Vilniečiai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus - ne tik kolegos, bet ir ilgametiai draugai, kurių draugystė užgrūdinta kelionėse. Jų receptas paprastas - pakantumas vienas kitam ir gebėjimas patylėti. Šiame straipsnyje pasinersime į vieną iš įsimintiniausių jų kelionių - nuotykius Pietų Amerikoje, išryškinant ne tik įspūdžius iš aplankytų šalių, bet ir ypatingą ryšį, kuris leidžia jiems kartu patirti sunkumus ir džiaugsmus. Prieš metus TV žiūrovai pamatė Martyno ir Vytaro kelionių serialą „Kartą Pietų Amerikoje“ - jau šeštą nuotykių pilną pasakojimą. Šį kartą keliautojai nusprendė leistis į Pietų Ameriką. Vyrai jau lankėsi Afrikoje, Indijoje, pervažiavo Aziją ir Kiniją, lankėsi Šiaurės Amerikoje, tad „terra incognita" buvo likusi tik antroji Amerika.
Pirmosios Pietų Amerikos ekspedicijos: „Kartą Pietų Amerikoje“
Šį dokumentinių laidų ciklą TV3 televizija rodė vasarą, o veiksmas persikėlė į Argentiną, Braziliją ir Čilę. Keliautojai vėl sėdo į seną automobilį ir juo planavo per mėnesį nuvažiuoti beveik 9000 kilometrų. Kaip teigia patys keliautojai, Pietų Amerika - per didelis žemynas, kad jį aprėptum per vieną kelionę. Tradicija tapo keliauti vietine transporto priemone. Šį kartą tai buvo hipių laikus menantis autobusiukas „VW akombi" 1983 m. „Snaigę" - taip buvo pakrikštyta transporto priemonė - vyrai įsigijo iš vieno Buenos Airių gyventojo. Lūšnynuose gyvenantis žmogus nusprendė parduoti nenaudojamą transporto priemonę. Kadangi laukė ilga kelionė, autobusiuką dar reikėjo tinkamai paruošti. Nuvažiavusi 8000 km, Snaigė rimtai sustojo.
Dalis šio kelio eina per kalnus, kitur kelias - tik pavadinimas. Kartais važiuojant kalnų keliais autobusiuko greitis tebuvo 15-20 km val. Ir tokiu greičiu tekdavo važiuoti ilgai. Iki kelionės pabaigos likus maždaug 1 000 km, „Snaigės" variklis „užgrojo". Nuvažiavus dar 300 km autobusiukas „išleido paskutinį kvapą". Laimė, tai atsitiko 50 km nuo visą kelionę kartu važiavusio Marselo tėvų namų, tad po poros valandų buvo sulaukta pagalbos.
Sugrįžimas į Pietų Ameriką ir „Snaigės“ likimas
Šį pavasarį jie grįžo į Pietų Ameriką - skeptikams tai galbūt puiki proga apkaltinti Martyną ir Vytarą išsisėmus. „Nieko panašaus. Mes visada stengiamės elgtis nenuspėjamai. Šįmet daug kas manė, kad lėksime į Australiją. O mes apsisukome ir grįžome į Pietų Ameriką. Jautėme, kad yra nebaigtų reikalų. Tai - per didelis žemynas, kad aprėptum jį per vieną kelionę. Dabar mums jau šiek tiek ramiau. Artimiausiu metu ten turbūt negrįšime“, - juokiasi Martynas. Šios vasaros kelionių žemėlapyje - Bolivija, Ekvadoras, Peru ir Kolumbija.
Žiūrėję „Kartą Pietų Amerikoje“ prisimena, kuo baigėsi ta kelionė - kone trisdešimties metų senumo autobusiukas „Volkswagen Kombi“, kurį lietuviai meiliai pakrikštijo Snaige, išleido paskutinį kvapą. Naujame nuotykių sezone „Kitą kartą Pietų Amerikoje“, kurį rugpjūtį parodys TV3, paaiškės, kad gandas apie Snaigės mirtį buvo pernelyg ankstyvas. „Mūsų bičiulis iš Argentinos ėmėsi jos remonto. Kai šį kartą nuskridome į Buenos Aires, pamatėme, kad mašina vėl gali riedėti. Visi mus vadino idiotais. Maršrutas driekėsi per kalnus. 9 tūkstančiai kilometrų - sakė, jokių šansų tokiu kledaru ir dešimtadalį atstumo nuvažiuoti. Bet įveikėme net 8 tūkstančius kilometrų, kol Ekvadore, likus visai nedaug iki sostinės Kito, subyrėjo pavarų dėžė. Tvarkyti mašiną laiko jau pritrūko - būtume stipriai rizikavę, nes po kelių dienų laukė skrydis namo. Snaigė liko Ekvadore. Su ja kartu šiame žemyne praleidome daugybę valandų, patikėję jai savo gyvenimus. Mašina pateisino lūkesčius ir rūpestį, tačiau toks jau jos būdas: padraugauja, pasivaikšto, pasivaišina, tačiau, kai ateina laikas finišui - sustoja. Antrus metus iš eilės kelionę tenka tęsti autobusu.
Paskutinį pasakojimą apie kelionę Kitą Kartą Pietų Amerikoje Martynas rašė jau autobuse, kuris į Bogotą vyksta 22 valandas. „Snaigė pateko į geras rankas“, - atsiduso Martynas. Varžtai ir detalės mėtėsi po visą kiemą, o patys meistriukai nebeatrodė tokie užtikrinti, kaip išvakarėse, netikėtai atsiradus progai kiek užsidirbti. Į seną dažų dėžę surinkę visas įmanomas dar rasti Snaigės detales ir motorą, išgabenome viską automobiliniu katafalku pas maestro (čia taip vadinami automobilių meistrai). Kažkur matytas vaizdas, ar ne? Tai buvo tinkamas žmogus. Toks tinkamas, kad savo kieme vos matėsi ne tik dėl nedidelio ūgio, bet ir dėl dešimties vienu metu tvarkomų automobilių. Aišku, visų jų pataisymas buvo neatidėliotinas. O Maestro - vienas (jei neskaičiuotume įrankių atnešėjo berniuko ir keistai besišypsančio bei su špakliaus kibiru be tikslo ratais vaikščiojančio darbininko). Juk dažnai tenka priimti sprendimus, kurie nemalonūs. Kurie liūdina ir kuriuos atidėlioji. Tačiau mes laukti jau nebegalėjom. Iki Bogotos dar daugiau kaip tūkstantis kilometrų suktais kalnų keliais. O mūsų laikas Pietų Amerikoje seko stipriai.
Įsimintiniausi nuotykiai ir iššūkiai
Argentina, Bolivija, Peru, Ekvadoras, Kolumbija - per šias šalis nusidriekęs keliautojų maršrutas, kaip ir įprasta, staigmenų dovanojo kasdien. Kad labiausiai įsimena visai ne tie miestai ar įvykiai, kuriuos iš anksto pasižymi kalendoriuje, kelionių šou herojai įsitikino jau ne sykį. „Tai buvo sunkiausia mūsų kelionė iš visų iki šiol buvusių," - pripažįsta M. Starkus.
Andų kalnų išbandymai
Į Andų kalnus pakilę keliautojai patyrė, ką reiškia, kai pasilenkus užsirišti batų tenka minutę ilsėtis. Keturių su puse kilometro aukštyje trūksta deguonies, skauda galvą, o neprarasti budrumo padeda tik nuolat kramtomi kokos augalo lapai. Snaigė per kalnus rieda užtikrintai. Nuokalnėse stabdžių garsais lamas baidydama, įkalnėse - oriai ir ramiai. Taip ramiai, kad išlipęs per priekines keleivio dureles nusilengvinti, jai net nemažinant apsukų, baigęs reikalus ramiai gali įsėsti atgal pro bagažinę. Oro čia yra. Ne tiek, kiek norėtusį, bet kol kas pakanka. Aišku, naktį pasisukimas ant kito šono plaučiams prilygsta šimto metrų sprintui su gaisrininko apranga. Viena paguoda, kad lepūnėliai tokie ne tik mes. Sekmadienio vakare Potosio barai skirti užsieniečiams - tušti. Vos kelios kompanijos paraudusiomis akimis ir lėtais, kaip mūsų Snaigė, judesiais.
Bolivijos „Mirties kelias“ ir Potosí sidabro kasyklos
Vytaras mano, kad važiavimą vienu Bolivijos keliuku Anduose laiko savo antruoju gimtadieniu. Martynas jam pritaria. Jie važiavo prarajos kraštu, per kelią skersai tekėjo upeliai, dar reikėjo prasilenkti su sunkvežimiais, o sutemus automobilyje dingo šviesos. Dardėjo apgraibomis pasišviesdami kuo tik įmanoma. Šis nuotykis aprašytas Martyno knygos „Kartą Pietų Amerikoje” skyriuje „Riba”. Mirties kelias, kuriuo Snaigė dardėjo Bolivijoje, yra padaręs įspūdį ir pasaulyje populiaraus TV šou „Aukščiausia pavara“ kūrėjams. Kelias, kuriame vos prasilenkia du automobiliai, vingiuoja tarp uolos ir 2 kilometrų aukščio skardžio. Jokių apsaugos tvorelių nėra. Apie statistiką, kiek nelaimėlių nuvairavo ten, kur nereikia, vietos gyventojai paslaugiai nutyli.
Martynas aplankytą La Paso miestą vadina Bolivijos sostine. Šiame mieste įsikūrusi šalies vyriausybė ir jis laikomas svarbiausiu šalyje, bet tikroji konstitucinė valstybės sostinė - Sukrė. „Bolivija - viena skurdžiausių Pietų Amerikos valstybių. Taip jau susidėliojo maršrutas - pamatėme nuo neturtingiausių iki gerai gyvenančių žmonių. Bolivijoje buvome sidabro kasyklose. Dirba jie juodai, kartais net po keturiolika valandų būdami po žeme ir ieškodami sidabro. Kadangi šio metalo gausos geriausieji laikai jau seniai praeityje, iš bedos džiaugsmo suteikia ir švinas bei cinkas. Tamsūs koridoriai painūs, oro trūksta, o prasibrauti tolyn vietomis tenka net ropomis. Šiurpus jausmas, kai virš galvos tau vos žibanti lemputė, o aplink naktis. Vyrai ten nenoriai, tačiau tokius žioplius, kaip mes vis tik priima. Ypač, jei ateini ne tuščiomis. Todėl prieš eidami į svečius padoriai pasiruošėm. Apsirengėm šventiniais geltonais drabužiais, aulinukus išsiblizginom, tvirtesnes kepuraites užsimaukšlinom. Vietoje gėlių paėmėm dinamito lazdelių ir kokos lapų, o šampaną atstojo litras gryno spirito. Tiesiog džentelmenų rinkinys. Gyvenimo trukmė žmonių, pradėjusių darbą po žeme kartais net nuo 12 metų, ne ilga. Griūtys, apsinuodijimai dujomis, nesėkmingi sprogdinimai - tik paankstina pabaigą, artėjančią dėl nesanatorinių darbo sąlygų. Bet patys jie nesiskundžia. „Viskas gerai, darbas patinka, greit tapsim turtuoliais" - ironizuoja kalnakasiai. „Aš prikasiau vieną kibirą akmenų, o darbininkas man pasakė, kad tokių kasdien prikasa šimtą. Ir taip - 20 metų”, - stebėjosi M. Starkus. Lupo Bolivijoje, bent kol kas, iš užsieniečių trigubai už benziną. "Tokia tvarka" - atsako akis išplėtusiam ir nuo saulės besilupančiu veidu į jas žiūrinčiam nustebusiam nesusipratėliui.
Gastronominiai nuotykiai Pietų Amerikoje
Kulinariniai eksperimentai - svarbi kiekvieno Martyno ir Vytaro serialo dalis. Naminių gyvūnėlių mylėtojai galbūt žiaukčios, tačiau seriale tikrai bus scena, kaip keliautojai Peru kramsnoja jūrų kiaulytę. „Jei jūsų namuose prabėgo žiurkė, pagavę neskubėkite jos išmesti. Galbūt galima ją suvalgyti“, - po šio epizodo susimąstęs ištarė Vytaras. Martynas prisiekinėjo sau, kad tik paragaus keptos jūrų kiaulytės, tačiau lietuviai ją sušveitė pasigardžiuodami. „Gardu. Viskas priklauso nuo požiūrio. Supratau, kad kinai teisūs. Jie sako, kad valgyti galima viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę. Bet ir tai - nelygu, kokį padažą pasirinksi“, - filosofavo M. Starkus. Vytaro tikslą - tiesiai ant pusiaujo pasiruošti virtinukų - sužlugdė Snaigės mirtis. Pusiaują lietuviai jau kirto autobusu, tad stabdyti jo dėl šio ritualo nebuvo galimybių. Tačiau kulinarinių eksperimentų vis tiek pakaks - Peru užaugintos bulvės, Vytaro paruoštos su lietuviškomis dešrelėmis, įsiminė visiems kelionės dalyviams.
Mums pietų amerikiečiai panašūs, tačiau pasak Martyno, aplankytos trys šalys, jų gyventojai ir net paplūdimio mados labai skiriasi. Skiriasi ir mėgstami gėrimai. Brazilai daugiausia geria kokteilį cachaca, argentiniečiai - vietinį vyną ir alų, Čilės gyventojai - „Pisco". Nesiskiria tik maistas - visoje Pietų Amerikoje kiekviena kavinė ar užeiga siūlo įvairiai keptą jautieną, patiekalus iš jautienos ar net jaučio vidaus organus, bet labai mažai daržovių.
Kultūriniai susitikimai ir vietos ypatumai
Šįkart jie iš smalsumo neplanuotai sustojo nedideliame Argentinos mieste ir nufilmavo kadrų, kuriuos Martynas juokais vadina neįkainojamais - džentelmenas Vytaras pavergė miesto moterų širdis, šokdindamas jas tango ritmu. Miestas, kuris „Kitą kartą Pietų Amerikoje“ komandai padarė geriausią įspūdį, - Ekvadoro sostinė Kitas. Gražios architektūros, pilnas didelių aikščių ir vakarais į barus žiūrėti futbolo pabyrančių žmonių miestas - vienas tų, į kuriuos Martynas ir Vytaras mielai grįžtų atostogų. Visiškai atmesti stereotipus ir į aplinką žvelgti atvirai - šią pamoką keliautojai vėl pasikartojo Pietų Amerikoje. Kolumbijoje kiekviename žingsnyje knibžda policininkų ir kareivių. Dešimtmečius trunkanti kova tarp valdžios ir sukilėlių judėjimo FARC skleidžia šios šalies, kaip itin neramios vietos, įvaizdį. Atvykę į Kolumbijos sostinę Bogotą lietuviai elgėsi atsargiai, nes istorijos apie įkaitų grobimus ir apiplėšimus neleido jaustis visiškai ramiai. „Atrodo, bendrauti su kariškai vilkinčiais vyrais nėra labai jauku. Bet jie - labai draugiški, stengiasi padėti, kalbėti angliškai. Tik sykį turėjome problemų - kai pasieniečius nustebino iš Lietuvos atsivežtas degtinės butelis su kviečio varpa viduje. Ilgai aiškinosi, kas čia per velniava, kol atkimšome ir pasiūlėme išgerti“, - juokėsi Martynas.
Per penkias kelionės savaites būtent Bogotoje jis sutiko vienintelį gerai angliškai kalbantį vietos gyventoją - taksistą. Šis, išgirdęs, kad veža lietuvius, iškart prisiminė buvusį Bogotos merą Antaną Mockų. „Vietiniame dienraštyje matėme didžiulį interviu su juo. Antanas ten - didelė ir reikšminga figūra. Gaila, kad jis buvo išvykęs ir nepavyko susitikti“, - apgailestavo Martynas. Kelionės pabaigoje Bogotoje lietuviai pasijuto kaip namie: į svečius, o kitą vakarą ir į sodybą juos pasikvietė žinomi Kolumbijos lietuviai, dainininko Jurgio Didžiulio seneliai Algis ir Laima. „Išsekus po kelionės tai buvo būtent tai, ko reikia. Patyrėme nuostabų svetingumą“, - šyptelėjo Martynas.
Draugystė, futbolas ir kulinariniai talentai
Keliaujant drauge, naujų savybių vienas kitame jie nebeatrado, nes jau iki kelionių buvo matę vienas kitą įvairiose situacijose. Tai ir yra svarbiausia - tiek bendravus, būtų keista, jei tik keliaujant atsiskleistų, kad Vytaras groja akordeonu, yra kvalifikuotas choreografas ar laisvai kalba visais mandarinų kalbos dialektais. Abiejų keliautojų pažintis užsimezgė maždaug prieš dvidešimt metų radijo stotyje M-1, kur Martynas buvo muzikos laidų diskžokėjas, o Vytaras - žinių redaktorius. Jau tada Vytaras išsiskyrė netradiciniu stiliumi ir pomėgiais, mėgo pankroko grupę „Sex Pistols“, rankinį ir išsiskusdavo plaukus.
Martynas mano, kad šių nesantuokinių santykių esmė yra tai, kad vienas kitam niekada nedėstė savo tiesų kaip vienintelių, nenurodinėjo, kaip kur elgtis, turi panašų humoro jausmą ir į viską visuomet žiūri paprastai. Gal net per daug. Ir neieškojo vienas kito per skelbimus. Vytaras teigia, kad futbolas buvo nuo pirmųjų pokalbių. Jie yra vilniečiai, ir jų kartos žmonės pritars, kad futbolas ir Vilniaus „Žalgiris” sostinėje visada buvo sportas Nr.1. Kelionės atsirado vėliau. Iš pradžių gal ir nerimtai, bet dabar tapo jų įkaitais savo noru. Abu keliautojai yra futbolo mėgėjai ir žaidžia „Prelegentų” klube. Martynas sako, kad jų duomenys jau tokie, kad tinkami jie tik veteranų komandoms, ir tai daugiau dėl papuošimo. Tačiau Vytaras ten dar greitas. Vytaras apibūdina Martyną kaip kietą gynėją, mokantį „profilaktiškai” ir kietai, bet nešiurkščiai prasižengti. Jis gali iškišti gerą perdavimą ir turi vieną gerą apgaulingą judesį.
Vytaras garsėja kulinariniais sugebėjimais. Jis sako, kad Martynas nėra išrankus, todėl pirmiausia pasiūlytų alaus, o po to jau ką duočiau, tai, manau, nieko ir neatsisakytų. Martynas sako, kad jų žmonos susitinka, kaip ir vaikai. Tačiau jos ir jie turi savus draugus. Gal ir gerai. Kitaip jau būtų panašu į kažkokią Starkradzevičių amišų bendruomenę. Vytaras teigia, kad jie bendrauja, gal ne taip dažnai, kaip norėtųsi. Kai pavyksta susitikti šeimomis, visada smagu. Tada tokie geri būname, šeimyniški. Kol kas jie nėra keliavę su šeimomis, bet viskas dar prieš akis. Jų šeimos dar jaunos. Vytaras negalvoja apie tai ir nenori galvoti, kas galėtų iširti draugystę. Martynas juokauja, kad draugystė iširtų, jei Vytarą pakviestų žaisti į Lietuvos futbolo rinktinę, o jo - ne, arba Vytarui ant plikės imtų augti plaukai, o jam ne. Trapi ta jų draugystė.
Kelionių iššūkiai ir patarimai
Iš pažiūros keistai skambantys keliautojus užklupę netikėtumai, iš tiesų yra neretai pasitaikantys iššūkiai daugeliui turistų, ypač egzotiškose šalyse. Kelionių agentūra „West Express“ sudarė dažniausiai turistams pasitaikančių netikėtų situacijų užsienyje trejetuką bei pateikė rekomendacijas, kaip jų išvengti.
- Dokumentų praradimas. Kelionių agentūros „West Express“ komunikacijos vadovė Julija Čižienė teigia, kad dažniausiai keliautojams pagalbos prireikia tuomet, kai susidūrę su kišenvagiais ar tiesiog pametę jie praranda asmens dokumentus. „Tokiais atvejais tenka kreiptis į konsulatą dėl asmens grįžimo pažymėjimo išdavimo ir, deja, ši procedūra užtrunka, o tai gali reikšti pradelstą skrydį ir papildomas išlaidas. Daugelyje šalių procedūras supaprastina, o neretai ir paspartina, jeigu keliautojas turi asmens dokumento kopijas, tad jas verta pasidaryti dar būnant Lietuvoje.“
- Taisyklių išimtys turistams. „Pastebime, kad nemažai keliautojų susiduria su nemenkais iššūkiais dėl to, kad nežino šalies, į kurią vyksta, taisyklių. Jų gali būti pačių netikėčiausių ir kartais, deja, taikomos tik turistams. Pavyzdžiui, Azijos šalyse vairuojant automobilį ir patekus į eismo įvykį, net pareigūnai dažniausiai būna palankūs vietiniam vairuotojui, tad vietinių taisyklių gerai neišmanantiems bei kalbų nemokantiems turistams gali nevisiškai teisingai suversti kaltę. Dėl šios priežasties keliautojams, kurie užsienio šalyse ketina nuomotis ir keliauti automobiliu, rekomenduojama pasidomėti kultūriniais ypatumais ir turėti draudimą - kartais verta brangiau sumokėti už šią paslaugą ir būti ramiam, kad draudimas padengs bet kokią riziką“, - pasakoja J. Čižienė.
- Vietinės kultūros pažinimas. „Išvykstant į užsienį, pirmiausia, reikėtų pasidomėti vietine kultūra ir vyraujančiais papročiais. Neįprastos verslo subtilybės bei karštos derybos su Nindze gali nustebinti ne tik Centrinės Amerikos šalyse. Pavyzdžiui, Azijoje pykti yra itin nekultūringa ir tokie pirkėjai tiesiog ignoruojami. Tokiu atveju belieka šypsotis ir mandagiai kartoti, kad negavote norimos prekės tol, kol šią gausite“, - pasakojo „West Express“ atstovė. Ji priduria, kad kiekvienoje šalyje gali būti savitų niuansų - Italijos mažesniuose miestuose vidury dienos alkaniems turistams pavyks gauti nebent ledų ar sumuštinių; keliaujant į Briuselį gurmaniškais tikslais reikėtų tai daryti ne rugpjūtį, kadangi daugelis prabangių restoranų šį mėnesį atostogauja; lankantis Bulgarijoje pravartu žinoti, kad galvos linksėjimas reiškia nepritarimą; Izraelyje savaitė prasideda sekmadienį, tuo tarpu penktadienį po pietų daugelis institucijų ir net parduotuvių užsidaro ir nebedirba, kadangi pradeda švęsti Šabą; ir pan. Gilesnės žinios apie ketinamą aplankyti šalį svarbios, ypač keliaujant savarankiškai, juo labiau - spontaniškai.
Martynas Starkus pasidalijo įspūdžiais apie kelionę po Pietų Ameriką su senu "Volkswagen T2" automobiliu, pramintu "Snaige". „Lagaminų nepaleidome iš akių. Bet mūsų griežtai nė netikrino. Net keista - mes tokie apšepę, o labiau kratė solidžiai apsirengusius keleivius. Tai - dar vienas stereotipas. Kolumbija - pasaulio narkotikų centras, bet mums kokaino per keletą dienų niekas nepasiūlė. Nebūtume pirkę, žinoma, bet būtų buvę ką papasakoti“, - gūžtelėjo pečiais Martynas.
Naudingi kelionių vadovai
Kelionių vadovų knygos - geras būdas greitai susipažinti su šalimi, sužinoti viską, kas svarbiausia turistui. Yra kelios populiariausios kelionių knygų serijos. Dažniausiai naudojamos keturios žemiau įvardytos serijos, kurias paprasčiausia gauti. Martynas Starkus ketina parašyti knygą, kuri aprėps abi keliones į Pietų Ameriką ir kurią planuoja išleisti iki metų pabaigos. „Rašytoju savęs tikrai nevadinu. Bet esu išleidęs jau dvi knygas apie keliones. O dabar madingos trilogijos."
Kelionių vadovų knygų palyginimas
| Pavadinimas | Ypatybės | Privalumai | Trūkumai | Tikslinė auditorija |
|---|---|---|---|---|
| Eyewitness | Spalvoti, daug nuotraukų ir schemų. Kiekvienai lankytinai vietai skiriama pastraipa. | Puikiai susisteminti faktai, vizualiai patrauklūs, detalūs planai. | Silpna viešbučių/restoranų dalis. Gali pateikti „oficialią“ diktatūrų istoriją. | Turistai, ieškantys vizualios informacijos ir faktų. |
| Lonely Planet | Nespalvoti, beveik be nuotraukų. Pusė skyriaus skirta praktiniams dalykams. | Daug praktinės informacijos (viešbučiai, restoranai, transportas). Puikūs, tikslūs žemėlapiai. | Perteikia vakarų prizmę, pamokslauja. Gali būti politizuoti. | Nepriklausomi keliautojai, „kuprinėtojai“, ieškantys praktinės informacijos. |
| Insight Guides | Rišlūs tekstai, akcentuojamos įdomybės. Mažai lankytinų vietų nuotraukų. | Giliai aprašo vietoves, tinka skaityti prieš planuojant kelionę. | Mažiau praktinių detalių. | Skaitytojai, norintys giliau pažinti šalį prieš kelionę. |
| Rough Guides | Anksčiau orientuoti į pigias keliones, dabar panašūs į „Lonely Planet“. | Tinka „kuprinėtojams“. | Panašėja į „Lonely Planet“, gali būti reklamų. | Kelionės su ribotu biudžetu, nuotykių ieškotojai. |
| Culture Shock | Skirti labiau emigrantams, pasakojama apie įsikūrimą, kultūrinius šokus. | Padeda suprasti kultūrinius niuansus ir iššūkius. | Neskirti konkrečiai turistams. | Emigrantai, ilgalaikiai keliautojai, norintys adaptuotis prie vietos kultūros. |