Keliaujant po mažesnius Lietuvos miestelius, vis labiau stebina jų kokybė ir atsidarančios naujos vietos. Lietuviai tampa vis išrankesni, o verslininkai tai supranta. Šiandien panagrinėsime, kaip netikėtos verslo idėjos ir verslumas gali atsirasti net ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, ir kaip svarbu ne tik turėti gerą idėją, bet ir ją tinkamai įgyvendinti. Verslo pasaulis yra dinamiškas, o jo sėkmės istorijas neretai įamžina įvairios laidos, pristatančios tiek įdomias iniciatyvas, tiek mokslo pasiekimus.
„Verslo Sriuba“ Dzūkijos Gilumoje: Marcinkonių Koldūninės Sėkmės Istorija
Koldūninė Marcinkonyse yra puikus pavyzdys, kaip sėkminga verslo idėja gali klestėti atokioje vietoje. Nudžiugau, kai ėmiau ruoštis kelionei po Varėnos apylinkes. Ieškodamas naujų vietų, atradau koldūninę, kuri visai niekur nesireklamuoja, bet sulaukia didžiulių srautų valgytojų. Tai net ne pačiame Varėnos centre, o gerokai pavažiavus nuo miesto, viename didžiausių mūsų šalies kaimų - miškų apsuptuose Marcinkonyse.
„Jeigu važiuosi savaitgalį, gali tekti laukti ilgoje eilėje. Ta koldūninė tapo Varėnos šių metų sensacija“, - įspėjo bičiuliai. Azartas pamatyti, paragauti ir įvertinti tik sustiprėjo. Nenorėdamas stovėti eilėje, nuvykau ten darbo dieną - ketvirtadienį popiet.
„Pamislyk ir Užeik“: Nuo Vilniaus Iki Marcinkonių
„Pamislyk ir užeik“ - taip vadinasi naujasis restoranėlis, stovintis pagrindinėje Marcinkonių gatvėje. Labai ramioje ir vaizdingoje, kaip iš pasakos. Tai irgi prideda įspūdžio keliaujant į valgymo vietą.
„Nusibodo gyventi Vilniuje, norėjosi pabėgti į gamtą, įsikurti ten, kur ramybė, grynas oras, nėra kamščių keliuose, ten, kur galima gyventi neskubant“, - taip savo apsisprendimą pabėgti iš miesto, kuriame gyveno visą gyvenimą, aiškina dvi buvusios vilnietės Sigita ir Ramunė. „Ten 8 metus niekas negyveno - vonios įrengtos nebuvo, vandens nebuvo, daug ko trūko, todėl mums reikėjo gerokai pasistengti ir viską pačioms, savo rankomis sutvarkyti. Nusipirkome benzo pjūklą, trimerį, laužtuvą - neišsigandome, kad bus daug darbo. Į priekį mus veda svajonė turėti gražią vietą nuostabiame kaime“, - aiškina moterys.
Pirmieji Žingsniai Versle: Nuo Grybukų Iki Virtinių
Koldūninė - ne pirmas Sigitos ir Ramunės verslas. Persikėlusios į Dzūkiją, iš pradžių jos ėmė kepti meduolinius grybukus ir pardavinėti juos internetu. Šių elegantiškų damų kepti grybukai, supakuoti stiklainiuose su lipduku, paženklintu „Nupjauk grybą“ logotipu, ėmė keliauti po visą Lietuvą. O jos pajautė, kad, jeigu verslauji iš širdies, jeigu į tai, ką darai, įdedi meilės - gerai pavyksta. „Labai sėkmingas verslas išėjo, pačios nesitikėjome“, - sako Marcinkonių naujakurės.
Kepti grybukų jos nenustojo iki šios dienos, net jeigu ir norėtų - negalėtų. Gerbėjų, pastovių pirkėjų turi tiek daug, kad šie tikrai to neleistų. Bet Sigita ir Ramunė panoro auginti verslą ir kaip nors plėstis, pradėti gaminti dar kažką. Tokio, ką visi mėgtų, bet būtų per daug nesudėtinga ruošti.
Koldūnų gamyba prasidėjo nuo virtinių su mėlynėmis, kuriuos mes Lietuvoje esame pripratę vadinti „šaltanosiais“. Nostalgiškas, daug kam vaikystę primenantis patiekalas, kurio šiaip jau restoranuose negausi, net ir parduotuvėse būtų sudėtinga rasti. Kaimo gyventojomis tapusios vilnietės Marcinkonių apylinkėse ir visur aplink Varėną iškabino skelbimus, kad pagal išankstinį užsakymą gali paruošti žmonėms aukščiausios kokybės „šaltanosių“.
Tik to ir reikėjo. Skelbimai suveikė akimirksniu, užsakymai pasipylė vienas po kito. Tokiu greičiu, kad Sigita ir Ramunė net pačios nepajuto, kaip nėrė į naują verslą. Reikia pabrėžti - greitai augantį verslą. Vėliau mėlynės miškuose baigėsi, o jos klijuoti virtinius taip įprato, kad reikėjo sugalvoti naują įdarą. Sugalvojo, kad tai bus grybai. Varėnos apylinkių auksas ir pasididžiavimas. Pirkėjai-užsakovai toliau graibstė tai, ką moterys suklijuodavo.
Nuo Užsakymų Iki Koldūninės Atidarymo
Tai buvo 2024-ųjų pavasaris-vasara, paskui ruduo. Moterys suprato, kad tik išsinešimui klijuoti virtinius - per mažai, teks Marcinkonyse atidaryti koldūninę. Atėjo 2025-ųjų vasara ir jų projektas prasidėjo. Sigita ir Ramunė įsirengė virtuvę, nusipirko staliukus, kėdes, gražius indus ir atidarė restoranėlį, kuriame nėra didelio ir plataus meniu.
Jos kasdien pagamina kokią nors sriubą, o visa kita - virtiniai ir koldūnai. „Darome su grybais, su mėsa, su sūriais, su varške, su uogomis. Viską pačios klijuojame, pačios verdame, pačios aptarnaujame“, - pristato savo verslą moterys. Ir prideda, kad grybai, kuriuos deda į virtinius, ir uogos - tai jų rinktos gėrybės. Rytais, dar prieš atidarydamos restoranėlį, jos eina grybauti ir uogauti. „Tai ne darbas, o malonumas“, - sako.
Negailestingas Skonis ir Kokybė
Varėnos apylinkėse Sigitos ir Ramunės koldūnai pagarsėjo ne tik kokybe bei skoniu, bet ir tuo, kad jos, anot čia dažnai užsukančių varėniškių, - negailikės. Deda daug įdaro, daugiau nei įprasta kitose viešojo maitinimo įstaigose. „Mes pastoviai tai girdime, žmonės stebisi, kad grybų ir mėsos nepagailėta. Tiesiog gaminame kaip sau, kaip namuose, o namuose juk niekas negaili“, - juokiasi restorano šeimininkės.
Koldūninės šeimininkės supranta, kad, jeigu jų populiarumas ir toliau taip augs, teks į pagalbą kviesti šeimos narius, draugus, o gal jau ir priiminėti papildomus darbuotojus. Tačiau viena iš jų virtuvėje žada suktis visada. „Norisi išlaikyti tą kokybę, juk klientai reiklūs, jie tikisi visada gauti tokį patį skonį, tokį patį kiekį įdaro, todėl dirbame be atostogų“, - aiškina Ramunė.
Šią naują vietą nufilmavau ir savo vasaros sezonui skirtai laidai „Orijaus atostogos Lietuvoje“, epizode su komiku Marku Žukausku Varėnoje.
Žingsniai, kaip pradėti SĖKMINGĄ smulkųjį verslą 2026 m.✨ Viskas, ką reikia žinoti, ko aš išmokau
Verslas Kaip Stebuklas: Nuo Idėjos Iki Realizacijos
Žvelgiant kiek šiuolaikiškiau, verslininką galėtume laikyti „stebukladariu“. O „stebuklinguoju“ akmeniu galėtume įvardinti verslo idėją, produkto koncepciją ar marketingo inovaciją. Verslininkas paima akmenį, prideda tam tikrų ingredientų (verslo įgyvendinimui reikalingų priemonių), pritraukia žmones, paskatina juos dirbti kartu ir taip sukuria savo „stebuklingą“ paslaugą ar produktą.
Bet tai tik istorijos pradžia. Vėliau verslininko tikslas nebėra vien sriubos gaminimas. Verslininkas imasi kurti restoraną, arba dar geriau - restoranų tinklą. Tam, jog „stebuklingosios“ sriubos gamybos procesas būtų išplėstas ir taptų lengvesnis, o galiausiai nebereikalautų tiesioginio „stebuklingojo“ patiekalo receptūros sumanytojo įsikišimo. Bėgant laikui, kompanija vystysis, sriubos kokybė gerės, asortimentas plėsis, o į restoranų meniu bus įtraukti ir nauji patiekalai.
Akmuo ir Jo Stebuklingosios Savybės
Teoriškai akmeniu ir jo stebuklingosiomis savybėmis yra laikoma pati verslo idėja, apie kurią ir sukasi visas verslininkų ir investitorių dėmesys. Bet praktikoje tikroji akmens reikšmė pasireiškia tuo, kaip verslininkas, panaudodamas akmenį, sugeba sukaupti pakankamai entuziazmo, surinkti reikalingą kapitalą ir priversti kitus žmones dirbti vardan jo verslo idėjos. Tai gali būti produktas ar paslauga, bet jei jų idėja praktiškai yra realizuojama netinkamai ar pasyviai, iš to bus labai mažai naudos.
Šiais laikais daugelis verslo iniciatyvų - daugiausia pasireiškiančių internetinėje erdvėje - savo kapitalą pradeda kaupti tiesiog vien savo akmeniui. Kitaip tariant, kapitalas yra skiriamas pačiai idėjai, o ne jos įgyvendinimui. Tiesą sakant, ir toks kelias jiems greičiausiai padeda nemenkai pasipelnyti ir patenkina verslo investitorius. Bet tokie „verslininkai“ nekuria verslo, nekuria realių savo kompanijų. Jie tampa tiesiog didžiųjų kompanijų samdiniais.
Maža to, tokiu atveju jų stebuklingieji akmenys - produkcijos idėjos - yra dažnai tiesiog nurašomi ir pamirštami. Kita vertus, galima pamanyti, jog tai nėra taip ir blogai: verslininkai tokiu būdu paprasčiausiai mokosi. Jie mėgina kurti savo kompanijas, suvokia, kaip tai yra nelengva, ir galiausiai patiki savo verslo idėją didesnėms kompanijoms, kurios jau žino, kaip iš stebuklingojo akmens sukurti didžiausią įmanomą vertę.
Daugelis šių „verslininkų“ išvaisto laiką ir pinigus, patys taip niekada ir nesukurdami realaus produkto. Tiesą sakant, buvimas tokiais „verslininkais“ pačiai ekonomikai ir rinkos gyvybingumui atneša mažai naudos. Besidubliuojančios verslo idėjos ir nesugebėjimas jų tikslingai išvystyti tikrai neprisideda prie rinkos konkurencingumo didinimo ir pačių paslaugų bei prekių kokybės gerinimo.
Reikšmės Akcentavimas: Idėja ar Įgyvendinimas?
Ir problema čia tiesiog ta, jog verslo pasaulyje yra pernelyg sureikšminama nuosavo verslo, savarankiškos verslo idėjos - stebuklingojo akmens - svarba. Tai reiškia, jog dauguma universitetus baigusių jaunuolių mėgina pradėti savo verslą, nors žymiai naudingiau būtų, jei jie tiesiog įsilietų į jau esančių ir sparčiai augančių kompanijų veiklą. Taip galėtų būtų atskleistas ir jų talentas bei užtikrintas motyvuotumas.
Tikrieji stebukladariai yra žmonės, kurie realizuoja ir vysto idėjas ar kuria sėkmingas kompanijas, bei visi tie, kurie šiose kompanijose dirba, galiausiai pagamindami ir klientui patiekdami savo stebuklingąją sriubą.
Verslo Pietūs: Daugiau Nei Tik Maistas
Verslo pietūs yra svarbi verslo kultūros dalis, reikalaujanti ne tik skanaus maisto, bet ir tinkamos aplinkos bei aptarnavimo. Tuo įsitikinusi „Vanille Lounge“ vadovė Živilė Norkevičiūtė. „Šiandien įprasta verslo pietumis vadinti bet ką, kur tiekiamas maistas ir apeliuojama į aukštesnę jo kokybę bei kainą. Iš tikrųjų verslo pietūs prasideda nuo verslo pietų etiketo išmanymo. Visų pirma, skiriasi pietų trukmė. Verslo pietūs paprastai tęsiasi 1,5 valandos, o dienos pietums žmonės užbėga vos 40 minučių, todėl jie tokiai vietai turės kur kas mažiau pretenzijų“, - sako Ž. Norkevičiūtė.
Kokybė, Kiekis ir Lankstumas
Kuo ilgiau pietauja verslo klientai, tuo daugiau dėmesio skiria supančiai aplinkai. „Verslo pietų metu dažnas nori ne tik sutvirtinti ryšius su kolega, bet ir pailsėti. Todėl aplinka turi būti jauki ir švari, ausis turi pasiekti atpalaiduojanti muzika, neblaškyti aplinkiniai garsai ar kvapai. Čia daug dėmesio skiriamas ir personalui - jis turi būti dėmesingas, bet ne įkyrus. Blogiausia, kas gali nutikti - jei padavėjas mėgintų jus pertraukti pačiame pokalbio įkarštyje“, - pasakojo Živilė.
Maisto kiekis ir kokybė - dar vienas rodiklis, pagal kurį galima spręsti, ar pietaujama verslo klasės restorane, ar tik taip pavadintame. „Einame pietauti, kad pasisotintume, bet ne persivalgytume. Dažniausiai pietums renkamasi sriuba ir antrasis patiekalas, tad natūralu, kad suvalgius sriubos turėtų likti vietos kitam patiekalui. Sriubos perteklius - valgyklinių pietų bruožas. Vakarykštis maistas neturėtų būti tiekiamas jokame save gerbiančiame restorane. Čia pat turi būti gaminami padažai, kepama duona ar bandelės, vietoje auginami prieskoniai bei daržovės yra tai, kas restoranui suteikia išskirtinumo“, - dėstė restorano vadovė.
Anot jos, lankstus požiūris į klientų poreikius - dar vienas aukštesnės klasės pietų požymis. „Kuo toliau, tuo dažniau pietauti atvyksta ir labai specifinių poreikių turintys žmonės. Vieni netoleruoja glitimo, antri laikosi dietos, dar kiti nevalgo mėsos ar kiaušinių, todėl labai svarbu įsiklausyti į jų poreikius. Visai neseniai ir patys padidinome dienos pietų patiekalų skaičių nuo 3 iki 5, kad visi turėtų iš ko rinktis“, - kalbėjo Ž. Norkevičiūtė.
Taip pat nemažai lemia ir nematomi dalykai. „Verslo pietų atvykęs žmogus turėtų iš karto rasti stiklinę vandens gomuriui suvilgyti bei paruoštus stalo įrankius. Pastabesni gali atkreipti dėmesį į tai, kad įrankius padavėjai dėlioja užsidėję baltas pirštinaites. Verslo klasės restorane darbuotojų apranga neturi būti išskirtinė, svarbiausia - švari ir tvarkinga“, - pasakojo žinovė.
Restorano vadovė pamėgusiems dalykinius pietus taip pat pataria neskubėti užsisakinėti maisto, kuris byra, tęžta ar dėl kitų priežasčių gal būti sunkiai valgomas.
Maisto Pateikimo Istorija: Nuo Civilizacijos Ištakų Iki Šių Dienų
Norėdami suprasti, iš kur kilo toks patiekalų grupavimas ir būtent tokie pavadinimai, mums teks nusikelti laiku toli į praeitį, o kad nepasirodytų per maža, šoktelėkime atgal iki pat civilizacijos ištakų, iki pirmykščių bendruomenių. Jau pats terminas „bendruomenė“ rodo, kad gyvenimas vyko kartu, draugėje. Maisto dalijimasis prie bendro stalo turėjo svarbią simbolinę reikšmę.
Kai Kurie Tapo Svarbesni
Toks bendras maisto dalijimasis išliko ir viduramžiais, tačiau kai kas pasikeitė iš esmės. Per puotas stalai tebelūždavo nuo vaišių, tačiau tame stalo gale, kur sėdėdavo kunigaikštis ir kilmingieji, buvo kraunami kokybiškesni, šviežesni, ištaigingesni patiekalai, ir kuo žemesnis buvo valgytojo rangas, tuo paprastesnius valgius jam pateikdavo. Kunigaikštis ar karalius taip pat turėjo ir papildomų privilegijų, tokių kaip medžiagine staltiese užtiestas stalas, brangesni indai, geresnis apšvietimas.
Maistas puotose būdavo pateikiamas dubenyse dideliais gabalais, o vietoj individualių dubenėlių pateikdavo stačiakampes kelių dienų senumo duonos riekes. Kiekvienas galėjo savo peiliu atsipjauti gabalėlį, pasmeigti jį ir padėti ant „dubenėlio“, iš jo jau būdavo valgoma pirštais. Kilmingiausias puotos dalyvis turėjo savo nuosavą maisto pjaustytoją.
Valgiai nebuvo patiekiami visi iš karto. Iš pradžių atnešdavo lengvesnius patiekalus, užkandžius, sriubas, vėliau dubenis nurinkdavo ir duodavo kitus. Per pertraukėles tarp patiekalų svečiai galėjo mėgautis vaidinimais, juokdarių ar žonglierių pasirodymais, kad galėtų atsipalaiduoti po sunkių valgymo darbų ir moraliai pasiruošti kitai patiekalų „bangai“.
Prancūziškasis Serviravimas: Menas Ant Stalo
XVII-XVIII amžiais Europoje toks viduramžiškas maisto pateikimas palengva keitėsi, tobulėjo ir pagaliau išsivystė į tai, ką mes dabar vadiname „prancūziškuoju serviravimu“ (pranc. service a la francaise). Duonos dubenėlius pakeitė stalo porcelianas, pirštus - sidabriniai valgymo įrankiai, o pati puota virto meno kūriniu, jį galėtume palyginti nebent su kruopščiai surežisuotu vaidinimu ar operos atlikimu.
Ji turėjo uvertiūrą, jos įtampa palaipsniui augo, kol pasiekdavo kulminaciją, o pabaigoje - atsipalaiduoti ir nusiraminti skirtas epilogas. Gerai paruošta puota turėjo džiuginti ne tik maisto skonių ar spalvų įvairove, bet taip pat įvairiomis tekstūromis ar temperatūros kontrastais. Dažnas patiekalas buvo meno kūrinys savaime, tačiau jis turėjo būti gražiai įkomponuotas į bendrą visumą, kad neužgožtų kitų.
Prancūziškojo serviravimo esmė yra ta, kad visas maistas, kaip ir viduramžiais, sukraunamas ant stalo iš karto didelėse lėkštėse ir svečiai gali pasirinkti, ką, kiek ir iš kokios lėkštės įsidėti į savąją. Kad maistas neatvėstų pirma laiko, jis būdavo sudedamas ant didelių sidabrinių indų, pilnų karšto vandens.
Puotos Uvertiūra
Gera puota, kaip ir gera opera, prasidėdavo nuo uvertiūros. Ant dviem staltiesėmis padengto stalo būdavo pateikiama bent pora rūšių sriubų ir priedų prie jų, o jas nuėmus, dedami relevés, arba „patiekalai, keičiantys kitus “. Tai galėjo būti, tarkim, veršio kojos, paruoštos su velouté padažu, kepta žuvis, kepta aviena, kalakutiena. Tarp jų įterpiami entrées - įvadai į pagrindinį patiekalą, tarkim, veršienos pjausniai, virti liežuviai su drebučiais, pyragėliai su mėsa, plekšnių filė su kreminiu padažu ar virti unguriai. Jie buvo pateikiami mažesnėse lėkštėse. Aplink, kur lieka vietos, įterpiami „hors d‘oeuvres“, arba užkandžiai, pažodžiui išvertus, esantys „greta pagrindinių ve...“
„Mokslo Sriuba“: Įrašai apie Pažangą ir Ateitį
TV laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kas antrą antradienį 20:15 val. per LRT Kultūros kanalą. „Mokslo sriuba“ kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Patronažą šviesiai suteikia Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija. Ateitis yra tai, ką dabar sukuria ir atranda mokslininkai. Kelionės į ateitį visuomet žavėjo žmones, tačiau labai mažai kam teko su tuo susipažinti iš arčiau. Dabar galimybę pakeliauti laiku turite ir Jūs.
Nuo 2026 m. balandžio mėn. įgyvendiname mokslo populiarinimo projektą „Mokslas arčiau tavęs“. Šį projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skirsiantis 6200 eurų paramą.
Įdomūs Faktai Iš Laidos
Laidoje pateikiami įdomūs faktai apie pasaulį ir mokslą. Ignas Kančys sudomina pasakojimu apie Šveicarijoje baigiamą statyti ilgiausią planetoje geležinkelio tunelį, kuris yra vienas įspūdingiausių inžinerinių projektų Europoje. Tunelis eina po Šveicarijos Alpėmis ir sujungia du kaimelius - Erstfedą ir Bodijo. Jis sudarytas iš dviejų 57 kilometrų ilgio kelių, o bendras visų atšakų ilgis siekia apie 150 kilometrų. Galime įsivaizduoti kokio mąsto tai yra darbai. Naudojant galingą techniką iškasta daugiau kaip 28 milijonai tonų uolienų.
Kiti įdomūs faktai, apžvelgiami laidoje, apima globalius pokyčius ir iššūkius:
| Faktas | Duomenys |
|---|---|
| Pasaulio gyventojų skaičiaus augimas (nuo 1800 m.) | Padidėjo daugiau nei 7 kartus (nuo 980 mln. iki 7,3 mlrd.) |
| Vidutinė gyvenimo trukmė | Pailgėjo dvigubai |
| Maisto trūkumas | Apie 805 milijonams žmonių |
| Neraštingų suaugusiųjų skaičius | Daugiau nei 785 milijonai |
| Be prieigos prie interneto | 4,2 milijardai žmonių |
| Nesinaudoja elektra | 18 procentų žmonijos |
Šimtai milijonų stokoja švaraus vandens, medicininės priežiūros, niekada nesinaudoja telefonu, nes jo neturi.
Singapūro Pavyzdys
Laidoje nagrinėjami įvairūs šalių pavyzdžiai, iliustruojantys ekonomikos ir mokslo pažangą. „Šiandien apie 5 milijonai Singapūro gyventojų sukuria didesnį bendrąjį vidaus produktą negu 180 milijonų pakistaniečių. 5 milijonai žmonių padaro daugiau, nei 180 milijonų.“
Singapūro miestas yra įsikūręs keliose salose arti pusiaujo. Plotas - daugiau nei 90 kartų mažesnis už Lietuvos teritoriją. Singapūriečiams pavyko įveikti korupciją, tautinius nesutarimus ir sukurti labai patrauklią aplinką verslui. Šalis be naudingų išteklių ir stokojanti žemės ploto, virto neįtikėtinai klestinčiu kraštu.
Šiandien tai ketvirtas pagal dydį pasaulio finansų centras, trečias pagal dydį pasaulio naftos perdirbimo centras, vienas iš didžiausių pasaulio uostų ir medicinos mokslo centrų.
Kosmoso Užkariavimas ir Inovacijos
Laidoje aptariami istoriniai įvykiai ir technologijos. 1969 metų liepos 16 d. 16 val. 32 min. Lietuvos laiku raketa „Saturn V“ pakilo iš NASA Kenedžio kosmoso centro Floridoje. Kurtinantis griausmas ir virpanti ugnis užliejo starto aikštelę. Pirmoji raketos pakopa per 1 sekundę sudegindavo iki 20 tonų kuro. „Tai buvo tarsi skraidanti bomba“, - sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) A. Milijonas. Milijonai amerikiečių susirinko aplinkiniuose paplūdimiuose, kad savo akimis stebėtų raketos pakilimą. Istorinis įvykis buvo tiesiogiai transliuojamas 33 pasaulio šalyse.
Jis buvo sėkmingas - astronautai Neilas Armstrongas, Buzzas Aldrinas ir Michaelas Collinsas beveik 400 tūkst. kilometrų atstumą iki Mėnulio įveikė per tris dienas. Taip pat įrašiau kvietimą šalia NASA „Apollo 11“ misijos kapsulės.
„Mokslo sriuba“ kalba ir apie naujesnius atradimus bei ateities perspektyvas, pavyzdžiui: SARS-CoV-2 virusas Lietuvos audinių ūkiuose (pasakoja virusų tyrinėtojai Gytis Dudas ir M. Smičius), visiškas kosmosas: ATLAS vanduo ir pirmosios žvaigždės, viršgarsiniai skrydžiai: Konkordas ir naujasis NASA eksperimentinis orlaivis X-59, ką galima padaryti su terahercinėmis bangomis (pasakoja dr. Rusnė Ivaškevičiūtė-Povilauskienė), navigacija be GPS: lietuviai siūlo sprendimą su kvantiniu magnetometru (Akvilė Paskačimaitė), visiškas kosmosas: Artemis II sugrįžimas, Mėnulio vandens kaupimasis ir Galaktikos halo šildymas, išskirtinis interviu su Kalifornijos universiteto San Diege chemiku prof. Andrew Pun, „Artemis II“ „Orion“ kapsulės atidarymas vandenyne ir pirmosios astronautų emocijos Žemėje, ar ateityje kosmose veiks gigavatų galios duomenų centrai (pasakoja Karolina Juknaitė), „Artemis II“ klausimų ir atsakymų transliacija su dr.
Televizijos Virtuvė: Kaip Kuriami Įrašai
Laidų kūrimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis profesionalumo. „Iš pradžių labai jaudinausi, o paskui tu tarsi išmoksti, perlipi per save“, - sako LRT televizijos žinių vedėja Ugnė Galadauskaitė. „Jau kas iškrito, kas išėjo iš lūpų, to nesugrąžinsi. Tada belieka kažkaip save suimti į rankas, nusiraminti ir dirbti“, - sako „Panoramos“ vedėjas Marijus Žiedas.
Techninė pusė taip pat turi savo niuansų. „Erdvės vaizdas skrieja per lęšius ir suformuoja sumažintą pasaulio vaizdą ant kameros jutiklio. Įsivaizduokime, filmuojame Mitų griovėjus. Jei vyručių ūgis yra apie 1,8 m., tai ant jutiklio jie bus apie 2 cm. aukščio. Ne didesni nei nykščio nagas.“