Velykų šventė, Neraugintos duonos šventė, turėjo ypatingą reikšmę. Jėzus pasiuntė Petrą ir Joną paruošti Velykų vakarienę, nurodydamas jiems tikslią vietą - didelį aukštutinį kambarį su baldais. Nuėję, jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų stalą.
Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Šie žodžiai atskleidžia ypatingą šios vakarienės svarbą - tai ne tik tradicinis Velykų valgį, bet ir Jėzaus paskutinis bendravimas su mokiniais prieš jo kančią.
Paėmęs taurę, Jėzus padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“. Tai simbolizuoja naują pradžią ir ateinančią Dievo karalystę.
Tada Jėzus paėmė duonos, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Šie žodžiai žymi Eucharistijos, kaip Naujosios Sandoros, įsteigimą. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“.
Eucharistijos įsteigimas, kaip teigiama išnašoje, yra Jėzaus gyvybės kruvinosios aukos ant kryžiaus ir jo nekruvinosios šv. Mišių aukos simbolis. Tai priminimas apie Jėzaus meilę ir auką už žmoniją.
Vakarienės metu Jėzus taip pat įspėjo apaštalus apie artėjantį išdaviką: „Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manąja ant stalo“. Apaštalai pradėjo teirautis vienas kito, kas gi iš jų galėtų šitai padaryti, ir tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu. Jėzus paaiškino, kad tarp mokinių vyriausias turi būti kaip mažiausias, o viršininkas - kaip tarnas, pabrėždamas tarnystės svarbą.
Vėliau, Alyvų kalne, Jėzus meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia“. Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi, jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.
Po maldos Jėzus suėmė Judas, kuris jį išdavė pabučiavimu. Jėzus buvo nuvestas į vyriausiojo kunigo rūmus, kur Petras tris kartus jo išsigino, dar jam kalbant, pragydo gaidys. Viešpats atsigręžė ir pažvelgė į Petrą, ir Petras atsiminė jam pasakytus žodžius bei karčiai pravirko.
Kitą rytą Jėzus buvo pristatytas aukščiausiajam teismui, kur buvo klausiama, ar jis yra Dievo Sūnus. Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakote: Aš Esu!“
Šie įvykiai, aprašyti Evangelijoje pagal Luką, atskleidžia Paskutinės vakarienės kaip esminio Jėzaus gyvenimo momento svarbą, žyminčio Naujosios Sandoros pradžią ir aukos simbolizmą. Tai tapo pamatu krikščioniškajai tradicijai ir Eucharistijos sakramentui.
tags: #lygiai #taip #po #vakarienes