Lietuvos istorija, paženklinta nuolatiniais iššūkiais ir kovomis už išlikimą, atsispindi ne tik pačios šalies teritorijoje, bet ir toli už jos ribų. Neturėdami nuosavos valstybės, lietuviai dažnai būdavo priversti tarnauti svetimųjų kariuomenėse, dalyvaudami įvairiuose kariniuose konfliktuose ir kampanijose. Šis straipsnis skirtas panagrinėti lietuvių dalyvavimą Pietų Amerikos kariuomenėse, atskleidžiant šio mažai žinomo istorijos aspekto bruožus.
Lietuvių karinės tarnybos pavyzdžiai pasaulyje
Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu, būdami pajungti svetimųjų, lietuviai buvo priversti vilkėti svetimų šalių kariuomenių uniformas. Ilgiausia tai tęsėsi po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, nuo 1795 m. iki pat Nepriklausomybės kovų pradžios 1918-aisiais. Tuo metu mes neturėjome savo kariuomenės. Panaši padėtis XIX a. buvo daugelyje Centrinės ir Pietryčių Europos šalių, nors galima išskirti daug ryškių specifinių bruožų.
Iki šiol tik epizodiškai, dažniausiai tyrinėjant kitas problemas, buvo minima lietuvių tarnyba svetimiesiems. Kaip galima pamatyti iš pateiktos literatūros - lietuviai, neturėdami savosios, buvo tikrai plačiai pasiskirstę kitų valstybių armijose ir svetimose kariuomenėse tarnaudami, jie buvo vertinami kaip geri, drausmingi, narsūs kariai, neretai lietuviai būdavo skiriami į rinktines, gvardijos dalis.
Napoleono armijoje
XIX a. pradžioje Napoleono žygis į Rusiją stipriai paveikė Lietuvą. 1812 m. Napoleonas užėmė Lietuvą, pro kurią ir ėjo pagrindinė žygio kryptis į Maskvą. Įvairiais laikotarpiais jo įsakymu buvo organizuojami du tautinės gvardijos batalionai Vilniuje, trečias gvardijos lengvosios kavalerijos ietininkų pulkas, penki pėstininkų pulkai ir keturi kavalerijos pulkai. Įvairių šaltinių duomenimis remiantis, skaičiuojama, kad įvairių rūšių dalyse Napoleono kariuomenėje tarnavo apie 19 000 lietuvių, iš jų 14 000 rikiuotėje. Lietuvių vienetai veikė užfrontėje, saugodami kelius ir sandėlius nuo rusų puldinėjimų ir dengė didžiosios armijos atsitraukimą.
Rusijos imperijos kariuomenėje
Po Napoleono žygio į Rusiją žlugimo dalis lietuvių, įstojusių į jo kariuomenę, pasitraukė į vakarus. Rusijos vėl okupuotoje Lietuvoje buvo įvestas rekrūtų ėmimas. Rusijos kariuomenėje buvo įsigalėjęs smurtas ir despotizmas, ypač prieš kitų tautų karius, kuriais buvo nepasitikima. Lietuviais rusai ypač nepasitikėjo. Carų valdžiai grįžus į Lietuvą, rekrūtai buvo imami kariuomenėn 25 metams. Daugėjo ir lietuvių šioje kariuomenėje. 1914 m. liepos 31 d. Rusija paskelbė mobilizaciją ir į Rusijos kariuomenę buvo paimta 64-65 tūkst. lietuvių vyrų. Vėliau Rusijoje buvo leista organizuoti ir lietuviškus pulkus, šių organizavimų centras buvo Smolenskas (1917 m.), o Vitebske buvo suorganizuotas ir lietuvių batalionas.
Dabar tik fragmentiškai užsimenama apie lietuvius, dalyvavusius užkariaujant Aziją, Kaukazo karuose, Krymo kare, kovose su Turkija, Balkanų ir Kaukazo frontuose. Vien 1877-1878 m. karo metu, kurio rezultatas - atsikūrusi Bulgarija, Rusijos armijoje buvo apie 60 000 šešių šaukimų lietuvių. Daug Lietuvos vyrų dalyvavo Japonijos - Rusijos karo sūkuriuose.
Antrajame pasauliniame kare
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nemaža ir mūsų kariuomenės vyrų buvo priversti kautis su vokiškuoju Wehrmachtu. Būta net ir tokių atvejų, kad priešinguose frontuose kovojo vienas prieš kitą: tikras kraujo brolis prieš brolį arba net sūnus prieš tėvą. Mūsiškių karių kovojo ir Vakarų alijantų pusėj prieš naciškosios Vokietijos karines jėgas - Britų ir Amerikiečių armijose. Čia prisimintinas ir karo aviacijos lakūnas, kpt. Romualdas Marcinkus, kuris kovėsi prieš vokiečius britų eskadrilėse.
Svetimšalių legione ir Korėjos kare
Ne tik Europoje, bet net Indokinijos džiunglėse, prancūzų svetimšalių legionierių eilėse, kovojo nemaža lietuvių. Jie tenai atsidūrė ne iš kokio nors karinio entuziazmo, tačiau žiaurios padėties priversti. Lietuviai kariai JAV-bių armijos eilėse kovojo prieš raudonuosius ir Korėjos kare.
Lietuvių emigracija ir bendruomenės Pietų Amerikoje
Emigracijos bangos ir įsikūrimas
XIX a. pabaigoje lietuviai pradėjo emigruoti į Ameriką, kur kūrėsi bendruomenės ir organizacijos. Po II pasaulinio karo apie 60 tūkst. lietuvių dėl politinių priežasčių pasitraukė į Vakarų Europą, daugiausia Vokietiją. Politiniai pabėgėliai, vadinamieji dipukai (pagal anglišką santrupą DP - Displaced Persons), įsikurdavo pabėgėlių stovyklose. Ilgainiui jie išsibarstė po visą pasaulį, dalis jų atvyko gyventi į Pietų Amerikos šalis. Dalis emigrantų, net ir skausmingai praradę visą ankstesnį savo gyvenimą ir priversti jį kurti naujomis sąlygomis ir priemonėmis, įsitraukė į užgrobtos tėvynės laisvinimo veiklą. Taigi prie anksčiau atvykusių lietuvių prisijungė dipukai. Manoma, kad po Antrojo pasaulinio karo į Kolumbiją atvyko apie 1000 lietuvių. Daugelis išeivių dėl įsikūrimo problemų emigravo į JAV, Kanadą, Australiją. Tačiau tie, kurie pasiliko Kolumbijoje, stengėsi vystyti aktyvią kultūrinę veiklą.
Lietuvių bendruomenių veikla ir kultūrinė spauda
Išlaisvinimo veikloje svarbios lietuvių institucijos - Amerikos lietuvių taryba (ALT), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos laisvės komitetas (LLK), Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Brazilijoje užimtos Lietuvos klausimu rūpinosi Politinių reikalų komisija (sudaryta Brazilijos lietuvių bendruomenės), Argentinoje - 1947 m. įkurtas Lietuvai laisvinti centras, Kolumbijoje kurį laiką veikė Rezistencinės santarvės skyrius.
Apie 4 dešimtmetį Argentinoje prie įkurtos draugijos Lietuva pradėjo formuotis Šv. Cecilijos choras. Jo vadovas Vaclovas Rymavičius su visa energija ir atsidavimu rūpinosi choro plėtra ir veikla. Šv. Cecilijos choras jau nuo savo įkūrimo pradžios dalyvaudavo radijo laidose, vietinės televizijos programose skleisdamas po šalį lietuviškas dainas. 1947 m. kovą pradėjo veikti „lietuviška radijo valandėlė“, kurioje buvo kalbama apie Lietuvą ir jos kovą už laisvę. Radijo valandėlėse galimybę išsakyti savo nuomonę bei išreikšti paramą Lietuvai galėjo ne vienas aukšto rango šalies politikas, karininkas, visuomenės veikėjas. Kiekviena laida buvo baigiama žodžiais: „Vėliau ar anksčiau Lietuva bus vėl laisva.“
Kalbant apie kultūrinę spaudą, tėvynės išlaisvinimo byloje reikšmingas laikraštis Laisvoji Lietuva, leistas Urugvajaus Lietuvių kultūros draugijos 1945-1951 m. Laikraštyje daug dėmesio skirta lietuvybei ir Lietuvos laisvės problemai. Panašaus turinio katalikiškas laikraštis Laikas pasirodė Buenos Airėse 1948 m. Leidinys buvo skaitomas ne tik Buenos Airėse, bet ir likusioje Pietų bei Šiaurės Amerikoje, ten, kur gyveno lietuviai, kartais pasiekdamas ir Europą. Pietų Amerikoje išleista nemažai knygų, skirtų Lietuvos laisvės bylai. Jose daugiausia pasakojama apie II pasaulinį karą, trėmimus, partizanus, Nepriklausomybės kovas, katalikų bažnyčios persekiojimus. Apie 8 dešimtmetį ispanų kalba leista Lietuvos katalikų bažnyčios kronika. Leidinys buvo platinamas ispanakalbėse šalyse.
Žymūs veikėjai Pietų Amerikoje
Nemažai tokių knygų parašęs ir išleidęs Argentinos lietuvių bendruomenės veikėjas, žurnalistas Kazimieras Čibiras (1911-1974), pasirašinėjęs slapyvardžiu Casimiro Verax (Kazimieras Tiesa). Tai buvo vienas iš nepailstančių karių, kovojusių už lietuvybės puoselėjimą, už Lietuvos teisę susigrąžinti laisvę. Gyvendamas Argentinoje, o vėliau Urugvajuje, Kazimieras Čibiras atsidėjo rašymui.
Petras Babickas, nepriklausomos Lietuvos rašytojas, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, intensyviai dalyvavęs antisovietinėje veikloje, 1949 m. visam laikui apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire. Petras Babickas - aktyvus vietos lietuvių bendruomenės narys, dirbęs Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju, spaudos atašė, savaitinės radijo valandėlės portugalų kalba Lietuvos balsas vedėju. Rašytojas emigracijoje buvo aktyvus kovotojas už Lietuvos laisvę. P. Babicko kūrybinėje biografijoje yra mažai žinomas faktas - 1948 m. Argentinoje išleista jo knyga Lietuva bolševikų okupacijoj, kurią pasirašė Jurgio Manto slapyvardžiu.
Už Lietuvos laisvę kovojo ir Venesueloje gyvenęs diplomatas Vytautas Antanas Dambrava. V. A. Dambrava paliko ryškius pėdsakus mūsų šalies istorijoje ir pasižymėjo ne tik kaip puikus diplomatas, teisininkas, bet ir kaip produktyviai rašantis žurnalistas, paskyręs savo darbus Lietuvai. Diplomatinėje tarnyboje dirbo Vietname, Bolivijoje, Meksikoje, Argentinoje, Venesueloje, Brazilijoje, Urugvajuje, Salvadore ir Hondūre. V. A. Dambrava visur stengėsi kelti okupuotos Lietuvos klausimą, tam rasdavo laiko ir būdų, netgi sugebėjo į šią veiklą įtraukti Venesuelos lietuvių jaunimą. Ir tai tik keletas asmenybių, kurios paskyrė savo gyvenimą tėvynės labui, keletas sambūrių, organizacijų, kurios ėjo tėvynės laisvinimo keliu ir įnešė didelį indėlį į tėvynės (iš)laisvinimo bylą.
Lietuviai misionieriai Amazonijoje
Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją įsilieję lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai - tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė. Kun. F. Bendoraitis 1962 m. vyksta misionieriauti į Brazilijos džiunglių pakraštį. Per keliolika metų įkūrė „Gerojo Ganytojo” ligoninę (Vakarų Amazonėje). Vėliau panašią bažnyčią pastatė ir Bolivijoje, kur gyveno ir čia kovojo su alkoholizmu ir narkotikų prekyba. Už nuopelnus šaliai kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu.
Kazys Jurgis Bėkšta (portug. Casimiro Beksta) 1950 m. atvyko į Braziliją. 1957-1968 m. jis buvo misionierius Amazonės valstijos indėnų gentyse. Jis įkūrė Manauso indėnų kultūros muziejų, rinko tukanų genties folklorą, parengė jų mitų ir legendų rinkinį.
Pietų Amerikos lietuvių suvažiavimai
1960 m. gruodžio mėn. 3-6 dienomis Aveljanedoje (Argentina), lietuvių parapijos patalpose, įvyko I-asis Pietų Amerikos lietuvių kongresas, kuris skelbė, kad vienas iš svarbiausių jo uždavinių - išlaikyti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo akcijos. 2015 m. sausio 13-18 dienomis Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje vyko XVIII-asis Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimas ir I-asis Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės suvažiavimas.
Lietuviai Pietų Amerikos kariuomenėse: Tikrovė ir tyrinėjimų poreikis
Deja, konkrečių duomenų apie lietuvių tarnybą Pietų Amerikos kariuomenėse yra nedaug. Tačiau žinoma, kad lietuvių emigrantai, ieškodami geresnio gyvenimo, kėlėsi į įvairias Pietų Amerikos šalis, tokias kaip Argentina, Brazilija, Urugvajus ir kitas. Tikėtina, kad dalis jų, ypač jauni vyrai, įstojo į vietos kariuomenes dėl įvairių priežasčių: ekonominių, pilietinių ar ideologinių.
Norint išsamiau atskleisti šią temą, reikalingi papildomi tyrimai archyvuose, emigrantų bendruomenių dokumentuose, taip pat individualių istorijų rinkimas. Tikimasi, kad ateityje pavyks surasti daugiau konkrečių faktų ir papasakoti apie lietuvių, tarnavusių Pietų Amerikos kariuomenėse, likimus.
Šalys, kuriose Pietų Amerikos lietuviai aktyviai veikė
| Šalis | Veiklos pavyzdžiai |
|---|---|
| Argentina | Lietuvai laisvinti centras, Šv. Cecilijos choras, laikraštis "Laikas", K. Čibiro knygos, Pietų Amerikos lietuvių kongresai, SLA |
| Brazilija | Politinių reikalų komisija, P. Babicko veikla, misionieriai (K. J. Bėkšta, F. A. Bendoraitis ir kt.) |
| Urugvajus | Laikraštis "Laisvoji Lietuva", K. Čibiro rašymas, lietuvių bendruomenės suvažiavimai |
| Kolumbija | Rezistencinės santarvės skyrius, lietuvių kultūrinė veikla |
| Venesuela | V. A. Dambravos diplomatinė ir visuomeninė veikla, jaunimo įtraukimas |
| Bolivija | F. A. Bendoraičio misijos (ligoninės, kova su alkoholizmu), V. A. Dambravos diplomatinė veikla |
| Peru | Negausi lietuvių bendruomenė, dvasininkų atvykimas XX a. pradžioje |
| Salvadoras | V. A. Dambravos diplomatinė veikla |
| Hondūras | V. A. Dambravos diplomatinė veikla |
tags: #lietuviai #pietu #amerikos #kariuomenese