Medžio drožiniai yra sena ir gerbiama meno forma, turinti gilias šaknis įvairiose kultūrose. Šiame straipsnyje apžvelgsime medžio drožinių tradicijas Lietuvoje, konkrečius pavyzdžius, įskaitant drožinius virš arkos, ir aptarsime šiuolaikines tendencijas. Medžio drožyba Lietuvoje turi senas ir turtingas tradicijas. Nuo senovės lietuviai naudojo medį įvairiems tikslams, įskaitant namų statybą, baldų gamybą ir meno kūrinių kūrimą. Medis, mediena buvusi ir žaliava, ir pagrindinė statybinė medžiaga: iki XX a. vidurio tradiciniame Lietuvos kaime visi sodybos pastatai buvę mediniai, darbo įrankių dauguma, interjero detalės, baldai, indai, stalo įrankiai taip pat mediniai, netgi žmogui reikalingi daiktai, tokie kaip apavas, šukos, lagaminai, krepšiai ir kt., gaminti iš medžio. Medžio drožiniai buvo naudojami papuošti namus, bažnyčias ir kitas svarbias vietas. Ši meno šaka buvo perduodama iš kartos į kartą, išsaugant unikalius stilius ir technikas. Nors medžio drožyba turi senas tradicijas, ji nuolat vystosi ir prisitaiko prie šiuolaikinių tendencijų.
Medžio Drožybos Tradicijos ir Liaudies Meistrai
Lietuvių liaudies mene medis, medžio drožyba žinoma nuo seniausių laikų. Su medžiu dirbo įvairūs amatininkai: dailidės, račiai, ratelninkai, skiečiai, klumpdirbiai, kryždirbiai, kubiliai, baldžiai ir kt. Medis dirbiniams naudotas visas: ir mediena, ir žievė, ir šaknys. Su medžiu dirbančių amatininkų netrūko, nes medžio apdirbimo įgūdžiai buvo perduodami tėvo sūnui iš kartos į kartą. Iki XX a. vidurio medis buvo dažniausiai sutinkama medžiaga Latgalės ūkininko namuose. Jis buvo plačiai prieinamas, nesunkiai pakeičiamas nauju ir lengvai pritaikomas gaminant naujus reikmenis. Iš medžio buvo gaminami ne tik namų baldai, bet ir kasdienės apyvokos reikmenys, pavyzdžiui, kibirai. Jiems gaminti kiekvienas namų ūkis turėdavo konkretaus dydžio šablonus. Iš pradžių medis būdavo apdirbamas išpjaunant reikalingo dydžio ir formos medines lenteles, kurios būdavo tvirtinamos viena prie kitos, tada įstatomas kibiro dugnas, ir korpusas būdavo sutvirtinamas mediniu lanku. Kadangi medis nepraleido drėgmės, tokio tipo kibiruose galima būdavo saugiai nešioti ir laikyti įvairius skysčius.
Mediniai Moterų Darbo Įrankiai ir Jų Ornamentika
Iki XIX a. senieji valstiečio darbo įrankiai visi būdavę mediniai. Netgi sunkiųjų žemės darbų įrankiams pagaminti metalo naudota labai nedaug: ir arklas, ir akėčios, ir kastuvas, ir šakės buvę mediniai. Darbo įrankiai, skirti moterų darbams, atliekamiems viduje, buvo gaminami su meile, dovanojami, tad puošnūs, išdailintos drožybos. Moterims dažniausiai dovanoti verpimo įrankiai - verpstės ir prieverpstės, audimo įrankiai - šeivos, šaudyklės, skalbinių velėjimo ir lyginimo įrankiai - kočėlai, kultuvės. Panevėžio muziejuje saugoma vertinga XIX a. vidurio - XIX a. II pusės gausiai ornamentuotų verpsčių kolekcija. Verpstėmis moterys verpdavo siūlus, kol dar nebuvo naudojami verpimo rateliai. Mūsų krašte iki XX a. pradžios Verpstės dažniausiai yra lancetinio karklo lapo ar nupjauto kūgio formos. Išplatinta verpstės dalis ornamentuota segmentiniais apskritimais, vadinamomis „saulutėmis“, tarp kurių įterpiami augaliniai motyvai: gėlės, augalų šakos ir pan. Viršutinėje dalyje vaizduojami paukščiai, religiniai simboliai. Tokia ornamentika perteikia gyvybės medžio simbolį, kaip ir pats linas, iš kurio buvo verpiami siūlai. Atsiradus verpimo rateliams, prie jų buvo tvirtinamos prieverpstės, kurios taip pat gausiai drožinėtos arba kiauraviduriškai pjaustytos segmentinių „saulučių“ motyvais. Ornamentuotuose moterų darbo įrankiuose dažnai išraižoma pagaminimo data ar vardas ir pavardė merginos, kuriai šios dovanos buvo skiriamos. Mediniai moterų darbo įrankiai perteikia vyro ar jaunuolio, pagaminusio šį įrankį, meilę savo darbui, įgudusią meistrystę, grožio, simetrijos ir harmonijos pajautą.
Kryždirbystė ir Kiti Sakraliniai Drožiniai
Lietuvoje žmonės, kurie kūrė medinius kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, drožė šventųjų skulptūrėles, vadinami kryždirbiais arba dievdirbiais, o ši tradicinė kūryba - kryždirbyste. Dėl unikalumo ir vertingumo Lietuvos kryždirbystė 2001 m. įrašyta į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Panevėžio krašte garsiausias XIX a. II pusės - XX a. pradžios kryždirbys buvo Vincas Svirskis (1835-1916). Šis caro laikais vos parapinę pradžios mokyklą baigęs kryžių meistras yra sukūręs per 200 ąžuolinių liaudiško baroko stiliaus kryžių ir koplytstulpių, kurie puošė Vakarų Aukštaitijos ūkininkų sodybas, buvo statomi kapinėse. Jo kryžiai unikalūs tuo, kad juose išdrožtos horeljefinės šventųjų skulptūros iš vientiso ąžuolo. Skulptūros drožtos ne tik kryžmoje (Nukryžiuotasis), bet ir kryžiaus vertikalėje iš kelių pusių - yra kryžių su skulptūromis iš dviejų, trijų ar net keturių pusių. Skulptūrų aukštis kryžiaus vertikalėje apie 1 metrą. V. Svirskio horeljefinių skulptūrų stilius primena bažnytinę baroko skulptūrą: yra plastiškas, apvalių, minkštų formų. Pati kryžiaus forma taip pat dažnai siejama su baroko bažnyčių architektūra: stogeliais, bokšteliais, banguotomis linijomis. Aukštą menininko meistrystę liudija tai, kad jo kūriniai buvo sukurti primityviais darbo įrankiais: kirvuku, kaltuku, peiliu.
Medžio Drožiniai Muziejų Kolekcijose
Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus medžio dirbinių kolekcijoje yra daugiau kaip 650 eksponatų. Ši kolekcija pradėta kaupti 1974 metais. Tarp eksponatų yra XVI-XX a. skulptūros (katalikų šventieji, angelai, Nukryžiuotieji), drožiniai, kurie puošė katalikų ir rusų ortodoksų bažnyčių interjerus, skulptūrėlės (gyvūnai, mitiniai sutvėrimai, pasakų veikėjai), etnografiniai ir namų apyvokos reikmenys (formos velykiniams pyragams kepti, virtuvės reikmenys, šaukštai, daiktų laikymo skrynios, verpimo rateliai, šaudyklės, verpstės, baldai, dekoratyviniai kūriniai ir kt.), turintys ne tik utilitarinę, bet ir ritualinę funkciją, bei padedantys atspindėti baltarusių kalendorinius ir šeimyninius ritualus. Vertingiausi muziejaus kolekcijos eksponatai yra apvaliosios skulptūros paminklai. Apvalioji skulptūra - tai neatskiriamas katalikų bažnyčios meninės puošybos atributas. Baltarusijoje tokios skulptūros paprastai būdavo drožiamos iš medžio. Šv. Kazimieras (1458-1484) - Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės šventasis globėjas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus. Jis mirė Gardine ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Karalaičio kultas pradėjo plisti iškart po jo mirties ir ypač sustiprėjo po jo kanonizavimo 1602 m. Šv. Kazimiero atvaizdai bažnyčiose dažnai yra randami. Šventasis yra vaizduojamas visu ūgiu, vilkintis laisvų formų kailiniais ir šermuonėlių kailio pelerina. Ant kaklo dėvi masyvią grandinę su ovaliu medalionu. Lygi figūros silueto linija, statiška poza ir realistinė veido išraiška su individualizuotais bruožais nurodo į ankstyvąjį baroko stilių. Grakščios drabužių klostės, gaubtos pelerinos formos, grandinė ir apykaklė pasižymi harmonija ir ritmu. Angelas vaizduojamas stovintis visu ūgiu, vilkintis ilgą kaftaną. Dešinė per kelį sulenkta koja lengvai iškišta į priekį. Noras įamžinti judesį, su puošnumu derantis saikingumas, kaspinu surišto diržo interpretacija, paprasto žmogaus prototipas ir formalus kūno anatomijos perteikimas yra bruožai, būdingi XVII a. Nukryžiuotasis - tai seniausias plastinio meno vaizdinys krikščioniškos bažnyčios interjere. Medinis polichrominis Nukryžiuotasis ilgą laiką buvo saugomas Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus fonduose. Jis buvo datuojamas XIX a. Rengiant naują muziejaus ekspoziciją, kurioje turėjo būti pristatoma ir ši skulptūra, atsirado būtinybė patikslinti jos sukūrimo laiką. Specialaus tyrimo metu paaiškėjo, kad eksponatas galėjo būti sukurtas dar anksčiau. Muziejus kreipėsi pagalbos į mokslininkę Mariją Matušakaitę iš Kauno. Mokslininkė atkreipė dėmesį į strėnų juostos, glaudžiai apgulančios Kristaus kūną, stilių. Jos lygiai krintančios tiesios klostės šonuose yra pagrindinis būdingas bruožas, leidžiantis priskirti paminklą XVI amžiui. Tik renesanso skulptūros ir tapybos kūriniuose pasitaiko tiesios ar beveik tiesios strėnų juostos klostės, kurios sudaro paralelines grupes, gana tankiai apgaubiančias kūną.
Medžio Drožiniai Architektūroje ir Dekoracijoje
Medžio drožiniai virš arkos yra ypatingas meno kūrinys, reikalaujantis didelio meistriškumo ir kruopštumo. Šie drožiniai dažnai naudojami papuošti pastatų fasadus, interjerus ir kitas architektūrines detales. Iki XX a. pirmos pusės, kai daugelyje kaimo trobų elektra būdavo retas svečias, langas būdavo pagrindinis šviesos šaltinis kambaryje. Todėl namų langai būdavo specialiai išpuošiami, taip pabrėžiant jų didžiulę reikšmę kasdieniam ūkininkų gyvenimo ritmui, kuomet visi darbai būdavo pradedami ir baigiami dienos šviesoje. Langų puošybos elementus gamindavo medžio drožėjai. Preilių krašte tai būdavo vietinių sentikių kaimų amatininkai. Jie lankydavo sodybas, su kuriomis būdavo sutarę praeitais metais, arba siūlydavo savo įgūdžius darbui ateinantiems metams. Langų puošybos elementai susidėjo iš trijų dalių - viršutinės dalies (lango karūnos, profiliuoto karnizo ir priekinės lentos), vidurinės dalies su šoninėmis lentomis ir palangės lango apačioje. Gaminant šiuos elementus, būdavo naudojami įvairūs geometriniai ornamentai ir gamtos motyvai - paukšteliai, žvaigždės, vijokliniai augalai ir kt.
Klaipėdos Liepų Gatvės Pastatų Pavyzdžiai
Klaipėdoje, Liepų gatvėje, galima rasti puikių medžio drožinių pavyzdžių, kurie puošia senus pastatus. Šie pastatai atspindi XIX a. pab.-XX a. I pusės architektūrines tendencijas ir atskleidžia miesto istoriją. Vienas iš tokių pastatų yra adresu Liepų g. 31, kurį akių ligų klinikai pasistatė gydytojas okulistas Edwinas Heinas. Fasadiniai langai labai puošnūs, dekoruoti medžio drožiniais su akanto, meandro, kriauklės ir kitais ornamentiniais motyvais, plačiais mediniais drožinėtais sandrikais ir palangėmis, piliastrus primenančiais apvadais šonuose. Mediniu kiaurapjūvio ornamentu puoštas ir karnizas. Kitas pastatas, esantis adresu Liepų g. 33, taip pat priklausė E. Heinui. Mūrinis, tinkuotas, trijų aukštų statinys turi neobaroko elementų. Fasadą puošia medinis balkonėlis-gėlynas su tekintomis baliustromis, pastato kampus remia piliastrai su korintiniais kapiteliais. Fasadą užbaigia lenkto ir laužyto kontūro frontonas su voliutomis bei nišoje įkomponuota reljefine liūto galva. Puošnumo pastatui suteikia dideli, pusapvalės arkos formos langai, profiliuoti karnizai. Šie pavyzdžiai rodo, kaip medžio drožiniai gali suteikti pastatams unikalumo, elegancijos ir istorinės vertės.
Ornamentiniai Motyvai Medžio Drožiniuose
Medžio drožiniuose virš arkos dažnai naudojami įvairūs ornamentiniai motyvai. Šie ornamentai gali būti derinami įvairiais būdais, sukuriant unikalius ir įspūdingus medžio drožinius:
- Akantas: Augalinis ornamentas, primenantis dygliuotą lapą.
- Meandras: Geometrinis ornamentas, sudarytas iš nuolatinių vingių.
- Kriauklė: Dekoratyvinis elementas, primenantis kriauklės formą.
- Geometriniai raštai: Įvairūs geometriniai motyvai, tokie kaip apskritimai, kvadratai, trikampiai ir kt.
- Augaliniai motyvai: Stilizuoti augalų, gėlių ir lapų vaizdai.
- Gyvūniniai motyvai: Gyvūnų, paukščių ir kitų gyvūnų vaizdai.
Šiuolaikinė Medžio Drožyba ir Jos Meistrai
Šiuolaikiniai meistrai naudoja naujas technologijas ir medžiagas, eksperimentuoja su formomis ir stiliais. Šiuolaikinės technologijos, tokios kaip kompiuterizuotos staklės (CNC), leidžia kurti sudėtingus ir tikslius medžio drožinius. Tai atveria naujas galimybes dizaineriams ir menininkams, leidžiant įgyvendinti ambicingus projektus. Šiuolaikiniai meistrai naudoja ne tik tradicines medžio rūšis, bet ir naujas medžiagas, tokias kaip kompozitinės medžiagos ir plastikai. Tai leidžia sukurti lengvesnius, patvaresnius ir atsparesnius aplinkos poveikiui medžio drožinius. Šiuolaikiniai menininkai eksperimentuoja su formomis, stiliais ir temomis.
Jono Zubavičiaus Kūryba
Jonas Zubavičius kuria unikalias medžio skulptūras. Medžio skulptūros, atskleidžiančios menininko talentą ir kūrybiškumą, apima angelų ir drambliukų atvaizdus. Medžio skulptūros, vaizduojančios angelus, yra ne tik gražūs meno kūriniai, bet ir gilių dvasinių simbolių atspindys. Kiekviena skulptūra pasakoja savitą istoriją, perteikdama angelo ramybę, švelnumą ir apsaugą. Medžio skulptūrėlės, vaizduojančios drambliukus, yra ne tik puikus meno kūrinys, bet ir simbolizuoja stiprybę bei išmintį. Kiekviena skulptūrėlė atskleidžia unikalų šių žavių gyvūnų charakterį, tad jos gali būti puiki dekoracija tiek namuose, tiek biure. Tokios skulptūrėlės neabejotinai traukia akį ir žadina smalsumą tiek suaugusiųjų, tiek vaikų tarpe. Be to, jos gali būti puiki dovana mėgstantiems gamtą bei dailę, suteikiant galimybę pasigrožėti ne tik kūrinio estetika, bet ir natūraliais medžio raštais. Medžio skulptūros, vaizduojančios nukryžiuotą Jėzų Kristų, yra giliai simboliškos ir turinčios didelę dvasingumo vertę. Užgavėnių kaukės, išdrožtos iš medžio, yra neatsiejama Lietuvos folkloro dalis. Šios kaukės simbolizuoja senovines tradicijas ir atspindi kultūrinį paveldą. Kiekviena kaukė yra unikali, sukuriama naudojant autentiškas medžio drožybos technikas. Dailiai išdrožtos kaukės ne tik linksmina žmones, bet ir simbolizuoja gyvą kultūrinę tradiciją, kuri kviečia visus dalyvauti šventėje. Per Užgavėnių šventę, kaukės suteikia galimybę išreikšti save, o jų išvaizda ir prasmingos istorijos dar labiau praturtina šią tradiciją. Šios šachmatų figūrėlėse, išdrožtos iš medžio, atsiskleidžia ne tik žaidimo strategiją, bet ir meninę kūrybą. Kiekviena figūrėlė išsiskiria savo unikaliu dizainu ir detalių precizija. Medinė lenta su subtiliais ornamentais suteikia žaidimui elegantišką aurą, o žaidėjams leidžia pasinerti į strateginių mūšių pasaulį. Šie šachmatai ne tik puiki pramoga, bet ir estetiškai patrauklus objektas, tinkantis bet kuriam interjerui. Medžio skulptūrėlės, vaizduojančios rūpintojėlį, yra unikalus lietuviškos liaudies meno pavyzdys. Tai mažos, meistriškai išdrožtos figūrėlės, kurios simbolizuoja rūpestingumą ir gerumą. Tokios skulptūrėlės neretai puošia namų interjerą, suteikdamos jam autentiškumo ir kultūrinės vertės. Šios skulptūrėlės yra ne tik dekoracijos, bet ir emocinis ryšys su praeitimi, skatinančios prisiminti šeimos vertybes ir meilę. Šios įvairios medžio skulptūrėlės atskleidžia istorinių statinių ir simbolių grožį bei reikšmę. Kiekviena skulptūrėlė, kruopščiai išdrožta, pasakoja savo unikalią istoriją, įamžindama kultūrinius ir architektūrinius pasiekimus. Medžio skulptūrėlės ne tik papuošia erdves, bet ir primena apie mūsų istoriją, todėl jos yra svarbus meno ir kultūros elementas mūsų visuomenėje. Lauko skulptūros, tokios kaip didžiuliai kryžiai, rūpintojėliai, yra neatsiejama Lietuvos kultūros dalis. Šios skulptūros, simbolizuojančios tautos istoriją ir dvasinį paveldą, dažnai iškelia jausmus ir prisiminimus apie praeitį. Jos skirtos pagerbti svarbias asmenybes, įvykius ar net kolektyvinius išgyvenimus, kurie formavo mūsų tautą. Dideli atminimo ženklai, išraiškingi ir įspūdingi savo forma, traukia dėmesį ir kviečia susimąstyti apie gyvenimo vertybes. Šios skulptūros ne tik gražina aplinką, bet ir skatina diskusijas apie kultūrinį identitetą, tradicijas bei mūsų santykį su gamta. Tokios meninės formos stiprina bendruomenės ryšius, skatina šeimas ir draugus kartu prisiminti ir vertinti praeitį.
Vladimiro Šiškovo Indėlis į Medžio Drožybą
Vladimiras Šiškovas - medžio meistras ir tautodailininkas, kuriantis unikalias skulptūras, baldus ir etnografinius kūrinius. Vladimiras gimė 1949 m. balandžio 29 d. Vilniuje. 1972 m. baigė Aviacijos institutą Kazanėje, tačiau gyvenimo kelią susiejo su menu ir amatais. 1977 m. jis tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Menininko kūryba apima skulptūras, bareljefus, baldus, indus bei namų apyvokos daiktus. Jis ne tik meistriškai kuria, bet ir sėkmingai restauruoja senus medinius baldus. Aktyviai dalyvauja etnografinėse šventėse ir mugėse, kur lengvai atpažįstamas iš unikalių, firminiu ženklu tapusių lietuviškų bumerangų - kūrinių, atspindinčių jo meilę dangui. Priklausomai nuo kūrinio pobūdžio ir užsakymo, Vladimiras dirba su įvairiomis medienos rūšimis: ąžuolu, raudonmedžiu, obelimi, liepa, tačiau ypatingą meilę jaučia beržui. Menininkas savo darbus pristatė parodose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Vengrijoje. Be to, surengė net aštuonerias personalines parodas. Vladimiras kuria unikalius medžio drožybos kūrinius, tokius kaip skulptūros, baldai ir įvairūs aksesuarai. Jo darbų asortimentas apima medinių skulptūrų gamybą, šachmatų kūrimą, lauko baldų ir baldų gamybą, medinių indų, stalo įrankių bei papuošalų drožybą. Taip pat jis atlieka individualius drožinius pagal užsakymus, siūlo lauko šachmatų nuomą ir gamina medines interjero bei lauko interjero detales. Vladimiras taip pat kuria medines duonines, funkcionalius suvenyrus, paveikslus, šaukštus ir šaukštelius, o taip pat drožia kryžius, koplytstulpius ir koplytėles. Visus šiuos darbus jis atlieka su meistriškumu ir kūrybiškumu, atsižvelgdamas į kliento pageidavimus. Klientai džiaugiasi V. Šiškovo meistriškumu ir unikaliomis medžio dirbiniais. Vladimiro darbai sužavėjo mūsų šeimą. Kiekvienas gaminys unikalus ir kokybiškas. Vladimiras Šiškovas sukūrė nuostabius baldus mūsų namams. Jo meistriškumas akivaizdus, o medžiagos pasirinkimas puikus.
Medžio Drožyba Baldų Gamyboje ir Interjero Dizaine
Pagrindinė MB „Mindava“ gamybos kryptis - nestandartiniai mediniai baldai. Natūralaus medžio baldai gaminami iš ąžuolo, uosio, beržo, alksnio, vyšnios, obels. Lietuviškos medienos baldai yra ilgaamžiai ir dekoratyvūs. Visi mūsų gaminiai - mediniai stalai, medinės kabyklos, medinės komodos, medinės lentynos, medinės spintos, medinės kėdės ir kiti natūralaus medžio baldai - gali būti išdrožinėti ar puošti drožinėtais elementais. Drožinėto medžio baldai atrodo labai dekoratyviai ir gali tapti interjero akcentu. Galbūt dėl to, kad medžio masyvas yra tokia lengvai apdirbama medžiaga, medžio drožyba ir baldų gamyba ilgą laiką buvo neatsiejamos. Drožybos elementai pabrėžia natūralaus medžio grožį, tvirtumą, be to, padeda įkūnyti įvairias idėjas. Nenuostabu, kad drožinėti elementai atsiranda ne tik ant baldų, bet ir tokių didelių statinių kaip laivai. Medžio drožyba neatsiejama nuo gamtos motyvų. Itin mėgstami gėlių, augalų, vandens raštai, taip pat gyvūnų pavidalai. Tai klasikiniai drožybos raštai, tinkantys tokiems gaminiams, kaip mediniai turėklai, medinės spintos, medinės kėdės, mediniai stalai, medinės lovos. Medžio drožyba laikoma meno šaka, todėl kruopščiai pagaminti drožinėti mediniai baldai turi ne tik praktinę, bet ir meninę vertę, yra ilgaamžiai ir gali būti perduodami iš kartos į kartą (ypač ąžuoliniai baldai, uosio baldai). Drožinėti medžio masyvo baldai turi daugiau unikalumo už paprastus baldus.
Bendruomenių Projektai ir Iniciatyvos
Lietuvoje vykdomi įvairūs bendruomenių projektai ir iniciatyvos, skirtos medžio drožybos tradicijų puoselėjimui ir populiarinimui. Šie projektai skatina kaimo gyventojų aktyvumą, bendruomeniškumą ir kultūrinį identitetą. Vienas iš tokių projektų yra medžio drožybos plenerai, kurių metu kaimo gyventojai gali mokytis medžio drožybos amato, kurti skulptūras ir puošti savo gyvenamąją aplinką. Tokie plenerai vyksta įvairiose Lietuvos vietovėse, pritraukdami tiek patyrusius meistrus, tiek pradedančiuosius. Įvairios organizacijos ir bendruomenės organizuoja edukacines programas, skirtas medžio drožybos mokymui. Šiose programose dalyvauja vaikai, jaunimas ir suaugusieji, kurie nori išmokti medžio drožybos amato ir prisidėti prie tradicijų puoselėjimo. Lietuvoje reguliariai vyksta parodos ir renginiai, kuriuose eksponuojami medžio drožiniai. Šie renginiai suteikia galimybę menininkams pristatyti savo darbus, o visuomenei - susipažinti su medžio drožybos tradicijomis ir šiuolaikinėmis tendencijomis.
Nors straipsnis skirtas medžio drožiniams, verta paminėti ir kitas dekoratyvines medžiagas, tokias kaip marmuras, kuris taip pat turėjo svarbią reikšmę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijoje. XVII amžiuje marmuras tapo ypač populiarus LDK. Jis buvo naudojamas bažnyčių, rūmų ir kitų svarbių pastatų dekoravimui. Marmuras buvo gabenamas iš įvairių Europos šalių, įskaitant Belgiją, Nyderlandus ir Italiją.