Pietų Amerika - žemynas, kupinas paslapčių ir stebuklų, nuo senovinių civilizacijų palikimo iki unikalių gamtos reiškinių. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą įdomiausių Pietų Amerikos mistikos aspektų, įskaitant Naskos piešinius, Amerigo Vespučio keliones ir inkų civilizaciją.
Amerigas Vespučis: žmogus, kurio vardu pavadintas žemynas
Italų jūrininkas ir geografas Amerigas Vespučis istorijoje labiausiai žinomas dėl to, kad jo vardu buvo pavadinti Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynai. Tyrinėtojas pirmasis suprato, kad Šiaurės ir Pietų Amerika - tai skirtingi žemynai, kurių iki tol nežinojo nei europiečiai, nei azijiečiai, nei afrikiečiai. Iki A. Vespučio atradimo jo amžininkai galvojo, kad Naujasis pasaulis yra Azijos dalis.
Atradėjas gimė 1454 metų kovo 9 dieną Florencijoje, Italijoje. Nuo mažų dienų labai domėjosi knygomis ir žemėlapiais. Vespučių giminė buvo kilminga, giminiavosi ir draugavo su garsiaisiais Medičiais, kurie valdė Italiją ilgiau nei 300 metų. Pas Medičius Amerigas dirbo bankininku ir laivų įrengimo versle Sevilijoje. Dirbdamas Amerigas Vespučis galėjo stebėti, kaip paruošiami laivai didelėms ekspedicijoms ir pamatyti, kaip vyksta didžiausi atradimai.
Tuo metu tyrinėtojai bandė rasti šiaurės vakarų kelią į Indiją, kad palengvintų prekybą su tolimais Azijos kraštais. A. Vespučio vadovaujama kompanija padėjo paruošti vieną iš K. Kolumbo laivų. Susitikimas taip pakerėjo A. Vespučį, kad jo galvoje kilo mintis išvykti ir savo akimis pamatyti Naująjį pasaulį.
A. Vespučio kelionės: tarp istorijos ir ginčų
Istorikai iki šiol ginčijasi, kada prasidėjo pirmoji A. Vespučio kelionė vandenynu. Vieni mano, kad ji įvyko 1499 metais, praėjus 7 metams po to, kai K. Kolumbas atplaukė prie Bahamų salų. Per šią ekspediciją jis plaukė ties šiaurine Pietų Amerikos dalimi ir Amazonės upe. Tada jis dar manė, kad yra Indijoje, todėl naujus objektus žemėlapyje pavadindavo lyg būtų Indijoje, pavyzdžiui „Gango įlanka“. Keliaudamas Amerigas taip pat patobulino dangaus navigacijos metodus.
Kiti istorikai linkę tikėti rastu laišku, pagal kurį A. Vespučio kelionė 1499 metais iš tikrųjų buvo antra. Pirmą kartą jis išplaukė į tolimus vandenis 1497-aisiais. 1501 metais A. Vespučis išvyko į jūros ekspediciją laivu, kuriame buvo iškelta Portugalijos vėliava. Vespučio vadovaujami laivų ekipažai plaukė šalia Pietų Amerikos Patagonijos regiono krantinės. Jis aplankė vietas, kurios dabar žinomos kaip Rio de Žaneiras ir La Plata upių estuarija. Žvalgydamasis atradėjas pastebėjo, kad vietovės visiškai nepanašios į matytas Azijoje. Norėdamas įsitikinti, jis nuplaukė dar virš 600 km iki Ugnies Žemės - salyno pačiuose Pietų Amerikos žemyno pietuose.
Ekspedicijos metu A. Vespučis rašė laiškus į Europą, detaliai aprašydamas Naujojo Pasaulio skirtumus nuo Azijos kraštų ir vadindamas jį visiškai atskiru žemynu. Laiškuose taip pat aprašė tenykščius gyventojus ir jų savitą kultūrą: religiją, mitybą, santuokos papročius, net seksualinį gyvenimą ir gimdymą. Laiškai Europoje buvo išversti į keletą kalbų ir parduoti už labai didelius pinigus (kur kas brangiau nei K. Kolumbo laiškai).
Vėlesnės jūrų ekspedicijos A. Vespučiui nebuvo tokios sėkmingos kaip 1501-ųjų. Istorikai nė nežino, kiek tiksliai jų buvo. 1503 metais jis nuplaukė į Braziliją, paskui naujų atradimų nebepasitaikė ir ekspedicijų komanda nutarė baigti darbus. Prieš grįžtant į Lisaboną, A. Manoma, kad 1505 ir 1507 A. Vespučis dar buvo suorganizavęs dvejas ekspedicijas. 1505 metais jis tapo Ispanijos piliečiu, o 1508 metais - Ispanijos locmanų majoru. Jis tapo labai gerbiamas visuomenėje ir tapo atsakingas už naujų navigacijos sistemų kūrimą ir locmanų atrinkimą. Dirbo iki 1522 metų vasario 22 dienos. Mirė sulaukęs 58-erių nuo maliarijos, kuria užsikrėtė Ispanijoje.
A. Vespučio palikimas: nuo abejonių iki pripažinimo
Ilgą laiką į A. Vespučio atradimus buvo žiūrima kaip į bandymą atimti šlovę iš K. Kolumbo. Tai, kad net du žemynai buvo pavadinti moteriška Amerigo vardo versija kaltas vokiečių dvasininkas ir mėgėjas kartografas Martinas Valdzemiuleris, kuris išstudijavęs A. Vespučio žemėlapius pastebėjo, kad atrastos vietos buvo pavadintos „Amerika“.
Naskos piešiniai: milžiniškos dykumos paslaptis
XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai įveikiant aukštas Pietų Amerikos kalnų viršūnes vis labiau populiarėjo oro transportas, virš didingų plokštikalnių skrendantys keleiviai pastebėjo įspūdingą reginį. Sausame, išdegusiame Naskos dykumos, esančios maždaug 250 mylių atstumu nuo Limos ir sudarančios apie 200 kvadratinių mylių plotą, plynaukštės paviršiuje atsiveria gausybė milžiniškų ženklų. Dauguma jų primena žmones ar gyvūnus, nors iš tiesų tai šimtai tarpusavyje besikertančių, tarsi atsitiktinai išsidėsčiusių linijų. Piešiniai sukurti naudojantis žvirgždu, dirva ir ryškiaspalviu podirviu. Dėl mažo toje teritorijoje iškrintančio kritulių kiekio ir mažo vėjo poveikio piešiniai puikiai išsilaikė per ištisus šimtmečius. Rasta daugiau kaip 100 įvairių gyvulių ir augalų piešinių, galima atpažinti beždžionę, vorą, kolibrį ir netgi, kaip manoma, kosmonautą. Žiūrint į nesuskaičiuojamas tiesias linijas galima pamatyti kvadratų, trikampių, trapecijų ir įvairiausių kitokių figūrų.
Naskos kultūra: piešinių kūrėjai
Prieš 3000 metų šioje teritorijoje gyveno naskai, patyrę puodžiai, audėjai ir architektai. Jie sukūrė labai efektyvią drėkinimo sistemą ir atšiauriomis sąlygomis sėkmingai augino javus. Nors tikslios piešinių atsiradimo datos nustatyti neįmanoma, laikomasi nuomonės, kad būtent šie žmonės sukūrė Naskos piešinius. Taip pat manoma, kad netoliese, į pietus nuo piešinių atkastame Kahaučio (Cahauchi) mieste, gyveno Naskos piešinių autoriai.
Naskos piešinių paskirtis: teorijos ir spėlionės
Kodėl šie žmonės piešė piešinius, kuriais grožėtis galima tik iš oro? Bene labiausiai paplitusi yra dr. Marijos Reichės (Maria Reiche) pasiūlyta teorija. Mokslininkė mėgino įrodyti, kad linijos atitiko tam tikrų žvaigždžių pasirodymą danguje, o gyvūnų simboliai reiškė atitinkamus žvaigždynus. Tačiau jos teorija nesulaukė visuotinio pripažinimo, nes neįmanoma nustatyti Naskos piešinių amžiaus. Kadangi ilgainiui Žemės padėtis dangaus kūnų atžvilgiu keičiasi, kiekviena linija atitiks tam tikrą astronominį kūną tik tam tikru laiku. Visą savo gyvenimą paskyrusi nuostabiųjų Naskos piešinių studijoms, 1998 m. XX a. 7-ajame dešimtmetyje rašytojai Luisas Pauelsas (Louis Pauwels), Žakas Bergjė (Jacques Bergier) ir Erichas von Danikenas išpopuliarino idėją, kad Naskos piešiniai yra ateivių iš kosmoso pakilimo ir nusileidimo takai. Dar kitos teorijos teigia, kad tai esąs astronominis kalendorius, kad piešiniai buvę naudojami per religines apeigas, kad jie žymėjo požeminių vandenų telkinius. Vienas mokslininkas įsitikinęs, kad iki išrandant audimo stakles linijų galuose stovėdavę vyrai ir laikydavę siūlus, kitaip tariant, tai buvusios milžiniškos audimo staklės. Tačiau taip ir lieka neaišku, dėl ko buvo atlikti Naskos piešiniai, kuriuos galima matyti tik iš oro.
Naskos piešinių išsaugojimas: iššūkiai ir grėsmės
Archeologiniai kasinėjimai praplečia mūsų žinias apie Naskos kultūrą, tačiau patiems piešiniams šiuo metu iškilo rimtas pavojus. Pastaraisiais metais piešinių teritorijoje politinės ir reklamos agentūros ėmė raižyti savo šūkius ir skelbimus, o pramoninė veikla, susijusi su vario ir aukso gavyba, bei sunkiasvorės mašinos žaloja paviršiuje esančius piešinius. Vietos gyventojams, kurių vis gausėja, reikia bent mažiausių patogumų. Taigi piešinių teritoriją užkariauja kabeliai ir vamzdynai.
Inkų civilizacija: Saulės dievo vaikai
Didžiąją kelionės laiko dalį praleidome kalnuose, stengdamiesi aplankyti ir pažinti senovės inkų civilizacijos paveldą. Tad kas tokie buvo tie inkai? Inkai buvo puikūs statytojai, mokėję meistriškai statyti miestus ir šventyklas, tiesti kelius bei kasti kanalus. Tačiau nors ir būdami puikūs architektai bei planuotojai, jie nemokėjo rašyti, o įvairius skaičiavimus atlikdavo rišdami mazgus skirtingų spalvų bei ilgių virvelėmis.
Inkų religija buvo politeistinė - jie garbino daug dievų tarp kurių aukščiausias buvo Saulės dievas Inti. Jie tikėjo reinkarnacija, o prieš svarbius įvykius ar jų metu aukodavo dievams gražiausius ir fiziškai stipriausius, sveikus vaikus prieš tai juos apsvaigindami narkotiniu žolių mišiniu, o po to suknežindami kaukolę.
Tačiau nepaisant didžiulės šlovės, inkų imperija buvo gana trapi, tad 1532 metais pasirodžius stipresniems ir gudresniems ispanams jai buvo lemta išnykti. Paskutinis inkų miestas buvo užkariautas ispanų atvykėlių 1572 metais.
Šventasis slėnis: inkų civilizacijos lopšys
Urubambos slėnis, plačiau žinomas kaip Šventasis inkų slėnis, driekiasi nuo Kusko (Cusco), kadaise buvusios inkų imperijos sostinės, iki legendinio XV amžiaus inkų miesto Maču Pikču (Machu Picchu). Šis slėnis kadaise tapo inkų imperijos lopšiu, didžiausios ikikolumbinės imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Čia tvirtai stūkso kalnų šlaituose išlikę inkų tvirtovių griuvėsiai, plačiai išsibarstę maži bei jaukūs kaimukai, išlaikę senas tradicijas ir papročius. Daugelis lankytojų praskrieja pro šį slėnį retai kur sustodami su tikslu nusigauti iš Kusko iki Maču Pikču, tačiau mes nusprendėme skirti keletą dienų pirmam susipažinimui su inkų istorija bei aklimatizacijai.
Po parą trukusios kelionės komfortišku autobusu iš Limos atvykome į vieną iš septynių aukščiausiai pasaulyje įsikūrusių miestų - Kuską. Kuskas mus pasitiko lietumi ir žvarba. 3400 metrų aukštyje rugpjūčio viduryje termometro stulpelis rodė vos +12, o mūsų šiltesnių rūbų atsargos - viso labo 2 megztiniai. Užsirezervavę viešbutį išskubėjome susipažinti su vienu gražiausių Pietų Amerikos miestų - visur švara, dailūs kolonijinio stiliaus pastatai, sutvarkytos aikštės, malonūs ir paslaugūs žmonės. Po ilgos kelionės jautėmės gana išvargę, tad nulūžome gana anksti.
Kitą dieną nusprendėme skirti aklimatizacijai (visgi daugiau kaip 3000 metrų aukštis yra tikras iššūkis lietuviškiems lygumų organizmams), tad išsiruošėme aplankyti vos už 30 km esančio, šiek tiek žemesnėje altitudėje už Kuską įsikūrusio, jaukaus Pisako (Pisac) miestuko, garsėjančio savo turgumi ir išlikusiais tvirtovės griuvėsiais, nuo kurių atsiveria vaizdai į Šventąjį slėnį su apačioje vingiuojančia Urubambos upe ir kalvos šlaituose įkurdintomis žemės ūkio terasomis.
Urubambos upė - svarbus elementas inkų kosmologije. Inkai ne tik tikėjo, kad upės tėkmė buvo neišvengiamai susieta su žvaigždynais ir kalnų viršūnėmis, bet taip pat manė, jog upė buvo žemiškoji Paukščių Tako atmaina.
Derlingas slėnis inkams buvo pagrindinis žemės ūkio produkcijos šaltinis, kuriame buvo auginamos tokios kultūros kaip kukurūzai, bulvės, o laiptuotų terasų dėka aukštikalnėse buvo galima užauginti ir žemės riešutus, moliūgus, persikus, avokadus bei kitas egzotiškas gėrybes. Šios terasos buvo tarsi laiptuota žemės ūkio laboratorija, kurios kiekvienas laiptelis atitikdavo vis kitokį mikroklimatą, tinkamą auginti tam tikros rūšies kultūroms.
Apšmirinėję turgų, prisipirkę krūvą suvenyrų ir prisišveitę beveik kelių šimtų metų senumo molinėje krosnyje keptų empanadų (toks Lotynų Amerikoje ir keliose kitose šalyse populiarus perlenktas blynas užpildytas įdaru) dar suspėjome sudalyvauti sekmadieninėje bažnyčios procesijoje kartu su margaspalviais tautiniais rūbais pasidabinusiais vietiniais indėnais.
Kitą rytą palikome sunkiausią mantą viešbutyje Kuske ir įšokę į vietinį autobusiuką pradėjome savo didžiąją kelionę prarastojo inkų miesto - Maču Pikču - link. Šios dienos tikslas buvo nakvynė Ojantaitambo (Ollantaytambo) miestelyje, tad turėdami daug gražaus ir laisvo laiko aplankėme pakeliui esančias žemės ūkio terasas Činčero (Chinchero), Moray miesteliuose bei druskų tvenkinius, kuriose druska nuo inkų laikų vis dar išgaunama archajišku būdu pasitelkiant į pagalbą tik žmonių rankas. Druskos kasykla priklauso vietinei bendruomenei ir ją savo reikmėms gali kastis bet kuris bendruomenės narys. Nuo kalnų atitekantis sūrus upelis paskirstomas po privačius baseinėlius, kur vanduo garinamas, ir po to susemiama baseinėliuose likusi druska, kuri naudojama asmeninėms reikmėms arba parduodama turistams čia pat esančiame turgelyje.
Popiet pasiekėme paskutinį mūsų lankomą objektą Šventajame slėnyje - istorinį Ojantaitambo miestelį, kur aplankėme stačias terasas kalno šlaite ir akmeninę ceremonijų vietą kalno viršuje bei kitam rytui įsigyjome ko ne brangiausius traukinio bilietus pasaulyje lyginant nukeliautą maršrutą. Šiek tiek daugiau nei valandos trukmės 30 km kelionė iki turistinio ir arčiausiai Maču Pikču esančio Agvas Kalientes (Aguas Calientes) miestuko mums atsiėjo po 60 dolerių į vieną pusę! Peru traukinių kompanijos, beje, priklausančios anglų ir čiliečių bendrovėms, moka iš turistų palupikauti… Traukinys panoraminiais langais su įmontuotais stoglangiais, tačiau pati kelionė traukiniu nebuvo labai įspūdinga, ir, nors pakeliui atsivėrė nuostabūs vaizdai į aplink supančius kalnus bei šalia tekančią Urubamba upę, panašūs vaizdai supo visą laiką keliaujant vietiniu transportu po Šventąjį slėnį.
Į Akvas Kalientes atvykome ryte, o kadangi miestukas mažas ir jame nelabai yra ką veikti, nusprendėme apšilti prieš rytoj laukiantį didįjį žygį į Maču Pikču užkopdami į netoli miestelio esantį Putukusi kalną nuo kurio atsiveria svaiginantys vaizdai į vingiuojantį bei kalnų apsuptą Urubamba upės slėnį.
Maču Pikču: prarastasis inkų miestas
Viešbutį palikome anksti ryte dar prieš patekant saulei, kad galėtume pasiekti Maču Pikču kartu su aušra. Deja, oras nelepino - pliaupė lietus, tad teko įsigyti plastikinius lietpalčius, o apie rytinės saulės nutviekstas istorinio miesto terasas beliko pasvajoti… Tačiau vargu ar kas drįs ginčytis, jog net ir tokiu oru Andų kalnuose besislepiantis, dar dažnai prarastuoju inkų miestu vadinamas, Maču Pikču yra vienas dramatiškiausių ir garsiausių pasaulyje istorinių, archeologinių ir, žinoma, turistinių objektų, kuris taip pat laikomas vienu iš septynių naujųjų pasaulio stebuklų.
Apsuptas debesų ir vešlios augmenijos, įkurdintas 1440 metais vaizdingoje vietovėje 2430 metrų aukštyje ir gyvavęs iki XVI amžiaus vidurio, šis kerinčio grožio inkų miestas niekada nebuvo užkariautas ispanų ir stūksojo užmaršty iki 1911 metų kol jo neatrado amerikiečių istorikas Hiramas Binghamas, kuris manė, kad tai - slaptoji inkų sostinė.
Maču Pikču buvo rasta šventyklų kompleksų, diduomenės bei gyvenamųjų pastatų, sandėlių, vandens surinkimo įrenginių, iš jo vedė 8 keliai į Amazonės džiungles ir kitas aukštumų teritorijas, tad manoma, kad tai buvo svarbus inkų politinis, religinis ir administracinis centras. Dar labiau stebina šio miesto pastatų statymo technologija, kuriai naudoti didžiuliai aptašyti akmens blokai, sustatyti vienas ant kito be jokios rišamosios medžiagos taip preciziškai, kad tarp jų nepavyktų įkišti nė peilio geležtės! Maču Pikču pastatytas seismiškai aktyvioje zonoje, tad prasidėjus žemės drebėjimui statiniams pavykdavo nesugriūti dėl nedidelio sienų posvyrio kampo. Mieste gyveno apie 500 žmonių, o jo statyba truko apie 50 metų. Pasakojama, kad prie vieno akmens dirbdavo apie 20 vyrų praleisdami ištisus metus jį šlifuodami ir gludindami... Miesto likimą gaubia mistikos šydas, nes iki šiol tiksliai nežinoma, kada ir kodėl jo gyventojai išnyko.
Maču Pikču rekomenduojama praleisti nors pusdienį, bet mums užteko ir trijų valandų. Nes, nors atvyksite ir su pirmuoju autobusu, ramybės vis tiek neturėsite. Autobusiukai nuo pat ryto vingiuotais serpantinais tempia ten visus keliautojus - ar tai būtų milijonieriai, ar studentai, per dieną šį stebuklingą miestą aplanko 2500 žmonių. Kaip supratote, pamedituoti jame sudėtinga.
MACHU PICCHU (Peru) | Full tour and documentary in 4K
Nusileidę nuo Maču Pikču griuvėsių ir papietavę Akvas Kalientes miestelyje, nusprendėme pasirinkti alternatyvų kelią grįžimui į Kuską. 12 km pėstute geležinkelio bėgiais per džiungles, dar 8 km vietiniu transportu, ir mes jau Santa Teresa miestelyje. Po maždaug per visą dieną suvaikščiotų 20 kilometrų norėjosi atgaivos ir kūnui, ir sielai, tad susižvejojome nutrūktgalvišką taksistą, kuris mus nugabeno purvinu ir vingiuotu keliuku iki Dieviškos palaimos - kalnuose įsikūrusių karštųjų versmių. Nereikia nė sakyti, kad tą vakarą jautėmės lyg geriausiame Turkijos hamame... Kitos dienos ryte prisišlieję prie turistų grupelės išbandėme savo drąsą „zip line“ trąsose, o popiet laukė 7 valandų kelionė autobusu atgal į Kuską kur nusprendėme duoti išbandymą skrandžiams ragaudami tradicinį vietinės regiono virtuvės patiekalą - keptą jūrų kiaulytę. Andų kalnų gyventojai jas prisijaukino dar tais laikais, kai Vakaruose apie tokius pūkuotus padarėlius niekas nė nebuvo girdėjęs. Šie graužikai yra labai puikūs naminiai gyvūnai, nes turi daug proteino, yra maitinami virtuvės atliekomis, gausiai veisiasi ir neužima daug vietos. Teisingai paruošta jūrų kiaulytė skoniu primena triušieną, tačiau lėkštėje labiau panaši į miniatiūrinę dinozauro kopiją...
Gyvenimas plūduriuojant arba kodėl Titikakos ežero salos plaukioja
Iš Kusko autobusu išvykome į Puno - miestą, įsikūrusį prie Titikakos ežero, dar vadinamą Peru folkloro sostine. Turbūt mažai kam nėra girdėtas Titikakos ežero vardas. Snieguotų Kordiljeros kalnagūbrio viršūnių apsuptas ežeras vietinių gyventojų laikomas šventu. Andų kalnų gyventojai tiki, kad šiame ežere gimė saulė ir visa ko pradžia. Titikakos ežeras, esantis 3812 metrų aukštyje virš jūros lygio, priklauso dvejoms valstybėms - Peru ir Bolivijai. Tai didžiausias gėlavandenis Pietų Amerikos ežeras ir aukščiausiai esantis ežeras pasaulyje, kuriame vyksta laivyba.
Pirmieji du laivai, pavadinti „Yavara" ir „Yapura", į šį ežerą buvo atgabenti iš Anglijos 1862 metais plukdant juos dalimis, o vėliau gabenant mulais per kalnus. Jie turėjo du anglimi varomus variklius, bet dėl anglies trūkumo buvo naudojami sudžiovinti lamų ekskrementai. Laivai buvo naudojami izoliuotų pakrantės gyvenviečių aptarnavimui, vėliau „Yapura" (pervadinta į BAP Puno) tapo karinių jūrų pajėgų medicinos laivu ir savo funkcijas atlieka iki šiol, o Yavari buvo restauruotas ir šiuo metu yra atviras lankytojams.
Vienas iš turizmo traukos centrų yra plaukiojančios Uros salos, kurias vietiniai gyventojai šimtmečiais gamina iš nendrių. Šios salos tręšta, tad jas tenka nuolatos atnaujinti, ant viršaus vis primetant naujų nendrių, augančių šio ežero pakrantėse. Paprastai naujos salos pagrindas būna apie 2 metrų storio, o besibaigiant salos „galiojimo laikui“ (maždaug po 30 metų) gali siekti ir 30 metrų. Tuomet surišama nauja sala, o senoji nuskęsta. Tam, kad sala tikrąja to žodžio prasme nenuplauktų, ji virvėmis tvirtinama prie rąstų, o gyventojai, norėdami pakeisti matomą peizažą, atriša salą ir iriasi į kitą pageidaujamą vietą. Manoma, kad Uros tauta prieš šimtmečius išsikėlė gyventi į nendrines salas, bėgdama nuo juos persekiojusių inkų ir kitų vietinių tautų. Tačiau dabar šios nendrinės salos tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir pragyvenimo šaltiniu Uros tautai - siekdami uždirbti pajamų, jie ėmė priiminėti smalsaujančius turistus. Atvykėliai gali ne tik susipažinti su šia unikalia tauta, bet ir apsigyventi nendrinėje pašiūrėje, tačiau mes pasirinkome nakvynę tvirtos žemės saloje Amantani.
Amantani saloje nėra nei kelių, nei automobilių, čia nerasite netgi dviračių ar šunų, o elektra vakarais dega tik pas kelias turtingesnes šeimas, kurios sukrapščiusios pinigėlių išgalėjo įsigyti ant stogų tvirtinamų saulės baterijų (juk čia dienos būna giedros beveik ištisus metus!). Tačiau nepaisant to Amantani sala nestokoja lankytojų, nes laikas, praleistas pas vietinę šeimą svečiuose, ir kultūriniai kaimo šokiai vakarėlyje su nusidainuojančiais muzikantais, paperka nuoširdumu ir tikrumu.
Takilės (Taquile) sala taipogi nestokoja lankytojų. Jos gyventojai gyvena labai uždaroje bendruomenėje ir vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais (sužinoti, ar vyras vedęs, galima iš jo kepurės!) bei laikosi senų papročių - vyrai mezga, o moterys verpia. Keptas upėtakis - populiariausias patiekalas saloje, kurio neparagavus, neįmanoma išvykti.
Titikakos ežero aplankymu mūsų pirmoji kelionės dalis baigėsi kadangi išvykstame į Boliviją, kur bandysime nenusiristi į skardį skriedami dviračiais Mirties keliu ir grožėsimės Bolivijos gamtos perlais.
Kodėl „Mirties kelyje“ suklysti galima tik vieną kartą
Vaizdingą 285 km kelionę nuo Puno Peru iki buvusios Bolivijos sostinės La Paso (La Paz) įveikėme per pusdienį. Užsirezervavę išvyką dviračiais Mirties keliu turėjome laisvą dieną, tad aplankėme garsųjį „Raganų turgų“, kur galima ne tik nusipirkti įvairių šamaniškų žolelių ar amuletų, bet ir išvysti populiariausią turguje parduodamą prekę - džiovintus lamų embrionus... Vietiniai gyventojai juos užkasa po naujai statomo namo pamatais kaip auką dievams. Nepastebėtas nelieka ir kokos (kokainmedžio) muziejus, kuriame sužinojome visą šio augalo, kuris auginamas Bolivijoje, Peru ir Kolumbijoje, istoriją. taip pat naudojami atliekant religines ceremonijas.
Kitą rytą mūsų laukė didžiausias gyvenimo iššūkis - nusileidimas dviračiais „Mirties keliu“. Oficialus šio kalnų kelio, kuris jungia La Pasą su Amazonės džiunglių Koroiko (Coroico) miesteliu, pavadinimas - Šiaurinis Jungaso (Yungas) kelias, tačiau Bolivijos gyventojai ispaniškai jį vadina tiesiog „El Camino del Muerte“ („Mirties kel.
Paslaptingi požemiai ir nepaaiškinami radiniai
JAV kariškiai aktyviai tiria milžiniškas tuščias erdves po JAV teritorija. 1980 metais Ramiajame vandenyne netoli Kalifornijos krantų aptikta tuštuma, išsiplėtusi kelis šimtus metrų po dugnu. Vienam Kalifornijos laikraščiui buvęs povandeninio laivo vadas Dž. Viljamsas pasakojo toje zonoje matęs nuo dugno atsiskyrusį keistą objektą, kuris dideliu greičiu pakilo į paviršių. Tas objektas savo forma priminė pasagą, o pakraščiais švietė šviesų girliandos.
Kitas įdomus atsitikimas susijęs su JAV branduoliniais bandymais Nevados valstijoje. Gilioje šachtoje susprogdinus branduolinį užtaisą, jau po kelių valandų vienoje Kanados karinių bazių buvo užregistruotas maždaug 20 kartų padidėjęs radioaktyvumas. Atstumas tarp abiejų objektų yra apie 2000 kilometrų. Ieškodami tokio netikėto radioaktyvumo padidėjimo priežasties, kanadiečiai netoliese aptiko speleologams gerai žinomus didelius urvus. Pasakojama, jog iš Kalifornijos urvais galima patekti į Naujosios Meksikos valstiją.
Jauna pora Airi ir Nikas Maršalai kartą išsiruošė į turistinę kelionę netoli Bišopo, Kalifornijoje. Buvo karšta ir tvanku. Įveikę nemažą atkarpą kalnuose ir pamatę nedidelį grotą šlaite, nutarė pavėsyje pailsėti. Prisėdę groto gilumoje pamatė nedidelę skylę. Palikę daiktus, smalsumo vedami įlindo į ją. Ten pateko į urvą, kuriame prožektoriaus šviesa apšvietė iki blizgesio nugludintas sienas. Ant jų pastebėjo kažkokių hieroglifų. Vienoje sienų aptiko plyšį, pro kurį skverbėsi silpna šviesa, bet ten daugiau nieko nebuvo matyti. Netrukus jie išgirdo keistą vis stiprėjantį garsą. Nors užsikimšo ausis, bet vis vien prarado sąmonę. Paskutinę akimirką Nikas pastebėjo uoloje atsiveriančias keistas duris. Atsipeikėjo jie po kelių valandų lauke prie groto.
Didelių urvų yra ir kitose Amerikos žemyno vietose. Ypač Meksikoje. Kilometro gylio ir kelių šimtų metrų pločio Sotanodelo Holandrino urvo dugne tyrėjai aptiko į visas puses atsišakojančių labirintų, tunelių. Visa tai tęsiasi labai toli. Ypač gausu urvų Pietų Amerikoje. Daugelio jų įėjimai uždengti masyviais uolų blokais. Į vieną tokį urvą Peru, žinomą dar nuo XVI a., 1971 metais pateko mokslininkų ir speleologų ekspedicija. Nusileidę į šimto metrų gylį jie aptiko didelę salę, išklotą reljefiniais blokais, o ant sienų pastebėjo hieroglifus primenančių rašmenų. Iš salės į šalis vedė tuneliai, vienas iš jų - į vandenyno pakrantę ir leidosi po vandeniu.
Vengrų kilmės Chuanas Moricas, didžią gyvenimo dalį praleidęs Pietų Amerikoje, 1965 metais negyvenamoje Los Tajos vietovėje atrado milžiniškus požemių labirintus, nutįsusius šimtus kilometrų po Peru ir Ekvadoro teritorijomis. Ch. Moricas pranešė spaudai, jog vieno labirinto salėje jis aptiko maždaug dvidešimt kilogramų svorio 48×96 cm dydžio plonų metalinių lakštų knygas, pavadindamas jas plaketkomis. Tų knygų puslapiai pilni išgraviruotų ar (spaustų keistų ženklų. Inkų ar ateivių tai palikimas, taip ir liko neaišku. 1972 metais Moricas įėjimą į požemius ir tunelius parodė Erichui fon Denikenui, bet bibliotekos pastarasis nematė. E. Denikenas savo knygoje „Dievų auksas“ rašė: „Neginčijama - kalbama ne apie gamtos darinius: požeminiai koridoriai sukasi griežtai stačiais kampais, jie - tai platūs, tai siauri, bet sienos visur glotnios, lyg nušlifuotos. Bet gal supykęs, kad jam leidus E. Denikenas per plačiai išgarsino atradimą, Moricas vokiečių spaudai pareiškė, jog su E. Denikenu niekada tuneliuose nebuvo, tuo lyg pakirsdamas E. Denikeno reputaciją.
Moricas požeminių salių pasieniais rado daugybę išrikiuotų auksinių statulėlių: bizonų, jaguarų, beždžionių, krokodilų, dramblių ir įvairių kitų. Prie ypatingų radinių reikėtų priskirti labai panašų į viršgarsinį keleivinį Concorde lėktuvą auksinį modeliuką. Maža, kad jis iš gryno aukso. Ekspertus stebino sparnų geometrija ir uodegos kylio forma. Vienas toks lėktuviukas nusiųstas į Uogotos muziejų, kitas liko požeminėje salėje. Viename jų išgraviruotas priešistorinis driežas, labai primenantis dinozaurą, kituose - virš planetos skriejantis žmogus, keista būtybė stovinti ant gaublio ir rankose laikanti Saulę bei Mėnulį. Piešiniai datuojami 9000-4000 m. pr. Kr. tik bėda, kad daug ką nuo kitų slėpęs Ch. Moricas mirė 1991, o jo bendražygis P. Jaramilo - 1998 metais. Šis pasakojimas - portalo lrytas.lt skelbto konkurso „Rašyk apie savo kelionę ir laimėk kelionę į Bulgariją dviem!" - dalyvis.
Peru labai tinka apibūdinimas „kontrastų šalis“, kadangi joje galima rasti palei Ramiojo vandenyno pakrantę besidriekiančias dykumas, snieguotas Andų kalnų viršukalnes ir vešlias bei gyvybingas Amazonės džiungles. Bolivija - pati vargingiausia Pietų Amerikos šalis, tačiau, kaip bebūtų keista, turtingiausia gamtiniais ištekliais bei nepakartojamu kraštovaizdžiu. Čia driekiasi vulkaninės plynaukštės su vis dar tebeveikiančiais ugnikalniais, stūkso druskų dykumos, tyvuliuoja įvairiaspalvės lagūnos, kuriose savo snapus merkia flamingai, o Andų lygumų žolynuose ganosi laukinės kupranugarių giminaitės - vikunijos. Čilė - turtingiausia Pietų Amerikos šalis, kurios šiaurėje randasi sausiausia pasaulyje, visiškai negyva Atakamos dykuma virš kurios danguje beveik ištisus metus mirksi milijardai žvaigždžių.