Turbūt pats žymiausias pasaulyje piešinys ant sienos - tai Leonardo Da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė„. 1980 metais jis buvo pripažintas UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Jame vaizduojamas svarbus krikščionybės istorijos momentas, kuomet Jėzus Kristus su savo apaštalais paskutinį kartą vakarieniavo prieš kančias ir mirtį.
Nors paveikslas anksčiau klaidingai buvo vadinamas „freska“, jis iš tiesų yra kupinas gilios simbolikos ir meninės reikšmės. Net ir praėjus daugiau nei 500 metų žmonės tebekelia įvairius klausimus apie šį paveikslą, o jo paslaptys ir toliau žavi meno mylėtojus visame pasaulyje.
Kūrinio atsiradimas ir menininko vizija
„Paskutinė vakarienė” (it. „La ultima cena” arba „Il Cenacolo”) yra reikšmingas Leonardo Da Vinči kūrinys, prie kurio jis dirbo net keletą metų - nuo 1494 m. iki 1498 m. Leonardas į Milaną iš Florencijos atvyko 1483 metais Milano kunigaikščio Ludoviko Maria Sforcos (praminto il Moro) kvietimu. Ludovico il Moro norėjo išgarsinti miesto vardą, parodyti savo turtus ir įtaką, tad kvietėsi žymiausius Renesanso periodo dailininkus, architektus, skulptorius. Vienas iš Ludovico il Moro užsakymų Leonardui buvo nutapyti paveikslą „Paskutinė vakarienė” domininkonų konvento „Santa Maria Delle Grazie” refektoriume (šv. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolynas ir bazilika).
Menininkas tuo metu kaip tik studijavo šviesą, garsą, judesį, o ypač žmogaus emocijas bei veido išraišką. Svarbiausias paveikslo motyvas - Jėzus ir dvylika apaštalų, jo mokinių, sėdi prie stalo paskutinei vakarienei. Ši tema buvo gana populiari XV a. antroje pusėje, ir tapytojas Domenikas Girlandaio (it. Domenico Ghirlandaio) beveik prieš dešimtmetį jau buvo nutapęs paskutinės vakarienės paveikslą Florencijoje San Marko vienuolyne.
Tačiau Leonardas pasirenka ypatingą momentą - tą, kuomet Jėzus ištaria: „Vienas iš jūsų mane išduos”. Piešiant paveikslą Leonardas tarp žmonių ieškojo Jėzaus veido ir jam buvo sunku surasti tokį dievišką atvaizdą. Apie tai, jog darbas trunka taip ilgai, Milano kunigaikščiui skundėsi ir domininkonų vyresnysis. Leonardas kunigaikščiui atsakęs, jog „trūksta dviejų veidų, viena iš jų Jėzaus, jos negalįs surasti žėmėje…kita Judo, apie ją jis galvoja, nes sunku surasti tokį panašų, kuris išdavė savo mokytoją, pasaulio gelbėtoją.“
Stebina pats šio paveikslo sukūrimo procesas, kurį atliko dailininkas. Leonardas viską kruopščiai aprašydavo, todėl šiai dienai turime daug žinių apie jo darbus, paieškas, eksperimentus. Prieš tapant „Paskutinę vakarienę” jis piešė eskizus: kiekvieno apaštalo veidą, jų išraiškas, rankų ir kūno padėtį. Galiausiai per 4 metus Leonardo pavyko užbaigti savo darbą, kuris tarsi kalba pats už save. Žiūrėdami į jį ir matydami apaštalų veidus, regis galime suprasti, ką jie norėjo pasakyti ir ką jautė, kuomet Kristus ištarė lemtingus žodžius. Leonardo požiūris į kiekvieno apaštalo kūrimą buvo kruopštus.
Paskutinės vakarienės simbolika ir paslaptys
Paveikslas, vaizduojantis Paskutinę vakarienę, kupinas gilios simbolikos. Leonardas da Vinčis Jėzų patalpino centre, o jo mokinius - po šešis iš abiejų pusių. Būtent Jėzaus apreiškimas apie išdavystę tampa pagrindine kūrinio tema, sukuriant stiprią emocinę įtampą ir dramą.
„Paskutinės vakarienės“ paslaptys – ką Da Vinčis iš tikrųjų paslėpė savo šedevre.
Viena iš labiausiai aptarinėjamų paveikslo paslapčių yra Jėzaus dešinėje sėdinčios figūros tapatybė. Daugelis mano, kad tai Jonas, mėgstamiausias Kristaus mokinys. Tačiau daugelį lankytojų nustebina faktas, kad tai ne Marija Magdalietė, kaip dažnai manoma, o Šv. Jonas. Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Pavyzdžiui, tai, kad paveiksle iš tarpo tarp mokinių ir Jėzaus susidaro raidė „M“, kuri gali būti užuomina į Mariją Magdalietę. Gali būti, kad moteris prie Paskutinės vakarienės buvo ne šiaip „atsitiktinumas“, o tikros slaptos matematiko ir dailininko žinutės dalis.
Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kur paveiksle „Paskutinė vakarienė“ sėdi Judas Iskarijotas. Istorija tokia, kad Judas parduoda Jėzų Romos kareiviams mainais už 30 sidabrinių. Paskutinės vakarienės metu Judas Iskarijotas pasišalina iš patalpos. Šventyklos policija nedrįso viešai suimti Jėzaus, vengdama galimo sujudimo ir maišto. Todėl Judo pasisiūlymas atvesti policiją į nakvynės vietą buvo labai priimtinas. Judui pasišalinus, Jėzus įsteigė svarbiausią Bažnyčios sakramentą - Eucharistiją, simboliškai užbėgdamas į priekį savo kūno paaukojimui ir kraujo išliejimui Didįjį penktadienį. Taip gimsta nauja Dievo tauta, esame perkeliami į naują pasaulį.
Jėzus su mokiniais Paskutinę vakarienę valgė Jeruzalės esenų kvartale. Tai rodo ne tik minėtas Jėzaus paliepimas mokiniams surasti vyrą, nešiną vandens ąsočiu, bet ir pati Paskutinės vakarienės salės vieta, kurią 2009 m. gegužės 12 d. aplankė popiežius Benediktas XVI. Per Paskutinę vakarienę Jėzus sukalbėjo žydų tradicinę pessach-haggadah (Mk 14, 22) ir valgį užbaigė „Didžiuoju Haleliu“ (Mk 14, 26), kurį sudarė 113-118 ir 136 psalmės.
Meninė technika ir išsaugojimo problemos
„Paskutinė vakarienė” buvo tarsi kūrėjo eksperimentas, kuriame panaudojamas ir perspektyvinis vaizdas (gylio ir erdvės išraiška), ir nauja tapymo technika - tempera ant sausos sienos. Sakoma, kad Leonardas pasirinko šią techniką, tam, kad galėtų išgauti daugiau atspalvių, dirbti su pauzėmis ir reikalui esant darbą koreguoti. Tačiau vis tik Leonardo pasirinkta technika nebuvo tobula. Nors ir leido jam ilgiau dirbti ir tobulinti kūrinį, praėjus vos kelioms dešimtims metų po darbo užbaigimo, dėl drėgmės ir kitų aplinkos veiksnių piešinys pradėjo luptis. Jau 1550 metais menininkas ir istorikas Vasari rašė, jog paveikslas „atrodo kaip didelė dėmė”.
„Paskutinė vakarienė“ nėra freskinis paveikslas. „Paskutinė vakarienė“ nėra muziejuje, bet domininkonų konvento refektoriume. Tai reiškė, kad paveikslas nebuvo saugomas kaip muziejaus eksponatas. Nebuvo jis labai ir pačių vienuolių saugomas - norint palengvinti praėjimą iš refektoriumo į kitas patalpas, sienoje buvo iškirstos durys, taip visam laikui „nukertant” Kristaus kojas. II Pasaulinio karo metu refektoriumas buvo subombarduotas, tačiau siena su Leonardo paveikslu bei priešais buvusi pietinė siena su Giovanni Donato Montorfani freska „Nukryžiavimas” (it. Crocifissione) išliko.
Po 20-ies metų darbo atkuriant tai, ką Leonardas sukūrė prieš 500 metų, galime šiandien pamatyti ir įvertinti. Per šimtus metų ne tik mokslininkai, bet ir paprasti žmonės, besidomintys menu, toliau tyrinėja ir atranda daug naujų dalykų paveiksle „Paskutinė vakarienė“ - kas yra kas, nuo ko nukopijuotas Judo atvaizdas, kaip kurdamas šį šedevrą da Vinčis naudojo plaktuką ir vinis ir pan.
Apsilankymas prie šedevro: ką reikia žinoti?
Į Milaną atvykstantys turistai būtinai nori pamatyti šį unikalų didžiojo meistro darbą. Kartais tai būna net vienas pagrindinių kelionės tikslų. Tačiau ne visiems tai pavyksta, nes labai ribotas skaičius žmonių gali patekti apžiūrėti kūrinio. Įsigyti bilietus vietoje - tai tarsi loterija, todėl tiesiog būtina bilietus įsigyti iš anksto.
Kodėl tokie griežti reikalavimai? Piešinys (ne freska) yra itin jautrus aplinkai, tad be tokių apribojimų jo nebūtų įmanoma išsaugoti. Apsilankymas nėra toks paprastas: kas 15 minučių įleidžiama tik 30 žmonių grupė, gali būti mažiau, bet jokiu būdu daugiau. Tad pavėlavus Jums paskirtu laiku, įleidžiami nebūsite. Rekomenduojama atvykti šiek tiek anksčiau, kad galėtumėte kasoje atsiimti internetu nupirktus bilietus.
Bilietų pirkimo tvarka nuo 2025 m.:
Nuo 2025 m. pasikeitus bilietų pardavimo tvarkai ir perkant bilietus, svarbu žinoti šias taisykles:
- Su vienu susikurtu prisijungimu (account) galima įsigyti tik 5 bilietus per 1-us metus.
- Agentūrų užsakyti ir neparduoti bilietai grįžta į sistemą, todėl nuolat reikia tikrinti datas ir laikus. Gali pasisekti nusipirkti bilietą net savaitę prieš apsilankymą.
- Bilietai parduodami kas 3 mėnesius.
- Bilietai yra vardiniai ir perkant patiems internetu būtina iškart įrašyti asmens vardą ir pavardę. Nebegalima keisti vardo ir pavardės, o atvykus apžiūrėti kūrinio, būtina dar nueiti į kasą ir aktyvuoti bilietą. Būtina turėti asmens dokumentą su nuotrauka.
Tikimės, kad šis pasakojimas sukėlė norą dar daugiau sužinoti apie Leonardo Da Vinči paveikslą ir pamatyti jį gyvai.
tags: #paskutine #vakariene #vikipedija