkit, kokia ta Lietuva - nesavarankiška, nykštukė, valstybė, ji tik JAV ir ES sančapansa. Ji negali turėti savos politikos ir politinės galios. Tad ko į ją žiūrėti, kam jos klausytis? Ką ji tegali? Ar iš tikrųjų negali?
Valstybių galios žemėlapis
Vis dar esama didelių / mažų valstybių geopolitinio galių žemėlapio. Jis nesutampa su magnetinių Žemės linijų lauko vaizdu. Visų pirma, jis keičiasi. Antra, jis potencialus, o ne absoliutus. Absoliutaus („metafizinio“) imperinio blogio, pavyzdžiui, bolševizmo ar nacizmo, laikas, laimei, istoriškai ribotas, o „mažosios“ valstybės ne visada pasmerktos dingti (irgi laimė) milžinių nasruose. Ir ne vien žemės (gamtos) gelmių ar demografiniai turtai, bet ir tautos gebėjimas dirbti ir sąžiningai - dorai - uždirbti (turėti pakankamai pelno), sustiprina net pačios mažiausios valstybės politines galias.
Niurnbergo sindromas ir tiesos paieškos
Skaitydamas Jono Mikelinsko knygą „Temidė ir Niurnbergo sindromas“, autorius susimąsto apie tiesos pusę: juk ji ne tik atskiria, ji ir suvienija, lyg kalvis sukniedija visa, kas atskira, priešinga, kas atrodo visiškai nesutaikoma. Ji - lemties siunčiama visų priešų taikintoja. Ir kaip mediacija ji nėra šuolis atgal ar pirmyn. Tai ji dabartį įterpia į istorinę ir galimą tikrovę - ateitį. Juk gyvenimas neprasideda šiandien, jis šaknijasi ir tęsiasi, yra stipresnis už diskusijų apie jį fragmentus.
Tautiškumo, patriotiškumo ir pilietiškumo svarba
Dabarties rūpesčiams - tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui, kaip ir baisingajai holokausto patirčiai, publicistas randa loginių atramų platesniuose - tautinės kultūros, tautinės valstybės nepriklausomybės, lietuvių kalbos ir literatūros išsaugojimo / išlikimo - Europos kontekstuose. Neturiu ir aš kitokio (bent kiek geresnio) kelio šios esė mintims: jeigu jau pagalvojau apie menamas ir tikras grėsmes sau ir Lietuvai, jų keliamą nerimą ar net baimę, tenka kuo plačiau atsimerkti ir atverti istorijai ir moralės / politikos filosofijai kambario langus. Savo namų, tautos namų, valstybės pastato. Vardan jų verta ir ką nors jausti, ir galvoti, ir veikti. Tiktai - kada ir kaip? Ar pajautus kokių politinių galių (tarkim Sausio 13-osios) jėgą, tuoj intuityviai veikti, o vėliau galvoti, kas protingai ar kvailai padaryta, ar atvirkščiai - skirti bent akimirką apsispręsti? Susigaudyti savyje ir pasaulyje, įvardyti svarbiausius reiškinius ir jau nepamiršti, ką ir kaip vadiname.
Terorizmas kaip politinės galios išraiška
Šiandienis teroras tarsi kitoks, jam, atrodo, netinka klasikinis jos apibrėžimas, seniai kapuose ilsisi visi nečiajevai. Be to, jis egzistuoja tarsi šalia tautų ir valstybių. Dusyk pakartoju „tarsi“, nes kaip besistengtume atriboti Dostojevskio laikų ir šiandienį terorą, nepavyktų nutraukti visų juos jungiančių šaknų. Kaip besistengtume džihadistus, tuos šiandienius nečiajevus, varyti iš valstybių, jų sąsajos, ar net tapatybės akivaizdžios. Galime Islamo valstybės (IS) nevadinti valstybe, abejoti, ar ne tinkamesni kiti - ISIS / ISIL - vardai, pagaliau vartoti (pasak Prancūzijos prezidento F. Olando) tik dajiš (Daesh) sąvoką, bet nepaneigsi, kad terorizmu vadinamų darinių politinė galia radosi kaip kitų - neįvykusių / sunykusių - smurtaujančių valstybių ir milžiniškos turtinės bei kitokios nelygybės padarinys.
Kova su priešu veidrodžių kambaryje
Atsidūrus tarsi veidrodžių kambaryje, labai komplikuojasi „kova“ su „priešais“. Ar tai ne „visi prieš visus“? Politinėje filosofijoje būtų ne naujas svarstymų motyvas. Šiandien didžiosios valstybės po jų susidūrimų su teroru prisiekia keršyti. JAV tokią priesaiką priėmė, ištikus jas 2001 m. Rugsėjo 11-ajai (Barakas Obama pakartojo ją visai neseniai, po žudynių Kalifornijoje), Prancūzija - po 2015 m. Lapkričio 13-osios, Rusija - po 2015-jų Spalio 15 ir 24-osios. Jos telkiasi kitų valstybių pagalbą, formuoja koalicijas, duoda įsakymus ginkluotosioms pajėgoms.
Sausio 13-osios pamokos
1991 metų Sausio 13-oji Lietuvos valstybę užklupo nesukaupusią potencialių galios resursų. Per laidotuves prie žuvusiųjų karstų negirdėjau priesaikos valstybės vardu atkeršyti, nubausti kaltuosius. Vyravo sielvartas, gyvenimo tragedijos sukeltas katarsis - aiškiau, skaidriau buvo matyti, kas vyksta, kokia yra valstybės dabarties drama: nesutvirtėjusi valstybė, iš esmės neatsikračiusi okupacinių SSSR galios būdų, šaukiasi viso pasaulio pagalbos.
Sausio 13 - Kalba gynėjai, aukų artimieji ir oponentai
Nugalėtojų sindromas
Devintasis XX a. dešimtmetis baigėsi, bet pasaulis tebebuvo padalintas į dvi valstybių galių zonas (pasinaudosiu J. Mikelinsko metafora) pagal Niurnbergą ar Jaltą. Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų sindromas jau paveiktas šaltojo karo nugalėtojų ir perestrojkos SSSR, tačiau tebeskaldo Europą ir dalį Azijos. Ruzvelto įpėdinis, 41-sis JAV prezidentas Džordžas H. Bušas, nors nepripažįsta Molotovo-Ribentropo pakto teisėtumo, tačiau tebėra užburtas (ir paveikiamas) Gorbačiovo valdomų teritorijų, sovietinės žmonių masės ir karinės technikos. Nugalėtojų sindromas daug kartų galingesnis už LDK tapatybę praradusią, jau modernią tapatybę (iš kitų valstybių pralaimėjimų, iš jų įvairiausių teritorinių nuostolių ir nerealizuotų politinių ambicijų) tebeformuojančią Lietuvos Respubliką. Po 50 metų pertraukos vėl galynėtis su puikiai treniruotomis valstybėmis? Tai tiek pat rizikinga, kaip ir mėgėjui boksininkui išeiti į ringą …
Tradiciniai lietuvių valgiai
Nors straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas politiniams ir filosofiniams klausimams, verta prisiminti ir tradicinius lietuvių valgius, kurie yra svarbi tautinės kultūros dalis. Nuo seniausių laikų vienas svarbiausių lietuvių valstiečių maisto produktų buvo grūdai (rugiai, miežiai, kviečiai, avižos). Iš rugių kepdavo paprastą ir plikytą juodą duoną. Mėsos daugiausia valgė kiaulieną. Vasarą dažniausiai vartojo pieną, bulves, daržoves ir kiaušinius. Bulvės į Lietuvą atvežtos 17 a. pabaigoje, paplito 19 a., jų valgių gausu visoje Lietuvoje. Iš daržovių daugiausia vartojo šviežius ir raugintus agurkus, kopūstus, burokus, morkas.
Maisto produktai ir jų paruošimas
- Grūdai: rugiai, miežiai, kviečiai, avižos. Iš rugių kepdavo duoną, iš miežių ir kviečių - kruopas, miltus, avižas naudojo rečiau.
- Mėsa: daugiausia kiauliena, kurią sūdydavo, rūkydavo. Ruošdavo skilandžius, vėdarus. Retai valgė avieną ir paukštieną.
- Žuvis: ypač pamarių, pajūrio ir ežeringų rajonų gyventojams.
- Pieno produktai ir kiaušiniai: vasarą dažnai vartojo pieną, iš grietinės mušė sviestą, valgė varškę ir sūrius.
- Bulvės: paplitusios nuo XIX a., tapo svarbiu maisto produktu. Gaminami įvairūs patiekalai.
- Daržovės ir vaisiai: agurkai, kopūstai, burokai, morkos, taip pat miško uogos ir sodų vaisiai.
- Gėrimai: midus, alus, gira, arbatos.
Regioniniai skirtumai
Kiekviena etnografinė sritis turėjo mėgstamus valgius. Žemaičiai kasdien valgydavo košę su mirkalu (makalu), dažnas pietų valgis - rūgšti bulvienė su mėsa ar bulvių šutienė su užtrinu. Vidurio Lietuvoje per pusryčius valgydavo virtinių su varške, mėsos ar spirgučių įdaru, burokų arba kopūstų sriubos su mėsa, pietums pašildydavo nuo pusryčių likusių valgių. Suvalkiečiai per pusryčius valgydavo mėsą su duona ir raugintais kopūstais, kiaušinienę, per pietus - sausienę (sausai virtas ar troškintas bulves) arba bulvių plokštainį, saldžią vaisių sriubą (su vyšniomis).
Varėnos Trečiojo Amžiaus Universitetas
Straipsnyje taip pat minimos Varėnos Trečiojo Amžiaus Universiteto veiklos, kurios rodo aktyvų senjorų įsitraukimą į visuomeninį gyvenimą. Universiteto dalyviai dalyvauja edukacinėse išvykose, paskaitose, užsiėmimuose, mini Pasaulinę sveikatos dieną ir kitus renginius. Šios veiklos padeda senjorams išlikti aktyviems, bendrauti ir tobulėti.
Įspūdžiai iš kelionių ir renginių
Varėnos TAU dalyviai lankėsi Birštone, Lazdijų rajone, Rygoje, Gardine, Bukauciškėse ir kitose vietose. Kelionių metu jie susipažino su šių vietų istorija, kultūra ir gamta. Dabartinės LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės auklėtinis V.Saldžiūnas krūtų portale vis dar dusinasi ieškodamas sliekų apatinėje kūno dalyje ir bandydamas įrodyti, kad Rusija tuoj tuoj užpuls Lietuvą. Jis kovoja prieš propogandą ir specialiai jam krūtų portale buvo sukurta skiltis „Medijos karas propaganda“. Gali būti, kad naujoji LRT generalinė direktorė pasikvies V.Saldžiūną į LRT, kaip pasikvietė M.Jackevičių, kuris iš stiliaus žinovo LRT patapo politikos ekspertu. V.Saldžiūnas LRT praverstų. Bravo, Monika. Užskaitau. Nors nesistebiu. I.Končiaus infantilumas yra tiesiogiai proporcingas tavo, Monika, profesionalumui. Todėl pasikviesk V.Saldžiūną. Ir kaip, beje, laiku, Monika, tavo krūtų portalas šiandien paskelbė Virglijaus Poderio komentarą apie tai, kodėl LRT būtinos permainos. Ir kaip laiku tavo, Monika, buvę auklėtiniai tą komentarą nukišo ten, kur jo niekas nemato. Gal net gerai, kad Ž.Pečiulis pasirinko tave, Monika. Taip, LRT generalinė direktorė skamba išdidžiai ir alga gal kiek didesnė. Be to, tikriausiai turi tarnybinį automobilį, kaip Siauras. Bet, laimei, LRT žiūri gerokai mažiau nei skaito delfius.
Prof. Igno Končiaus ir jo šeimos istorija
Mūsų tėvas, prof. Ignas Končius, 1941 m. gegužės mėn. 20 d. buvo NKVD areštuotas dėl nepilnamečio sūnaus Liudo, taip pat areštuoto už antibolševikinių proklamacijų platinimą. Buvo kalinamas Kauno kalėjime. Prasidėjus karui (1941 .VI.22) iš Kauno, kartu su kitais suimtaisiais, vežamas į Baltarusiją - Minską. Subombardavus Minsko kalėjimą, visi suimtieji pėsčiomis buvo varomi į Rytus. Červenėje, 60 km. nuo Minsko, vyko masinis žmonių sušaudymas. Išliko gyvas.
Končiai: Algirdas, Jurgis, Liudas, prof. Igno Končiaus sūnūs, dėkingi Vilniaus Universiteto Rektoriui prof. dr. Rūpestingai suvynioti į nosinę mano tėvo Liudo rašomojo stalo stalčiuje guli du maži duonos ir cukraus gabalėliai. Tai labiausiai saugomos mūsų šeimos relikvijos. Šie penkiasdešimtmetiniai duonos gabalėliai primena mums vietą ir įvykius, mūsų atmintyje glaudžiai siejamus su žmogaus, kurį mums teko laimė pažinti, mūsų senelio Igno Končiaus, vardu. Aš - jo vyriausia anūkė Amerikoje. Aš su savo seserimi Sigita ir broliu Tomu užaugome nuolat girdėdami pasakojimus apie tą tautinę tragediją, kurią mūsų seneliui Ignui Končiui teko išgyventi ir stebuklingu būdu likti gyvam. Tie duonos ir cukraus gabalėliai, paslėpti jo palte - išsaugota Červenės tragiškų įvykių relikvija. Mus visus: tėvą Liudą, mamą Ireną ir vaikus jungia bendras ryšys su Lietuva ir viltis, kad pagaliau Igno Končiaus atsiminimai apie Červenę bus išleisti nepriklausomoje Lietuvoje. Igno Končiaus, vieno iš Lietuvos patriotų, legenda - svarbi kovojančios tautos sudėtingos ir skausmingos istorijos dalis.
1939 metų gruodžio 20 d. Vilniaus universiteto perėmimo komisija. Iš kairės sėdi: prof. P Augustaitis, prof. I.Končius - VU valdytojas, prof. J.Šimoliūnas ir prof. P.Šalčius.
Penktadienis. Gegužės mėnuo. Šešioliktoji diena. 1941 metai. Apie 15 valandą į mūsų butą įeina policininkas ir vienas civilis. Parodė įgaliojimus. Liudas esąs sulaikytas. Padedu jam kilnoti linoleumą, ieškoti. Klausia, kame jo žaislai. Ištraukiu apatinį stalčių spintos Liudo kambaryje ir rodau dar iš vaikų mažų dienų sumestą laužą. Kiek pažiūri. Patariu ištraukti visą stalčių ir viską išversti ant grindų. Mes namiškiai trys: žmona, aš ir mergaitė - Jadzė. Nieko reikiamo neradęs, kratytojas Semėnas pasakė važiuosiąs į ČK1 parsivežti paties Liudo. Mes likome policininko priežiūroje. Šis mūsų nevaržė. Butas mūsų penkių kambarių. Į valgomąjį buvo patalpintas jaunas sovietų gydytojas su žmona. Gydytojas kilmės nuo Machačkala /Port Petrovsk/, netoli Baku, Kaukaze. Grįžo Semėnas vienas. Vėl eina į gulimąjį, vėl kilnoja linoleumą. Klausia, kame mano knygų lentyna. Vedu į savo darbo kambarį ir rodau. Semėnas ieško mano rašomojo popieriaus toje lentynoje. Rodau. Ištraukiu rašomojo stalo stalčių, parodau. Čia buvo tik mažytėlaitė, degtukų dėžutės dydžio, dėžutėlė gyventojams namų knygoje registruoti. Surašė aktą dėl tos dėžutės. Davė pasirašyti. Net parodžius atidėtąjį popieriaus lakštą - nepaėmė. Aštuntą valandą einu. Tiesa, paruoštas į ČK įeiti orderis. Parašyta, į kurio numerio kambarį eiti. Įleidžia. Įeinu. Gražus šviesus kambarys. Gražūs stalai, patogios minkštos kėdės, foteliai, sofos. Pasodina prie durų. Atrodo, kažko laukia. Vis keičiasi pareigūnai. Sėdi prie gražaus rašomojo stalo. Aišku, kad neturi ką daryti. Bet sėdi, kolei kitas ateina. Vis vyrai, tik vieną sykį tebuvo moteris. Kiekvienas įėjęs įtartinai pažiūri į mane ir sėdasi prie stalo. Ima nuobuodulys. Kambarys šiltas. Įeina, juodaplaukei moteriai besaugant mane, jaunas, kažin ar peržengęs 20 metų, vyrukas. Išmokęs neblogai. - Tau suteikė garbės pats NKVD - GB / narodnyj komisariat vnutrennich del otdel gosudarstvenoj bezopasnosti / komisaras Gladkov. Paprašiau, kad leistų man čia palikti milinę. Nusivilkau ir išėjova. Bekalbėdamas čia, aš pasakiau - tovarišč sledovatelj. - Kakoj ja tebe tovarišč, šakal tebe tovarišč. Priveda prie durų, įleidžia. Irgi gražus kambarys. Už kampu sustatytais dviem rašomais stalais sėdi dar jaunyvas komisaras, ne rusų tipas, storokas, kiekvienas jo juodas plaukas ant galvos atskirai susiraitęs. - Tu, kalės vaike, įėjei, kaip prostitutė. Parodė pirštu, kur sėstis. Atsisėdau prieš jį stalų kampe. "šalin (...) komunizmas! - Da, soderžateljno. - Tu kariauji už savo nepriklausomybę... Šitoks jo pasakymas mane iki šaltumo supykdė. Visai neparodydamas savo nuotaikos, pagalvojau pats sau: "Kalbėk dabar ką nori, tas manęs visiškai nebeveiks". Pasidariau šaltas, ramus. 1992 m. vasario 11d. Jūratė Končius ir VU rektorius prof. Aš nemokąs vaiko auklėti. Atimsią nuo manęs, išmokinsią jį... Iki šešiolikos metų už vaiką atsakąs tėvas ... Ir tave išmokysime ir tt. - Tu gal nežinai, kas yra ČK (Črezvičainaja komisija)? ČK yra tokia įstaiga, iš kurios, pakliuvęs į ją, nebeišeina. Bet tave mes išleisime. O kai reiks, pašauksime. Ir tuomet iš tavęs pareikalausime, kuo gali save ir savo sūnų pateisinti. Atsistojau. Pasilenkiau ir einu prie durų. Liekava vienu du. Jis atsisėdo nuošaliai ant sofos. Aš ėmiau rašyti. Pasidėjo mano rašinį sau ant stalo, atsisėdo sofoje. Tyla. Nė žodžio. Ir vėl tyla... Šeštadienį paskambino Semėnas, kad atneščiau vaikui į ČK pagalvį ir baltinių. Nunešiau ir dar įprašiau, kad priimtų pinigų vaikui įteikti. Nenorėjo. Sakė - draudžiama. Kratos eiga ir šis pasikalbėjimas mane įtikino, kad šis čekistas Semėnas nėra blogas žmogus. Jis tarsi mums padeda. Trečiadienis. Prašau jį, kad leistų ateiti pusę dvyliktos, nes noriu baigti paskaitas. Perdaviau Matematikos-Gamtos fakulteto darbų medžiagą redakcijos komisijos nariui doc. Čia prie pat kampo sutikau G. Paleckienę. Klausia, kur tokiu laiku? Pasakiau esąs kviestas į ČK ir pasisakiau manąs, kad manęs jau nebeišleis. Gavau orderį. Rūmuose pasakė, į kurį kambarį eiti. Nulydėjo mane į tą kambarį ir pasodino užduryj. Kambarys pereinamas, daug kas per jį pereina. Pasitaikė ir pažįstamų. Taip aš be judėjimo prasėdėjau iki kokios 5 valandos, kai atplušėjo Semėnas, nešdamas man skalbinių tris pamainas, pagalvę, rankšluostį ir muilą, sudėtus į languotą užvalkalą. Pakišęs man tą languotąjį maišelį, pasakė sekti jį. Nuveda mane į kambariuką, kur, švarką nusivilkęs, aukštas vyras skersom į mane pažiūrėjo. Tai buvo Vytauto jubiliejaus albumas, kur buvo turbūt kone visų valdininkų nuotraukos. Dar buvo kažkokie mano rankraščiai. Ir dėl rankraščių buvau visai ramus, nes aš visai politika nesirūpinau, nieko nerašiau nei už, nei prieš bolševikus. Įdomu, kad vėliava buvo mano brolio. Jo buvo ir tas jubiliejinis albumas. Mano tebuvo paimta tik keletas prirašytų lapų. Bet dėl savęs esu tikras, kad tai buvo trumpas mano aprašymas su fotografijomis skautų Vilniaus tunto įsteigimo, jo vėliavos pašventinimo "Aušros" vartų koplyčioje, po pašventinimo ekskursijos į Rasų kapus. Tuo metu jo pavaduotojas budėjo. Žiūriu, kažkur esu tą žmogų matęs. Niekaip negaliu atsiminti. Pasišovė jis pats. Kalbėjova, žinoma, rusiškai. "Ką, - sako, - nepažįsti? Aš tamstą gerai pažįstu, ir pažįstu, kaip gerą žmogų. Kad nuo manęs esą priklausytų, tuoj paleisčiau. Pasirodo; kai aš mokytojavau Žemės Ūkio Akademijoje, šis vyras, tuomet berniukas, buvęs prie Entomologijos kabineto tarnu. Fizikos kabineto tarnui apsiragus, jis ligonį pavadavęs. Ir aš jam už kažką davęs du litu. Jis ir to negalįs užmiršti. Pasiūlė man kruopynės. Labai man pritiko sriuba, nes nuo ryto nebuvau nieko valgęs. Buvo penktadienio vakaras. Rado jį, atvedė. Nebuvo laiduose saugiklių, negalėjo jam reikiamos lempos uždegti. Elektromechaniko taip pat nesurado. Mėgindamas uždegė savo lempą - perdegė ta lempa. Viską taiso tas fotografas, kaip ne savo rankomis. Mėginau jam padėti. Tas viskas tęsėsi kokį dvejetą valandų. Tuo taru su Gaurilčiku visai atvirai, atrodė, ir nuoširdžiai pasikalbėjova apie dotnuviškius ir mokinius-studentus ir mokytojus-profesorius taip Žemės ir Miškų ūkio technikumo, taip Žemės ūkio akademijos. Tuos žmones jis galėjo gražiai prasijoti. Apie kokią 8-9 valandą veda mane stambus tarnautojas iš budinčio ČK komendantūros patalpos į kiemą. Prie pat durų mašina, didelė lengvoji mašina. Mane grūda į galą, kur įtaisytas kaip soduose medinis iš kartelių suolas. Atsisėdus, labai giliai įsmengi taip, kad keliai kone nosies siekia. Labai sunku atsistoti. Sunku įlipti, o išlipti dar sunkiau. Tarnautojas su “išnešiojamąja" sėda prie šoferio ir aklai užsklendžia tą tarpą tarp jo ir manęs. Nieko nematytumei ir dieną vežamas. Jau buvo tamsoka. Sužvangėjo geležiniai vartai - ¡slinkome į kalėjimo vidų-kiemą. Išlaipina. Beldžiasi mano geradėjas. Niekas nė čiokš. Tarsi ne jų tai reikalas. Nepriima manęs, net nepažiūri į veltui peršamą prekę. Tačiau judėjimas kažkoks jaučiasi. Praeina pro mane čekistų būreliai po 5-6. Mane mano palydovas pasuka nosim į sieną. Jiems praėjus, aš vėl atsisuku palydovo link. O tie čekistai kaip siūte siuva. Matyt, kažkokie galingi. Nelyginant koks patikrinimas būtų daromas. Daug kartų gavo mano lėtasis palydovas mane nosimi į sieną sukalioti. - Prašau padėti ant stalo viską, ką turi kišenėj. Peilis, nosinė, pieštukas, piniginė. Sek marškinių apykaklę, kaklaryšį. Susijaudino vaikas. Pažino mane. Ir mane tai ėmė jaudinti, taip nelauktai aptikus tokį nuoširdų prielankumą. Sumišo ir rinkęs iš manęs "kaliniui" nereikalingus daiktus. Kukštelėjęs į alkūnę vėliau įėjęs, pasakė: - Drabužių nevilk, kratos nedarysiu. Surašė mano paliktą inventorių. Suskaitė pinigus. Tuo pačiu koridorių į kiemą, į kitą. Pro sunkias geležines duris į "rūmus". Pro pasukamas duris koridorių pasisukimuose, įvairius slaptažodius pasakius, apvaliose duryse sėdįs tarnautojas praleidžia toliau. Paskui aukštyn, vėl durys, vėl pasisukimai. Koridoriuose vos spykso lemputės. Kaliniai jau miega. Privedė prie geležinių durų. Su dideliu namų darbo raktu atrakino sunkų skląstį, pradarė duris ir įleido. Duris tuoj uždarė. Žengiau žingsnį ir apsibridau gulintį žmogų. Ant žemės, skersai kameros gulėjo du kaliniu. Kiti trys ant geležinių narų. įspūdis nekoks. Tuoj ėmė mane klausti kas aš. Ėmė teirautis apie tai, kas naujo politikoje. Ar greit bus karas. Kaliniams labai įdomu kalbėtis su ką tik iš laisvės atėjusiu žmogumi. Pasikalbėjome, kolei maždaug į visus klausimus atsakiau. Gulti man nėra kur. Gulk, sako, tarp tų dviejų ant žemės. Jie ir patys kviečia. Siauri jų čiužiniai, vos pačiuodu patelpa. Įsispraudžiau tarp jų, atseit, ir tarp čiužinių, ant plikų grindų. Lengva pasidarė, kai radau pažįstamų ir dar ne vieną. Kaip į svečius atėjęs pasijaučiau. Tarsi čia maniškiai. Padės man, pasaugos mane, pamokys mane, kaip turiu neįprastose kalinio sąlygose elgtis. Esu ne vienas. Būryje ir vargas - ne vargas. Nesi visų apleistas užmirštas, tik ujamas baramas. Bet visų bendrą naštą nešime sykiu, kas bebūtume buvę laisvėje. Kits kitą dar žmogumi laikysime. Trumpos, staigios įvairios mintys blaškėsi galvoje per visą nemigos naktį. Visa mano praeitis penkių dešimtų penkerių metų praeitis, atsistojo dabar prieš mane sykiu. Aš mačiau tuo pačiu metu visą savo gyvenimą. Ir kad man mažam buvo gyvatė įkandus, ir kad karščiais" sirgdamas, mačiau pakaruoklį, pakabintą tąsomą, kad skendau, kad nuo gyvates karvelio lizde iš eglės iššokau, kad įvairius egzaminus laikiau, kad nuo arklio ganykloj nuslinkus, kitas arklys man veidą primynė ir tt Visa tai aš mačiau tuo pačiu metu. Ir nieko nieko dėl ateities. Tuščia. Ne, netuščia, bet tiesiog nieko. Jokios minties, jokio vaizdo. Šaltas visai, tarsi tokios sąvokos net ir būti negali. Ir mintis čia nesustodavo. Ji vis į praeitį krypo. Dabartis taip pat buvo bejausmė, ne jausmuose, ne rūpestyje. Kūnas pasidarė man kažkas toks, tarsi svetimas, greta manęs ar tik kažkas. Kūno klausimo nebuvo. Jis tik taip sau, kaip šešėlis, ir tai saulei už reto debesies užėjus. O mintis buvo laki. Ir kas girdėta, ir kas matyta, net visos knygos atskleistos - tikrai galėjai skaityti, tarsi kiekvieną raidę matydamas. Ir negalėjau nuo paprastos atminties nusikratyti, ar prie kurios vienos sustoti. Ir, rodėsi, nieko nebuvau pamiršęs. Per visą gyvenimą ištisai. Gal kiek aiškiau vaizdavosi vaikystės laikai. Ėmė aušti. Kambaryje visur pilka. Ir lubos, ir sienos. Grindų nematyti: vienur narai dengia, kitur mano gerieji bičiuliai užleidę man tarp savo čiužinių vietos. Kiek tamsesnės nuo apkaustytų geležų durys. Praaušo - vistiek pilka. Visiškai išaušo - pilka ir tiek. Dairaus. Lubos į skliaustus suvestos, aukštos. Langas didelis, mažų rūtų. Viršuj vienas rūtas atidaras. Palangė nuolaidi į vidų, ant jos neįsikibęs nepastovėtum. Langas nuo grindų kuone į žmogaus augumą. Vienam kampe prie durų radiatorius. Čia pat didelis skardinis kibiras, su dangčiu - geriamam vandeniui. Antram prie durų kampe kitas lygiai toks pat indas - kitiems reikalams “paraša". Keturi nuo sienų atverčiami narai. Viena kėdelė. Vienas staliukas (iš Kalnaberžės nusikaltėlių vaikų prieglaudos). Virš durų aukštai žiurkso silpnutė elektros lemputė, apipinta vielomis. Ant sienų užmuštų blakių gausūs pėdsakai. Duryse spykso "akutės" stikliukas. Kamera skirta keturiems (keturi atverčiami nuo sienos narai). - Kelk... - Penktadienis. Dvidešimt trečioji gegužės mėnesio diena. Penkta - šešta valanda ryto. Reik paskubom keltis, apsitvarkyti. Visi stebi nesusigaudantį ką čia reik daryti kameros naujoką. Neturėjau guolio - nereik kloti. - Nieko, priprasi, nebijok. Žmonės buvo atgulę. Dabar keliasi. Sako valgys. Ir kam tai, kad vistiek juk iš gyvenimo išbraukti. Na, tegu už metų kitų. Jie čia nebeturi žmogiškos paskirties. Ir žmoniškumas jiems nebetaikomas. Čia tik kūną kiek pamaitina. Dvasiškajai žmogaus pusei čia vietos nėra. Tad šiąnakt, man besvajojant, kūnas ir atsiskyrė nuo sielos. Čia liko kūnas. Kūnui nedaug tereik. Jis pripras. Sielai reik daug. Ji laki, savita, sava. Guoliai sutvarkomi - sudedami ant narų čiužiniai, ir narai pakeliami prie sienos. Žvanga raktai prie durų. Stuksi sunkūs skląsčiai. Stropiai plaunami kibirai. Paeiliui dviejose vietose tupi. Prausiasi, plauna nosines. Čiaupas labai aukštai - vandens čiurkšlė taško. Ir ant grindų per porą pirštų vandens, braidai. Atsilikę reikalą, pasiplauna. Sargas čia pat prie atidarų durų pro koridoriaus langą į Žaliąjį kalną žiūri. Durys kameros buvusios paliktos atidaros. Tuoj vienas ėmėsi grindis plauti. Kruopščiai išplauta. Sausas, išgręžtas skarmalas...
