Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Bet dar įdomiau kitkas: kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Jie dvelkia paslaptimi ir kelia daugybę klausimų, į kuriuos mokslininkai uoliai ieško patikimų atsakymų. Šios vietos, ypač Pietų Amerikos slėniai ir aplinkiniai regionai, džiunglėmis apaugę senovės miestai ir neįtikėtini kraštovaizdžiai, turėtų būti įtrauktos į kiekvieno adrenalino ir paslapties dvelksmo ieškančio keliautojo maršrutus.
Paslaptingos Inkų civilizacijos paslaptys Andų kalnuose
Pietų Amerika - tai nuostabiausių ir įvairiausių peizažų rojus, kurių dauguma atrodo lyg būtų iš kitų planetų. Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų „nurinko“ tik stogus ir ryškius dažus.
Maču Pikču: prarastas miestas tarp kalnų
Iki žymiausio Inkų miesto - Maču Pikču - nuo Kusko yra 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas - ir atsiveria „atvirukinis“ vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys - ispanai apie jį nė nesužinojo. Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę - didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus „alternatyvių paaiškinimų“, tarp kurių - magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami „astronautu“.
Kusko ir Šventojo slėnio paslaptys
Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas - ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojome beveik vieni. Visa tai - griuvėsiai. Aplink Inkų miestus - akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Kaip savo „Pasaulio istorijoje“ rašo Džiofris Blainis, būtent jiems indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse.
Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius - lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui.
Inkų sala danguje (visas epizodas) | Dingę miestai su Albertu Linu
Naskos linijų mįslės ir Čaučilos kapinės
Prieš 1500-2000 metų viename slėnyje, esančiame tarp šiaurinių Čilės ir pietinių Perų vietovių, gyveno Nazca tauta. Ir būtų jie nuėję užmarštin lyg dar viena nedidelė senovės tauta, jeigu ne paslaptingi piešiniai iš linijų, išraižyti ant žemės 80 km atstumu. Kai kurie jų tokie dideli, kad visumą įmanoma pamatyti tik iš paukščio skrydžio, kiti - mažesni - įžvelgiami ir nuo aukštesnių kalnų. Iš viso suskaičiuojama per 300 piešinių: gyvūnų atvaizdų, pavyzdžiui, voro, driežo ar beždžionės, geometrinių figūrų ar abstrakčių formų. Labiausiai stebina tai, kad linijos yra beveik idealiai tiesios, o kai kurios tęsiasi net iki 8 ar 14 km!
Kaip šie piešiniai išliko? Slėnis, kuriame gyveno Nazca tauta, panėšėjo į dykumą. Plokščia akmenuota dirva, padengta juodais vėjo nugairintais akmenimis, sudarė natūralias sąlygas linijoms išgraviruoti. Ši dykuma vadinama „pampa“. Tai reiškia, kad čia visiškai nesiaučia vėjai, o lietus drėkina žemę vos kartą per metus. Nuėmus juodus akmenis, matosi šviesus smėlio sluoksnis. Taip ir tiestos nepaprasto dydžio linijos, kurias saugo pati gamta.
Pirmieji linijų tyrimai pradėti XX a. pradžioje, kai jos buvo pirmą kartą pastebėtos 1927 m. Peru archeologo. Gausu tiek mokslinių, tiek itin egzotiškų jų paaiškinimų. Viena versija kalba apie tai, kad linijas nupiešė ateiviai, kad ilgiausios jų yra ateivių erdvėlaivių nusileidimo takai. Kita versija skelbia, jog linijos yra lenktynių trasos, mat ant Nazca tautos keramikos rastos išraižytos skirtingos komandos su skirtinga apranga. Ieškota ryšio ir su darbininkais, tuo pačiu metu stačiusiais Peru piramides. Dar daugiau būta moksliškų paaiškinimų. Vieni mokslininkai linijas laikė astronominiu kalendoriumi, siejo su žvaigždėmis, dangaus kūnais. Kiti ieškojo religinio jų paaiškinimo arba - atvirkščiai - praktinio. Tarkime, manyta, kad linijos galėjo žymėti požeminius vandenis, drėkinimo kanalus. Tarp smalsuolių sklando dar vienas linijų paaiškinimas. Manoma, kad senų senovėje žmonės turėjo skraidymo aparatus.
Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose - griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten - sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis - nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas.
Pietų Amerikos „Mėnulio slėniai“ ir unikalūs kraštovaizdžiai
Pietų Amerika pasižymi ne tik senovės civilizacijų palikimu, bet ir stebinančiais gamtos kūriniais, kurie dažnai primena kitų planetų kraštovaizdžius. Štai keletas tokių paslaptingų vietų:
-
Mėnulio slėnis Čilėje
Esantis netoli San Pedro de Atacama miesto, tai bergždžia dykvietė, primenanti Mėnulio kraštovaizdį, su savo gumbuotais rieduliais ir plonais smiltainio bokštais, kuriuos lietus gludino tūkstantmečius. Mėnulio slėnio uolų amžius yra 23 milijonai metų. Jis yra pačiame šiauriniame Druskos kalnagūbrio gale, šis regionas yra kadaise buvusio ežero dugnas, kuris tūkstantmečiais buvo visaip lankstomas ir stumdomas. Mėnulio slėnis yra gamtos rezervatas.
-
Los Nevados nacionalinis parkas Kolumbijoje
Šis nacionalinis parkas yra Kolumbijoje, centrinėje Kordiljeroje, Kolumbijos Andų regione. Skirtinguose aukščiuose čia randamos vis kitos ekosistemos. Svarbiausi parko objektai - 5 „snieguotieji“ (nevados) ugnikalniai: Ruisas, Tolima, Santa Isabelė, Sisnė ir Kindijas. Taip pat yra vulkaninių ežerų ir lavos laukų bei ledyninių darinių. Yra senovės indėnų šventyklos.
-
Vale de Lua Brazilijoje
Vale de Lua peizažas savo įmantriomis uolienų formomis taip pat primena mėnulio dykumas, kaip aukščiau minėtas Mėnulio slėnis Čilėje.
-
Mėnulio slėnis Bolivijoje
Vos 10 kilometrų nuo Bolivijos miesto La Paso nutolusi Pietų Amerikos gamta atsiskleidžia nenusakomais peizažais. Išskaptuotas molio sandaros kalnas panašus į meno kūrinį, kurį visi vadina „Mėnulio slėniu“.
-
Mėnulio slėnis Argentinoje
Argentinos Mėnulio slėnis - siurrealistinis peizažas, esantis geologiniame ir gamtiniame parke vakarų Argentinoje, San Chuano provincijoje, La Riochos pasienyje, priešais Talampajos nacionalinį parką. Valle de la Luna senovėje buvo upės vaga, o jos pakraščiuose augo tropiniai miškai, todėl čia randama daug suakmenėjusių medžių. Paleontologiniai tyrimai vykdomi nuo 1930 m. 2000 m. Isčigualasto parkas kartu su Talampajos parku įtraukas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
-
Juodoji dykuma Argentinoje (Pajunija)
Pajunija dar nėra labai gerai pažįstama teritorija, taigi norėdami čia atvykti turėsite pasisamdyti vietinį gidą. Ši dykuma yra Argentinos provincijoje Mendosoje. Prieš milijonus metų vulkanai čia paliko savo pėdsakus, virtusius juodąja dykuma.
Majų ir kitų Mezoamerikos civilizacijų palikimas
Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai - kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių.
Tikal: džiunglių paslaptis Gvatemaloje
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) - mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos.
Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu „akropoliais“. Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą - 70 m - nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Murcielagos rūmų viduje.
Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. „Kodėl“ - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Štai žiūriu į piramidę - o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas.
Inkų sala danguje (visas epizodas) | Dingę miestai su Albertu Linu
Kiti Mezoamerikos paslaptingi miestai
- Čičen Ica: Bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai - arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto.
- Palenkė: Majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta - viduryje džiunglių, apspistas medžiais.
- Miradoras: Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji - lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija!
- Kalakmulis: Iš visų Meksikos senųjų apleistų miestų, Kalakmulyje didžiausias skirtumas tarp jo įdomumo, įspūdžio, bei menko lankomumo. Kodėl? Tiesiog, Kalakmulis toli ir nuo Meksikos kurortų, ir nuo didmiesčių, vien nuo paskutinio posūkio nuo kelio iki tos vietos laukia daug dešimčių kilometrų kelionė per džiungles.
- Ušmalis ir Puuko kelias: Ušmalis - vienas tų įspūdingiausių Meksikos majų miestų. Palyginus su Čičen Ica, jo piramidės ir patys didžiausi išlikę majų rūmai yra pakankamai toli Kankuno, kad čia nevažiuotų padieniai turistai - tad vaikščioti ten, gėrėtis šventyklų piramidėmis, rūmais, žaidimo kamuoliu arenomis galėjome gana ramiai. Tuo tarpu greta Ušmalio dar driekiasi Puuko kelias - kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai.
- Karakolis (Belizas): Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje - su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Majų miestas giliai Belizo džiunglėse. Važiuoti - toli, o ir pats Belizas, priešingai Meksikai, nėra perpildytas turistų - o tie, kurie atvažiuoja, daugiausiai laikosi kurortuose. Tad sėdėdamas Karakolio piramidžių viršūnėse dažnai nematydavau nė vieno kito žmogaus - tik aš, džiunglės, gyvūnijos garsai ir istorija.
- Tulumas: Tulumo piramidės tikrai nėra aukščiausios, rūmai nėra didžiausi majų pasaulyje… Bet jo vieta - turbūt romantiškiausia: tiesiog ant vandenyno kranto. Į šį majų miestą patenkama arba laivu, arba prastais kaimų keliais važiuojant per teritorijas, gyvenamas menonitų (žmonių, savo noru pasirinkusių gyventi kaip XIX a., su arkliais vietoje automobilių).
- Monte Albanas ir Teotihuakanas: Monte Albanas - Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Šis senovės piramidžių miestas, o ypač - pagrindinė jo alėja - išties gali mistiškai bauginti. Turistai kopia stačiais laiptais į Teotihuakano Saulės piramidę, kur kadaise telipdavo žyniai.
Piramidžių aukščiai žymiausiuose Majų miestuose:
| Miestas | Piramidė / Šventykla | Aukštis (apytiksliai) | Pastabos |
|---|---|---|---|
| Tikal | Centrinė aikštė (šventyklos) | ~50 m | Stovi piramidžių viršūnėse |
| Tikal | IV Šventykla | 70 m | Aukščiausia Tikalio šventykla |
| Miradoras | La Danta | 72 m | Aukščiausia Amerikos piramidė |
Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba - tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų.
tags: #paslaptings #slenis #pietu #amerikoje