Norvegija (norv. Norge/Noreg), oficialiai Norvegijos Karalystė (norv. Kongeriket Norge/Noreg) - valstybė Šiaurės Europoje, vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Ši Šiaurės Europos valstybė, įsikūrusi vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje, turi turtingą istoriją, savitą kultūrą ir daugybę įdomių faktų, kurie ją išskiria iš kitų šalių.
Norvegija - šalis, kuri žavi savo nepaprastu grožiu ir unikalia kultūra. Jos kraštovaizdį puošia fiordai, kalnai, kriokliai ir ledynai. Tai šalis, kurioje susilieja laukinė gamta, modernus gyvenimo būdas ir tūkstantmetės vikingų tradicijos. Keliautojus čia vilioja įspūdingi fjordai, nuostabi šiaurės pašvaistė, žygiai po kalnus, kriokliai, modernūs miestai ir unikali kultūra.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Norvegijos geografiją, gamtą, kultūrą, istoriją ir kitus įdomius aspektus, kurie padės geriau pažinti šią nuostabią šalį.
Geografinė padėtis ir šalies ilgis
Norvegija yra Šiaurės Europoje, vakarinėje Skandinavijos pusiasalio dalyje. Tai viena labiausiai į šiaurę nutolusių pasaulio valstybių. Apie 1/3 šalies teritorijos yra į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio.
Šalies pietinius krantus skalauja Šiaurės jūra, vakarinius - Norvegijos jūra, šiaurės rytinius - Barenco jūra. Rytuose Norvegija ribojasi su Švedija, šiaurės rytuose - su Suomija ir Rusija. Norvegija taip pat turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Norvegija sausumoje ribojasi su trimis valstybėmis: 1 619 km ilgio su Švedija, 727 km su Suomija ir 196 km su Rusija.
Norvegijos padėtis Europoje yra unikali dėl jos didžiulio išilginio tęstinumo. Piečiausią ir šiauriausią šalies tašką skiria 1’750 km. Norvegijoje yra šiauriausia Europos žemyninės dalies vieta - Nordkyno kyšulys (71° 08′ šiaurės platumos). Šiauriausias taškas - tai kyšulys stačiu skardžiu krintantis į Barenco jūrą, esantis 71° š. platumos.
Bendras Norvegijos plotas yra 323 802 km².
Skandinavijos pusiasalis
Norvegija įsikūrusi Skandinavijos pusiasalyje, kurį nuo Jutlandijos pusiasalio ir Danijos salyno skiria Skagerako ir Kategato sąsiauriai. Pusiasalyje yra Norvegija, Švedija ir Suomijos šiaurės vakarinė dalis. Bendras pusiasalio plotas apie 750 000 km²; 25 % teritorijos yra už šiaurės poliarinio rato. Ilgis iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 1850 kilometrų. Plotis 370-805 kilometrai. Skandinavijos pusiasalio šiaurinėje dalyje yra Nordkyno kyšulys - šiauriausias Europos žemyninės dalies taškas (71° 08′ šiaurės platumos ir 27° 40′ rytų ilgumos).
Krantai ir salos
Norvegijos kranto linija labai vingiuota, jos ilgis daugiau kaip 25 000 kilometrų. Krantai daugiausia aukšti, uolėti, išraižyti siaurų, ilgų, gilių jūros įlankų - fjordų. Be fjordų ir salų pakrantės ilgis siekia 2 650 km. Sognės fjordas yra didžiausias ir ilgiausias fjordas Norvegijoje ir antrasis pagal ilgį pasaulyje (po Skorsbio fjordo). Ilgiausi fjordai yra:
- Sognefjordenas (204 km)
- Hardangerfjordenas (179 km)
- Trondheimsfjordenas (126 kilometrai)
Netoli Norvegijos krantų daug (apie 150 000) uolėtų salų; jų didžiausios grupės (salynai) - Lofoteno salos ir Vesteråleno salos. Labiausiai apgyvendinta Norvegijos sala yra Hinioja.
Kalnai ir aukštumos
Norvegija - aukštumų ir kalnų kraštas; daugiau kaip 50 % šalies teritorijos yra aukštesnė kaip 600 m, 26 viršūnių aukštis didesnis kaip 2300 metrų. Per visą Norvegiją iš pietvakarių į šiaurės rytus nutįsę Skandinavijos kalnai (Norvegijos teritorijoje yra jų vakarinė dalis). Pietuose jie aukštesni, vyrauja plokščiakalniai, vadinamieji fjeldai; didžiausi jų - Hardangervidda, Jotunheimenas (Galdhøpiggeno viršūnė, 2469 m - Norvegijos aukščiausia vieta), Dovrefjellis.
Didelius plotus (keletą tūkstančių km²) užima karstinės reljefo formos. Daugiausia jų šalies vidurinėje dalyje, tarp Trondheimo ir Tromsø; žymiausias - Glåmefjellio plokščiakalnis (Svartiseno masyve). Jame daug karstinių urvų, iš kurių daugiau kaip 50 yra ilgesni kaip 1 km; ilgiausi karstiniai urvai - Tjoarvekraigi (12 km), Okshola-Kristihola (11 km), giliausias - Ragge Javre Raigės urvas (580 metrų). Pakrantėse yra abrazinių urvų (daugiausia jų - Mo i Ranos apylinkėse, Nordland’o fiulkėje).
Klimatas
Klimatas didesniojoje šalies dalyje vidutinių platumų jūrinis (žiemos švelnios, vasaros vėsios), šiaurės rytuose - subarktinis. Klimatui įtakos turi šiltoji Norvegijos srovė (Šiaurės Atlanto srovių sistemos dalis). Dėl jos ir dėl vyraujančios vakarų oro masių pernašos Norvegijos pakrantės žiemą neužšąla. Skandinavijos kalninai dalija šalies klimatą į vakarinėse pakrantėse dominuojantį humidinį ir rytuose dominuojantį kontinentinį klimatą. Norvegijos vakarų pakrantė, neskaitant savo padėties šiaurėje, pasižymi švelniu ir drėgnu klimatu. Susikondensavęs jūros vanduo (krituliai) iškrenta vakarinėje kalnyno pusėje.
Dėl didelių geografinių platumos skirtumų Norvegijoje didelės sezoninės dienos trukmės variacijos.
- Sausio aukščiausia temperatūra: pajūryje Norvegijos pietvakarinėje dalyje 1-3 °C, žemiausia -1 °C, šiaurės rytuose atitinkamai -3 °C ir -8 °C, Osle -2 °C ir -7 °C, Karasjoke (šiaurėje, žemyninės Norvegijos dalies gilumoje) -10 °C ir -22 °C.
- Liepos aukščiausia temperatūra: Bergene 19 °C, šalies šiaurės rytuose 12 °C, Karasjoke 18 °C, Osle 22 °C; liepos žemiausia temperatūra nuo 12-13 °C Norvegijos pietuose iki 7-9 °C šiaurėje.
Kalnų šlaituose tarp Bergeno ir Bodø per metus iškrinta daugiau kaip 3500 mm kritulių (vietomis 4000-5000 mm), Lofoteno ir Vesteråleno salų kalnuose daugiau kaip 1000 mm, Norvegijos rytinės dalies kalnų slėniuose mažiau kaip 400 milimetrų. Sniego danga kalnuose laikosi rugsėjį-birželį (kalnų aukščiausiose dalyse - ištisus metus), subarktinėje Norvegijos dalyje - spalį-gegužę.
Vandens telkiniai ir ledynai
Vidaus vandenys užima 5,3 % šalies teritorijos. Upės, tekančios į Šiaurės jūrą ir į Norvegijos jūrą, yra trumpos, jų didelis nuolydis. Šalies pietinės dalies upės ilgos, vietomis jų vagos labai išplatėjusios (tokie ruožai vadinami ežerais). Ilgiausia Norvegijos upė yra Gloma. Jos baseinas užima 13 % valstybės ploto. Upė įteka į Šiaurės jūros Skagerako sąsiaurio Oslo fjordą ties Fredrikstadu.
Ilgiausios upės:
- Glåma (598 km), tekanti į Skagerako sąsiaurį
- Lågenas (taip pat į Skagerako sąsiaurį)
- Tana (į Barentso jūrą)
Beveik visose upėse yra krioklių, iš jų žymiausi: Låtefossenas, Rjukanas, Vøringsfossenas, Vettisfossenas; aukščiausias Norvegijos krioklys - Kjelsfossenas (aukštis 840 metrų).
Vyrauja ledyninės kilmės ežerai; didžiausias šalies ežeras yra Mjøsa (369 km²). Kiti dideli ežerai: Femund’as, Røsvatnas, Randsfjordas, Tyrifjordas.
Dalį fjeldų dengia ledynai (jų yra apie 1700; bendras plotas apie 5000 km²); didžiausi yra Jostedalsbreeno, Vakarų Svartiseno, Folgefonnos, Ålfotbreeno ledynai.
Augalija ir gyvūnija
Beveik visoje Norvegijoje flora borealinė, tik toliausiai šiaurėje (salose) - subarktinė ir arktinė. Norvegijos pietuose ir pietvakariuose yra lapuočių miškų. Juose vyrauja ąžuolai, uosiai, lazdynai, guobos, klevai, liepos, yra beržų, bukų, kukmedžių, bugienių. Einant į rytus ir į šiaurę miškuose daugėja spygliuočių. Palei fjordus lapuočių miškai auga gana toli šiaurėje. Spygliuočių miškai auga Norvegijos rytinės ir vidurinės dalies kalnų slėniuose. Juose vyrauja pušys, eglės; yra beržų, alksnių, drebulių, uosių. Dažniausi Norvegijos miškai yra spygliuočių miškai, kurie nuo 70° š. pl. pereina į samanų ir kerpių tundrą.
Miškų zonoje veisiasi briedžiai ir kitų rūšių elniai, voverės, lapės, kiaunės, barsukai, pasitaiko vilkų, lūšių, rudųjų lokių, upių ir ežerų pakrantėse yra bebrų, ūdrų, iš paukščių gausu tetervinų, kurtinių, jerubių, kryžiasnapių, strazdų, genių, paukštvanagių, šarkų, kikilių, zylių. Norvegijos šiaurėje, tundroje, veisiasi lemingai, baltieji kiškiai, šiauriniai elniai, poliarinės lapės, erniai, iš paukščių - baltieji tetervinai, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos; introdukuoti avijaučiai. Norvegijos vidaus vandenyse yra lašišų, upėtakių, kiršlių, lydekų, ešerių, ungurių, jūrų priekrantiniuose vandenyse - atlantinių silkių, menkių, otų, skumbrių, kitų jūrinių žuvų. Jūrose prie Norvegijos veisiasi ruoniai; pakrantėse gausu vandens paukščių.
Aplinkosauga ir saugomos teritorijos
Norvegijos natūrali aplinka dėl žmogaus veiklos palyginti menkai pakitusi (ypač vidurinėje ir šiaurinėje dalyje), daug neapgyventų plotų. Saugomos teritorijos užima 17,2 % (55 974 km²) šalies teritorijos. Žemyninėje šalies dalyje ir prie jos yra 29 nacionaliniai parkai (2008; bendras plotas 26 464 km²), Svalbardo salyne - 6 nacionaliniai parkai (bendras plotas 33 389 km²).
Seniausias yra Rondanės nacionalinis parkas (Hedmarko ir Oppland’o fiulkėse; įkurtas 1962, plotas 963 km²). Didžiausi nacionaliniai parkai yra Svalbarde (dalis jų teritorijos yra sausumoje, dalis - jūroje):
- Pietų Špicbergeno (13 282 km², įkurtas 1973)
- Šiaurės vakarų Špicbergeno (9914 km², įkurtas 1973)
- Forlandeto (4647 km², įkurtas 1973)
Šiaurės Norvegijos fjordai - Geirangerfjordas ir Nærøyfjordas - įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (nuo 2005). Šiaurės Rytų Svalbardo (1976-97), Nordhordlando (nuo 2019, plotas 6698 km²) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera).
Norvegijos stebuklai | 30 nuostabių vietų, kurias verta aplankyti Norvegijoje | Kelionių vaizdo įrašas 4K raiška
Priklausomos teritorijos
Norvegijos Karalystei, neskaitant pagrindinės Norvegijos dalies, taip pat priklauso ir kiti teritoriniai vienetai Atlanto bei Arkties vandenynuose. Tai yra Svalbardas, Lokių sala ir Jan Majenas. Norvegija taip pat administruoja Pietų vandenyno Buvės salą. Ji nėra Norvegijos karalystės dalis, bet yra priklausoma nuo Norvegijos ir yra skaitoma šalutine dalimi.
Šiek tiek daugiau informacijos apie kai kurias iš šių teritorijų:
Svalbardas
Svalbardas atrastas 1194 m. Iki 1920 m. buvo „niekieno žemė“, o 1925 m. oficialiai prijungtas prie Norvegijos. Akmens anglies gavyba Svalbarde vyko nuo 1935 m.
Jan Majenas
Jan Majenas yra Šiaurės Atlante tarp Grenlandijos ir Norvegijos. Plotas 380 km², negyvenama sala, yra radijo ir meteorologijos stotis. 1614 m. atrado olandas Janas Majus. 1929 m. ši sala buvo prijungta prie Norvegijos.
Buvės sala
Buvės sala yra Pietų Atlante netoli Antarktidos krantų. Plotas 50 km², negyvenama, yra automatinė meteorologinė stotis. Vulkaninės kilmės, padengta ledais. 1739 m. atrado Žanas Batistas Bovë. 1930 m. prijungta prie Norvegijos.
Karalienės Mod Žemė
Karalienės Mod Žemė - Antarktidos kontinento dalis, priklausanti Norvegijai nuo 1939 m. 1957 m. Norvegija įsteigė savo tyrimų stotį.
Kultūra ir menai
Norvegijos kultūra turtinga ir įvairi, ją formavo tiek istorinės tradicijos, tiek modernios tendencijos. Šalies kultūrai didelę įtaką padarė vikingų palikimas.
Literatūra
Ludvig Holberg (1684-1754) vadinamas norvegų literatūros tėvu. Vienas iš populiaresnių modernizmo periodo rašytojų Henrik Wergeland (1808-45). Kiti žymūs kūrėjai: Henrik Ibsen (1828-1906), Bjørnstjerne Bjørnson (1832-1910), Nobelio premijos laureatas (1903), novelistas Jonas Lie (1833-1908), Alexander Kielland (1849-1906), Knut Hamsun (1859-1952) ir Sigrid Undset (1882-1949).
Teatras
Norvegijos teatro tradicijos yra pakankamai jaunos lyginant su kitomis Europos šalimis. Tačiau per paskutiniuosius 25 metus teatre vyko staigus augimas. Norvegijoje yra nemažai teatrų: Nacionalinis teatras, Oslo, Bergeno, Rogalando teatrai ir kt. Vienas žinomiausių dramaturgų - Henrik Ibsen, gerai žinomas ir Lietuvoje. Praktiškai bet kuriuo metu rodomas nors vienas spektaklis, pastatytas pagal jo kūrinius. Tokie kūriniai kaip „Pjeras Giuntas“ ar „Lėlių namas“ yra žinomi visam pasauliui.
Turizmas Norvegijoje
Norvegija - tai šalis, kurioje susilieja laukinė gamta, modernus gyvenimo būdas ir tūkstantmetės vikingų tradicijos. Keliautojus čia vilioja įspūdingi fjordai, nuostabi šiaurės pašvaistė, žygiai po kalnus, kriokliai, modernūs miestai ir unikali kultūra. Jei svajojate apie kvapą gniaužiančius peizažus, Norvegija - tobula kryptis.
Ką pamatyti Norvegijoje?
- Fjordai: Geirangerfjordas, Nærøyfjordas, Sognefjordas.
- Šiaurės pašvaistė: Tromsø, Alta, Senja, Lofotenų salos.
- Miestai: Oslas, Bergenas, Trondheimas.
Kada keliauti?
- Vasara (birželis-rugpjūtis): Ilgos dienos, puikūs orai kelionėms po fjordus.
- Ruduo (rugsėjis-lapkritis): Spalvų kaita, pradeda matytis šiaurės pašvaistė.
- Žiema (gruodis-kovas): Geriausias laikas stebėti pašvaistę ir slidinėti.
- Pavasaris (balandis-gegužė): Tirpstantis sniegas ir atgyjanti gamta.
Patarimai keliautojams
- Valiuta: Norvegijos krona (NOK).
- Kalba: Norvegų, bet beveik visi moka anglų.
- Kainos: Aukštas lygis. Rekomenduojama planuoti biudžetą iš anksto.
Trumpa istoriniai faktai ir pasiekimai
1814 m. gegužės 17 d. buvo oficialiai priimta Norvegijos konstitucija. Nuo to laiko gegužės 17 d. švenčiama kaip Norvegijos konstitucijos diena. Viduramžiais Norvegija viešpatavo didelėje Šiaurės Atlanto dalyje. Nuo VIII a. pabaigos iki XI a. vikingai iš Norvegijos kolonizavo Š. Škotijos ir Š. Anglijos pakrantes ir žemes, Islandija, ir Grenlandijos pakrantes. Jie pasiekė net Niufaundlendą. Norvegų ir danų vikingai vyko į ekspedicijas į Frankų imperiją prekybos ir tyrinėjimų tikslais.
Norvegija yra surengusi ne vienas didelias pirmenybes. 1952 m. Osle įvyko Olimpinės žiemos žaidynės, o 1994 m. Žiemos Olimpinės žaidynės įvyko Lilehameryje.
Nobelio premijos laureatai iš Norvegijos:
- Bjørnstjerne Bjørnsonas (1859-1910) Nobelio premiją gavo 1903 m.
- Knutui Hamsunui (1859-1952) tokia pati premija paskirta 1920 m.
- Sigrida Undset (1882-1949) premiją gavo 1928 m.
Sporto legendos:
- Sonja Henie (1912 - 1969) dešimt kartų tapo pasaulio dailiojo čiuožimo pirmenybių nugalėtoja ir triskart olimpine čempione.
Duomenys apie Norvegiją
| Aspektas | Duomenys |
|---|---|
| Oficialus pavadinimas | Norvegijos Karalystė |
| Vieta | Šiaurės Europa, vakarinė Skandinavijos pusiasalio dalis |
| Plotas | 323 802 km² |
| Gyventojų skaičius | Apie 4,9 milijono |
| Kalba | Norvegų (oficiali) |
| Religija | Evangelikų liuteronų (85,7%) |
| Sausumos sienos | Švedija (1619 km), Suomija (727 km), Rusija (196 km) |
| Jūros | Šiaurės jūra, Norvegijos jūra, Barenco jūra, Atlanto vandenynas |
| Šiauriausia žemyninė vieta | Nordkyno kyšulys (71° 08′ šiaurės platumos) |