Leonardo da Vinči „Paskutinė vakarienė“ - vienas garsiausių ir daugiausiai aptarinėjamų meno kūrinių pasaulyje. Turbūt pats žymiausias pasaulyje piešinys ant sienos - tai Leonardo Da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė“. Šis šedevras, nutapytas 1495-1498 m., vaizduoja reikšmingą krikščionybės istorijos momentą - Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę su savo apaštalais. Būtent ši scena tampa pagrindine kūrinio ašimi.
Šiandien šį monumentalų piešinį ant sienos galima pamatyti Santa Maria delle Grazie vienuolyno refektoriume Milane, Italijoje. Į Milaną atvykstantys turistai būtinai nori pamatyti šį unikalų didžiojo meistro darbą. Kartais tai būna net vienas pagrindinių kelionės tikslų. 1980 metais jis buvo pripažintas UNESCO Pasaulio kultūros paveldu.
Istorija ir kūrimas
XV amžiuje Milano kunigaikštis Ludovico Sforza nusprendė, kad buvusios nedidelės koplyčios vietoje turi būti pastatyta Dominikonų vienuolija ir bažnyčia Santa Maria delle Grazie. Apie 1462 m. prasidėjo dabartinio vienuolyno restauravimo ir išplėtimo darbai, o šalia konvento buvo pastatyta bažnyčia su šoninėmis koplyčiomis. Leonardas į Milaną iš Florencijos atvyko 1483 metais Milano kunigaikščio Ludoviko Maria Sforcos (praminto il Moro) kvietimu. 1482 m. Ludovico Sforza pakvietė menininką, nes jis buvo karo technikos ekspertas.
Abu jauni ir ambicingi: Ludovico il Moro norėjo išgarsinti miesto vardą, parodyti savo turtus ir įtaką, tad kvietėsi žymiausius renesanso periodo dailininkus, architektus, skulptorius. Netrukus mecenatas pastebėjo Leonardo talentą kituose menuose ir pavedė jam papuošti vieną iš vienuolyno refektoriumo sienų. Vienas iš Ludovico il Moro užsakymų Leonardui buvo nutapyti paveikslą „Paskutinė vakarienė” domininkonų konvento „Santa Maria Delle Grazie” refektoriume (liet. „šv. Mergelės Marijos Maloningosios” vienuolynas ir bazilika).
Menininkas tuo metu kaip tik studijavo šviesą, garsą, judesį, o ypač žmogaus emocijas bei veido išraišką. „Paskutinė vakarienė” (it. „La ultima cena” arba „Il Cenacolo”) tikrai yra reikšmingas Leonardo Da Vinči kūrinys, prie kurio jis dirbo net keletą metų nuo 1494 m. iki 1498 m. Nėra tiksliai žinoma, kada šis paveikslas buvo pradėtas tapyti, bet tikriausiai apie 1495 metus.
Leonardo paveikslą sukūrė ne tik iš niekur. Prieš pradėdamas savo darbus, jis pasiruošė eskizų ir brėžinių brėžinius. Prieš tapant „Paskutinę vakarienę” jis piešė eskizus: kiekvieno apaštalo veidą, jų išraiškas, rankų ir kūno padėtį. Leonardas viską kruopščiai aprašydavo, todėl šiai dienai turime daug žinių apie jo darbus, paieškas, eksperimentus. Darbas užtruko gana ilgai - legenda byloja, kad da Vinčis ieškojo tinkamo veido Judui. Apie tai, jog darbas trunka taip ilgai Milano kunigaikščiui skundėsi ir domininkonų vyresnysis. Leonardas kunigaikščiui atsakęs, jog „trūksta dviejų veidų, viena iš jų Jėzaus, jos negalįs surasti žemėje… kita Judo, apie ją jis galvoja, nes sunku surasti tokį panašų, kuris išdavė savo mokytoją, pasaulio gelbėtoją.“ Piešiant paveikslą Leonardas tarp žmonių ieškojo Jėzaus veido ir jam buvo sunku surasti tokį dievišką atvaizdą. Galiausiai per 4 metus Leonardo pavyko užbaigti savo darbą, kuris tarsi kalba pats už save.
Siužetas ir simbolika
Svarbiausias paveikslo motyvas: Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei. Pagal Jono evangeliją (13:21) Leonardas da Vinčis įspūdingai pavaizdavo paskutinės Jėzaus vakarienės su apaštalais sceną. Leonardas pasirenka momentą, kuomet Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos”. Leonardo „Paskutinė vakarienė“ vaizduoja momentą, kai Jėzus ką tik ištarė lemtingus žodžius: „…Vienas iš jūsų mane išduos.“ Todėl apaštalų apima nuostaba ir neramumas.
Tokiu būdu Leonardas galėjo sutelkti dėmesį į apaštalų gestus ir laikysenas, sutelkdamas dėmesį į daugybę emocijų, ryškių ir matomų per apaštalų kūno kalbą. Jų kūno padėtis, ypač rankų ir veido išraiška, daro sceną dar dramatiškesnę. Žiūrėdami į jį ir matydami apaštalų veidus, regis galime suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius.
Leonardas da Vinčis Jėzų patalpino centre, o jo mokinius - po šešis iš abiejų pusių. Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kur paveiksle „Paskutinė vakarienė“ sėdi Judas. Istorija tokia, kad Judas parduoda Jėzų Romos kareiviams mainais už 30 sidabrinių. Be to, viena iš labiausiai aptarinėjamų paveikslo paslapčių yra Jėzaus dešinėje sėdinčios figūros tapatybė. Daugelis mano, kad tai Jonas, mėgstamiausias Kristaus mokinys. Gali būti, kad moteris prie Paskutinės vakarienės buvo ne šiaip „atsitiktinumas“, o tikros slaptos matematiko ir dailininko žinutės dalis.
Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Pavyzdžiui, tai, kad paveiksle iš tarpo tarp mokinių ir Jėzaus susidaro raidė „M“, kuri gali būti užuomina į Mariją Magdalietę. Net ir praėjus daugiau nei 500 metų žmonės tebekelia įvairius klausimus apie šį paveikslą.
Paveikslo technika ir išsaugojimo problemos
„Paskutinė vakarienė” buvo tarsi kūrėjo eksperimentas, kuriame panaudojamas ir perspektyvinis vaizdas (gylio ir erdvės išraiška), ir nauja tapymo technika - tempera ant sausos sienos. Sakoma, kad Leonardas pasirinko šią techniką, tam, kad galėtų išgauti daugiau atspalvių, dirbti su pauzėmis ir reikalui esant darbą koreguoti. Tačiau Leonardo noras eksperimentuoti su naujomis technikomis paskatino jį dažyti ant sauso, o ne šlapio tinko, kuris yra tradicinė freskos technika. Tačiau ši tapybos technika pasirodė nestabili ir trapi.
Da Vinčis gruntavo sieną specialia dervos, gipso ir mastikos kompozicija, tikėdamasis apsaugoti dažus nuo drėgmės. Tačiau metodas buvo nesėkmingas: po 50 metų dažai ėmė trupėti. Nors ir leido jam ilgiau dirbti ir tobulinti kūrinį, praėjus vos kelioms dešimtims metų po darbo užbaigimo, dėl drėgmės ir kitų aplinkos veiksnių piešinys pradėjo luptis. Jau 1550 metais menininkas ir istorikas Vasari rašė, jog paveikslas „atrodo kaip didelė dėmė”. Piešinys ėmė pastebimai irti dar tais pačiais metais, kai buvo užbaigtas, o jau 1556 metais „Paskutinė vakarienė“ buvo apibūdinta kaip neatpažįstamų spalvotų dėmių mišinys.
„Paskutinė vakarienė“ niekada neturėjo lengvo gyvenimo. Visų pirma, Leonardo darbas vyko prancūzams okupavus Milaną, nestabilumo ir ažiotažo laikotarpiu. Nebuvo jis labai ir pačių vienuolių saugomas, norint palengvinti praėjimą iš refektoriumo į kitas patalpas, sienoje buvo iškirstos durys, taip visam laikui „nukertant” Kristaus kojas. 1652 metais toje sienoje buvo išpjautos durys, nupjaunant Jėzaus kojas. Dar blogiau, kad audringais Milano istorijos metais valgykla taip pat buvo svirnas ir karinės kareivinės. II PK metu refektoriumas buvo subombarduotas, tačiau siena su Leonardo paveikslu bei priešais buvusi pietinė siena su Giovanni Donato Montorfani freska „Nukryžiavimas” (it. Crocifissione) išliko.
Restauracijos ir išsaugojimas
Paveikslo būklės blogėjimo ir restauravimo istorijos apžvalga
| Metai | Įvykis/Būklė | Restauratorius / Pastabos |
|---|---|---|
| 1495-1498 | Paveikslas nutapytas Leonardo da Vinči. | Tempera ant sausos sienos. |
| Po 50 metų | Dažai ėmė trupėti. | Metodas pasirodė nesėkmingas. |
| 1550 | Paveikslas „atrodo kaip didelė dėmė“. | Menininkas ir istorikas Vasari. |
| 1556 | „Paskutinė vakarienė“ apibūdinta kaip neatpažįstamų spalvotų dėmių mišinys. | Pripažintas prarastu. |
| 1652 | Sienoje išpjautos durys, nupjaunant Jėzaus kojas. | Vienuolių veiksmai. |
| 1726 | Pabandė restauruoti paveikslą, užpildė trūkstamas dalis, nulakavo. | Michelangelo Bellotti. Drėgmės problemos neišsprendė. |
| 1768 | Visa siena uždengta audeklu. | Bandymas apsaugoti, bet trukdė sienai džiūti. |
| 1770 | Vėl bandyta piešinį restauruoti, perpiešė 9 apaštalų veidus. | Giuseppe Mazza. |
| XVIII a. pab. | Prancūzų kariai išbraižė apaštalų akis, refektoriumas tapo kalėjimu. | Prancūzų okupacija. |
| (?) | Bandė pašalinti freską, stipriai apgadino centrinę dalį. Suprato, kad tai ne freska. | Stefano Barezzi. Nulupta dalis priklijuota klijais. |
| II Pasaulinis karas | Refektoriumas subombarduotas, bet siena su paveikslu išliko. | Bombardavimo padariniai. |
| 1972 | Paveikslas atrodė labai blogai dėl šelako apsaugos. | Šelakas patamsino siužetą. |
| 1978-1999 | Didžiausia paveikslo restauracija. | Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios vietos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, užmūryti langai, siekiant kontroliuoti klimatą. |
Po 20-ies metų darbo atkuriant, tai ką Leonardo sukūrė prieš 500 metus, galime šiandien pamatyti ir įvertinti. Tačiau žmonėms restauruotas paveikslas nepatiko. Na, ne visiems - tie, kurie nesidomi menu ir nėra matę XVI amžiaus kopijų ar netgi tų aštuntojo dešimtmečio likučių, „Paskutinę vakarienę“ vertina neblogai. Menotyrininkams nepatinka pasikeitusios spalvos, veidų formos ir pranykusios detalės. Ypač klostės ant Jėzaus rankų - jos atrodo visiškai kitaip. Ir kiek čia liko da Vinčio? Mažai, bet tai - ne restauratorių kaltė.
Leonardo da Vinčio dėlionė: Paskutinės vakarienės atkūrimas – BBC naujienos
Apsilankymas ir bilietai
Šiandien visas kompleksas yra vienas geriausių renesanso pavyzdžių Šiaurės Italijoje. Bazilika, refektoriumas ir paveikslas 1980 m. buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Da Vinčio paveikslas yra Santa Maria delle Grazie (Gailestingosios Dievo Motinos) bažnyčioje, kuri pati savaime yra neįprastos išvaizdos svarbus Milano paminklas. Ji buvo pastatyta 1463-1497 m. kartu su greta esančiu dominikonų vienuolynu valdant Sforcų šeimai.
Didelis kambarys, į kurį pateksite grožėtis šiuo meno kūriniu, yra refektoriumas. Dviejose priešingose, mažesnėse valgyklos sienose yra pirmojo ir paskutinio Kristaus kančios epizodų paveikslai - „Paskutinė vakarienė“ vienoje pusėje ir nukryžiavimo epizodas tiesiai priešais. Santa Maria delle Grazie bažnyčia yra vienas geriausių renesanso pavyzdžių Italijos šiaurėje su savo freskomis dekoruotomis ir mažesnėmis, bet gausiai dekoruotomis koplytėlėmis.
Įėjimas į bažnyčią nemokamas, mokama tik už apsilankymą refektoriume su „Paskutinės vakarienės“ paveikslu. Norint pamatyti „Paskutinę vakarienę“, būtina iš anksto užsisakyti bilietus, nes norinčių aplankyti žmonių yra labai daug. Vienu metu įleidžiama tik 25-30 lankytojų ir apsilankymas trunka lygiai 15 minučių. Šis apribojimas skirtas apsaugoti paveikslą nuo tolesnio blogėjimo. Dėl trapios vietos būklės prieš įžengiant į valgyklą reikia pereiti dvi atskiras oro sausinimo kameras, kad būtų pašalintas drėgmės perteklius iš drabužių ir kūno.
Patekę į vidų visi laikomi saugiu atstumu nuo sienos, tačiau jūs vis tiek sugebate įvertinti daugelį paveikslo detalių. Rekomenduojama atvykti šiek tiek anksčiau, kad galėtumėte kasoje atsiimti internetu nupirktus bilietus. Tad pavėlavus Jums paskirtu laiku, į muziejų nebepateksite. „Paskutinės vakarienės“ bažnyčia yra vakariniame centro pakraštyje, Corso Magenta gatvėje, maždaug už 600 metrų nuo Castello Sforzesco.
Bilietų įsigijimo tvarka
Nuo 2025 m. pasikeitus bilietų pardavimo tvarkai ir perkant bilietus svarbu žinoti:
- Su vienu susikurtu prisijungimu (account) galima įsigyti tik 5 bilietus per 1 metus.
- Agentūrų užsakyti ir neparduoti bilietai grįžta į sistemą, todėl nuolat reikia tikrinti datas ir laikus. Gali pasisekti nusipirkti bilietą net savaitę prieš apsilankymą.
- Bilietai parduodami kas 3 mėnesius.
- Bilietai yra vardiniai ir perkant patiems internetu būtina iškart įrašyti asmens vardą ir pavardę. Nebegalima keisti vardo ir pavardės, o atvykus į muziejų, būtina dar nueiti į kasą ir aktyvuoti bilietą. Būtina turėti asmens dokumentą su foto.
Praktiškai tai veikia taip, kad, pavyzdžiui, sausio 10 d. atsidaro galimybė rezervuoti bilietus vasario, kovo ir balandžio mėnesiams ir veikia tol, kol bilietai visiškai išparduodami. Balandžio mėnesį atsidaro galimybė rezervuoti bilietus gegužės, birželio, liepos mėnesiams ir t.t. Jei turite nusistatę vizito datą, rekomenduojame dažnai tikrinti oficialią svetainę, kad įsitikintumėte, jog pateksite.
Įdomūs faktai apie „Paskutinę vakarienę“
- Vieta: „Paskutinė vakarienė“ nėra muziejuje, o Santa Maria delle Grazie vienuolyno valgomajame, Milane. Ją pamatyti reikia specialaus leidimo ir išankstinės rezervacijos.
- Dydis: Paveikslas yra įspūdingo dydžio - monumentalus 460 x 880 cm piešinys, užimantis beveik visą vieną refektoriumo sieną.
- Technika: Tai nėra freska tradicine to žodžio prasme. Da Vinčis naudojo novatorišką, tačiau nestabilų metodą - temperą ant sausos sienos.
- Apaštalų individualumas: Leonardas skyrė ypatingą dėmesį kiekvieno apaštalo individualumo ir emocijų perteikimui.
- Simbolika: Paveikslas kupinas gilios simbolikos, apie kurią iki šiol diskutuojama. Pavyzdžiui, kai kurios teorijos teigia, kad tarp Jėzaus ir mokinių susidaro raidė „M“, galimai nurodanti Mariją Magdalietę.