Duona - tai ne tik maisto produktas, bet ir gilus kultūrinis, istorinis bei tapatybės simbolis, neatsiejamas nuo lietuvių sąmonės. Šiame straipsnyje gilinsimės į duonos reikšmę lietuvių kultūroje, jos istorijos raidą, simbolines prasmes bei tai, kaip šis universalus maistas atsispindi literatūroje, ypač Eduardo Mieželaičio kūryboje.
Duonos istorija Lietuvoje: nuo apeigų iki kasdienybės
Duona yra vienas seniausių žmonijos maisto produktų, Lietuvoje atsiradęs dar neolito laikotarpiu, kartu su žemdirbystės pradžia. Mūsų protėviai augino kviečius, miežius, rugius ir soras, iš kurių gamino įvairių rūšių duoną. Archeologiniai kasinėjimai patvirtina, kad duona Lietuvoje buvo vartojama jau prieš kelis tūkstančius metų. Iš pradžių ji buvo kepama pelenuose, vėliau - puodo pavidalo krosnyse.
Senovėje duona turėjo ne tik praktinę, bet ir ritualinę reikšmę. Ji buvo aukojama dievybėms per įvairias apeigas ir šventes. Per žiemos ir pavasario apeigas mūsų protėviai duoną aukodavo namų, ugnies, vandens ir kitoms dievybėms. Pirmosios vasario mėnesio dienos buvo skirtos Perkūno, Žalio medžio ir ugnies pagerbimui. Pirmasis į krosnį pašautas nedidelis duonos kepalėlis buvo aukojamas namų ugnies deivei Gabijai. Tikėta, kad tokia duona saugo namus nuo gaisro ir kitų nelaimių.
Atsiradus žemdirbystei, moteris tapo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo įvairias duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes. Per tūkstantmečius mūsų protėviai sukūrė daug derliaus dievybių, javų dvasių, nuo kurių priklausė javų derlius.
Lietuviai, kaip ir kiti baltai, senovėje, pradėdami valgyti duoną, pirmus jos kasnius mesdavo į ugniakurą ugnies deivei bei prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms. Žemyna ir Motina. E. Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos.
Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Žmonės manė, kad pakelta ir pabučiuota duona nebepykstanti ir neišeisianti iš namų.
Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi į svečius, taip pat grįždami atsinešdavo tų namų duonos. Visur Lietuvoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paprotys, išleidžiant į namus atitarnavusį samdytą piemenį ar kitą samdinį, būtinai įdėti kepalą duonos drauge su kitu maistu. Dzūkai tokį davinį, kuriame svarbiausia buvo duona, vadino kūčia, kitur - paviržiu. O piemenukui išginus ankstų rytmetį karves, skaniausias ir brangiausias dienos davinys buvo duonos riekė.
Duona senovėje buvo ne tik maistas, bet ir vaistas. Ja dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką: gabalėlį duonos užkalbėdavo ir sušerdavo ją šuniui, kad šis ligą suėstų. Duona buvo naudojama užkalbėjimuose nuo gyvatės įkandimo. Dzūkai per užgavėnes džiovinta duona gydydavo žaizdas. Duonos duodavo sergantiems gyvuliams, apsiveršiavusioms karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos.
Pasak archeologės Pranės Dundulienės, duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Manoma, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei, neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Rugys turi bendrą šaknį daugelyje indoeuropiečių kalbų. Pagrindinis mūsų protėvių tikslas buvo žūtbūt išlikti gyviems, kaip nors pramisti. Medžiodami ir rinkdami uogas, šaknis, jie atkreipė dėmesį į pirmąsias kviečių, javų, avižų kultūras. Žmonės pastebėjo, kad šie augalai geriau dera purioje, drėgnoje dirvoje. Ilgą laiką grūdai valgyti vieni, termiškai neapdoroti. Tik vėliau išmokta juos sutrinti akmenimis ir iš gautų miltų virti košę. Taip atsirado pirmoji duona - tiršta košė. Senaisiais laikais kviečių grūdai itin sunkiai atsiskirdavo nuo varpos. Žmonės išsiaiškino, kad pakaitintus grūdus lengviau išlukštenti, todėl surinktus kviečius pradėjo šildyti ant įkaitintų akmenų, sudėtų į specialias duobes. Mūsų protėviai gana greit suprato, kad iš skrudintų smulkintų grūdų, sumaišytų su vandeniu, išeina daug skanesnė košė. Taip maždaug prieš 6,5 - 5 tūkst. metų žmonės išmoko apdoroti ir kultivuoti kviečius bei miežius. Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai - II tūkst. pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų atkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Kasinėjimų tyrimai rodo, kad gyventojai duoną vartojo mažiausiai prieš kelis tūkstančius metų. Ji buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse.
Archainės sakmės sako, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstino Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti - palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą. Archeologai spėja, kad duonos papločiai atsirado atsitiktinai - grūdų košės netyčia išsiliejo ant įkaitusio paviršiaus ir masė pavirto į rausvą paplotį. Jis nustebino žmogų savo maloniu kvapu, apetitą keliančia išvaizda ir skoniu. Nuo tada imta kepti papločius be raugo.
Mūsų protėviams duona turėjo didelę reikšmę. Minsko gubernijos kaimelyje, prie Beržūnos upės, kur gyveno asimiliavęsi su baltarusiais lietuviai, net 1888 m. vienas valstietis laikė žalvarinę 4,5 cm aukščio statulėlę, kurią apylinkės gyventojai senoviniu papročiu garbino kaip dievaitį. Prie jo kojų buvo laikoma „duona“ (akmenėlis, nutekintas kaip bandelė), kurią žmonės bučiuodavo ir naudodavo kaip vaistą nuo įvairių ligų. Dvasininkai sužinoję apie šį pagonišką paprotį, dievaitį ir jo duoną norėjo konfiskuoti. Tačiau valstietis suspėjo statulėlę paslėpti tarp akmenų. Dvasininkai surado tik „dievaičio duoną“, kurią atėmė ir atidavė Taturo muziejui Minske. Iš ten ją gavo Jonas Luckevičius ir šitą istoriją papasakojo J. Atsiradus žemdirbystei, centrinę vietą ideologijoje užėmė žmogus - žemdirbys, pirmiausia moteris - žemdirbystės išradėja ir jos plėtotoja, seniausių agrarinių apeigų kūrėja ir atlikėja. Tuo metu sparčiai plito pramotės kultas, susijęs su vaisingumo garbinimu. Moteris buvo ne tik javų augintoja, bet ir duonos gamintoja. Ji kūrė bei puoselėjo labai įvairias ir sudėtingas duonos garbinimo apeigas, kurios buvo atliekamos per kalendorines ir agrarines šventes.
Per žiemos ir pavasario apeigas mūsų protėviai duoną aukodavo namų, ugnies, vandens ir kitoms dievybėms. Tos apeigos prasidėdavo vasario pradžioje. Pirmosios to mėnesio dienos buvo skirtos Perkūno, Žalio medžio ir ugnies pagerbimui. Per tūkstantmečius mūsų protėviai sukūrė daug derliaus dievybių, javų dvasių, nuo kurių priklausė javų derlius. Archeologas J. Lasickis (XVI a.) rašo, kad pirmąjį nedidelį pašautą į krosnį duonos kepalėlį, tatviršį, paženklintą pirštu, žemaičiai aukodavo namų ugnies deivei motinai Gabijai (Matergabijai). Kepalėlį turėjo teisę valgyti šeimininkas ir jo pati. Dar apie 1924 metus Pilypų k. (Švenčionių raj.), kepant duoną, pirmiausia padarydavo paženklintą iš galo pirštu mažą kepalėlį ir jį pagarbiai kepdavo priekrosnyje ant žarijų. Labai panašus duonos kepalėlis būdavo kepamas krikščionių ugnies globėjai šv. Agotai. Jos šventė sutapo su senovės lietuvių Gabijai skirtomis apeigomis, vykusiomis vasario pradžioje. Tada bažnyčiose šventindavo šv. Agotos duoną (senovėje skirtą ugnies deivei Gabijai) ir atlikdavo ugnies garbinimo apeigas, kurias katalikų bažnyčia perėmė iš pagonių. Svarbiausias tų apeigų tikslas būdavo aukoti namų deivei Gabijai duoną, kad ji saugotų namus nuo gaisro. Sudžiovintą apeigų duoną žmonės laikydavo namuose tikėdami, kad tada nekilsiąs gaisras, o jei kiltų, tai ugnies deivei pašvęsta apeigų duona galėdavusi jį užgesinti. Todėl per gaisrą tokią duoną nešdavo apie degantį namą ir įmesdavo į gaisravietę, kad ugnis nebesiplėstų. Pažymėtina, kad mūsų žmonės ilgai nesiskyrė su namų židinio ugnies deive Gabija. Maldose kreipdamiesi į šv. Rašytiniuose šaltiniuose ir etnografinėse paralelėse ypač akivaizdus ypatingas apeiginės duonos ryšys su mirusiųjų kultu. Tai atsirado iš tikėjimo, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuose augino duoną ir to darbo išmokė savo palikuonis. Apeiginiai duomenys rodo, kad duonos kepimo mirusiems papročio genezė siekia kaplinės žemdirbystės laikus. Perduodamas iš kartos į kartą, paprotys pasiekė XX a. pirmuosius dešimtmečius. Žmonės tikėjo, kad laikančio rankoje Gabijos bei šv. Agotos duoną netrenkiąs Perkūnas. Tokią duoną apie Dysną (Ignalinos raj.) motinos įdėdavo sūnums, einantiems į karą, kad juos saugotų nuo kulkų. Apie Dieveniškes šią duoną ir druską artojas, eidamas pirmą kartą arti, pririšdavo prie ienos, eidamas sėti - prie sėtuvės, tikėdamas, kad kaitrūs saulės spinduliai neišdeginsią pasėlių. Senoviniu papročiu mūsų žmonės šios duonos dėdavo į statomo namo pamatus, kad jis būtų apsaugotas nuo gaisro ir kito blogio. Plačiai buvo žinomas paprotys mėtyti į krosnį duoną, iškeptą iš pirmųjų rugių, taip pat pilti iš pirmųjų miežių padarytą alų. Duona buvo aukojama ir vandeniui arba upėse, ežeruose, jūroje ir kt. Tariamai gyvenančioms dievybėms, kurios, kaip tikėjo žmonės, reikalaujančios aukų. Vandeniams žmonės iš rudens aukodavo kepalą duonos - jį įmesdavo į vandenį. Eidami maudytis, įmesdavo duonos, kad nepaskęstų.
Duonos simbolika lietuvių kultūroje: nuo šventumo iki gerovės
Lietuviai duoną visada gerbė ir brangino. Ji buvo vadinama šventa, jai buvo suteikiamos žmogiškos savybės: ji maitina žmones, juos myli, verkia tinginio valgoma, užgauta pyksta, išeina iš namų. Nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Duona - pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjęs žmogų nuo lopšio iki karsto.
Duona lietuvių kultūroje simbolizuoja gerovę, laimę, vaisingumą, stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Sapnuoti duoną visada geras ženklas. Atėjus krikščionybei, duona tapo paties šventumo simboliu. Krikščioniškoji tradicija nemažai duonos simbolinių prasmių perėmė iš pagonybės ir judaizmo papročių. Tačiau krikščionybėje duona kaip simbolis užėmė ypatingą, centrinę vietą. Šveniausiasis yra eucharistinė duona. Kristus yra ne tik tas, kuris duoda žmonėms dangaus maistą - gyvybės duoną, bet jis ir pats yra gyvenimo duona. Kristus - logos - sąmonės grynumo simbolis. Tad duona krikščionybėje tapo nušvitimo, aukščiausio sąmoningumo simboliu.
Duona lietuvių literatūroje: nuo Donelaičio iki šių dienų
Duona - svarbus lietuvių literatūros įvaizdis. Duonos kepalas, duonos riekė, kasdienė, rupi, gyvenimo, motinos duona - tradiciniai lietuvių poezijos ir prozos vaizdiniai, atspindintys tautos gyvenimo realybę ir kartu vaizdžiai brėžiantys tautos dvasinių vertybių hierarchiją.
Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ duona simbolizuoja vargą ir rūpesčius, kuriuos žmonijai tenka patirti po išvarymo iš rojaus. Tačiau kartu duona yra ir Dievo dovana, kuri leidžia žmonėms išgyventi.
Kazys Bradūnas savo poezijoje duoną vaizduoja kaip šventą žemdirbiškos kultūros atributą, tiesiogiai susijusį su etniniu identitetu. Justinas Marcinkevičius savo kūryboje duoną sieja su gerumu ir meile. Jo eilėraščiuose duona yra motinos meilės simbolis, maitinantis ir saugantis žmogų.
Šiuolaikinėje lietuvių literatūroje duonos įvaizdis įvairialypis. Vieni autoriai tęsia tradicinę duonos sakralizavimo tradiciją, kiti - dekonstruoja nusistovėjusius stereotipus, ieškodami naujų prasmių.
Eduardo Mieželaičio kūryba: duona kaip gyvenimo ir kūrybos metafora
Eduardas Mieželaitis (1919-1997) - žymus lietuvių poetas, vertėjas ir visuomenės veikėjas. Jo kūryba pasižymi įvairumu, formų eksperimentais ir sovietinės ideologijos atspindžiais. Nors tiesiogiai apie duoną E. Mieželaitis rašė rečiau nei kai kurie kiti autoriai, jo kūryboje galima rasti duonos įvaizdžio interpretacijų.
E. Mieželaitis gimė Kaune, mokėsi Kauno IV progimnazijoje ir Kauno III gimnazijoje. 1935 m. įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1939-1940 m. studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, 1940-1941 m. - Vilniaus universitete. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, kur buvo karo korespondentas sovietų armijos 16-oje lietuviškojoje divizijoje. 1944 m. grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę visuomeninę veiklą.
E. Mieželaičio kūrybinio kelio pradžioje jis buvo lietuviškojo neoromantizmo mokyklos atstovas. Vėliau tapo oficialiosios sovietmečio literatūros veikėjas, kūręs pagal tuometinę politinę ir kultūrinę ideologiją, tačiau kartu siekęs modernizuoti lietuvių poeziją.
E. Mieželaičio poezijoje duona gali būti interpretuojama kaip gyvenimo, kūrybos ir tėvynės metafora. Jo eilėraščiuose dažnai pasitaiko gamtos, žemės ir žmogaus ryšio motyvai, kurie netiesiogiai susiję su duonos simbolika. Pavyzdžiui, rinkinyje "Čia Lietuva" (1968, 1974, 1978) Lietuva vaizduojama kaip derlinga žemė, maitinanti savo žmones. Šiame kontekste duona tampa tautos gerovės, stiprybės ir išlikimo simboliu.
E. Mieželaitis taip pat rašė apie Vilnių, kuris jam buvo labai svarbus miestas. Jo esė ir eilėraščių rinkinyje "Antakalnio barokas" (1971) Vilnius vaizduojamas kaip miestas su turtinga istorija ir kultūra. Duona šiame kontekste gali būti interpretuojama kaip Vilniaus kultūrinio paveldo ir tradicijų simbolis.
Nors E. Mieželaitis kūrė sovietmečiu, jo kūryboje galima rasti ir asmeninių išgyvenimų, abejonių ir dvejonių. Autobiografiniame kūrinyje "Nereikalingas žmogus. Akcentai" (2003) poetas atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, kūrybą ir santykį su sovietine ideologija. Šiame kontekste duona gali būti interpretuojama kaip žmogaus dvasinio peno ir moralinių vertybių simbolis.
E. Mieželaičio kūryba - tai sudėtingas ir prieštaringas reiškinys, atspindintis XX amžiaus Lietuvos istoriją ir kultūrą.
1939-41 Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete studijavo teisę. 1935 įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją. 1940-41 laikraščio Komjaunimo tiesa redaktorius. Per SSRS ir Vokietijos karą gyveno SSRS. 1941-44 SSRS kariuomenės 16 lietuviškosios šaulių divizijos karo korespondentas. 1943-46 Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto sekretorius. 1946 žurnalo Jaunimo gretos redaktorius, vėliau dirbo žurnalo Žvaigždutė redakcijoje, Valstybinėje politinės ir grožinės literatūros leidykloje. 1954-59 Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1959-70 pirmininkas. 1960-89 Lietuvos komunistų partijos centro komiteto narys. 1955-63 ir 1975-90 LSSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatas (1975-90 LSSR AT prezidiumo pirmininko pavaduotojas). 1962-70 SSRS AT deputatas. Kūryboje siekė modernizuoti lietuvių lyriką. Pirmuose poezijos rinkiniuose Lyrika (1943), Tėviškės vėjas (1946) karo patirtis išsakoma 4 dešimtmečio neoromantinės poezijos stiliumi. Šio dešimtmečio kultūra (temos, poetika, meno filosofija, kalba) visam laikui tapo svarbiausiu E. Mieželaičio kūrybos bruožu, poezijos modernizavimo pagrindu ir pavyzdžiu - iš jo perėmė dainingas intonacijas, liaudies dainų stilizaciją, romantines nuostatas, polinkį į pasaką, mitą, naivumo ir artistiškumo dermę. 1946 visuotiniame Lietuvos rašytojų susirinkime A. Mieželaičio poezija sukritikuota kaip neidėjiška; po to E. Mieželaitis kelerius metus beveik nekūrė, vertėjavo. Eilėraščių rinkiniuose Pakilusi žemė (1951), Dainų išausiu margą raštą (1952), Broliška poema (1954, LSSR valstybinė premija 1957, 21960, inscenizacija pastatyta 1958) vaizduojama pokario statybos, deklaruojama tautų draugystė. Eilėraščių rinktinė Mano lakštingala (1956) įtvirtino lyrizmą ir turėjo įtakos jaunajai poetų kartai. Eilėraščių rinkiniuose Svetimi akmenys (1957), Žvaigždžių papėdė (1959; į jį įėjo ciklas Žmogus, atskira knyga išleista 1962, Lenino premija) išryškėjo pagrindinė E. Mieželaičio kūrybos nuostata - renesansinis požiūris į žmogų įvairių epochų, socialinių kontrastų fone, poetizuojama pasaulio tvarka ir grožis, žmogaus gyvybingumas ir kūrybiškumas. Abstrahuotas ir hiperbolizuotas žmogaus paveikslas, atskleidžiantis sąsajas su kosmoso užkariavimu, tapo oficialia sovietinės valdžios ideologinės programos iliustracija. Šio laikotarpio poezija intelektuali, filosofinė (abstraktus žodynas, žodžio virtimas sąvoka), bet pernelyg optimistinė pasaulėjauta, manifestinis stilius gožia gilesnę mintį. Eilėraščių rinkiniuose Lyriniai etiudai (1964), Naktiniai drugiai (1966), Montažai (1969), Horizontai (1970), Antakalnio barokas (1971), Iliuzijos bokštas (1973) plėtojamos tos pačios temos, kartu bandant kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį ir vaidmenį žmonijos istorijoje. Svarstymai pateikiami įvairialype forma: poetine publicistika, esė, jubiliejiniu straipsniu, dienoraščiu, laišku, autobiografiniu etiudu, stilizuota liaudies daina, ciklu ir trumpu eilėraščiu, balade, sonetu. 6-7 dešimtmečio lyrika laisvinama iš kanono, plečiamos jos ribos. Poezijai būdingos deklaratyvios antinomijos, naivokos emocijos, tribūniškas stilius atitinka 6-7 dešimtmečio sovietinės poezijos bendrąsias tendencijas. Poetiniam mąstymui įtakos turėjo muzika ir dailė. E. Mieželaitis atnaujino 20 a. Knygose vaikams (Aš jau ne pipiras 1945, Kuo būti? Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu E. Mieželaitis taisė, pildė ankstesnius rinkinius, rengė naujus leidimus, naujai juos komponavo. Eilėraščių rinkiniuose Postskriptumai (1986), Gnomos (1987), Laida (1992), Consonetai Helenai (1994), Mažoji lyra (1999), mažųjų poemų rinkinyje Saulės vėjas (1995), poemoje Mitai (1996) labiau išgrynintas žanras. Dar išleista rašytojo poezijos rinktinės Mano lyra (1979, LSSR valstybinė premija 1980), Barokinė lyra (2009), lyrinės esė knyga Mūza ir upėtakis (1984), autobiografinė esė Nereikalingas žmogus. Išvertė M. Lermontovo, V. Majakovskio, S. Maršako, A. Mickevičiaus, A. Puškino ir kitų poetų kūrinių. R: [Kūrinių serija] 11 t. Vilnius 1974-84; Raštai 8 t. Vilnius 1982-85; Eduardas Mieželaitis: eilėraščiai / sud. E. Baliutytė Kaunas 2016; Eduardas Mieželaitis: post scriptum: prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai / sud. V. Braziūnas.
tags: #miezelaitis #duona #ir #zodis