Šiuo metu tikrai turime iš ko rinktis, nes šiuolaikinių lietuvių autorių sparčiai daugėja. O kai kurių iš jų kūriniai net verčiami į užsienio kalbas. Knygų kiekvienais metais išleidžiama tiek, kad tik spėk jas visas perskaityti ir įvertinti.
Kristina Sabaliauskaitė: „Silva Rerum“ ir istorinės sagos
Visiems gerai žinomas Kristinos Sabaliauskaitės knygų ciklas „SILVA RERUM“ Lietuvoje sulaukė neįtikėtino populiarumo ir pripažinimo. Ar žinote, ką reiškia bene populiariausios lietuvių autorės Kristinos Sabaliauskaitės bestselerio SILVA RERUM pavadinimas? Tai lotyniškas žodis, kuris reiškia „daiktų miškas“, kitaip - iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, buvusi populiari XVII - XVIII a. Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a.
Kristina Sabaliauskaitė yra dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos Garbės daktarė, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, „Šv. Pirmoji „Silva Rerum“ dalis išleista… prieš daugiau nei 10 metų!
Pirmoji šio ciklo knyga 2009 metais buvo išrinkta Metų knyga, taip pat tais pačiais metais buvo apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija. Antroji dalis pirmajai nenusileido ir 2011 m. taip pat gavo Metų knygos titulą bei Šv. Kristoforo apdovanojimą „Už Vilniaus atspindžius literatūroje“. Dar šiais metais pasirodančios paskutinės „SILVA RERUM“ dalies, jau laukia didžiulis gerbėjų būrys. Šioje dalyje ir toliau tęsiama Norvaišų giminės istorija, kuria autorė ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą.
Rūta Šepetys: nuo Lietuvos iki pasaulio bestselerių
Rūta Šepetys - autorė sulaukusi pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jos istorinis romanas „Tarp pilkų debesų“ yra išverstas į 27 pasaulio kalbas ir išleistas 43 valstybėse. Naujasis autorės romanas „Druska jūrai“ grįžo prie Antrojo pasaulinio karo tematikos. Veiksmas vyksta 1945 metų žiemą. Knygoje pasakojama apie keturių jaunų žmonių kelionę. Kaip ir daugelis tuo metu, šie jaunuoliai, turėjo palikti viską, kas jiems brangu, ir bėgti. Kaip teigia pati autorė, romane persipina Rytprūsių gyventojų išvarymas iš gimtosios žemės, Gintaro kambario dingimas ir laivo ,,Wilhelm Gustloff“ tragedija.
Irenos Buivydaitės ir Jolitos Herlyn kūrybinė draugystė
Praėjusių metų Vilniaus knygų mugėje dalydamos autografus, dvi šalies bibliotekose skaitomiausios autorės - Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn - juokavo: jei viena negalėtų baigti savo romano, tai tikrai padarytų kita. Toji mintis rašytojas įkvėpė sumanymui, kuris per metus buvo įgyvendintas. Atstumas tarp Hamburgo, kur jau daugelį metų gyvena J. Herlyn, ir Alytaus, kur knygas rašo ir verčia I. Buivydaitė, bendram darbui nesutrukdė. Šiame technologijų amžiuje nėra sudėtinga dirbti kartu, jos sako ir pasakoja, kad romanas gimė mesendžerio žinutėse, elektroniniuose laiškuose, vaizdo susitikimuose, ginčuose ir diskusijose.
Romanas „Atgimusi melodija“, kurį išleido leidykla „Alma littera“, skaitytojus įtraukia į jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones, jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Be jokios abejonės, ir meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų. „Trijų skirtingų kultūrų ir tų kultūrų meilės specifikos pavaizdavimas - graikiška, korėjietiška, daniška - suteikia kūriniui tam tikros egzotikos. Nekalbu apie lietuvišką specifiką. Siužetinės linijos persipynusios, susivijusios į vieną tamprią juostą, joje daug logiškumo, nuoseklumo ir netikėtumo, posūkių, kurie byloja apie abiejų autorių siužetinių linijų pynimo aukštą meistriškumą. Visas tas juostas apkabina jautrios meilės trapumas, nepasotinamas troškimas būti mylimam (mylimai) ir mylinčiam (mylinčiai). Erotinis pradmuo suteikia romanui jaunatviškumo, guvumo ir tam tikro tauraus grožio, vitališkumo, kaip kraujas suteikia kūnui tekančios gyvybės palaikymą. Nemylėti, tarsi negyventi, šmėsteli romane tiesiogiai neparašyta mintis“, - taip apie dviejų autorių romaną rašė anglistas, poetas ir eseistas Povilas Venta Kuprys.
„Atgimusi melodija“ pirmą kartą suskambėjo skaitytojų sausakimšoje, didžiausioje šių metų Vilniaus knygų mugės salėje. Vokietijoje gyvenanti populiarių lietuviškų knygų autorė Jolita Herlyn pasakojo, kad mintis apie tai, jog būtent I. Buivydaitė galėtų užbaigti jos neužbaigtą romaną, atėjusi prieš keletą metų, kai rašytoja sunkiai sirgo. Laimei, šioje istorijoje visi gyvi, gyvos ir knygos herojės - dvi jaunystės draugės, kurias išskyrė likimas. Viena atsidūrė Kopenhagoje, kita liko Lietuvoje.
„Su Irena sutarėme: ji - melodramų karalienė, jai svarbu jausmai, man, kad žmonės sužinotų apie kitas šalis, jų autentiką, įgautų naujų žinių. Taigi, nusprendėme vieną heroję išsiųsti į Korėją, juo labiau kad ir Irena šioje šalyje yra buvusi. Painiavos „Atgimusioje melodijoje“ gali būti ir daugiau: atskirti, kuri rašytoja parašė kurią dalį, sunkiai įmanoma. Irena pasakoja, jog apie tai, kad jos dviese su Jolita rašo knygą, žinojo tik šeimos nariai. Bet ir jie vis bandė išsiaiškinti, kaip tokia knyga bus rašoma, jiems atrodė, kad abiejų rašytojų stiliai - gana skirtingi. Natūralu, kad rašydamos romaną dvi rašytojos iškart pasiskirstė vaidmenimis ir išsiaiškino, kas joms svarbu. Be abejo, ginčijosi jos irgi.
„Pavyzdžiui, Irena paprašė, kad išbraukčiau sakinį, kur senelė Florentina, meno istorijos dėstytoja, aiškina savo anūkei, kad blondinės jau senovės Graikijoje buvo labiau vertinamos nei tamsiaplaukės, todėl moterys visais įmanomais būdais šviesindavosi plaukus, o veiksmingiausia priemone buvo laikomos viduriuojančių kūdikių išmatos, jas netgi pardavinėdavo turguje, - pasakoja J. Herlyn. - Irenai toks faktas, net jei ir įdomus, pasirodė labai neromantiškas ir trikdantis. Tad romane jo nebeliko. Mes ginčijomės netgi dėl to, kokios spalvos suknele herojė eina į pasimatymą ir kokio gylio jos iškirptė. Kurdamos romaną rašytojos nuolat skaitydavo viena kitos tekstą. „Kartą Irena, perskaičiusi mano įsimylėjusios herojės dienoraštį, atsiuntė pastabą: „Tu juk gali geriau… Kažko ten trūksta.“ O aš supratau, kad negaliu, širdies stygos nebegroja taip, kaip grodavo dvidešimties, išsiderino jausmų instrumentas. Bet pasiduoti neketinau, suradau savo jaunystės dienoraščius, nusirašiau nuo savęs jaunos ir, nieko nesakiusi, išsiunčiau Irenai.“
Svarbiausias dalykas, kad rašydamos bendrą knygą autorės nesusipyko. „Beveik visada mudvi pasiekdavome kompromisą, susitardavome, - pasakoja Irena, o Jolita priduria, kad skirtingumai romanui suteikė spalvų.“
Lietuvių vaikų literatūros autorės ir žurnalas „Rubinaitis“
Vaikų literatūros pasauliui 1994-ieji buvo ypatingi. Metų pabaigoje pasirodė pirmasis „Rubinaičio“ numeris. „Rubinaitis“ - pirmasis lietuviškas vaikų literatūros žurnalas, supažindinantis su vaikų knygomis ir jų kūrėjais. Periodinių leidinių formavimosi procesas pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais buvo įsibėgėjęs ir idėja, jog reikia žurnalo, rašančio apie vaikų literatūrą, sklandė labai natūraliai. Ypač ji sustiprėjo, kai vaikų literatūros ir skaitybos specialistai susibūrė į asociaciją ir kai Lietuva tapo Tarptautinės vaikų knygų tarybos (IBBY) nacionaliniu skyriumi.
Žurnalas „Rubinaitis“ yra išleidęs daug publikacijų apie žymius vaikų literatūros kūrėjus. Daugiausia dėmesio žurnale sulaukė Vytautė Žilinskaitė ir Vytautas Račickas - po 5, Vytautas V. Landsbergis - 4. Po 2 straipsnius buvo skirta G. Adomaitytės, Vlado Dautarto, Jurgio Jankaus, Violetos Palčinskaitės, Kazio Sajos, R. Skučaitės, Martyno Vainilaičio, Algimanto Zurbos ir Leonardo Žitkevičiaus kūrybai.
Rubrikoje „Mano vaikystės skaitymai“ paskelbta 50 pokalbių su Lietuvoje gerai žinomais kultūros ir meno žmonėmis - rašytojais, vertėjais, literatūrologais, knygotyrininkais, dailininkais. Pokalbių temos - vaikystės prisiminimai, tėvai, pirmosios knygos, mokyklos ir studijų aplinka, sutikti žmonės, skaitymas dabar ir pan. Pokalbiuose atsiskleidžia įdomios asmenybės, pateikiama unikalios, išliekamąją vertę turinčios faktinės, memuarinės medžiagos. Kaip svarbu pakalbinti žymų menininką laiku! Mat kai kurių „Mano vaikystės skaitymų“ pašnekovų (M. Vainilaičio, Birutės Pūkelevičiūtės, Onės Baliukonės, Sigito Gedos, Eugenijos Stravinskienės, Jono Balkevičiaus, V. Aurylos) jau nebėra tarp mūsų.
