Duonkepė yra pastatas ar įrenginys, skirtas duonai ir kitiems kepiniams kepti. Duonos gamybos procesas, nuo grūdo iki kvapnaus kepalo, visada buvo glaudžiai susijęs su pastatais, kuriuose ji kepama. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos kepimo pastatų istoriją, nuo seniausių laikų iki šių dienų, atsižvelgdami į technologijų raidą, kultūrinius aspektus ir konkrečius pavyzdžius Lietuvoje.
Duonkepės istorija ir evoliucija
Duonos kepimas yra viena seniausių maisto gaminimo formų, siekianti tūkstantmečius. Duonkepių istorija prasideda senovės civilizacijose, kur duona buvo vienas pagrindinių maisto produktų. Duona kaip pagrindinis maisto produktas atsirado maždaug prieš 5000-6000 metų. Senovės Egipte ir Mesopotamijoje duona buvo svarbus kasdienis maistas. Egiptiečiai pradėjo naudoti pirmąsias orkaites, kurios buvo panašios į krosnis, kuriose buvo galima išlaikyti pastovią temperatūrą. Jie išmoko naudoti malkas ir akmenis, kad išlaikytų šilumą.
Ankstyvieji duonos kepimo būdai buvo labai įvairūs. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švenčių apeigų papročiuose dar XIX a. - XX a. pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas.
Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai nustatyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau buvo akmens amžiuje. Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį.
Remiantis rašytiniais ir etnografiniais šaltiniais, seniausia duonkepe krosnimi mūsų krašte reikėtų laikyti pirčių krosnis, sukrautas iš stambių ir smulkių akmenų. Pirmosios krosnys buvo pailgos. Tokių krosnių pakuros buvo nedidelės, žemos. Viršun duonkepės krosnies kaktos buvo skylė dūmams išeiti. Dažniausiai jų buvo 2. Kurui sudegus, speltės buvo uždaromos kamščiais, o pakura buvo uždengiama plokščiu akmeniu. Taip darydavo, kad krosnis greitai neatvėstų. Vėliau, apie XVIII a. vidurį, priemenėje buvo pastatytas lengvas asimetriškas kaminas iš 4-6 cm plytų.
Viduramžiais, ypač Europoje, duonos kepimas tapo kasdieniu užsiėmimu daugelyje namų. Pirmosios modernios duonkepės pradėjo atsirasti XIX a. pradžioje, su industrializacijos plėtra. Naudojant krosnis su reguliuojama temperatūra ir geresnėmis izoliacinėmis medžiagomis, duona tapo lengviau kepama ir pasiekiama platesnei visuomenei.
Malkinės duonkepės Lietuvoje: Tradicijos ir Mūrinės Krosnies Privalumai
Malkinės duonkepės istorija Lietuvoje yra glaudžiai susijusi su senovės tradicijomis ir žemdirbyste. Senovėje, prieš atsirandant moderniems elektriniams ir dujiniams prietaisams, malkinės duonkepės buvo svarbiausias įrankis, leidžiantis kepti duoną. Malkinės duonkepės buvo plačiai naudojamos tiek kaimuose, tiek miesteliuose. Tradicinė duona buvo labai svarbi lietuvių kulinarijoje ir kasdieniame gyvenime. Malkinės duonkepės vieta dažnai buvo bendruomeninės vietos, kur susirinkdavo kaimynai ir kartu kepdavo duoną, o ši tradicija skatino bendrystę ir bendravimą. Iš dalies dėl to, kad malkinė duonkepė reikalavo daug darbo ir atidumo, ji tapo ne tik virtuvės įrankiu, bet ir tam tikra simboline šeimos ar bendruomenės vieta.
Duonkepės krosnys, ypač iš mūro, yra viena iš seniausių ir patikimiausių technologijų, kurios buvo naudojamos maistui kepti per tūkstantmečius. Tai unikalūs įrenginiai, kurie ne tik puikiai atlieka savo funkciją, bet ir suteikia namams jaukumo bei šilumos.
Mūrinės duonkepės krosnies veikimo principas ir savybės
Mūrinė duonkepė krosnis susideda iš tvirtos mūro konstrukcijos, kuri efektyviai išlaiko ir paskirsto šilumą. Veikimo principas pagrįstas šilumos kaupimu ir lėtu jos išsiskyrimu per mūro paviršių. Iš šamotinių plytų pagaminta pakura plius iš keraminių plytų, akmenų ar sudrėbti molio pagamintas krosnies korpusas ilgą laiką išlaiko šilumą net ir po to, kai nustoja degti ugnis. Mūrinė duonkepė krosnis, įkaitinta, ne tik išskiria šilumą, bet ir išlaiko ją, suteikdama maistui tolygų, švelnų ir šiltą aplinką kepimo metu.
Mūrinės duonkepės privalumai:
- Paprastas ir natūralus skonis: Mūrinės krosnys suteikia gaminiams unikalų, dūmo prisotintą skonį, kuris nepasiekiamas naudojant šiuolaikines elektrines ar dujines krosnis.
- Šilumos išlaikymo efektyvumas: Mūrinės duonkepės krosnys pasižymi aukštu šilumos išlaikymo ir paskirstymo efektyvumu. Ilgą laiką išlaiko šilumą net ir po to, kai nustoja degti ugnis.
- Ilgaamžiškumas ir patikimumas: Mūrinės duonkepės krosnys yra labai tvirtos ir ilgaamžės. Jei jos buvo pastatytos teisingai, jos gali tarnauti dešimtmečius.
- Ekologinis aspektas: Mūrinės duonkepės krosnys dažnai naudoja natūralias ir atsinaujinančias energijos šaltinius, pavyzdžiui, malkas.
Statybos ypatumai ir modernizavimas
Statant mūrinę duonkepę, būtina atsižvelgti į kelis svarbius aspektus. Pirmiausia, krosnies pagrindas turi būti stabilus ir gerai izoliuotas nuo žemės drėgmės. Pakuros formos ir dydžiai priklauso nuo numatomos naudojimo apimties. Taip pat svarbu užtikrinti tinkamą dūmų ištraukimo sistemą, kad garai ir dūmai nepatektų į kepimo erdvę. Nors mūrinės duonkepės krosnys dažnai laikomos senovine technologija, šiuolaikiniai inžinieriai ir meistrai dažnai pritaiko šias krosnis šiuolaikiniams poreikiams.
Ką galima kepti mūrinėje duonkepėje?
Mūrinėje duonkepėje galima kepti įvairiausius kepinius. Dėl pastovios temperatūros ir šilumos paskirstymo, duonai kepti šiose krosnyse pasiekiami ypač geri rezultatai. Be to, mūrinės krosnys puikiai tinka ir kitų tradicinių kepinių kepimui, nes jie reikalauja aukštos temperatūros ir geros šilumos akumuliacijos. Duonkepė krosnis - tai ne tik senovinė tradicija, bet ir šiuolaikinis būdas mėgautis maistu, kuris ne tik turi išskirtinį skonį, bet ir gaminamas su didele meile bei pagarba senovinėms kulinarijos tradicijoms. Kepant maistą mūrinėje duonkepėje, pasiekiamas ypatingas rezultatas, nes krosnies sukuriama šiluma ir švelnus aplinkos drėgnumas leidžia gaminiams įgyti unikalią tekstūrą ir skonį.
Duona
Nenuostabu, kad pirmiausia galvojame apie duoną, kai kalbame apie duonkepę. Tai maistas, kuris yra viena iš pirmųjų rūšių, pradėtas kepti šiose krosnyse, ir vis dar laikomas geriausiu pasirinkimu. Mūrinės duonkepės šiluma leidžia duonai pasiekti tobulą tekstūrą: traškią plutą ir minkštą, purią vidų. Be tradicinės baltos duonos, duonkepėje galima kepti įvairius kitus duonos gaminius, tokius kaip ruginė duona, bagetės, batonas, ciabatta, net įvairūs mieliniai pyragai ir kepiniai.
Picos ir pyragai
Picos gamyba mūrinėje duonkepėje yra tiesiog menas. Šiluma ir dūmų prisotinta aplinka suteikia picai ne tik traškią plutos tekstūrą, bet ir unikalų skonį. Mūrinė duonkepė pasiekia tokias aukštas temperatūras, kurios yra idealios picos kepimui - net 400-500 laipsnių Celsijaus. Be picos, mūrinėje krosnyje puikiai kepa ir kiti pyragai, tokie kaip focaccia, kepsniai su įvairiais įdarais, pite ir net skirtingi pikantiški pyragaičiai.
Mėsa
Duonkepė taip pat puikiai tinka mėsos kepimui. Naudojant mūrinę krosnį, mėsa kepa lėčiau ir tolygiau, išlaikydama savo sultingumą ir aromatą. Kepti ant malkų šildomos mūrinės krosnies, mėsa ne tik išlieka sultinga, bet ir įgauna traškią plutą, o šiluma iškepa ją taip, kad vidus būna švelnus, o išorė - traški ir kvapni.
Daržovės ir troškiniai
Mūrinė krosnis taip pat puikiai tinka daržovių kepimui ir troškinimui. Kepant daržoves šioje krosnyje, jie įgauna gilų, saldų ir intensyvų skonį. Troškiniai, gaminami mūrinėje krosnyje, taip pat tampa itin skanūs. Lėtas ir ilgalaikis kepimas užtikrina, kad visi ingredientai susijungia ir įgauna nepakartojamą skonį.
Desertai
Duonkepė gali tapti puikia vieta ir desertų gamybai. Mūrinė krosnis leidžia ne tik kepti duoną ir pyragus, bet ir sukurti gardžius desertus, tokius kaip obuolių pyragai, cinamono ritinėliai, šokoladiniai keksiukai ar net duoninis pudingas.
Duonkepės krosnies vaidmuo Lietuvos kultūroje ir kasdieniame gyvenime
Krosnių statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Pradėję statyti trobą, žmonės pirmiausia nustatė, kur dėti krosnį, ir tik po to išdėstė likusias patalpas. Iš čia kilo garsios patarlės ir posakiai: „Šokti nuo viryklės“ ir „Jei valstietis tai žinojo, jis ant trobos pastatė trobelę“. Duonkepės krosnys tradiciškai buvo statomos didelių gabaritų, aplink jas buvo sutelkta pagrindinė buitinė veikla ir vyko šeimos šventės. Pakrosnyje buvo laikomi visi krosnies reikmenys: griebtuvai, žarstekliai, kastuvai, ližės duonai kepti.
Duonkepė ne tik šildė ir virė - joje buvo pakankamai vietos kaitintis žmogui. Nuo senų senovės buvo tikima, kad krosnies garai gydo daugelį ligų. Ne veltui jie sakė: bet koks negalavimas praeis, jei kaitinsite kaulus krosnyje. Mūsų protėviai iš pašildytos krosnies išgrėbdavo anglis ir pelenus, o paskui krosnyje ant kastuvų pasodindavo sergančius vaikus, kad jie sušiltų. Kaimelių krosnis ir pelenai buvo naudojami skalbimui. Moteris dėjo skalbinius į ketaus puodą, pripildytą vandens, ten įpildavo pelenų maišą ir dėjo į krosnį.
Kaimo gyventojai mokėjo nuspėti orą naudodami duonkepę. Sunkios motinos žiemos šalnos tapo tikru išbandymu krosnims. Tuo metu paaiškėjo, ar krosnis pakankamai ilgai išlaikė šilumą ir ar sukūrentos malkos davė daug šilumos. Ne mažiau svarbų vaidmenį atliko ir kaminas. Paprastai krosnies sienelės yra 25-40 centimetrų storio, dėl to susidaro geras šilumos kaupimasis ir atsiranda termoso efektas. Tikros senovinės duonkepės krosnies privalumas yra tolygus šilumos paskirstymas.
Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine. Su krosnies pirmuoju pakūrimu susiję daug tikėjimų. Naują krosnį džiovindami žiūrėjo, kaip ji dega. Jei degdama eižėja, skyla, trūkinėja, tai kas nors iš namų skirsis, mirs arba išvažiuos. Duonai kepimo metu persiskyrus, nežiūrėdavo į duris, nes tada kas nors išeis iš namų (mirs), žvilgsnį nukreipdavo į pirkios vidurį, kad atvyktų didelis svečias.
Duonos svarba ir kepimo raida Lietuvoje
Turbūt nėra tautos, kuri nevalgytų duonos - vienokiu ar kitokiu pavidalu ją turi visos tautos, skiriasi tik duonai naudojamos grūdų rūšys, receptai, formos ar skoniai. Duona yra vienas seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Reikia manyti, kad duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Duoną tyrinėjantys specialistai pasaulyje priskaičiuoja šimtus duonos rūšių, o pirmoji duona Lietuvoje iškepta prieš 3500 metų, bronzos amžiuje, pasakoja gastronominio paveldo tyrinėtojas prof. R. Laužikas.
„Bronzos amžiuje duona galėjo būti kepama iš kvietinių, taip pat speltos kviečių ar miežinių miltų. Grūdus tais laikais smulkindavo ant akmeninio paviršiaus, trindami juos kitu akmeniu - tai buvo ganėtinai rupi, kaip dabar sakytume, viso grūdo duona“, - pasakoja prof. R. Laužikas. Ypatingas būdavo ir duonos kepimas - neturint duonkepės krosnies duona būdavo formuojama kaip paplotėlis ir kepama ant įkaitinto akmens ar induose ant ugnies. Anot jo, trūkstant ruginių grūdų neretai į duoną būdavo įmaišoma pelų ar dirsių miltų. „Prie Lietuvos duonos kepinių istorijos itin prisidėjo tautinės bendrijos. Senajame Vilniuje buvo populiarūs žydų kepami beigeliai, rusėnų (ortodoksų) bendruomenėse - įdaryti pyragai-kulebiakos. XIX a. pradžioje dar populiarios buvo kvietinės prancūziškos bandelės, ruginė pikliuotų miltų ir ruginė nepikliuotų (viso grūdo) miltų duona. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje dar valgytos bandelės su sviestu ir sūriu, vadinamos hamburkomis - jas itin mėgo ir vienas Lietuvos Respublikos kūrėjų, Jonas Basanavičius“, - teigia prof. R. Laužikas. „Kvietinė duona istoriniais laikais buvo turtingo žmogaus kasdienis kepinys. Pyrago baltumas istorijoje priklausė nuo namų turtingumo, nes kokybiški pikliuoti kvietiniai miltai buvo brangūs, tad mažiau pasiturintieji kepdavo ragaišius iš nepikliuotų miltų“, - sako pašnekovas.
„Visa, kas susiję su duona - javų auginimas, derliaus nuėmimas, grūdų malimas, raugas ir rūgimas, tešlos užminkymas, kepalų formavimas, kepimas, laikymas, galiausiai pats valgymas - buvo persmelkta daugybe tikėjimų ir juos atitinkančių veiksmų. Pavyzdžiui, tikėta, kad jeigu vakare rugius baigs pjauti, duona bus juoda, jei dieną - balta. „Prie duonos sakralumo prisidėjo ir krikščionybė. Juk duona yra vienintelis materialus dalykas, kurio krikščionis prašo maldos metu. Duona ir vynas, jų tapimas Kristaus kūnu ir krauju yra neatsiejama šv. Mišių dalis. Galiausiai duona yra šventinama.
Kepyklų raida ir šiuolaikiniai sprendimai Lietuvoje
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad duona buvo svarbus maistas Lietuvoje. Dvaruose ir miestuose duonos kepimui buvo skiriami specialūs pastatai arba patalpos. Dvaruose dažnai būdavo atskiros kepyklos, kuriose duoną kepdavo dvaro gyventojams ir darbininkams. 1812 m. birželį Vilkaviškyje lankėsi Napoleonas, kuris įkūrė stovyklą labiausiai tam tinkamoje rytinėje miesto dalyje. Kunigas Bonaventūras Butkevičius savo prisiminimuose užfiksavo Napoleono atvykimą į Vilkaviškį. Imperatorius labai supyko, kai sužinojo, kad jo armija miestelyje ir jo apylinkėse negauna duonos ir kitų būtinų produktų. Didžiąją klėtį greitai pertvarkė į duonos kepyklą - pastatė krosnis ir kaminus. Pakurti krosnims duonai kepti buvo nuplėšyti šiaudiniai miestiečių namų stogai.
XIX a. ir XX a. pradžioje kepyklos pradėjo modernėti. Atsirado pramoninės krosnys, kurios leido iškepti daugiau duonos per trumpesnį laiką. Taip pat pradėtos naudoti įvairios tešlos maišymo ir formavimo mašinos. XX a. pradžioje Vilniuje buvo įkurta karinė mūrinė garo jėgos pagrindu veikianti kepykla, didžiausia iš XIX a. pabaigos kepyklų. Kepykla iškepė 378'311 pūdų (1 pūdas - 16,38 kg) duonos. Vėliau buvo įkurtas Vilniaus duonos kombinatas, kuriam priklausė minėtoji ir dar viena kepykla, taip pat 15 mažų kepyklėlių. Kepyklos buvo nemechanizuotos, kūrenamos daugiausia malkomis. Jose buvo kepama kelių rūšių duona, batonai, riestainiai.
Šiuolaikinės kepyklos ir tradicijų puoselėjimas
Šiuolaikinės kepyklos yra labai modernios ir automatizuotos. Jose naudojamos kompiuterizuotos krosnys, kurios leidžia tiksliai kontroliuoti kepimo procesą. Taip pat naudojamos įvairios tešlos maišymo, formavimo ir pakavimo mašinos. Nepaisant modernių technologijų, Lietuvoje vis dar yra kepyklų, kurios duoną kepa pagal senovinius receptus ir tradicijas. Tokios kepyklos dažnai naudoja natūralius ingredientus ir rankų darbą, kad duona būtų skani ir kokybiška.
Lietuvoje yra nemažai vietų, kur galima susipažinti su duonos kepimo istorija ir tradicijomis. Vienas iš tokių pavyzdžių - Užugirio krašto muziejuje įkurta edukacinė programa „Duonos kelias“. Širvintų rajone, Krunų kaime gyvenantys ir kepantys tautinio paveldo sertifikatą turinčią „Pirmapradę“ duoną Edita ir Gintaras Ruzgiai savo duonai rugius perka, o patys visą laiką skiria tik duonos kepimui. Radviliškių kaimo kepykloje, kurią valdo Kisielių šeima, duona brandinama mediniuose kubiluose ir kepama rankomis. Čia taip pat organizuojamos kasmetinės duonos šventės ir edukacinės programos, kurių metu galima susipažinti su lietuviška duonos keliu. Jurbarkiečiams verta žinoti, kad „Jurbarko duona“ turi savo ilgametes tradicijas. UAB „Garliavos duona“ įsikūrusi 1992 metais, o pirmas iškeptas gaminys buvo šakotis. Kepdami duoną jie naudoja senolių ir laikmečio patikrintus receptus, visada stengiasi pateisinti ragautojų lūkesčius, gamina vien iš kokybiškų, aukštos rūšies ir sveikų komponentų.
Naminės duonkepės: Iššūkiai ir džiaugsmai
Kada sodyboje kepama duona, pakvimpa visas kiemas. Šio aromato užliūliuotieji svajoja išsikepti savo duonos, o neiškentusieji ima ir pasistato krosnį. Kadaise duoną kepė kiekvienų namų šeimininkė, senose kaimo sodybose ir šiandien galima pamatyti išlikusių duonkepių krosnių. Tik iš pirmo žvilgsnio krosnis atrodo paprastas statinys iš plytų ar akmenų ir molio. Iš tiesų krosnies statyba reikalauja kruopštumo, žinių. Šiandien ir Lietuvoje galima rasti keletą šios srities meistrų - savamokslių ar žinias perėmusių iš tėvų bei senelių. Be to, interneto platybėse informacijos apie krosnis apstu, o ypač daug patirties šioje srityje sukaupę rusai, italai, graikai ir amerikiečiai. Tad pasiryžus naminę duoną (ir ne tik ją!) kepti ne bet kur, o krosnyje - įmanoma viskas.
Šiuolaikiniai technologiniai sprendimai, derinami su senovinėmis duonkepės tradicijomis, leidžia šiuos įrenginius pritaikyti net ir šiuolaikiniame gyvenime. Maistas, pagamintas mūrinėje duonkepėje, pasižymi ypatingu skoniu, tekstūra ir aromatu. Mūrinės duonkepės krosnys yra unikalus ir patikimas sprendimas tiek pramonės, tiek asmeniniams poreikiams. Jos sujungia senovinius metodus su šiuolaikiniais statybos sprendimais, leidžiant pasiekti puikius kepimo rezultatus.
Krosnį, skirtą duonai kepti, galima įrengti ne tik namuose, bet ir lauke. Taigi, ji gali tapti ne tik jūsų namų, bet ir kiemo puošmena. Vilnietis Adomas, kuris iki šiol prisimena močiutės krosnyje keptos naminės duonos skonį, visai neseniai savo sodyboje pasistatė šiuolaikinę duonkepę, kurioje, beje, kuo puikiausiai iškepa ir kalakutą ar bulvinius blynus. Adomas, susipažino su Dariumi Juška, kuris su kolegomis turi sukaupęs nemažai patirties statant duonkepes, pečius ir židinius Lietuvoje.
Iš kaimo kilusiam vyrui Algirdui taip pat labai norėjosi turėti priekrosnį - suolo pavidalo primūrytą krosnies dalį, kaime dar vadinamą ležaku. Kai kuriuose Lietuvos regionuose toks šiltasuolis buvo vadinamas zelikiu. Rasti, kas pastatys gerą duonkepę, buvo nelengva. Algirdas spėjo įsitikinti, kad duonos krosnis nėra paprastas mūro statinys. Pasak jo, bene svarbiausias tokios krosnies savybė - šilumos izoliacija. Kitaip tariant, ji turi ilgai išlaikyti karštį viduje. Be to, būtina gera dūmų trauka, reikia atsižvelgti į gaisro grėsmę. Algirdas mano, kad jo turima krosnis dargi tobulesnė už senovines krosnis, nes joje panaudotos ir naujos technologijos. Jo krosnis žiemą šildo patalpą, o vasarą šiluma iškeliauja pro kaminą ir nekaitina kambario. Algirdo duonkepė užima tiek vietos, kiek ir dvigulė lova. Jos sienos storos, skliautas - platus. „Šilumą laiko labai ilgai. Specialiai duonkepei krosniai ir pirčiai vyras pasistatė medinį namelį. Krosnies privalumai prieš šiuolaikinę orkaitę neabejotini: plytos spinduliuoja natūralią šilumą, ji pasiskirsto tolygiai, viskas gražiai apkepa. „Patiekalo skonis kitoks, natūralus. Kaip gamtoje žmonėms patinka kūrenti laužą, taip ir namuose kūrenti krosnį yra kažkas nepaprasta. Nesudėtingą duonkepę, pasak jo, galima pastatyti ir už kelis tūkstančius litų.
Kokioje krosnyje duona iškepa geriausiai, gali pasakyti patyrę duonos kepėjai. Tradicinę, rankomis išminkytą duoną ant ližės į krosnį kone kasdien pašauna Mindaugas Kriaučiūnas, naminės duonos kepimą pavertęs šeimos verslu. „Krosnis lemia duonos kokybę. Iš tos pačios tešlos duona gali būti ir prastesnė, ir geresnė“, - tvirtina M. Kriaučiūnas, kurio gaminiai pripažinti tautiniu paveldu. Visų pirma, pasak pašnekovo, svarbu krosnies dydis, proporcijos ir bene svarbiausias reikalavimas - ji turi ilgai išlaikyti šilumą. Tam reikalingos storos sienos. „Turime dvi krosnis, jas kūrename beveik kas dieną, tik sekmadieniais ne, todėl ilgaamžiškumas mums labai svarbu“, - pridūrė jis. Minėtų duonkepių sienų storis - iš trijų molinių plytų. Lietuviai nuo seno mokėjo sulaikyti šilumą. Duonkepės krosnies pagrindą jie darė iš medžio. „Betonas sugeria šilumą ir atiduoda ją į grindis. Tai nėra gerai“, - paaiškino M. Kriaučiūnas. Anksčiau į padą dar būdavo pilama smėlio, stiklų, akmenukų, rąstų nuopjovų, lentų, nes minėtos medžiagos padėdavo sulaikyti šilumą. Ar krosnis sulaiko šilumą, galima pajausti ranka. Jei sienos labai karštos iš išorės, vadinasi šiluma iškeliauja. Krosnies mūrą galima aptinkuoti, nubalinti, nors funkcionaliai tai nėra būtina. Profesionalaus duonkepio krosnys - be šiuolaikinių technologinių patobulinimų. Beržinėmis malkomis jo krosnis reikia kūrenti įvairiai, priklausomai nuo to, kada prieš tai jos buvo kūrentos. „Labai svarbu, kad kūrenant būtų žarijų, būtent jos įkaitina pagrindą. Kūrenant krosnį dūmai laukan iškeliauja pro priekrosnį. M. Kriaučiūnas pataria per daug nesusiaurinti kamino. Mūrinė, malkinė krosnis, duonkepio teigimu, savybėmis pranoksta visas dujines ar elektrines orkaites, jose kepamą duoną jis vadintų labiau pyragu nei duona. „Tokią duoną, kaip kepame mes, elektrinėje ar dujinėje krosnyje vargiai iškepsi, vidus tikriausiai liktų neiškepęs. Krosnis duonai kepti nori turėti ne vien tie, kurie įsikūrę kaimo tipo sodybose. Duonkepėmis domisi ir miestiečiai, tikri maisto gurmanai, turintieji modernius namus. Viename moderniame name duonkepė pastatyta namo rūsyje. Ją mūrijo šios srities meistrai, tačiau kokia turėtų būti fasado apdaila, diktavo architektai. Jų įsitikinimu, moderniame interjere netiktų kaimiško stiliaus krosnis.