Kultūros paveldas - tai per kartas perduodamos vertybės, turinčios etnologinę, istorinę, estetinę ar mokslinę reikšmę. Jis apima tiek materialųjį, tiek nematerialųjį paveldą, o kartu su gamtos paveldu sudaro pasaulio paveldą. Kiekviena šalis didžiuojasi savo tradicijomis ir unikaliais patiekalais, o Lietuva, turinti ilgą istoriją ir įvairias kultūrines įtakas, gali pasigirti išskirtiniu kulinariniu paveldu.
Lietuviška virtuvė yra savita kulinarinių tradicijų visuma, susiformavusi Lietuvoje ir tarp lietuvių. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi panašumų su kaimyninių tautų virtuvėmis, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją. Maistas ir valgymo kultūra Lietuvoje, kaip ir daugelis kitų visuomenės reiškinių, buvo daugiakultūriai. Maistas taip pat buvo socialinis reiškinys, kurio produktai ir kokybė priklausė nuo pajamų ir padėties visuomenėje.
Istorinis kontekstas formavo skirtingas virtuvių atšakas: valstiečių, bajorų, miestiečių, didikų, valdovo dvaro ir viešojo maitinimo įstaigų virtuvės. Valdovo ir didikų virtuvėse ryškus europinių virtuvių - gotikinės, renesansinės, barokinės ir švietimo epochos - poveikis. Krašto žmonių mitybos pagrindą sudarė sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai, būdingi vidutinei klimato juostai, gerai pažįstami iš XIX-XX a. pradžios valstietiškos virtuvės.
X-XII a. glaudesni baltų kontaktai su Rytų (Bizantine) krikščionybe galėjo atnešti į Lietuvos teritoriją patiekalus, būdingus Viduržemio jūros regionui. Ypač tai sustiprėjo LDK kunigaikščio Vytauto laikais, kai buvo užimtos Juodosios jūros pakrantės ir į Lietuvą perkelti totoriai bei karaimai. Šie atsikėlėliai atsivežė naujas žemės ūkio kultūras (pvz., agurkus) ir naujus maisto produktus, o jų auginamos daržovės ir kulinarinis paveldas sparčiai plito visoje šalyje. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir kt.) bei patiekalus, būdingus karštesniam klimatui (pvz., šaltibarščiai).
XVIII-XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei didelę įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles. Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, tarp kurių išsiskiria tradicinis žydiškas kugelis, kurį iki bulvių išplitimo gamino iš ropių.
XVI-XVIII a. lietuvių virtuvė, susiliejusi su lenkiška, suformavo turtingą ir brandžią barokinę Abiejų Tautų Respublikos virtuvę, paplitusią didžiulėje Rytų Europos dalyje. Barokinėje virtuvėje gausiai naudota mėsa, ypač jautiena. Pagal to meto supratimą, riebus maistas buvo laikomas sveiku, todėl dažniausiai naudota kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti pariebinti liesesnius jautienos patiekalus. Taip pat valgė žąsis, specialiai penėtus gaidžius - kaplūnus, paršelius. Žvėriena valgyta retai.
Valstietiška virtuvė iki pat XIX a. išliko primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškaja virtuve ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Ypač svarbus tapo rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis ir atradę lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai: dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems daug laiko maisto gamybai.
Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis - ruginė duona, košės, o nuo XVIII a. - ir bulvės. Baltymų šaltiniai yra gyvuliniai: daugiausia mėsa (kiauliena, jautiena, senovėje - žvėriena) ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama nedaug, tačiau gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka. Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove; čia buvo paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).
Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti. Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, mėsos vyniotiniai. Karštųjų patiekalų asortimentas taip pat didžiulis.
Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai - didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais ir rūgusiu pienu, varške ar pasukomis. Dauguma šių patiekalų laikomi lietuvių nacionaliniais, nors daugelis jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.
Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma šių patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV-XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai - koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt. Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai) yra bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.
Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos. Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Išradus degtinę ATR teritorijoje, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą: įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka - turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas.
Istoriniuose šaltiniuose aptinkami lietuviškos virtuvės valgiaraščiai gali nustebinti ne tik įvairove, bet ir egzotika: minimas šafranas, imbieras, austrės, apelsinų žiedų uogienė. Gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvę skyrė nuo valstietiškos. Tai gotikinės virtuvės tradicija, kurią barokas tik tęsė. Nors kartais teigiama, kad prieskonių gausa slėpdavo sugedusios mėsos skonį, tai netiesa, nes lyginant prieskonių ir mėsos kainas, mėsa buvo tokia pigi, kad sugedusią ją labiau apsimokėjo išmesti. Tiek gotikiniai, tiek barokiniai virėjai naudodavo itin daug prieskonių - jų gausa patiekaluose buvo vertinama kaip didiko galybės ženklas.
Senoiausias desertas - vaisiai ir uogos, vyravę Jogailos desertų valgiaraštyje. Be to, žali žirniai ankštyse, kaip ir agurkai, tuo metu buvo priskiriami prie vaisių. Iš kai kurių maisto produktų pirkimo sąrašų galima spėti, kad Jogailos dvare vertinamas desertas buvo žali agurkai su šviežiu medumi. Dar vienas gotikinis skanėstas - tirštas kompotas. Vėliau atsiranda cukatai, marcipanai. Miltiniai desertai LDK aptinkami tik renesanso pabaigoje. Baroko laikotarpiu atsiranda sausainiai ir kiti panašūs saldumynai. Tortai pradėti kepti Bonos Sforcos laikais, tačiau į šiandieninius tortus jie nebuvo panašūs: tortu buvo vadinama bandelė su įdaru, kartais - net nesaldi, mėsiška ar su raugintais kopūstais.
Regioniniai Lietuvos kulinarinio paveldo ypatumai
Lietuva išsiskiria iš kitų pasaulio šalių tuo, kad joje yra regionų su savo tradiciniais patiekalais. Skirtingi Lietuvos kultūros ir paveldo bruožai atspindi permainingą šalies istoriją. Nors Lietuva nedidelė, skirtingose etnografinėse srityse gyventojai maitinasi skirtingai ir mėgaujasi nevienodais valgiais.
Žemaičių virtuvė
Žemaičiai, gyvenantys Šiaurės Vakarų regione, yra didžiausi košių mėgėjai. Kiekvienas žemaitis mėgsta kanapių valgius ir kastinį - valgį iš sviesto ir grietinės.
Aukštaičių virtuvė
Aukštaičiai, gyvenantys Vidurio ir Šiaurės Rytų regione, labai mėgsta įvairius blynus, virtinius, iš varškės pagamintus valgius. Aukštaitijos virtuvė garsėja savo paprastumu, kur patiekalui skonį suteikia pats produktas, kartais pagardinamas įvairiais uždarais. Ruginė duona - vienas iš seniausių ir pagrindinių maisto produktų Aukštaitijoje, valgomas kasdien. Bulvės laikomos antrąja duona ir yra populiariausių patiekalų, tokių kaip cepelinai, vėdarai, bulviniai blynai, pagrindas. Pieno produktai buvo populiarūs nuo senovės, ypač lietuviškas baltas sūris. Kiauliena - labiausiai vartojama mėsa, ypač mėgstamos rūkytos dešros. Tradiciniai gėrimai - midus, gira ir alus. Aukštaitija garsėja įvairiais blynais, virtiniais su varške, šaltanosiais su mėlynėmis ar vyšniomis, koldūnais.
Dzūkų virtuvė
Dzūkai, gyvenantys pietryčių regione ir savo smėlėtose žemėse nuo seno auginantys grikius, iš jų gamina daug valgių, skaniausių pyragų, dzūkiškai vadinamų babkomis. Gyvendami miškingame krašte, dzūkai yra nepralenkiami uogautojai ir grybautojai, o dzūkės šeimininkės - sumanios grybų paruošimo specialistės. Dzūkų virtuvėje dažnai verdamos sriubos, valgomi pieno produktai. Nuo seno Dzūkijoje valgomi blynai ant kopūstų lapų, įvairios košės, pieniška sriuba. Patiekalams gardinti naudotas peletrūnas, gelteklė, nasturtų sėklos, medetkos, bijūnai. Dzūkijos krašto žmonės gamina dzūkišką suktinuką su rūkyta šonine, dzūkiškas salotas, ūkišką kepsnį su grybais, įvairius bulvinius blynus. Iš gėrimų dzūkai gerdavo girą, kisielių, kompotą, gaivą, natūralias sultis, vandenį, pieną, dzūkišką naminukę. Alus Dzūkijoje nebuvo labai populiarus. Arbata dažniausiai būdavo čiobrelių ar kitų vaistažolių.
Suvalkiečių virtuvė
Suvalkiečiai, gyvenantys pietvakarių regione, labiausiai mėgsta keptos mėsos ir tarkuotų bulvių patiekalus, riebią kiaulieną.
Pajūrio ir pamario regionų virtuvė
Pajūrio ir pamario regiono gyventojams tradicinis kasdieninis maisto produktas yra žuvis.
Kalbant apie Lietuvos kulinarinį paveldą, svarbu suprasti, kad tai yra nematerialus paveldas, kurio svarbiausia dalis - tradicija. Nors kai kurie patiekalai, kaip didžkukuliai, yra palyginti nauji ir galimai atkeliavę iš kitų kultūrų, jų įskiepijimas ir adaptacija lietuviškoje virtuvėje leidžia juos laikyti paveldu. Svarbu tinkamai pristatyti šiuos patiekalus kaip viešojo maitinimo ir valstietiško kulinarinio paveldo dalį. Tačiau nereikia pamiršti ir kitų istorinių sluoksnių - miestiečių, bajorų, didikų virtuvės - kurių patiekalai irgi sudaro dalį mūsų kulinarinio paveldo.
Svarbu atskirti mitus nuo realybės, remiantis moksliniais metodais ir autentiškais istorijos šaltiniais. Galima prisigalvoti įspūdingų patiekalų, kurie iš tiesų buvo patiekiami tik turtingiausios diduomenės puotose arba jų apskritai nebuvo. Kulinarinio paveldo atveju, kaip ir kituose istorijos tyrimuose, svarbu suprasti, kokią virtuvę rekonstruojame - valstietišką, miestietišką ar didikų, kasdieninę ar puotos, kurios epochos virtuvę - gotikinę, renesansinę, barokinę ar klasicizmo. Tik tuomet, pasitelkus autentiškus šaltinius ir mokslinio tyrimo metodus, galima atkurti praeities virtuvę.
Lietuvos kulinarinio paveldo stiprioji pusė - jau daugiau nei 600 metų trunkantis atvirumas pasauliui. Tai leidžia mums nebijoti naujovių, tokių kaip pica ar jūros gėrybės. Svarbiausia - nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir komunikuoti ją kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą.
A2.3. Elektroninės paslaugos. Supažindinama su elektroninės paslaugos sąvoka, aptariama viešųjų elektroninių paslaugų paskirtis ir nauda, išbandomos bent kelios elektroninės paslaugos (pavyzdžiui, aplankomas virtualus muziejus, pasinaudojama elektronine enciklopedija, žodynu, biblioteka, vertimo sistema, duomenų saugykla ir pan.).
Kultūros paveldas vaidina svarbų vaidmenį apibrėžiant ir palaikant tautos ar bendruomenės identitetą, atmintį ir istoriją. Jis taip pat padeda suprasti žmonių gyvenimo būdą ir vertybes, kurios įdiegtos per daugelį kartų. Saugodami ir puoselėdami kultūros paveldą, žmonės siekia išlaikyti savo unikalumą, istoriją ir mokytis iš praeities klaidų bei sėkmių.