Didysis ketvirtadienis yra Paskutinės vakarienės diena, kuria prasideda Velykų tridienis - trumpiausias, bet svarbiausias liturginis metų laikas. Ši diena krikščionių tradicijoje yra ypatinga, kupina gilių prasmių ir senovinių apeigų, prisimenančių paskutinę Jėzaus vakarienę su savo mokiniais prieš jo kančią ir mirtį.
Svarbiausias Didžiojo ketvirtadienio religinis ritualas yra vakaro Mišios in Cena Domini, kuriomis prisimenama Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas ir kunigystės tarnystė. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos.
Eucharistijos įsteigimas ir reikšmė
Paskutinės vakarienės metu Jėzus, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Šventoji Komunija yra visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis.
| Mišių rūšis | Laikas | Ypatybės |
|---|---|---|
| Krizmos Mišios | Ryte | Švenčiamos vyskupijos katedroje, konsekruojami šventieji aliejai, kunigai atnaujina savo šventimus. |
| Mišios in Cena Domini | Vakare | Prisimenama Paskutinė vakarienė, Eucharistijos įsteigimas, kunigystės tarnystė, kojų plovimas. |
Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.
Kojų plovimas: meilės ir tarnystės simbolis
Viena iš svarbiausių Didžiojo ketvirtadienio apeigų yra kojų plovimas, kurios metu prisimenamas Jėzaus atliktas meilės gestas, kai jis nuplovė kojas savo mokiniams. Šis gestas atveria mums esmę: Jėzus nusivelka savo viršutinius drabužius, simbolizuojančius statusą visuomenėje, ir pasilieka tik su tarnų drabužiais. Atsiklaupia prie apaštalų kojų ir pradeda jas plauti.
Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, jog šiuo gestu Jėzus ne tik apvalo mūsų turimą Dievo įvaizdį, bet apvalo ir žmogaus įvaizdį nuo klaidingo įsivaizdavimo, kad žmogus yra galingas, kai viešpatauja. Kristus mums duoda pasiaukojimo, tarnystės ir meilės pavyzdį.
Tylos svarba ir pasirengimas
Plaunant kojas stebina tyla. Šiuo gestu Jėzus, atsiklaupęs prieš apaštalus ir kartu prieš mus, moko dar vieno dalyko: kad išmoktume mylėti kaip Jėzus, turime išmokti nutilti. Pagaliau Jėzus nutyla Eucharistijoje, nes niekas negali iki galo suprasti Eucharistijos slėpinio. Jį gali tik apčiuopti tikėjimas.
Būdami Eucharistijos akivaizdoje esame tiesiog su Juo, o Jis pasilieka su mumis. Svarbu peržengti siaurą savo „aš“ neklaidingo supratimo ir įsivaizdavimo ribas. Nors šį vakarą negalime įgyvendinti kojų plovimo, esame kviečiami kasdienybėje vienas kitam išmokti nuplauti kojas savo namuose, darbo vietose, skurdo ir kančios vietose.
tags: #paskutines #vakarienes #misios