Antrasis pasaulinis karas, didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia civilių, paliko gilų randą pasaulio istorijoje. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač Holokaustas, buvo pasmerkti ir ši pamoka civilizuotas pasaulis išmoko, karo pabaigoje tik keli aukšti nacių pareigūnai stojo prieš teismą. Daugeliui nacių karo nusikaltėlių pavyko išvengti atsakomybės ir pabėgti į įvairias pasaulio šalis, tarp jų ir Pietų Ameriką. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip nacių karo nusikaltėliai rado prieglobstį Pietų Amerikoje, kokie tinklai jiems padėjo pabėgti ir kokios buvo to pasekmės.
Nacių pabėgimo keliai ir „Voras“ tinklai
Po karo naciai naudojo įvairius maršrutus ir kontaktus, kad pabėgtų iš Europos. Kai kurie karo nusikaltėliai liko Vokietijoje ir įgijo naują tapatybę, sugebėdami išvykti iš Vokietijos į laisvę. Patekę į Šveicariją, naciai greitai persikėlė į Italiją, naudodamiesi tuo, ką kai kurie vadino Vienuolyno keliu. Simonas Wiesenthalis spėja, kad daugumos kunigų motyvas buvo klaidinga krikščioniškos meilės samprata.
Vienas iš pagrindinių nacių pabėgimo organizacijų buvo „Die Spinne“ (liet. Voras), kuris padėjo net 600 buvusių esesininkų pabėgti iš Vokietijos į Ispaniją, Argentiną, Paragvajų, Čilę, Boliviją, Vidurinius Rytus ir kitas šalis. Vienas žinomiausių „Die Spinne“ bėglių buvo nacių koncentracijos stovyklos gydytojas Josephas Mengelė, kuris 1949 m. pabėgo į Argentiną. Be to, fašistinės šalys, tokios kaip Franko valdoma Ispanija, taip pat Pietų Amerikos šalys tapo saugiais prieglobsčiais naciams. Vatikano pareigūnai taip pat padėjo, gamindami suklastotus dokumentus, o naciams prijautę dvasininkai, pavyzdžiui, austrų vyskupas Aloisas Hudalas, aktyviai prisidėjo prie karo nusikaltėlių pabėgimo.
Argentina - pagrindinis prieglobstis
Argentina karo metais palaikė šiltus santykius su Vokietija ir tapo namais šimtams tūkstančių vokiečių migrantų. Maždaug 300 nacių pateko į Argentiną su Juano Peróno parama, kai jis 1946 m. tapo prezidentu. Argentinos archyvuose yra 1850 dokumentų apie nacius, įskaitant asmenines bylas, laikraščių iškarpas, tyrimo eigą, nuorodas ir kita. Atidarius archyvus, JAV senatoriai pradėjo tirti Šveicarijos banko „Credit Suisse“ veiklą, nes šis aptarnavo nacių ar su jais susijusių asmenų sąskaitas. Paskelbtuose dokumentuose yra informacijos apie „Holokausto architektą“ Adolfą Eichmanną. Buvo manoma, kad ir Martinas Bormannas, NSDAP kanceliarijos vadovas, nacių lyderio Adolfo Hitlerio asmeninis sekretorius, pabėgo iš Vokietijos į Pietų Ameriką.
Žymiausi nacių karo nusikaltėliai, radę prieglobstį Pietų Amerikoje
Adolfas Eichmannas
Ieškomiausiu pasaulio naciu tituluotas A. Eichmannas laikomas vienu pagrindinių žydų naikinimo Europoje organizatorių. Nors pats savo rankomis A. Eichmannas žydų nežudė, būtent jis sukūrė koncentracijos stovyklų tinklą, kuriame mirė apie 6 mln. žydų. Šis liūdnai pagarsėjęs nacis rūpinosi Europos žydų atpažinimu, surinkimu ir išgabenimu į Aušvicą, Treblinką ir kitas mirties stovyklas nacistinės Vokietijos okupuotoje Lenkijoje.
Pasibaigus karui, A. Eichmannas slapstėsi Austrijoje. Padedamas vieno Pranciškonų vienuolio Italijoje, jis gavo Argentinos vizą padirbtą pasą. 1950 m. A. Eichmannas, pasivadinęs Ricardo Klementu, gariniu laivu pasiekė Buenos Aires, kur įsikūrė su savo žmona ir vaikais. Netrukus garsusis nacis įsidarbino „Mercedes-Benz“ gamykloje. 1960 m. gegužę Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ agentai sulaikė A. Eichmanną ir paslapčia išgabeno iš šalies į Izraelį, kur jis nuteistas mirties bausme už žydų pasmerkimą mirčiai. A. Eichmannas pakartas 1962 m.
Josephas Mengelė
Savo pravardę J. Mengelė pelnė dėl makabriškų eksperimentų su Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniais. Sukarintos organizacijos SS pareigūnas J. Mengelė Antrojo pasaulinio karo pradžioje išsiųstas į Rytų frontą, kur kovojo prieš sovietų karius. Tarnybos metu sužeistas J. Mengelė vėliau paskirtas į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur vietinius kalinius - ypač dvynius, nėščias moteris ir neįgaliuosius - naudojo kaip žiurkes bandymams. Taip pat J. Mengelė, prisidengdamas medicininiais tyrimais, kankino ir žudė vaikus.
Po karo J. Mengelė daugiau nei trejus metus slapstėsi Vokietijoje, o 1949 m., padedamas katalikų dvasininkijos, „Mirties angelas“ iš Italijos paspruko į Argentiną. Ten jis vedė nepakeitęs vardo, taip pat darbavosi jam priklausiusioje mechanikos įrenginių parduotuvėlėje. Slapstytis Paragvajuje, o vėliau ir Brazilijoje J. Mengelė pradėjo tik sužinojęs apie A. Eichmanno sulaikymą. Nors Vakarų Vokietija Argentinos reikalavo J. Mengelės ekstradicijos, pastaroji spyriojosi, tvirtindama, kad garsaus nacio nusikaltimai buvo „politiniai“. Nacių medžiotojai ištisus dešimtmečius vaikėsi J. Mengelės, tačiau 1979 m. jis, pakirstas insulto, nuskendo Brazilijos pakrantėje. Kadangi Brazilijoje J. Mengelė gyveno pakeitęs vardą, gandai apie jo mirtį nebuvo patvirtinti iki 1985 m., kai teismo medicinos ekspertai ištyrė jo palaikus. Dėl valdžios atstovų aplaidumo arešto išvengė ir daktaras Josefas Mengele. 1960 m. pasklidus gandams, kad jis slapstosi Brazilijoje ar Čilėje, bandyta jį susekti, tačiau nesėkmingai. D. Stahlas padarė išvadą, jog J. Mengelės nesusekė todėl, kad Interpolo pasamdyti prancūzų policininkai atsisakė ieškoti karo nusikaltėlių, nes bendradarbiavo su naciais.
Erichas Priebke
Vidutinio rango SS pareigūnas ir Gestapo narys, E. Priebke dalyvavo nacių surengtose skerdynėse Romoje, kurių metu, kerštaujant už 33 SS pareigūnų nužudymą, nužudyti 335 žmonės. E. Priebke prisipažino nužudęs du italus, tačiau tikino tik vykdęs jam duotus nurodymus. SS pareigūnas taip pat buvo atsakingas už 2 tūkst. žydų išgabenimą į Aušvicą.
1946 m. Naujųjų metų išvakarėse E. Priebke pabėgo iš britų karo belaisvių stovyklos, nugirdydamas savo apsauginius. Padedamas vyskupo Aloiso Hudalo, E. Priebke po dvejų metų išvyko į Argentiną su padirbtu pasu. Jis įsikūrė idiliškame kalnų miestelyje Patagonijos regione, kur dirbo parduotuvėje ir vokiečių mokykloje nekeisdamas vardo. E. Priebkes praeitis netikėtai atskleista vieno interviu metu. Netrukus po to žymusis nacis išduotas Italijai, kur iki gyvos galvos buvo nuteistas už karo nusikaltimus. E. Priebke mirė 2013 m., sulaukęs 100 metų.
Josefas Schwammbergeris
Austrų kilmės SS komendantas J. Schwammbergeris buvo atsakingas už tris koncentracijos stovyklas žydų getuose nacių okupuotoje Lenkijoje. 1943 m. vienoje koncentracijos stovykloje J. Schwammbergeris suorganizavo masinę žydų egzekuciją Lenkijoje ir pats nušovė 35 kalinius.
J. Schwammbergeris sulaikytas 1945 m. Austrijoje, tačiau pabėgo į Italiją 1948 m., o po kelių mėnesių pasiekė Argentiną, kur gyveno nekeisdamas vardo ir gavęs pilietybę. Vakarų Vokietijai bandant gauti jo ekstradiciją, J. Schwammbergeris ėmė slapstytis, tačiau 1987 m. buvo sulaikytas Argentinos pareigūnų. 1990 m. jis grįžo į Vakarų Vokietiją ir stojo prieš teismą. 1992 m. jis nuteistas iki gyvos galvos. 2004 m. J. Schwammbergeris mirė kalėjime, sulaukęs 92-ejų.
Walteris Rauffas
SS pulkininkas W. Rauffas laikomas atsakingu už kilnojamų dujų kamerų, kuriose Antrojo pasaulinio karo metais žuvo apie 100 tūkst. žmonių, pagaminimą ir taikymą. Jo aukos buvo komunistai, žydai, romai, fiziškai bei psichiškai nesveiki asmenys.
Sąjungininkų kariai W. Rauffą sulaikė karui besibaigiant, tačiau jis paspruko iš karo belaisvių stovyklos JAV ir ėmė slapstytis Italijos vienuolynuose. 1948 m. padirbėjęs Sirijos prezidento patarėju karo klausimais, W. Rauffas grįžo atgal į Italiją ir po metų pabėgo į Ekvadorą, iš kurio persikėlė į Čilę, kur gyveno nekeisdamas vardo. Po karo W. Rauffas pabėgo į Pietų Ameriką, o iš ten nebaudžiamas iki šeštojo dešimtmečio vykdavo į Vokietiją kaip vienos įmonės atstovas.
1962 m. W. Rauffas sulaikytas Čilėje, tačiau šalies Aukščiausiasis teismas jį išteisino kitąmet. Čilės diktatorius Augusto Pinočetas ne kartą atmetė Vakarų Vokietijos prašymą W. Rauffo ekstradicijai. Vokietija tik 1961 m. išdavė jo arešto orderį, tačiau teismas taip ir neįvyko. Nacių nusikaltėlis mirė 1984 m., o dalis lankytojų per jo laidotuves pagerbė Hitlerį, šaukdami „Heil Hitler“. D. Stahlas vadina W. Rauffo atvejį tipiniu aplaidumo pavyzdžiu: pokario Vakarų Vokietijos Užsienio ministerija žinojo jo adresą Santjage, Vokietijos ambasadoriui Čilėje Hansui Strackui buvo nurodyta pareikalauti jo ekstradicijos. Knygos autorius aprašo, kaip H. Strackas simpatizavo išeiviams karo nusikaltėliams ir metus bei du mėnesius atidėliojo prašymą dėl W. Rauffo ekstradicijos. Kai 1962 m. galiausiai pateikė prašymą, Čilė negalėjo jo patenkinti, nes buvo įsigaliojęs senaties terminas.
Franzas Stanglas
Austrijoje gimęs F. Stanglas dirbo su eutanazijos programa „Aktion T-4“, pagal kurią naciai žudė protiškai ir fiziškai neįgalius asmenis. Vėliau Vokietijos okupuotoje Lenkijoje jis paskirtas Sobiboro ir Treblinkos koncentracijos stovyklų vadu. Manoma, kad jo valdymo metu Sobibore nužudyta daugiau nei 100 tūkst. žydų, o Treblinkoje - apie 900 tūkst. asmenų.
Po karo F. Stanglą sučiupo JAV kariai, tačiau jis paspruko į Italiją. Padedamas naciams prijautusio austrų vyskupo Aloiso Hudalo, F. Stanglas nukeliavo į Siriją su padirbtu pasu, o iš ten 1951 m. pasiekė Braziliją. Brazilijoje žymusis nacis savo vardu dirbo „Volkswagen“ gamykloje, kol 1967 m. jį surado žymus nacių medžiotojas Simonas Wiesenthalas. F. Stanglas ekstradijuotas į Vakarų Vokietiją, kur nuteistas iki gyvos galvos dėl 900 tūkst. asmenų nužudymo. Pakirstas širdies bėdų, žydų žudikas mirė kalėjime 1971 m.
Gerhardas Bohne
Teisininkas ir SS pareigūnas G. Bohne Trečiajame Reiche rūpinosi jau minėta A. Hitlerio „Aktion T-4“ eutanazijos programa. Jis pats teigė „žudęs iš gailesčio“, tačiau dabar jau aišku, kad G. Bohne vykdė sistemingus masinius žudymus, siekdamas išgryninti Arijų rasę ir nusikratyti neįgaliųjų. Iš viso programoje dujų kamerose nužudyta maždaug 200 tūkst. neįgalių arba nepagydomomis ligomis sirgusių vokiečių. Knygoje aprašoma, kaip 1940 m. į Trečiojo reicho psichiatrijos ligonines ėmė važiuoti nekaltai atrodantys furgonai. Baltais chalatais vilkintys gydytojai suvarydavo dykaduoniais vadinamus pacientus į galiniame kieme esančias uždaras patalpas, o automobilių varikliai užgoždavo ligonių šauksmus. Po 20 minučių visi jau būdavo nužudyti nuodingomis dujomis.
1949 m., apsimetęs kariuomenės techniniu darbuotoju, G. Bohne pabėgo į Argentiną. Vėliau jis pripažino, kad Argentinos lyderio J. Perono pagalbiniai aprūpino jį pinigais ir asmens dokumentais. Argentinoje nuvertus J. Peroną, 1963 m. G. Bohne grįžo į Vokietiją ir stojo prieš teismą Frankfurte. Žymusis nacis buvo išleistas už užstatą, todėl vėl spruko į Argentiną, iš kurios po trejų metų vėl pargabentas į Vokietiją kaip pirmasis pasidavęs nacių nusikaltėlis. Pripažintas negalinčiu stoti prieš teismą, G. Bohne laisvėje išgyveno dar 15 metų iki mirties 1981 m.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti kai kurių žymiausių nacių karo nusikaltėlių, pabėgusių į Pietų Ameriką, likimus:
| Vardas, Pavardė | Pagrindiniai nusikaltimai | Pabėgimo maršrutas | Prieglobstis Pietų Amerikoje | Likimas |
|---|---|---|---|---|
| Adolfas Eichmannas | Holokausto organizatorius, žydų išgabenimas į mirties stovyklas | Austrija, Italija (su vienuolio pagalba) | Argentina | 1960 m. sulaikytas „Mossad“, nuteistas ir pakartas Izraelyje 1962 m. |
| Josephas Mengelė | Makabriški eksperimentai Aušvice su kaliniais, kankinimai ir vaikų žudymas | Vokietija, Italija (su dvasininkijos pagalba) | Argentina, Paragvajus, Brazilija | Išvengė sulaikymo, nuskendo Brazilijoje 1979 m. Mirė natūralia mirtimi. |
| Erichas Priebke | Dalyvavimas skerdynėse Romoje (335 žuvę), 2 tūkst. žydų išgabenimas | Iš Didžiosios Britanijos belaisvių stovyklos (su vyskupo A. Hudalo pagalba) | Argentina (Patagonija) | Atskleistas interviu metu, išduotas Italijai, nuteistas iki gyvos galvos, mirė 2013 m. |
| Josefas Schwammbergeris | Trys koncentracijos stovyklos Lenkijoje, masinė žydų egzekucija (35 nušauti) | Austrija, Italija | Argentina | 1987 m. sulaikytas Argentinoje, išduotas Vokietijai, nuteistas iki gyvos galvos, mirė kalėjime 2004 m. |
| Walteris Rauffas | Kilnojamų dujų kamerų sukūrimas ir taikymas (100 tūkst. aukų) | Italija (vienuolynai), Sirija, Ekvadoras | Čilė | 1962 m. sulaikytas Čilėje, išteisintas, Čilė atsisakė išduoti, mirė 1984 m. |
| Franzas Stanglas | „Aktion T-4“ programa, Sobiboro ir Treblinkos vadovas (900 tūkst. aukų) | Italija (su vyskupo A. Hudalo pagalba), Sirija | Brazilija | 1967 m. surastas S. Wiesenthalio, išduotas Vokietijai, nuteistas iki gyvos galvos, mirė kalėjime 1971 m. |
| Gerhardas Bohne | „Aktion T-4“ eutanazijos programa (200 tūkst. nužudytų neįgaliųjų) | Į Vokietiją (pabėgo), į Argentiną (su J. Perono pagalbiniais) | Argentina | Grįžo į Vokietiją teismui, pabėgo į Argentiną, vėl pargabentas, mirė laisvėje 1981 m. |
Nacių relikvijos Argentinoje
Vieno kolekcionieriaus namuose šiauriniame Buenos Airių priemiestyje buvo rasta apie 75 daiktus, susijusius su naciais. Prie daugelio daiktų buvo pridėtos senos nuotraukos. Policija bandė išsiaiškinti, kaip minėti daiktai atsidūrė Argentinoje, už to namo bibliotekos įrengtame slaptame kambaryje. Kol kas pagrindinė tyrėjų ir Argentinos žydų versija yra, kad į šalį juos atsivežė koks nors aukšto rango nacių pareigūnas ar pareigūnai po Antrojo pasaulinio karo, kai į šią Pietų Amerikos valstybę ėmė plūsti prieglobstį gavę karo nusikaltėliai. Argentinos policija neįvardijo jokių aukšto rango nacių pareigūnų, kuriems tie daiktai galėjo priklausyti. Tarp rastų daiktų buvo ir skirtų galvų matavimui.
Nacių planas įkurti placdarmą Amazonėje
Mažai žinoma apie sąmokslą, vykdytą prieš karą ir jo metu: naciai tikėjosi Pietų Amerikoje įsteigti placdarmą, užkariaujant Amazonės baseino ruožą. Slaptasis planas, pavadintas Gvajanos projektu, gimė po ekspedicijos į Amazonę, kuriai vadovavo Berlyno zoologas, dokumentinių filmų kūrėjas ir Hitlerio SS organizacijos narys Otto Schulzas-Kampfhenkelis.
Septyniolika mėnesių - nuo 1935 iki 1937 m., nacių tyrėjai, vadovaujami O. Schulzo-Kampfhenkelio, brovėsi per miškus, esančius šalia Brazilijos sienos su Prancūzijos Gviana. Jie rinko gyvūnų kaukoles ir vietos gyventojų gamintus papuošalus, taip pat tyrinėjo Žari upės - 790 km ilgio Amazonės intako - topografiją. 1940 m. O. Schulzas-Kampfhenkelis pristatė savo planą SS ir gestapo vadui Heinrichui Himmleriui. Planas buvo pristatytas kaip siekis sumažinti Jungtinių Amerikos Valstijų įtaką regione, perėmus Prancūzijos Gvianos ir kaimyninių Olandijos ir Didžiosios Britanijos kolonijų (dabar nepriklausomos Surinamo ir Gajanos valstybės) kontrolę. Tačiau svajonė įkurti Vokietijos Gvianą žlugo.
Vakarų vyriausybių ir teismų aplaidumas
Vokiečių istoriko Danielio Stahlo knygos „Nacių medžioklė. Pietų Amerikos diktatūros ir kerštas už nacių nusikaltimus“ pasirodymas šią savaitę sutampa su Vokietijoje minimomis nacių atėjimo į valdžią 80-osiomis metinėmis ir pasaulyje minima Holokausto diena. Knyga parašyta po išsamių Europos ir Pietų Amerikos archyvų tyrinėjimų. Jos autorius padarė gėdingą išvadą - kad abiejų žemynų teismai, policija ir vyriausybės užuot siekę nubausti karo nusikaltėlius nacius, dešimtmečius aktyviai trukdė juos susekti.
D. Stahlas vadina W. Rauffo atvejį tipiniu. Pokario Vakarų Vokietijos Užsienio ministerija žinojo jo adresą Santjage, Vokietijos ambasadoriui Čilėje Hansui Strackui buvo nurodyta pareikalauti jo ekstradicijos. Knygos autorius aprašo, kaip H. Strackas simpatizavo išeiviams karo nusikaltėliams ir metus bei du mėnesius atidėliojo prašymą dėl W. Rauffo ekstradicijos. Kai 1962 m. galiausiai pateikė prašymą, Čilė negalėjo jo patenkinti, nes buvo įsigaliojęs senaties terminas. Dėl valdžios atstovų aplaidumo arešto išvengė ir vienas didžiausių karo laikų nusikaltėlių nacių - daktaras Josefas Mengele. 1960 m. pasklidus gandams, kad jis slapstosi Brazilijoje ar Čilėje, bandyta jį susekti, tačiau nesėkmingai. D. Stahlas padarė išvadą, jog J. Mengelės nesusekė todėl, kad Interpolo pasamdyti prancūzų policininkai atsisakė ieškoti karo nusikaltėlių, nes bendradarbiavo su naciais.
tags: #naciu #karo #nusikalteliai #pietu #amerikoje