Mityba yra vienas iš kertinių žmogaus gyvenimo poreikių, lemiantis ne tik kūniškos, bet ir dvasinės sveikatos kokybę. Tačiau kartais žmonės susiduria su noro valgyti stoka. Apetitas yra noras valgyti, jis jaučiamas kaip alkio pojūtis. Apetito reguliavimas ypač daug tiriamas pastaruosius 10 metų, kadangi daugėja ligų, kurios atsiranda dėl pakitusio apetito ir ligų, kurios pačios keičia apetitą. Apetitą reguliuoja be galo daug skirtingų hormonų ir, greičiausiai, yra labai daug dar neatrastų hormonų, kurie irgi prisideda prie alkio-sotumo pojūčio jutimo. Vieni hormonai gaminasi virškinimo trakte (skrandyje, žarnyne), kiti - riebaliniame audinyje, treti - smegenyse.
Pasak gydytojo dietologo Edvardo Grišino, dažnai sergantieji galvoja, kad jei apetito nėra, tai ir valgyti nereikia. „Organizmas net ir sergant reikalauja maisto medžiagų, kalorijų, kad galėtų funkcionuoti tinkamai, nenusilptų imuninė sistema, veiktų raumeninis audinys. Todėl valgyti reikia vieną ar du kartus, net jei ir nesinori, kartais ir per prievartą, kad organizmą vėl pripratintume prie maisto ir susigrąžintumėme apetitą“, - sako gydytojas dietologas. „Apetito netekimas nėra pirminė būklė, o kito organizmo sutrikimo simptomas, kurį gali sukelti ne tik įvairios fizinės, bet ir psichologinės priežastys. Nenorą valgyti gali lemti ir trumpalaikis virškinimo sutrikimas, apsinuodijimas, bakterinė ar virusinė infekcija, tačiau kartais tai gali signalizuoti apie rimtą susirgimą ir gydymo poreikį“, - komentuoja „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė Gabrielė Krutulytė.
Dalis žmonių natūraliai turi mažesnį apetitą, o trumpalaikiai svyravimai dažnai pasitaiko po sunkių valgymų, intensyvaus streso ar karštesnėmis dienomis. Tokie pokyčiai paprastai praeina savaime, kai tik organizmas atgauna pusiausvyrą. Vis dėlto patologinė apetito stoka pasižymi tuo, kad ji tęsiasi ilgiau nei kelias dienas, žmogus nejaučia noro valgyti net tada, kai organizmui trūksta energijos, o valgymas tampa tarsi užduotis. Dažnai ją lydi papildomi simptomai: pykinimas, svorio kritimas, silpnumas, energijos stygius.
Dažniausios apetito praradimo priežastys
Yra daug įvairiausių ligų, kurios gali daryti įtaką apetito jausmo mažėjimui ir alkio jausmo praradimui. Dažniausiai apetito neturi žmonės, kurie serga onkologinėmis ligomis, ypač storosios žarnos ar skrandžio, kada sutrinka hormono grenlino, skatinančio alkio jausmą, kitų hormonų sekrecija, prie to prisideda ir atsiradusi baimė valgyti vieną ar kitą produktą. Apetitas paprastai sumažėja ir sergant uždegiminėmis ligomis, hepatitais, inkstų funkcijos nepakankamumu. Net ir paprasčiausiai peršalę ar sukarščiavę taip pat galime prarasti apetitą, nes tuomet padidėja uždegiminių citokinų koncentracija, kuri slopina alkio jausmą.
Priežasčių apetito stokai gali būti labai daug. Psichologinio pobūdžio - stresas, nerimas, depresija - valgymo sutrikimai, virškinamojo trakto sutrikimai - opaligė, gastroezofaginis refliuksas, opinis kolitas, hepatitas. Lėtinės ligos: cistinė fibrozė, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, Parkinsono liga, lėtinės kepenų ligos, demencija. Taip pat inkstų ar širdies nepakankamumas, skydliaukės sutrikimai, anemija, hormoniniai pokyčiai, lėtinės infekcijos. Mažėjantis apetitas gali būti vienas pirmųjų signalų, skatinančių kreiptis į gydytojus. Šis straipsnis padės suprasti, kokios būklės dažniausiai sukelia šiuos simptomus, kaip jie diagnozuojami ir kada iš tiesų būtina kreiptis į gydytoją.
Vitaminų ir mikroelementų trūkumas
Vitamino B1, B3, biotino, B12, mikroelemento cinko trūkumas taip pat gali mažinti norą valgyti, jį taip pat lemia tiek vitamino D trūkumas, tiek jo perteklius“, - vardija vaistininkė. Vitaminų stokos požymis yra apetito sumažėjimas. Taigi, jei apetitas sumažėjo dėl vitaminų stokos - tokiu atveju nuo papildų su polivitaminais apetitas padidės.
Vaistų poveikis
Kadangi vyresnio amžiaus žmonės dažniausiai vartoja daugiau vaistų, apetito stoka gali būti nulemta šių vaistų tiesioginio ar šalutinio poveikio. Pavyzdžiui, tam tikri vaistai gali paveikti skonį ir uoslę, todėl anksčiau mėgiami patiekalai ar produktai gali tapti nebeskanūs. Kitas pavyzdys - antibiotikai. Gerai žinoma, kad jie daro neigiamą poveikį virškinimo sistemai. Visgi, kovojant su bakterijomis ir gydant kitas ligas, vaistų, kurie sukelia burnos džiūvimą, pakitusį skonį ar apsunkina virškinimo procesą, greičiausiai neišvengsime.
Kai kurių vaistų šalutinis poveikis yra apetito stoka, tai - chemoterapiniai vaistai, analgetikai, tam tikri antidepresantai, vaistai podagrai ar Parkinsono ligai gydyti, kai kurie diuretikai, antibiotikai. Psichiką veikiantys vaistai kartais keičia ir apetitą.
Apetito keitimasis priklausomai nuo temperatūros
Pasak G. Krutulytės, nukritus temperatūrai lauke, organizmas bando prisitaikyti ir reikalauja kaloringesnio maisto. Šaltas oras verčia organizmą įjungti savo „tausojimo režimą“. Tuomet maisto suvartojama daugiau ir jis suvalgomas greičiau - taip sukuriamas šilumos ir jaukumo pojūtis. Skaičiuojama, jog rudens-žiemos periodu žmogus kasdien gali suvartoti apie 86-200 kalorijų daugiau palyginti su šiltuoju laikotarpiu. Apetito sumažėjimas vasaros sezonu siejamas su didesniu fiziniu aktyvumu, geresniu oru, aukštesne aplinkos temperatūra, įvairesniu šviežių daržovių ir vaisių pasirinkimu. Esant aukštesnei temperatūrai organizmas gali reikalauti lengvesnio, atgaivinančio ir neapsunkinančio maisto bei mažesnių jo porcijų. Tai susiję ir su žmogaus organizmo termoreguliacija.
Apetito stoka vyresniame amžiuje: specifiniai iššūkiai
„Labai dažnai apetito stoka pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms. Jų virškinimo procesai jau kitokie, virškinamojo trakto motorika yra sulėtėjusi. Vyresniame amžiuje dažnai pasireiškia disfagija - rijimo sutrikimas, kada ryjant skauda, todėl žmonės sąmoningai vengia šio skausmo ir valgo mažiau. Žmogui senstant, organizmo funkcijos palaipsniui ima veikti lėčiau arba visai sustoja. „Nėra apetito, pykina“ - frazė, kurią su vyresnio amžiaus žmonių globa susidūrę žmonės tikriausiai yra girdėję ne kartą. Senėjant, virškinimo sistemoje vyksta pokyčiai, dėl kurių gali sumažėti organizme gaminamų seilių kiekis. Mažesnį seilių kiekį burnoje gali nulemti ir tam tikrų vaistų vartojimas. Mažėjant seilių, sunkiau kramtyti ir nuryti maistą, jis nėra tinkamai sudrėkinamas, o virškinimo proceso pradžia apsunkinama. Dar viena sunkesnio maisto nurijimo priežasčių - senatvinis dantų praradimas ir bendrai prastėjanti burnos būklė.
Nenoras valgyti gali būti susijęs su kamuojančiomis vidurių užkietėjimo problemomis, pykinimu, padidėjusiu skrandžio rūgštingumu ir pan. Vyresnio amžiaus žmonės taip pat dažniau serga ūminėmis infekcijomis ir lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ar inkstų nepakankamumas. Dėl šių ligų ir joms gydyti skirtų vaistų šalutinio poveikio organizme kyla uždegiminiai procesai, darantys įtaką geram virškinimui. Be to, su amžiumi organizmas ima gaminti mažiau alkio ir virškinimą skatinančių hormonų.
Psichikos sveikata ir socialiniai veiksniai
Tarp vyresnio amžiaus žmonių apetito stokos priežasčių mokslininkai vis dažniau įvardija psichikos ligų poveikį. Senatvinė demencija ir depresija yra du dažniausiai pasitaikantys psichinės sveikatos sutrikimai. Demencija, kuri yra ne viena konkreti liga, bet sindromas su daug įvairių simptomų, paveikia vyresnio amžiaus žmonių gebėjimą atlikti paprasčiausius kasdienius darbus. Jiems gali tapti sunkiau išreikšti mintis, priimti sprendimus, orientuotis laike, padėti daiktus į jiems tinkamas vietas ar tiesiog prisiminti pavalgyti. Kaip teigia medikai, žmonėms su demencija kelionė į parduotuvę ir maisto ruošimas dažnai tampa toks sudėtingas, kad jie paprasčiausiai ima to vengti. Gyvenant po vieną ir neturint artimojo, kuris maisto ruošimo našta pasidalintų ar pilnai ją perimtų, tinkamai maitintis tampa beveik neįmanoma. Vieniši senjorai taip pat dažnai kenčia nuo depresijos. Apetito nebuvimas mūsų visuomenėje iki šiol nėra plačiai aptarinėjama vyresnio amžiaus žmonių problema.
Mitybos klaidos | Pats sau herojus | 14 laida
Mitybos nepakankamumo diagnostika ir pasekmės
Mitybos nepakankamumo diagnostikai svarbu stebėti kūno svorį: jei nieko specialiai nedarant svoris per 1-3 mėn. sumažėja 5 proc., tai yra pirmasis signalas apie mitybos sutrikimą. Kaip ir kūno masės indeksas (KMI) - kai jis yra mažesnis nei 18,5, metas susirūpinti ir pagalvoti apie papildomą maitinimą. Nepakankamai besimaitinantys asmenys yra tie, kurių KMI (kūno masės indeksas) yra mažesnis nei 18,5 kg/m2.
Pagal NRS 2002 skalę, net ir neženklus mitybos nepakankamumas vyresniam žmogui gali smarkiai pabloginti jo sveikatą, padidinti kaulų trapumą ar daryti įtaką lėtinėms ligoms (pvz., kepenų cirozei ar lėtinei obstrukcinei plaučių ligai (LOPL)). Vidutinio sunkumo mitybos nepakankamumas gali sukelti pooperacinį inkstų nepakankamumą, daryti neigiamą poveikį chemoterapijos rezultatams ar net sukelti insultą. Mitybos nepakankamumo pasekmės, ypač pagyvenusiems žmonėms, gali būti labai sunkios. Todėl būtina nuolat stebėti suvartojamo maisto kiekį.
Nenoras valgyti mėsą ir baltymų svarba
Dažniausiai sergant organizmas stokoja baltymų, o žmonės tuo tarpu labiau linkę gerti arbatas, valgyti košes, ir net negalvoja apie mėsos ar žuvies patiekalus. „Baltymų augančiam organizmui reikia dėl to, kad jie padeda imuninei sistemai gaminti antikūnus, palaiko sveikus plaukus, odą ir nagus, yra labai svarbūs gaminant fermentus ir hormonus. Tai yra statybinė medžiaga, beveik nenaudojama energijai gauti. Energijai gauti naudojami angliavandeniai ir riebalai“, - teigia A. Unikauskas. „Iš žuvies produktų organizmas gauna būtinų amino rūgščių, omega-3 riebiųjų rūgščių.
Mėsos teikiami vitaminai ir mineralai
- Baltymai. „Reikia suvalgyti labai daug augalinės kilmės produktų, kad gautume tą patį baltymų ar kitos maistinės medžiagos kiekį“, - tikina J. Parnarauskienė. Parnarauskienė priduria, kad ir tapus vegetaru maistinių medžiagų normos yra tos pačios, dėl to ir baltymų reikia gauti tiek pat, net jei mėsos nevalgote.
- Vitaminas B12. Kadangi šio vitamino daugiausiai randama gyvūninės kilmės maisto produktuose, jo trūkumas dažniausiai pasireiškia vegetarams. „Šio vitamino trūkumas gali pasireikšti mažakraujyste, paaugliams sutrinka vystymasis ir brendimas, netgi gali būti neurologinė simptomatika. Sunkesniais atvejais būna ir negrįžtamų smegenų pažeidimų“, - perspėja J. Parnarauskienė. Tad trūkstant vitamino B12 gresia ne tik mažakraujystė, bet ir suardyta nervų sistema, pažymi medikas. Pasak laidos viešnios, vegetarai šio vitamino gauna iš žuvies, pieno produktų, kiaušinių.
- Geležis. Daugiausia geležies yra gyvūninės kilmės produktuose, o lengviausiai įsisavinama geležies forma slepiasi raudonoje mėsoje. Jam antrina dietologė, kuri teigia, jog žolėse yra tam tikrų medžiagų, kurios tarsi suriša geležį ir neleidžia jos pasisavinti. „Geležis reikalinga eritrocitams, kad jie išnešiotų po organizmą deguonį. Taip pat ji reikalinga ir raumenims“, - sako J. Parnarauskienė. Profesorius priduria, kad geležis būtina ir puikiam smegenų darbui, ir tam, kad kūnas turėtų gerą imuninę sistemą, ir tam, jog būtume energingi.
- Cinkas. Mėsa, anot laidos viešnios, yra pagrindinis cinko šaltinis, bet jo galima gauti iš kitų gyvūninės kilmės produktų. „Išbraukus iš mitybos mėsą šio elemento gali prireikti netgi dvigubai daugiau nei iki tol. Tačiau tam gali pasitarnauti netgi skirtingi maisto paruošimo būdai, pavyzdžiui, pupelių ar sėklų mirkymas prieš valgį. Cinko šaltiniai: anakardžiai, jogurtas, migdolai, žirniai“, - kalba A. Unikauskas. Cinko taip pat gausu pieno produktuose, kiaušiniuose, žuvyje. Veganams lieka tik ankštinės daržovės ir riešutai. „Cinkas yra būtinas formuotis kaulams, jis padeda aktyvinti vitaminą A, yra būtinas normaliam smegenų darbui, tai ir pagrindinis baltymų gamybos veiksnys, dalyvaujantis ląstelių dalijimosi procese.
- Kalcis. Jei jūsų vaikas nusprendė nebevalgyti mėsos, teks pasirūpinti, kad jam nepritrūktų ir kalcio. Vegetarams kalcio gauti nesunku, tačiau veganams dėl jo reikės labiau pasistengti: teks arba vartoti specialius papildus, arba į mitybą įtraukti daug lapinių daržovių. „Norint gauti kalcio paros normą, reikia suvalgyti tris pieno produktų porcijas, t. y. išgerti tris stiklines pieno, suvartoti tris stiklines jogurto arba apie 150 g sūrio“, - aiškina J. Parnarauskienė.
| Maistinė medžiaga | Svarba organizmui | Pagrindiniai mėsos šaltiniai | Alternatyvūs šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Baltymai | Antikūnų gamyba, plaukai, oda, nagai, fermentai, hormonai | Vištiena, jautiena, kiauliena, žuvis | Žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, ankštiniai, riešutai |
| Vitaminas B12 | Mažakraujystės prevencija, nervų sistema, vystymasis | Mėsa, žuvis, kepenys | Žuvis, pieno produktai, kiaušiniai, specialūs papildai |
| Geležis | Eritrocitai, deguonies pernešimas, raumenys, smegenų darbas, imuninė sistema | Raudona mėsa (lengviausiai įsisavinama forma) | Žuvis, kiaušiniai, ankštinės daržovės, lapinės daržovės (su vitaminu C) |
| Cinkas | Kaulų formavimasis, vitamino A aktyvinimas, smegenų darbas, baltymų gamyba | Mėsa, jūros gėrybės | Pieno produktai, kiaušiniai, žuvis, ankštinės daržovės, riešutai (anakardžiai, migdolai), sėklos |
| Kalcis | Kaulų ir dantų stiprybė | Mėsa (nedaug) | Pieno produktai (pienas, jogurtas, sūris), lapinės daržovės (veganams), papildai |
Todėl vertėtų pagalvoti, kokiu būdu galima pagaminti mėsos ar žuvies patiekalus, kad jie taptų skanūs, arba ieškoti alternatyvų, kurios papildytų organizmą reikiamu kiekiu baltymų ir omega-3 riebiųjų rūgščių.
Vaikų mėsos atsisakymas: tėvų rūpestis ir sprendimai
Ne viena šeima susiduria su situacija, kai vaikas staiga atsisako mėsos, net jei tėvai patys nėra vegetarai. Šis straipsnis skirtas padėti tėvams suprasti galimas tokio elgesio priežastis ir pateikti praktinių patarimų, kaip elgtis tokioje situacijoje. Mamos pastebi, kad vaikų gyvenime būna valgymo-nevalgymo etapų. Pavyzdžiui, gerokai mažiau pradeda valgyti 3 metų vaikai, paskui prieš augimo šuolį apetitas padidėja, o paauglystėje jis būna žvėriškas. Maždaug 2-3 metų amžiaus vaikų apetitas sumažėja, nes sulėtėja augimas. Augama nebe taip sparčiai, todėl maisto medžiagų reikia kiek mažiau. 2-4 metų vaikams būdinga, kad jie tampa labai išrankūs maistui, valgo tik tam tikrus produktus, dažniausiai jų maisto asortimentas būna siauras. Paauglystė - laikotarpis, kai apetitas padidėja, ypač berniukams. Prasideda lytinis brendimas, didėja ūgis, kūno masė, spartus augimo šuolis - visam tam reikia daug maisto medžiagų.
Priežastys, kodėl vaikas gali atsisakyti mėsos
Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, kodėl vaikas atsisako mėsos. Tai gali būti sudėtinga, nes priežasčių gali būti įvairių, ir dažnai jos vaikui atrodo suprantamos, bet sunkiai paaiškinamos:
- Skonio pojūčiai: Vaikui gali tiesiog nepatikti mėsos skonis, kvapas, spalva ar tekstūra. Kartais vaikai atsisako karšto ar šalto maisto, nes jiems tiesiog neskanu.
- Vegetariškos mitybos perėmimas: Pasitaiko, kad vaikai perima vegetariškos mitybos tradicijas iš tėvų ar kitų artimųjų.
- Išrankumas: Maždaug nuo dvejų-trejų metų vaikų racionas gali tapti labai siauras ir užsitęsti iki pat mokyklos. Vaikas gali rinktis tik tam tikrus produktus ir atsisakyti visų kitų.
- Psichologiniai veiksniai: Penkiametis gali atsisakyti mėsos dėl to, kad jam nepatinka jos skonis, kietumas ar patiekimas. Taip pat gali būti, kad vaikas turi baimių, susijusių su tam tikru maistu, arba tiesiog yra labai išrankus.
O kaip atpažinti, kad vaikas nevalgo mėsos slapčia? Kai vaikas atsisako valgyti arba nebenori valgyti kartu su šeima, sako, kad jau pavalgė arba pavalgys vėliau, kai pradeda ilgiau sėdėti prie mėsos patiekalo arba mėsos gabalas ima ir dingsta - tai gali būti ženklai, kad jūsų vaikas staiga tapo vegetaru, o jums apie tai net neprasitarė, teigia dietologė J. Parnarauskienė.
Ką daryti, jei vaikas atsisako mėsos?
Jei vaikas atkakliai nevalgo mėsos, nereikėtų jo versti. Aišku, verta pasiūlyti skirtingos rūšies mėsos ar skirtingai ją paruošti. Jei tai nepadeda, nereikia dramatizuoti, nes vaikas dažnai instinktyviai atsirenka, kam jo organizmas pasiruošęs ir ko jam tikrai reikia.
- Pasiūlykite, bet neverskite: Jei vaikas 10 minučių nevalgo patiekto valgio, maistą galima nuimti nuo stalo. Niekada nereikia maitinti per prievartą, nes svarbu, kad valgymas būtų susijęs su maloniomis emocijomis.
- Leiskite vaikui rinktis: Vaikas turi rinktis, ką valgyti, už valgymą ar nevalgymą nereikia nei bausti, nei skatinti. Tegul vaikas valgo tada, kai pajaus alkio jausmą.
- Stebėkite vaiko savijautą: Jei vaikas silpnesnis, ankstukas, nevalgiukas, situacija yra kitokia, nes mėsos baltymai yra geriausiai pasisavinami (net 96-98 procentais). Jei vaikas dažnai serga arba prastėja jo vystymosi rodikliai, vertėtų susirūpinti jo racionu.
- Kreipkitės į specialistus: Nutarus vaikui neduoti mėsos, siūloma kreiptis į dietologą. Dietologas pasakys, kada įvesti naują produktą, kiek ir kaip dažnai duoti. Taip pat svarbu kreiptis į vaiko gydytoją ir paprašyti atlikti kraujo ir geležies atsargų organizme tyrimus, kad išsiaiškintumėte, ar nėra mažakraujystės.
Vaikų mitybos klaidos
Šios klaidos gali daryti neigiamą įtaką vaikų apetitui ir mitybos įpročiams:
- Nereguliarus mitybos režimas: Vaikai nuolat užkandžiauja, todėl neturi apetito pagrindiniams patiekalams.
- Saldumynų dominavimas: Vaikų skoniui pataikaujama, ir neretai vaikiškame meniu dominuoja ne itin sveiki produktai.
- Per mažai daržovių ir vaisių: Svarbu, kad vaikai valgytų pakankamai daržovių ir vaisių.
Kaip atgauti apetitą ir užtikrinti visavertę mitybą?
Norint atgauti prarastą apetitą labai svarbus valgymo ritmas ir režimas, kurį liga dažniausiai sutrikdo: pradedami praleidinėti valgymai, mažinamos porcijos, atsisakoma vieno ar kito maisto. Reguliarus valgymas padeda sumažinti apetitą, jei jis yra per didelis, bet ir jį sužadinti, jei jo trūksta. Baltymai maiste suteikia sotumo pojūtį, tačiau jie yra ir būtini organizmo funkcionavimui. Šiltas maistas yra sotesnis. Jeigu sunku suvalgyti 3 pagrindinius patiekalus - tuomet galima juos skelti į keletą smulkesnių, bet dažnesnių valgymų. Svarbu šalia pagrindinių valgymų pridėti sveikų užkandžių ar gėrimų.
„Rinkitės visavertį maistą, kurį mėgstate ir kuriuo mėgaujatės, patartina stebėti savo mitybą norint pasiekti pakankamą dienos kalorijų kiekį. Bandykite dažniau valgyti su šeima ir draugais ar stebėdami savo mėgstamiausią laidą. Taip pat reikėtų apriboti skysčių vartojimą valgio metu, nes tai mažina apetitą. Streso mažinimas, kokybiškas miegas ir pakankamas vandens kiekis gali turėti įtakos apetito pagerinimui“, - pataria G. Krutulytė.
„Maisto nuodėmės“ ir aplinka sergant
Gydytojas dietologas sako, kad ligoniams tikrai galima daryti nuolaidas ir net leisti vieną kitą „maisto nuodėmę“. „Sveikam žmogui nerekomenduojama valgyti žiūrint televizorių, tuo metu ligoniui galime leisti tai daryti. Gera, rami aplinka, nekelianti streso, gali padėti suvalgyti reikiamą kiekį maisto arba tuos produktus, kurių nesinori. Požiūrį, kad sergant jo jokiais būdais vartoti negalima, vadinčiau kiek perdėtu. Jei akivaizdu, kad žmogus tikrai neturi apetito, turi labai mažai energijos, o mitybos nepakankamumas - akivaizdus, jam geriau leisti suvalgyti kebabą ar mėsainį, kurio jis tuo metu nori, nei leisti visiškai išsekti. Nes iš greito maisto organizmas bent jau gaus reikalingas kalorijas, o vienkartinis nusižengimas sveikos mitybos taisyklėms tikrai nepakenks“, - aiškina specialistas.
Medicininės paskirties gėrimai
Esant nepakankamam maisto medžiagų suvartojimui, gydytojai dietologai dažnu atveju rekomenduoja specialios medicininės paskirties gėrimus. „Papildomo maitinimo gėrimai, pavyzdžiui, „Supportan“, naudingi tuo, kad jie aprūpina organizmą svarbiausiomis ir labiausiai reikalingomis maistinėmis medžiagomis - baltymais, omega-3 riebiosiomis rūgštimis ir skaidulomis“, - sako gydytojas E. Grišinas. Anot gydytojo, svarbu šiuos medicininius gėrimus vartoti teisingai. Dažniausiai žmonės išgeria iš karto visą buteliuką, nes tūris yra nedidelis, vos 200 ml. Tačiau šiuose medicininiuose gėrimuose yra labai didelė maistinių medžiagų koncentracija mažame buteliuke, todėl per greitai suvartotas produktas gali padidinti viduriavimo riziką. Medicininius gėrimus gurkšnoti reikėtų pamažu, buteliuką suvartoti per 2-3 valandas. 2 buteliukuose medicininio gėrimo (pvz., 400 ml „Supportan“) yra reikiama papildomų maistinių medžiagų paros dozė: 600 kcal, 40 g baltymų, omega-3 riebalų rūgščių kiekis, skaidulinės medžiagos, nėra konservantų, laktozės bei glitimo. Jų galima įsigyti vaistinėse ar užsisakyti internetu.
Natūralios priemonės apetitui gerinti
Vartojant tam tikrus vitaminus arba preparatus taip pat įmanoma padidinti apetitą. Jeigu trūksta cinko ar vitamino B1, gali sumažėti apetitas ir kristi svoris - tokiu atveju rekomenduojama vartoti šių medžiagų preparatus. „Augalai bei vaistažolės, gerinančios apetitą: kmynas, kiaulpienė, kartusis kietis arba pelynas, ramunėlė, pankolis, pupalaiškis, trūkažolė, kraujažolė, pipirmėtė, mėta, kalendra, imbieras, cinamonas“, - sako „Gintarinės vaistinės“ vaistininkė. Papildomas žuvų taukų vartojimas gali didinti apetitą ir sumažinti pilnumo jausmą po valgymo. Ežiuolės preparatai stimuliuoja ne tik imuninės sistemos veiklą, bet ir apetitą. Bičių žiedadulkių preparatai taip pat padeda gerinti apetitą. Tačiau sveikam žmogui ežiuolės ir bičių preparatų galima naudoti ribotą laiką.
Mitybos klaidos | Pats sau herojus | 14 laida
Patarimai vyresnio amžiaus žmonėms
Ryškesnių spalvų, kvapų ir skonių maistas, keliantis apetitą vien į jį pažvelgus, gali padėti „apeiti“ pasikeitusią uoslę, skonio pojūtį ir seilių trūkumą. Taip pat vertėtų mažai maistinės vertės turinčius produktus keisti į tokius, kurie savyje talpina ne tik daugiau mikroelementų, bet ir kalorijų. Pavyzdžiui, avokadai, riešutai, alyvuogių aliejus ir pan. Didelė porcija lėkštėje gali numušti apetitą dar net nepradėjus valgyti. Anglakalbėse šalyse naudojamas terminas „finger foods“ apibūdina užkandžius ar patiekalus, kurie yra patiekiami mažomis vieno kąsnio porcijomis ir gali būti valgomi rankomis. Galiausiai, labai svarbu į vyresnio amžiaus žmonių mitybą įtraukti pakankamai skysčių. Apetito stoka besiskundžiantiems vyresnio amžiaus žmonėms taip pat dažnai praverčia valgymo grafikas. Kaip minėjome, senjorai, kurie daugelį dešimtmečių prie pietų stalo sėdosi su gausia šeima arba su sutuoktiniu, likę vieni, dažnai praranda valgymo džiaugsmą. Žinoma, ne visais atvejais įmanoma kiekvieną dieną valgyti kompanijoje. Reikia nepamiršti, kad vyresnio amžiaus žmonės gali ir turėtų megzti naujus socialinius ryšius, įskaitant ir su kitų amžiaus grupių žmonėmis. Galbūt kaimynystėje gyvena dar vienas vienišas vyresnio amžiaus žmogus, su kuriuo pakaitomis galima gaminti pietus.
Ortoreksija - kai sveika mityba tampa įkyria manija
Džiugu, kad vis daugiau žmonių siekia gyventi sveikiau - renkasi subalansuotą mitybą, sportuoja, atsisako perdirbtų produktų. Tačiau kartais noras maitintis tobulai gali peržengti ribą ir tapti liguistas bei pernelyg įkyrus. Tokia būklė vadinama ortoreksija. Tai ne nauja mada ar mitybos kryptis, o vis dažniau pasitaikantis valgymo sutrikimas, kai žmogus tampa pernelyg apsėstas „švaraus“ ar „teisingo“ maisto idėjos. Nors iš pirmo žvilgsnio toks elgesys gali atrodyti normalus, ilgainiui jis gali sukelti rimtų fizinės ir psichologinės sveikatos problemų. Ortoreksija - tai valgymo sutrikimas, kuriam būdingas perdėtas susitelkimas į sveiką, teisingą ar švarų maistą. Kitaip tariant, tai nesveika priklausomybė nuo noro gyventi ir maitintis sveikai. Skirtingai nei anoreksija ar bulimija, ortoreksijos atveju žmogaus tikslas nėra svorio mažinimas - čia svarbiausia tampa maisto kokybė ir grynumas.
Ortoreksijos simptomai ir priežastys
Ortoreksija dažnai prasideda nuo gerų ketinimų: žmogus nori pagerinti sveikatą, jaustis energingesnis, išvengti ligų. Tačiau palaipsniui sveikos mitybos principai tampa vis griežtesni - atsiranda baimė suvalgyti bet ką, kas neatitinka sveikos mitybos standartų. Tokie asmenys praleidžia valandas planuodami valgiaraštį, tikrindami produktų sudėtį, skaitydami etiketes ir vengdami bet kokių nukrypimų nuo savo taisyklių.
Pagrindiniai ortoreksijos simptomai:
- Perdėtas dėmesys maisto kokybei ir kilmei.
- Didelis laiko kiekis skiriamas maisto planavimui.
- Vengimas valgyti ne namuose.
- Kaltės jausmas suvalgius „nesveiką“ produktą.
- Socialinė izoliacija.
- Fiziniai simptomai (nuovargis, miego sutrikimai, odos, plaukų problemos, svorio svyravimai).
Žmonės, linkę į perfekcionizmą, nerimą ar kontrolės poreikį, dažniau susiduria su ortoreksijos rizika. Noras viską daryti teisingai persikelia ir į mitybą - maistas tampa būdu jaustis saugiau ar labiau vertingu. Kartais ortoreksija vystosi kaip reakcija į stresą ar emocinį nestabilumą, kai žmogus bando atgauti kontrolės jausmą per maisto pasirinkimą. Be to, šiuolaikinėje visuomenėje gausu informacijos apie supermaistą, detoksikaciją bei švarią mitybą. Nuolatinis lyginimasis gali skatinti nerimą ir poreikį laikytis vis griežtesnių taisyklių. Ortoreksijos vystymuisi įtakos turi ir artimųjų požiūris. Taip pat riziką didina ankstesnės sveikatos problemos, po kurių žmogus ima bijoti „nesveiko“ maisto.
Ortoreksijos pasekmės organizmui ir pagalbos būdai
Nors ortoreksija dažnai prasideda kaip noras gyventi sveikiau, jos pasekmės gali būti priešingos - tiek fizinei, tiek psichologinei gerovei. Perdėtas maisto ribojimas dažnai sukelia maistinių medžiagų trūkumą. Dėl ribotos mitybos gali trūkti energijos, atsirasti nuovargis, miego sutrikimai, odos ar plaukų problemos, svorio svyravimai, silpnesnis imunitetas. Ortoreksija paveikia ir emocinę sveikatą. Nuolatinis maisto analizavimas, baimė suklysti ar suvalgyti netinkamą produktą kelia didžiulį nerimą. Žmogus tarsi įstringa tarp noro būti tobulai sveiku ir nuolatinės įtampos dėl savo pasirinkimų. Dažnai pasireiškia: depresijos požymiai ir kaltės jausmas, socialinė izoliacija, savivertės sumažėjimas bei per didelis savikritiškumas.
Ortoreksija - tai valgymo sutrikimas, reikalaujantis supratimo ir kantrybės. Svarbiausia - pripažinti problemą ir žengti pirmuosius žingsnius link sveikesnio santykio su maistu bei savimi. Norint susidoroti su ortoreksija dažnai prireikia ir psichologo, psichiatro ar dietologo pagalbos. Specialistai padeda atkurti sveiką požiūrį į maistą, išmokti kontroliuoti savo elgesį ir mažinti nerimą. Svarbu išmokti lankstumo ir pasitikėti savo kūnu. Palaipsniui verta grąžinti į mitybą produktus, kurie anksčiau atrodė „draudžiami“. Svarbu suprasti, kad nė vienas maisto produktas nėra savaime blogas - viskas priklauso nuo saiko ir konteksto. Na, o galiausiai, maistas turėtų būti energijos ir džiaugsmo šaltinis, o ne nerimo priežastis.
Žmonėms, susidūrusiems su ortoreksija, organizme dažnai trūksta svarbių maistinių medžiagų, nes ribojant maistą ar išbraukiant tam tikras produktų grupes gali sutrikti mitybos balansas. Norint atsistatyti, procese itin svarbu užtikrinti pakankamą vitaminų ir mineralų kiekį, kad būtų atkurta energija, hormonų pusiausvyra ir normali medžiagų apykaita. B grupės vitaminai (ypač B1, B6, B12 ir folio rūgštis) padeda atstatyti nervų sistemos veiklą, gerina nuotaiką ir energijos gamybą. Geležis reikalinga deguonies pernešimui kraujyje, o magnis, cinkas ir kalcis padeda reguliuoti nervų ir raumenų funkciją, miego kokybę bei didinti atsparumą stresui. Tuo tarpu vitaminai D ir C stiprina imuninę sistemą, o omega-3 riebalų rūgštys padeda palaikyti emocinį stabilumą ir smegenų veiklą. Be šių medžiagų, naudingi ir probiotikai, padedantys atkurti žarnyno mikroflorą, kuri dažnai būna sutrikusi dėl netinkamos mitybos.