Antibiotikai - vaistai, kurie naikina arba stabdo bakterijų dauginimąsi ir gydo jų sukeltas ligas. Tačiau apie juos, vartojamus ne žmonių gydymui, o naudojamus maisto, ypač mėsos, pramonėje - perspėja gydytojai, vis rašoma žiniasklaidoje, naujas gaires bei siūlymus teikia Europos Komisija ir kitos institucijos. Jau aštuonis dešimtmečius antibiotikai medicinoje, veterinarijoje, gyvulininkystėje ir kitose srityse naudojami ne visada tinkamai, tad kai kurie jų tampa nebeveiksmingi, o tai gresia ligomis, kurių vėl nebepajėgsime įveikti.
Atsparumas antibiotikams: pasaulinis iššūkis
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) jau ne vienerius metus ragina mažinti antibiotikų vartojimą - žmonės darosi jiems vis atsparesni ir tai tampa didėjančio visuomenės sergamumo, nesėkmingo gydymo ir net mirties priežastimi. Pasak Sauliaus Petkevičiaus, Vilniaus paukštyno Auginimo vadovo, antibiotikų naudojimas žemės ūkyje yra vienas didžiausių šių dienų viso pasaulio iššūkių. „Per didelis antibiotikų naudojimas skatina visuomenės atsparumą jiems. Tai didina tikimybę, kad medicina greitai negalės pasiūlyti veiksmingo gydymo sergantiems net paprasčiausiomis bakterijų sukeltomis ligomis, tokiomis kaip žaizdų infekcija“, - sako ekspertas.
Bakterijos stengiasi išgyventi
Nepaisant farmacijos pažangos, bakterijos vis išmoksta pasipriešinti žmonių išrastiems vaistams. Veikiamos įvairių antibiotikų, ilgainiui jos tampa jiems atsparios ir mutuoja, todėl antibiotikai nebegali jų, o tai reiškia ir ligos, įveikti. Neramina tai, kad bakterijos išmoksta „perprasti“ antibakterinius vaistus vis greičiau. Pavyzdžiui, vankomicinas, skirtas plaučių uždegimui gydyti, pirmą kartą buvo paskirtas 1972 m., ir jam atsparių bakterijų atsirado tik po beveik dviejų dešimtmečių. Tuo tarpu atsparumas įvairias bakterines infekcines ligas įveikiančiam imipenemui, sukurtam 1985 m., užfiksuotas jau po trylikos metų, o 2003-aisiais žmonių pradėtam vartoti daptomicinui - vos po metų.
Didžioji dalis vaistų - ne žmonėms gydyti
Bakterijų atsparumas vaistams tampa vis didesne problema - PSO duomenimis, jis dabar kasmet sukelia mažiausiai 700 tūkst. mirčių. Todėl PSO ragina mažinti antibiotikų vartojimą, skatina gydytojus juos ligoniams skirti tik tikrai esant reikalui, o pacientams jų nevartoti savavališkai. Tačiau didžioji tokių vaistų dalis vis tik yra sunaudojama ne žmonėms gydyti. JAV verslo žurnalo „Forbes“ duomenimis, daugiau nei 70 proc. visame pasaulyje suvartojamų antibakterinių vaistų tenka būtent žemės ūkiui, o daugiausia - gyvulininkystei.
Antibiotikų naudojimas žemės ūkyje ir jo pasekmės
Griežtai tik gyvulių gydymui
Nepaisant statistikos ir vis dar sklandančių mitų, kad gyvuliai yra šeriami antibiotikais ar hormonais augimo skatinimui ar profilaktiniais tikslais - ES šalyse tai daryti draudžiama. Vis dėlto, gyvuliui ar paukščiui susirgus, remiantis gyvūnų gerovės reikalavimais, jie turi būti gydomi. Tačiau tokiais atvejais antibakteriniais vaistais gydyti gyvuliai gali būti paskersti tik po to, kai antibiotikai visiškai pasišalina iš jų organizmo. Tai reiškia, kad visoje mėsoje, atsiduriančioje Lietuvos parduotuvių lentynose, antibiotikų būti negali. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) išduoda leidimus ženklinti mėsą „užauginta be antibiotikų“.
Jei vaistų mėsoje nelieka, kur problema?
Nors mėsoje iki skerdimo antibiotikų nebelieka, joje gali likti dėl jų poveikio atsiradusių antibiotikams atsparių bakterijų. Jos, patekusios į organizmą, gali sukelti susirgimą, kurio gydymui daugelis antibiotikų bus neefektyvūs. Žmonių, kurie vartoja ilgai antibiotikų gavusių gyvulių ir paukščių produktus su jų likučiais arba net rezistentiškų bakterijų padermėmis, gydymas panašiais ar tais pačiais antibiotikais gali būti neveiksmingas. Tačiau blogiausia yra tai, jog kai kurių rūšių bakterijos perduoda atsparumą ir kitoms bakterijų kartoms.
Be to, gyvulininkystėje naudojami farmaciniai preparatai gali su mėšlu ar srutomis patekti į dirvožemį, o iš jo - ir daržoves, vaisius bei grūdus, taip pat ir į pieno produktus. Taigi, šių vaistų naudojimas gali paveikti net ir nevalgančius mėsos ar kitų gyvulinių produktų. Toksiniai elementai į maistą gali patekti ir iš mikroorganizmų biosintezės (antibiotikų), sintetinių molekulių, naudojamų gyvulių arba augalų gamyboje (trąšos, fitochemikalai, veterinariniai vaistai ir maisto papildai) arba iš pramonės teršalų.
Antimikrobinės medžiagos ir jų poveikis
Antimikrobinės medžiagos - tai agentai arba medžiagos, natūraliai sutinkamos gamtoje, pusiau sintetinės arba sintetinės, kurios išsiskiria antimikrobiniu aktyvumu (naikina mikroorganizmus arba stabdo jų augimą). Per daug ir dažnai nekontroliuojamai vartojant antibiotikus gyvūnams, jų liekanos su gyvūninės kilmės maisto produktais gali patekti vartotojams. Net ir nedidelės antibiotikų liekanos gyvūniniuose produktuose gali sukelti alergines reakcijas, sunaikina naudingą organizmui mikroflorą, didina patogeninių mikroorganizmų atsparumą. Šios medžiagos jautriems asmenims gali sukelti alergines reakcijas, suardyti natūralią mikrobinę žarnyno ekosistemą.
Mikotoksinai - tai toksinai, kuriuos sukelia grybelis, susidarius tam tikros drėgmės ir temperatūros sąlygoms. Mikotoksinai yra įvairios grybų, besidauginančių įvairiose pašaro ir maisto rūšyse, antrinės medžiagos. Mikotoksinų biologinis poveikis gali sukelti rimtus žmogaus ir gyvūnų sveikatos sutrikimus, tokius kaip kancerogeninis poveikis, mutacija, genotoksiškumas, kepenų ligos, toksiškumas inkstams, hemototoksikacija, imuniteto sumažėjimas, estrogeninis poveikis, drebulys ar mutavimas. Mikotoksinai dažniausiai yra užteršto (užkrėsto) pašaro padarinys, o tolimesnis to rezultatas yra užkrėsta mėsa.
Mitas ir tikrovė apie antibiotikus mėsoje
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Bakteriologinių tyrimų skyriaus vedėja Česlova Butrimaitė-Ambrozevičienė sako, kad sunku ir paaiškinti, kaip kyla įvairiausi mitai apie antibiotikų vartojimą ar antimikrobinį atsparumą.
MITAS NR. 1: „Valgant vištieną, užaugintą dideliame ūkyje, vartotojas gauna ir antibiotikų.“
„Tai - mitas. Vartotojai gali jaustis saugūs, nes rinkai tiekiami produktai yra be antimikrobinių medžiagų. Tačiau jei kalbame apie antibiotikams atsparias bakterijas, kadangi esu mikrobiologė tyrėja, galiu pasakyti, kad tiek lietuviškoje, tiek lenkiškoje vištienoje tų bakterijų yra. Aplink mus yra begalė bakterijų, kurių atsparumas antibiotikams gali būti natūralus arba įgytas.“ Mėsoje antimikrobinių medžiagų, jei ir lieka, labai nedidelis kiekis, mikrogramais. Tačiau, toks maistas nepatenka į prekybą. Reikėtų vengti ne antibiotikų, o būtent atsparių antimikrobinėms medžiagoms bakterijų. Nes būtent jas kontroliuoti yra be galo sunku. Prie visų bakterijų, taip pat ir prie įgijusių atsparumą antibiotikams, platinimo, dažnai prisidedame ir patys, pavyzdžiui, jei pjaustėme mėsą, lentelės gerai nenuplovėme ir ant jos smulkinome daržoves, taip bakterijos yra pernešamos nuo vieno produkto prie kito, didėja tikimybė, kad užsikrėsime ligas sukeliančiomis bakterijomis.
MITAS NR. 2: „Be antibiotikų neįmanoma išauginti didelio kiekio gyvūnų.“
„Tai tikrų tikriausias mitas. Jei gyvūnus auginsime su meile, vadovausimės visomis higienos ir profilaktinėmis priemonėmis, rūpinsimės jais ir sudarysime tinkamas auginimo sąlygas, kad neužsikrėstų ligas sukeliančiomis bakterijomis ir, kas nemažiau svarbu, susirgusius tinkamai gydysime, jie ir be antibiotikų užaugs sveiki.“ Tai priklauso nuo situacijos, tačiau antibiotikai gali būti naudojami tik išimtinais atvejais, susirgimams gydyti, kai paukščių pulke nustatomi ligas sukeliantys mikroorganizmai, keliantys pavojų paukščių sveikatai. Tiesa, paukščiai, kurie laikomi ne po vieną, o pulkais, pastebėjus pirmus ligos simptomus nėra gydomi po vieną, profilaktiškai gydomas visas pulkas. Stambesni gyvūnai gydomi individualiai, tačiau ir jų gydyme svarbus išlaukos periodas. Gamyklinis ūkininkavimas tapo maisto pramonės norma, suteikiantis pigų ir efektyvų būdą gaminti masinius mėsos ir pieno produktus. Tačiau šis ūkininkavimo būdas sukėlė rimtą susirūpinimą dėl poveikio mūsų sveikatai. Pastaraisiais metais išaiškėjo tikroji pigios mėsos kaina, kuri apima ne tik kainą bakalėjos parduotuvėje. Dėl pernelyg didelio antibiotikų naudojimo gyvūnų pašaruose padaugėjo antibiotikams atsparių bakterijų, o tai kelia didelę grėsmę visuomenės sveikatai.
Etikečių ypatumai: ką reiškia „užauginta be antibiotikų“, „ekologiška“ ar „kaimiška“?
Norint išvengti rizikos įsigyti mėsos, kurioje būtų antibiotikams atsparių bakterijų, tereikia rinktis antibiotikais visai negydytų galvijų ar paukščių mėsą ir ant pakuotės ieškoti užrašo „užauginta be antibiotikų“. „Jei gyvulys ar paukštis nesirgo, reiškia jis buvo gerai augintas, gaunantis pabūti laisvėje, pilnavertiškai šertas ar lesintas. Be to, tai rodo, kad gamintojas yra atsakingas, todėl greičiausiai jis taip pat rūpinosi ir reikalingais saugos, kokybės tyrimais, tinkamu pakavimu bei transportavimu“, - svarsto gastroenterologas prof. dr. V. V. „Ekologiškumas labiau yra apie auginimo būdą: tausojant gamtos išteklius, taikant aukštus gyvūnų gerovės standartus, nenaudojant GMO ir pesticidų, šeriant ar lesinant tik ekologišku pašaru. Visa tai yra svarbu ir naudinga, tačiau ženkliukas „ekologiška“ nereiškia, kad gyvulys ar paukštis nebuvo gydytas antibiotikais. Ekologiška mėsa gali būti paveikta antibiotikų, jei auginimo metu susirgusį gyvulį ar paukštį reikėjo jais gydyti.“ Ant šviežios vištienos pakuočių gamintojai kartais panaudoja ir tokius užrašus kaip „natūrali“ ar „be hormonų“, kurie, S. Petkevičiaus teigimu, tėra reklaminiai triukai. „Tuo tarpu užrašas „natūrali“ nieko tikslaus neapibrėžia, tik tai, kad šviežioje vištienoje nėra dažiklių ar konservantų. Tačiau niekas iš gamintojų jų ir taip nededa, taip pat kaip ir augindami paukščius ES nenaudoja hormonų. Taigi, ar pirksite vištieną su tokiais žymėjimais, ar be jų - skirtumo nebus.“ Pašnekovas atkreipia dėmesį ir į užrašą „kaimiška“ - jis, anot eksperto, reikšmės turi tik tuomet, jei šalia yra paaiškinamas „lėtai auginta“. „Daugeliui toks užrašas iš karto asocijuojasi su pozityvia emocija - galvoje iškyla kieme pas močiutę kaime laisvai vaikštinėjančių vištų vaizdas. Dažniausiai dedeklių, kurios tik pasenusios ir nebededančios kiaušinių yra paskerdžiamos mėsai. Taigi, kaimiška labiau reiškia paukščio rūšį ir auginimo sąlygas, o ne kilmės vietą.“
Antibiotikų naudojimas paukštininkystės pramonėje: be antibiotikų auginamų pulkų gydymas
Valstybinė priežiūra ir kontrolė
Pasak Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistų, nepagrįstos dvejonės dažniausiai kyla dėl gyvūnų auginimo, maitinimo ar mėsos apdorojimo sąlygų. „Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse, yra nustatyti mėsai auginamų gyvulių laikymo standartai, kurių laikytis privalu, o už pažeidimus gresia nuobaudos, - teigia VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Rita Sirutkaitytė. - Yra vykdomos planinės bei neplaninės patikros, kurių metu žiūrimas gyvulių laikymo sąlygų, mitybos atitikimas nustatytiems reikalavimams, imami mėginiai laboratoriniams tyrimams.“ Už ES ribų tokių preparatų draudimas negalioja, todėl, siekiant užtikrinti maisto saugą, produkcija iš tam tikrų valstybių yra griežtai kontroliuojama arba iš viso uždrausta. Taip pat tobulinama maisto kontrolės sistema, pertvarkomos ir akredituojamos veterinarijos ir maisto tyrimų laboratorijos. Nacionalinė veterinarijos laboratorija tapo pirmąja ES akreditacijos įstaiga Lietuvoje. Jos atliktų tyrimų rezultatai pripažįstami tarptautiniu mastu.
Statistika ir tyrimai
Kasmet ištiriama 3,5-4 tūkst. mėsos, paukštienos, pieno, medaus, kiaušinių, žuvies žaliavų mėginių. Pernai leistinas normas viršijantys antimikrobinių medžiagų kiekiai rasti dviejuose galvijų mėsos mėginiuose, trijuose kiaulienos mėginiuose, viename pieno mėginyje ir dviejuose medaus mėginiuose. Tyrimai atliekami kasmet ir tiriami visi maistui skirti gyvūnai bei jų produktai, pvz., kiaušiniai, žalias pienas, medus. Tiriamas net gyvūnų šlapimas, nustatant, ar jame nėra antimikrobinių medžiagų pėdsakų. Be to, tiriama ne tik dėl antimikrobinių medžiagų nustatymo, bet ir ieškoma, ar nėra kokių kitų vaistų likučių (pvz., priešparazitinių), kurie vėliau būtų aptinkami maiste. Specialistai antimikrobinių medžiagų aptiko ir meduje, tiesa, toks atvejis pasitaikė tik kartą per penkerius metus. Bičių perai, kaip ir visi gyvūnai, taip pat serga ligomis, kurias sukelia bakterijos. Bičių perų puviniu sergančios bičių šeimos turi būti naikinamos, kartais bitininkai jas gydo antimikrobinėmis medžiagomis, tačiau jos nesunaikina puvinio sukėlėjo sporų. O kaip bitei suduoti vaistus? Į pagalbą pasitelkiamas sirupas, tiesa, bitės labai šeimyniškos: jos tą sirupą surenka, sudeda į akutes kartu su visa antimikrobine medžiaga.
Susidomėjimą kelia ir statistika apie antibiotikų suvartojimą. ES mastu buvo lyginama, kiek vaistų nuo mikrobų kurioje šalyje gyvūnams gydyti sunaudojama per metus. Lietuvoje gyvūninis produkcija antimikrobinėmis medžiagomis užteršta dažniau nei Europos Sąjungoje. Direktyva 96/23/EB skirsto visas farmakologiškai aktyvias liekanas į A ir B grupes. Direktyva įpareigoja pagal minėtas medžiagas analizes vykdyti maistinių gyvūnų bei pirminių maisto žaliavų, gaunamų iš jų - mėsos, pieno, kiaušinių ir medaus, stebėseną.
| Šalis | Sunaudota antibiotikų (tonomis) |
|---|---|
| Prancūzija | 1000 |
| Jungtinė Karalystė | beveik 500 |
| Vengrija | 200 |
| Čekija | 70 |
| Lietuva | apie 16 |
Naujų antibiotikų kūrimas ir alternatyvos
Naujų antibiotikų kūrimas - brangus ir ilgas procesas
Pastaruosius kelis dešimtmečius sukurti nauji antibakteriniai vaistai - tėra anksčiau išrastų vaistų atmainos, o naujos klasės antibiotikų kūrimas nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Nors mokslininkai bando juos atrasti ir tam pasitelkia itin pažangius metodus, tokius kaip genomo sekos nustatymas, tačiau šis procesas yra lėtas ir brangus. Skaičiuojama, kad vieno naujo vaisto sukūrimas gali trukti 10-15 metų ir kainuoti apie 1 mlrd. JAV dolerių. Net jei ir būtų išrasti nauji vaistai visoms mutavusioms bakterijoms, tikėtina, kad po kiek laiko jos išvystytų atsparumą ir jiems. Todėl su šiuo iššūkiu turėtų kovoti visa visuomenė - tiek medikai ir pacientai, tiek pramonė ir vartotojai.
Alternatyvos ir atsakingas pasirinkimas
Žmonės, stiprindami imunitetą ir laikydamiesi sveikos gyvensenos principų, gali išvengti daugelio ligų, taigi - ir antibiotikų vartojimo. Tačiau profilaktika gali užsiimti ir žemės ūkis. Investuojant į kokybišką gyvulių auginimą, visavertį pašarą ir visus kitus gerovės standartus, galima užauginti gyvulius ir paukščius, kurie nesirgtų ir jiems nereikėtų gydymo antibiotikais. Paukštininkystės sektorius vis aktyviau žengia atsakingos gamybos keliu - vis daugiau ūkių pereina prie paukščių auginimo be antibiotikų. Tai reiškia, kad viso auginimo laikotarpio metu paukščiai neserga, tad jiems nereikia gydymo, o prevencinės priemonės leidžia palaikyti jų gerą sveikatą natūraliai. Toks požiūris grindžiamas ne tik atsakomybe už gyvūnų gerovę, bet ir rūpesčiu dėl visuomenės sveikatos. „Be aukštų gyvūnų gerovės standartų užtikrinti kokybišką, ypač be antibiotikų užaugintą produkciją būtų neįmanoma. Modernūs ūkiai investuoja į tokias sąlygas, kuriose paukščiai gali augti sveiki. Tinkama aplinka, visaverčiai lesalai ir griežti biosaugos principai padeda išvengti ligų plitimo. Nors iššūkių vis dar pasitaiko, Lietuvoje jau turime sėkmingų pavyzdžių, įrodančių, kad tai įmanoma“, - sako veterinarijos gydytojas Tomas Miškinis.
Probiotikų naudojimas
Žodis „probiotikai“, išvertus iš graikų kalbos, reikštų „gyvybei“, skirtingai nuo termino „antibiotikai“ - „nukreiptas prieš gyvybę“. Jau trys dešimtmečiai, kai Japonijos mokslininkas prf. Terua Higo susistemino natūralių mikroorganizmų, darančių teigiamą poveikį žmonių, gyvulių, paukščių ir kitų sveikatai, virškinamojo trakto mikrobinę sudėtį. Ko pasekoje buvo sukurta visa eilė mikrobiologinių preparatų, skirtų naudoti žmogaus ir gyvūnų sveikatinimui, produktų higienizavimui, kvapų šalinimui ir t.t. Pagrinde tai pieno rūgšties bakterijos pvz., Lactobacillus acidophillus, L. bulgaricus, L. casie, L. fermentum, L. Plantarum Streptococcus thermophilus, įvairių kamienų mielės.
Probiotiniai preparatai yra ekologiški produktai, sintetinantys labai svarbias, biologiškai aktyvias medžiagas - vitaminus, fermentus, antibiotikus, amino rūgštis. Jie reguliuoja virškinimo trakto biologinius procesus, saugo nuo jauniklių žarnyno ligų, skatina augimą. Šie preparatai turi teigiamos įtakos žarnyno metabolitiniams pokyčiams, gerina maisto medžiagų pasisavinimą, didina organizmo atsparumą ir kartu antagonistiškai veikia kenksmingą organizmo mikroflorą. Probiotikų veikimo mechanizmas - konkurencija dėl maisto medžiagų ir vietos virškinimo trakte. Probiotikai neturi neigiamų higieninių padarinių. Vienas iš naujausių probiotikų naudojimo aspektų gyvūnų sveikatinime yra tai, kad apdorojant pakratus arba mėšlą ne tik sunaikinamos kvapo atsiradimo priežastys, patogeninė mikroflora, bet kaip inhibitorius veikia ir amoniako emisijų (išlakų) susidaryme. Derinant įvairius probiotikus, pavyko sukurti kompoziciją, skirtą tiesioginiam gyvūnų sveikatinimui. Savo ruožtu buvo sukurta probiotinė kompozicija ProbioStopOdor, galinti higienizuoti patalpas bei pakratus, sunaikinti patogeninę mikroflorą, sierą redukuojančius mikroorganizmus, savo veiklos poveikyje sukeliančius kvapus, kurie daugeliu atveju yra ne tik diskomforto šaltinis darbuotojams ir aplinkiniams gyventojams, bet ir slopina gyvūnų vystimąsi, sudaro sąlygas plisti ligoms.
Rinktis ekologišką ar užaugintą be antibiotikų, pirkti prekybos tinklų parduotuvėse ar turguje - tėvai neretai svarsto, kaip atrasti vertingiausią ir kokybiškiausią mėsą savo vaikams. „Svarbiausia - ne kur mėsa parduodama, bet ar ji tikrai saugi ir tinkamai užauginta. Daugelis galvoja, kad mėsą ar jos gaminius įsigiję turguje arba su užrašu „kaimiška“, savo vaikams tikrai nupirks natūralesnius ir geresnius produktus. Vis tik šiais laikais, kai prekybos vietų, gamintojų ir tiekėjų yra tiek daug, vartotojas ir pats turi atidžiai skaityti etiketes, domėtis kilmės šalimi, gamintojo reputacija“, - sako V. V.
tags: #mesos #pramone #antibiotikai