Pietų Osetijos istorija yra glaudžiai susijusi su Gruzijos ir Rusijos istorija, o jos dabartinė padėtis, kai ji yra okupuota Rusijos ir atsiskyrusi nuo Gruzijos, yra ilgalaikių konfliktų ir geopolitinių žaidimų rezultatas. Šis straipsnis nagrinėja Pietų Osetijos istoriją, pradedant jos įtraukimu į Rusijos imperiją ir baigiant dabartine padėtimi. Straipsnyje analizuojami kariniai konfliktai, politinės manipuliacijos, tautinės traumos ir geopolitiniai žaidimai, kurie lėmė šio regiono likimą.
Istorinis kontekstas ir osetinų kilmė
Gruzinų ir osetinų susipriešinimas kilo ne vakar ir ne prieš kelerius metus - jo šaknų tenka ieškoti žiloje istorijoje. Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų kilmę ir migracijos maršrutus. Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. Kr.) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias.
Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos - per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyvendino Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Bizantiškąją krikščionybę dauguma alanų priėmė dar IV-V šimtmetyje. Maždaug IX-XII šimtmetyje alanai suvienijo savo gentis ir paskelbė krikščioniškąją Alanijos karalystę. Tačiau XIV amžiuje mongolų visai buvo išvyti iš Dono žemių ir susimaišė su daugybe Kaukazo tautinių ir religinių grupių. Apie 1395 m. mongolų vado Timūro armija Šiaurės Kaukaze išnaikino daugybę alanų. Dalis jų turėjo kirsti gruzinų nuo seno apgyventas žemes ir įsikurti Kaukazo pietuose. Taip susidarė dabartinė Pietų Osetija, įeinanti į Gruzijos teritoriją, o mongolus išvijusių slavų valdžioje atsidūrė Šiaurės Osetija, kurią Rusija ėmė kontroliuoti 1767 metais.
Lingvistiniu požiūriu osetinų kalba priskirtina šiaurės Irano kalbų grupei ir skitų-sarmatų dialektui, kuris susiformavo veikiamas stepių slavų (skitų) ir Vidurio Azijos kultūrų. Šiuolaikiniai osetinai kalba dviem dialektais: vadinamuoju digoro (daugiausia Šiaurės Osetijoje) ir iranėnų (jį vartoja kiti osetinai). Taigi, osetinai kalba indoeuropiečių kalba, kuri gimininga ir lietuvių kalbai. O gruzinai, kurie yra seniausi Kaukazo gyventojai ir turi seniausią valstybingumo tradiciją, kalba unikalia, jokiai kalbų grupei nepriklausančia kalba. Be to, Gruzija buvo antroji valstybė pasaulyje, dar 327 m. priėmusi krikščionybę. Kitaip sakant, net ir šiuo aspektu apsisprendimo prioritetas priklauso pagrindinei regiono valstybei, o ne jos dariniams, juo labiau - kadaise atvykusiems klajokliams. Jeigu būtų paisoma šio prioritetinio principo, konfliktų tautiniu pagrindu būtų mažiau.
Kai kurie autoriai teigia, kad 1801 m. Pietų Osetija kartu su Rytų Gruzija prisijungė prie Rusijos imperijos. Kiti mano, kad Osetija, nepadalinta į Pietų ir Šiaurės dalis, 1774 m. pagal sutartį įėjo į Rusijos sudėtį. Žlugus imperijai, 1918 m. gegužės mėn. Pietų Osetija pateko į nepriklausomos Gruzijos demokratinės respublikos kontrolę. Ši padėtis netenkino osetinų. Nuo 1918 m. iki 1920 m. vyko kariniai konfliktai tarp Gruzijos ir Pietų Osetijos, kurių metu žuvo tiek osetinai, tiek gruzinai. Demokratinės Gruzijos Menševikų vyriausybė žiauriai numalšino Pietų Osetinų sukilimą. Po Spalio socialistinės revoliucijos Rusijoje 1921 metų balandžio mėnesį Pietų Osetija tapo Pietų Osetijos autonomine Apskritimi Gruzijos sudėtyje.
Nepriklausomybės siekiai ir kariniai konfliktai
Nuo 1985 m. TSRS vadovo M. Gorbačiovo pradėta vykdyti „perestroika“ pabudino ne tik lietuvių tautą, bet ir kitas TSRS tautas. 1989 m. lapkričio 10 d. Pietų Osetijos autonominės srities deputatų Taryba priėmė sprendimą sritį pakeisti į autonominę respubliką. 1990 m. birželio 20 d. Gruzijos TSR Aukščiausioji taryba atšaukė visus įstatymus ir teisinius aktus, kuriuos priėmė GTSR po 1921 m. Todėl 1990 m. spalio 20 d. liaudies deputatų Taryba Pietų Osetijos autonominę sritį paskelbė Pietų Osetijos tarybų demokratine respublika. Toliau sekė įvykiai panašūs į įvykius Lietuvoje, net beveik sutapo laikas. Tik šiuo atveju agresiją prieš nepriklausomybės siekiančią tautą vykdė ne TSRS, bet Gruzija. 1991 m. naktį iš sausio 5 d. į 6 d. Gruzija į Cchinvalį įvedė milicijos ir nacionalinės gvardijos dalinius. 1991 m. vasario 1 d. Gruzijos nepriklausomų energetikų sąjunga nutraukė energijos tiekimą Pietų Osetijai.
1992 m. sausio 19 d. Pietų Osetijoje įvyko referendumas, kuriame piliečiai balsavo dėl šių klausimų: ar pritariate, kad Pietų Osetija būtų nepriklausoma valstybė ir ar pritariate nepriklausomos Pietų Osetijos Aukščiausios tarybos sprendimui dėl susijungimo su Rusija. Apie 98 proc. rinkėjų į šiuos klausimus atsakė „taip“. Remdamasi referendume išsakyta tautos valia, 1992 m. gegužės 29 d. Pietų Osetijos Aukščiausioji Taryba priėmė Nepriklausomybės aktą. Nuo 1989 m. iki 1992 m. Pietų Osetijoje vyko kariniai konfliktai, kurių metu žuvo tiek osetinai, tiek gruzinai. Padėtį pakeitė taikdarių į konflikto zoną įvedimas 1992 m. vasarą bei 1994 m. prasidėjusios derybos dėl gruzinų ir osetinų konflikto sureguliavimo, kurios pasibaigė 1996 m. gegužės 16 d. Memorandumo Maskvoje pasirašymu. 2001 m. balandžio 8 d. referendumu priimta Pietų Osetijos Konstitucija. 2006 m. lapkričio 12 d. remiantis referendumo rezultatais Pietų Osetija paskelbė savo nepriklausomybę.
"Rožių revoliucija" ir naujas konflikto etapas
Gruzijoje įvykus „rožių revoliucijai“ ir valstybės vadovu tapus M. Saakašviliui, situacija vėl pasikeitė. Prasidėjo Pietų Osetijos spaudimas, kilo konfliktai. 2004 m. vasarą Gruzija pradėjo karinius veiksmus prieš Pietų Osetiją. Rugpjūčio 18 d. buvo pasiekta kulminacija: Gruzijos daliniai pasiekė didžiausią pergalę, užėmė Tliakano aukštumą ir grasino kirsti Transkaukazo automagistralę bei išeiti prie strategiškai svarbaus Rokio tunelio. Įsikišo Rusija, griežtai pasisakiusi prieš Pietų Osetijos klausimo sprendimą jėga.
2006 metais Pietų Osetija priėmė įvairius sprendimus, kurie leistų išsivaduoti nuo Gruzijos: prezidentas E. Kokoitas padavė Rusijos Konstituciniam teismui prašymą dėl Pietų Osetijos prijungimo prie Rusijos, tokį sprendimą dar 2002 m. buvo priėmęs parlamentas; pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją su kitomis nepripažintomis respublikomis - Abchazija, Padniestre, kurioje numatė sukurti bendras taikos palaikymo jėgas tuo atveju, jeigu konfliktų rajonus paliktų rusų taikdariai; Pietų Osetija pradėjo dalinti savo pasus; įvyko referendumas, kuriame dalyvavo 95,2 proc. rinkėjų, 99 proc. balsavo už nepriklausomybę.
Why did Yugoslavia Collapse?
2008 m. karas ir jo pasekmės
Paskutinis karinis konfliktas, kurį 2008 m. naktį iš rugpjūčio 7 d. į 8 d. pradėjo Gruzija, norėdama jėga išspręsti teritorinį klausimą, baigėsi ne Gruzijos, bet Pietų Osetijos naudai. Ir ne tiek svarbu, kas išprovokavo Gruziją pradėti karinius veiksmus. Svarbiausia šioje istorijoje buvo grubūs žmonių teisių pažeidimai. Šaudyti į taikius Pietų Osetijos gyventojus, tame tarpe ir į gruzinus, buvo sunkus nusikaltimas. 2008 metų rugpjūčio 8 dieną Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, kuriam tapti Gruzijos prezidentu padėjo Vašingtono suplanuota „Rožinė revoliucija“, pradėjo karinę invaziją į atsiskyrusią nuo Gruzijos Pietų Osetiją ir Abchaziją. Gruzijos karinė ataka nužudė Rusijos taikdarius ir daugelį Pietų Osetijos gyventojų. Atsakydama į Gruzijos puolimą Rusija per 5 dienas nugalėjo JAV apmokytą ir gerai apginkluotą Gruzijos kariuomenę, tuo pačiu sutriuškindama Saakašvilį ir jo rėmėjus iš Vašingtono.
Po karo Rusija pripažino Pietų Osetijos nepriklausomybę, o tai sukėlė tarptautinį pasmerkimą. Tarptautinė bendruomenė dažnai palaiko Gruzijos siekį išlaikyti savo teritorinį vientisumą, tačiau Rusijai ir tuomet pavyko „sausai išlipti iš balos“ ir likti visai nenubaustai už įvykdytus karinius veiksmus. NATO neužtikrintumas ir silpni įsipareigojimai Gruzijai, ES nenoras pakenkti pastoviam dujų ir naftos tiekimui iš Rusijos bei Jungtinių Valstijų baimė pagelbėti konflikto teritorijos šalims, taip pat - nenoras įsitraukti į brangius įsipareigojimus užsienio politikos srityje, parodė Vakarų trūkumus. Penkias dienas trukęs karas tarp Rusijos ir Gruzijos stipriai paveikė buvusias Sovietų Sąjungos valstybes. Šalys, kurios glaudžiai bendradarbiavo su Rusija - Baltarusija, Armėnija, Kirgizija - tik dar labiau sustiprino savo ryšius.
Valstybės, pripažinusios Pietų Osetijos nepriklausomybę
Žaibiškas karas, kurį norėjo sukelti Rusijos valdžia, kad būtų pripažintos šitos „valstybės“, nepavyko. Šiuos darinius pripažino tik Venesuela, kurios nekomentuosiu, ir „Hamas“, nors kitur minimos keturios valstybės.
| Valstybė/Organizacija | Pripažinimo data |
|---|---|
| Rusija | 2008 m. rugpjūčio 26 d. |
| Nikaragva | 2008 m. rugsėjo 5 d. |
| Venesuela | 2009 m. rugsėjo 10 d. |
| Tuvalu | 2011 m. rugsėjo 19 d. (atšaukė 2014 m.) |
| „Hamas“ | Nenurodyta |
Gruzijos parlamentas priėmė rezoliuciją, pagal kurią Pietų Osetija ir Abchazija oficialiai paskelbtos Rusijos okupuotomis teritorijomis, o Rusijos kariai - okupantais. Rezoliucijos bendraautorė, užsienio reikalų komiteto pirmininkė Lasha Zhvania aiškino, kad okupuotomis paskelbtos tik Pietų Osetija ir Abchazija, o ne kitos Gruzijos gilumoje esančios rusų karių užimtos sritys, nes Rusija pripažino separatistinių regionų nepriklausomybę. Rezoliucijoje rekomenduojama vyriausybei visas sutartis su Rusija dėl taikdarių dislokavimo Pietų Osetijoje ir Abchazijoje paskelbti negaliojančiomis. Su Rusija buvo pasirašyti du pagrindiniai susitarimai - 1994 metais Maskvos sutartis dėl Abchazijos ir 1992 metais Dagomi sutartis dėl Pietų Osetijos. Rezoliucijoje, kuri vyriausybei nėra privaloma, rekomenduojama nutraukti diplomatinius santykius su Rusijos Federacija.
"Šliaužiančioji okupacija" ir geopolitiniai aspektai
Nuo 2008 m. Rusija užėmė du Gruzijos regionus. Šį mėnesį neteisėtai pradėjusi „šliaužiančiąją okupaciją“, Rusija sulaužė ir nesilaikė po 5 dienas trukusio karo su Gruzija 2008 m. tarptautiniu mastu paskelbtų paliaubų. Kol Europos lyderiai buvo susikoncentravę ties Graikijos krize, Rusija nesnaudė. Praėjusią savaitę žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai, kad Rusijos Federacijos besitęsianti „borderizacija“ pasistūmėjo Pietų Osetijos regione. Liepos 10 d. neteisėtai buvo perstatyti riboženkliai, dar labiau artėjant Tbilisio kontroliuojamos teritorijos link. Pasikartojantys Gruzijos teritorinio vientisumo pažeidimai parodo ciniškai ekspansyvią Rusijos federacijos politiką, kuri vykdoma nepriklausomų valstybių atžvilgiu. Rusija tylomis, bet vis akivaizdžiau daro spaudimą kaimyninėms šalims. „Šliaužiančioji okupacija“ ir Rusijos užimtos teritorijos tikrai nėra atsitiktinės.
Riboženkliai pastatyti ypač arti Tbilisio, Gorio centrinio greitkelio, ir Baku, kur yra Supsos naftotiekis. Gruzijos užsienio reikalų ministerija skelbia, kad dabar yra užimta 1,5 km teritorijos, į kurią patenka ir Baku-Supsos naftotiekio dalis. Europos Sąjungos (ES) stebėsenos misijos pareigūnų teigimu, vienas ženklas buvo perkeltas 300 metrų į pietus, netoli Orchosani kaimo, o kitas - 1 km į pietus, netoli Tsitelubani. Rusijos ir Gruzijos 2008 m. įvykęs karas dar vadinamas naftotiekio karu. Per Gruzijos teritoriją einantys naftotiekiai ir dujotiekiai iš Kaspijos jūros valstybių aplenkia Rusiją. Baku-Tbilisio-Džeichano naftotiekiu transportuojama apie 1 proc. visos pasaulyje sunaudojamos naftos. Tai yra antras didžiausias naftotiekis buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Pietų Osetija Gruzijai - strategiškai itin svarbi. Per šią teritoriją galima pasiekti svarbiausius Gruzijos šalies centrus ir kone visą pagrindinį gyvenimą. Lengvai pasiekiama sostinė Tbilisis, pagrindinės magistralės ir geležinkeliai. Pasiekiamas ir vienas iš svarbiausių ekonomikos šaltinių - naftotiekis, kuriuo iš Baku nafta teka į Juodosios jūros pakrantę. Rusija naftotiekius ir dujotiekius laiko viena iš reikšmingiausių strategijos įgyvendinimo priemonių. Jų turėjimas ar kontrolė suteikia galimybę projektuoti politinę ir ekonominę galią Europoje bei Azijoje. Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu, Rusijos strateginis tikslas yra perkirsti Gruzijos „gyvybines arterijas“: „Pirmiausiai naftotiekį, kuris Gruzijai padėjo kažkada išsigelbėti nuo Rusijos blokados, kai buvo visiškai nutrauktas energetinių išteklių tiekimas. Gruzija atsilaikė. Jai padėjo Azerbaidžanas. Per trumpą laiką buvo nutiestas naftotiekis. Tas naftotiekis, žinoma, sugriovė tuometinius Rusijos planus. Rusija ta pati ir tada ją valdė V. Putinas. Kai jo planai sugriūva, jisai nepamiršta ir siekia revanšo. Dabar yra tas revanšas. Dabar okupacinė zona pasiekė naftotiekį.“ Profesorius pabrėžė, kad netoli užimtos teritorijos, vos už kelių šimtų metrų, yra pagrindinis greitkelis: „Visai netoli yra Gruziją iš rytų į vakarus jungiantis greitkelis. Jei jis bus perkirstas, tai strateginiai tikslai aiškūs. Gruzija dalinama į dvi dalis. Į rytų ir vakarų. Ją apginti darytųsi vis sunkiau.“
Šių metų sausio mėnesį, per oficialų vizitą į Jungtines Valstijas, naujoji Gruzijos užsienio reikalų ministrė Tamara Beruchashvili teigė, jog Rusijai: „kitas žingsnis - (Pietų) Osetija, yra matomų ženklų, kad Krymo scenarijus gali pasikartoti ir Pietų Osetija gali būti aneksuota.“ Balandžio mėnesį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Pietų Osetijos lyderis Leonidas Tibilovas pasirašė „Aljanso ir integracijos“ pagrindų susitarimą. Jame numatytas planas integruoti Rusijos saugumo ir karines pajėgas bei muitinės tarnybas su Pietų Osetijos pajėgomis. Taip pat numatyta, kad Rusija saugos šio nedidelio regiono sienas, nurodytas Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažįstančioje sutartyje, kuri buvo pasirašyta po penkių dienų karo su Gruzija 2008 metais.
Gyvenimas okupuotoje teritorijoje ir humanitariniai aspektai
Tai milžiniška problema. Konfliktas prasidėjo 2008 metų rugpjūtį. Gruzijos teritorijoje nuo 1991 metų šie žmonės (pabėgėliai) būdavo vadinami „laikinai persikėlusiais“. Jie net ne pabėgėliai. Sunku rasti žodį jiems įvardyti. Iki 500 tūkst. žmonių paliko savo namus ar buvo iš jų išvyti. Jau daug metų jie negali į juos sugrįžti. Svarbiausia, kad ten jų protėvių kapinės, į kurias jie negali papulti. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kai tik prasideda kalbos apie tai, kur jie sugrįš, jie viliasi, kad sugrįš ten, kur palaidoti jų protėviai. Mes norime, kad Cchinvalio regionas suprastų, jog šie žmonės yra atsidūrę okupacijos gniaužtuose. Tai ne konfliktas su abchazais ir osetinais - jie visada buvo mūsų broliai. Tai konfliktas su Rusija.
Daugeliui Pietų Osetijos gyventojų gyvenimas okupuotoje teritorijoje yra sunkus ir kupinas iššūkių. Žmonės yra atskirti nuo savo šeimų ir draugų, negali laisvai keliauti ir susiduria su diskriminacija. Rusų pasieniečių kaimynystė, vielos užtvaros ir ribojimai judėti sukuria kalėjimo atmosferą. Nepaisant to, kai kurie gyventojai, kaip Davidas Vanišvilis, atsisako palikti savo namus ir toliau gyvena okupuotoje teritorijoje, gindami savo teisę į savo žemę ir istoriją. Šie žmonės ateina pas mus į ligonines, gauna mūsų finansavimą, kad galėtų studijuoti bet kuriuose pasaulio universitetuose. Tai yra pažanga, ir mes norėtume, kad okupuotų teritorijų neutralaus dokumento statusas, kurį pripažino ir Lietuva, leistų šiems žmonėms pamatyti ne tik tai, kas yra Rusijoje, bet ir kaip gyvena civilizuotos šalys.
Okupuotose zonose rusų karių yra daugiau negu vietos gyventojų. Jie neteisėtai stato bazes. Šie kariai yra visiškai neišsimokslinę, jie nemoka net skaityti. Jie nuolat alkani, neblaivūs, apsvaigę nuo narkotikų. Ten niekas nekontroliuojama, jie nesupranta, kur jie yra. Tai labiausiai neapsišvietęs kontingentas. G. Kerdikošvilis taip pat sako, kad rusų okupantai nesuvokia, kur jie pateko, ir gyvena ten, „statydami savo bazes ir vaikščiodami purvinais batais“ po gruzinų žemes. Tai viso pasaulio ir visos rusų liaudies žaizda. Gruzijos žmonės niekada nebūdavo nusiteikę prieš rusų liaudį, o tie okupantai ten gyvena, stato savo bazes ir vaikšto purvinais batais po mano žemę.
Tarptautinė bendruomenė ir Lietuvos požiūris
Lietuva pirmoji pripažino okupaciją, o po jos šį faktą pripažino ir kitos šalys. Okupacijos terminas - priežastis diskusijoms per kiekvieną susitikimą visuose lygiuose. Jungtinėse Tautose, Europos Sąjungoje (ES), visuose dokumentuose tai užfiksuota. Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtines Tautas, pripažįsta teisę visiems perkeltiems asmenims ir pabėgėliams sugrįžti į jų namus visoje Gruzijos teritorijoje, taip pat Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Sakartvelui atsisakius šias suteikti, Pietų Osetijoje kilo separatistinis judėjimas, remiamas Rusijos. Sakartvelas karine jėga bandė malšinti separatistus. Žinoma, osetinai, kaip kiekviena tauta, turi teisę į apsisprendimą, teritorinį atsiribojimą ir prisijungimą prie kitų darinių. Tačiau siekdamas to pasikvietus okupacinę kariuomenę problemos neišspręsi. Rusijos surengti trys karai prieš čečėnus ir ingušus (nuo carinės Rusijos žygio prieš vainachų vado Šamilio vadovaujamus čečėnus XIX amžiaus viduryje) - geriausias to pavyzdys.
„Tai visiškai nerimta. Tuo metu, kai visas pasaulis pripažįsta, jog 20 proc. Gruzijos yra okupuota ir kad buvo vykdomi etniniai valymai, kažkas sugalvoja teorijas, kad pateisintų savo veiksmus, kad nors už kažko užsikabintų. Tai jau nejuokinga.“ - teigia pašnekovas. „Aš taip nemanau ir net laikausi priešingos nuomonės. 2008 metais kilo karas, ir kad šis karas būtų sustabdytas, visas pasaulis sukilo ant kojų. Bėga laikas ir praėjo keleri metai. Rusijos tyrimų komitetas Tarptautiniam baudžiamajam teismui Hagoje ketina perduoti dokumentus, kuriuose surinkti Gruzijos kariškių nusikaltimų prieš Pietų Osetijos gyventojus 2008 metų rugpjūtį įrodymai.“ - tai Gruzijos nuomone, yra „visiškai nerimta“.
Esu dėkingas Lietuvos publikai, nes Lietuvos istorija labai panaši į Gruzijos istoriją. Mažos šalys žino, ką reiškia turėti tokią didelę kaimynę kaip Rusija, ir kaip sunkiai sekasi su ja kalbėtis. Lietuviai labai palankiai tai priima. Aš ir ambasada sulaukiame daug laiškų ir skambučių, į kuriuos mielai atsakau. Tikiuosi, kad tokio siaubo, koks buvo 2008 metais, nebeteks patirti. Visi konfliktai turi būti sprendžiami taikiu būdu. Iš Maskvos buvo atšaukti visi diplomatai, išskyrus du - Gruzijos ambasadorių ir jo pavaduotoją. Šie diplomatai reikalingi aptarnauti Rusijoje esantiems gruzinams.
Signataras ir parlamentaras Emanuelis Zingeris kalbėjo, kad Gruzija yra šalis, einanti Europos Sąjungos partnerystės link: „Gruzija yra Europos Sąjungos kaimynystės politikos šalis, apsisprendusi, kaip ir Ukraina bei Moldova, ryžtingai eiti artėjimo keliu su ES. Kalbame su šalimi, tauta, kuri pasuko ES link. Už apsisprendimą eiti Europos linkme jos yra baudžiamos. Tai yra bausmė.“ Anot parlamentaro, Gruzija yra sėkminga ir vieninga šalis. „Gruzija yra vieninga. Niekam nepavyks pasakyti, kad Gruzija yra suskilusi. Prieš mėnesį matėme Gruzijoje dideles demonstracijas.“ Penktadienį Vilniuje vykusios pilietinės protesto akcijos prieš Gruzijoje vykstančią „šliaužiančiąją okupaciją“ organizatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė teigė Rusijos vykdomus veiksmus vertinanti kaip provokaciją: „Tokius veiksmus reikia vertinti kaip provokaciją, kaip dar sykį įrodymą, kad tai yra nepatikima valstybė. Nesilaikanti jokio žodžio valstybė. Negana to, kas vyko ilgiau negu metus Ukrainoje ir nuo 2008 m. Gruzijoje, tai tik dar kartą rodo, kad nei sankcijos, nei pasmerkimai - nestabdo.“ Politikė pabrėžė, kad į tokius Rusijos poelgius reikia reaguoti griežčiau, o tokie veiksmai ir stumdoma administracinė linija kelia daug klausimų apie tolesnius Rusijos Federacijos tikslus.
„Rusijos veiksmų vertinimas yra dvejopas. Viena vertus, kaip tam tikro piktumo - kaip galima nuolat pažeidinėti tai, kas buvo sutarta paliaubų metu 2008 m.; kaip apskritai galima rodyti agresiją kitų valstybių atžvilgiu. Iš kitos pusės, yra tam tikras nusivylimas: mes atkreipiam dėmesį, o jie toliau ciniškai vykdo tokią politiką“, - kalbėjo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Rusijos vykdomi neteisėti veiksmai pažeidžia tarptautinę teisę, sukelia didžiulių kliūčių gyventojams abiejose administracinės linijos pusėse, kenkia tarptautinėms pastangoms taikiai spręsti konfliktą bei daro neigiamą įtaką viso regiono saugumui. Tokie Rusijos Federacijos veiksmai, daromas spaudimas ir vykdoma agresyvi politika tik komplikuoja visaverčio dialogo tarp tarptautinės bendruomenės bei Rusijos atnaujinimo galimybes ateityje. Tyliai vykdoma okupacija byloja apie nežinia ar mums suvokiamo masto Rusijos vykdomą ekspansinę politiką. Dėl ateities planų telieka spėlioti.
Ką reiškia „status quo“? Mūsų perspektyvos žingsnis po žingsnio vis didėja. Mano nuomone, šis „status quo“ neturi jokio poveikio mūsų perspektyvoms Vakarų struktūrose. Visų pirma, NATO ir ES yra žmonių pasirinkimas. Tai jie įrodė per referendumą. Antra, viršūnių susitikimai Bukarešte bei Čikagoje - visa tai padeda mums priartėti prie narystės NATO. Tai ne tik šalies apsauga, bet ir įsipareigojimai plėtoti demokratiją bei žodžio laisvę. Įrodymu, kad mūsų reformos ir žingsniai yra labai vertinami, gali būti tai, kad mes tapome narystės NATO aspirante. Mus paėmė iš vieno krepšelio ir perdėjo į kitą. Tai jau didelis žingsnis NATO link. Santykiuose su ES mes vykdome savo namų darbus ir turime gerų bevizio režimo perspektyvų. Judame į priekį laisvos prekybos su ES link. Jeigu šitas „status quo“ trukdytų, mes nejudėtume pirmyn.