Pietų Afrikos Respublikos (PAR) aktualijos Lietuvą pasiekia nedažnai, tačiau neseniai socialiniuose tinkluose išplito komentaras apie šalyje neva vykdomą baltųjų gyventojų genocidą, dalijantis nuoroda į portale „lrytas.lt“ skelbiamą nuomonę. Komentare pasakojama apie baltųjų esą patiriamą genocidą ir rasizmą, apeliuojant į tai, kad šiuo metu pasaulyje yra suaktyvėjęs judėjimas „Juodaodžių gyvybės yra svarbios“. Apartheido, arba rasinės segregacijos ir baltaodžių viršenybės, politika Pietų Afrikos Respublikoje buvo vykdoma nuo 1948 iki 1994 metų, kai šalyje įvyko pirmieji visuotini rinkimai, kuriuose galėjo balsuoti visų rasių žmonės.
Apartheido pasekmės ir kovos simbolis
Apartheido politika sukėlė didžiulius ekonominius ir socialinius skirtumus PAR. Baltieji valdė didžiąją dalį šalies turto, o juodaodžiai gyveno skurde ir neturėjo galimybių tobulėti. Kovos su Apartheidu simboliu tapo Nelsonas Mandela. 1944 m. jis prisijungė prie Afrikos nacionalinio kongreso (ANK), kuris siekė panaikinti rasinę diskriminaciją. N. Mandela buvo suimtas 1962 m. ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos už sabotažą ir kitus nusikaltimus. Būdamas kalėjime, N. Mandela tapo tarptautiniu simboliu. Pasaulio lyderiai ir organizacijos reikalavo jį paleisti. 1990 m., praleidęs 27 metus kalėjime, N. Mandela buvo paleistas į laisvę. 1993 m. N. Mandelai ir tuometiniam PAR prezidentui Frederikui Willemui de Klerkui buvo įteikta Nobelio taikos premija už indėlį į apartheido panaikinimą. 1994 m. N. Mandela buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu. N. Mandela vadovavo PAR pereinant prie demokratijos. Jis skatino susitaikymą tarp skirtingų rasių ir siekė sukurti vieningą ir teisingą visuomenę. N. Mandela tapo tautos tėvu, gerbiamu visame pasaulyje.
Atvirkštinis rasizmas: nauji iššūkiai ir skirtingos nuomonės
Po apartheido panaikinimo PAR susidūrė su naujais iššūkiais. Daugelis baltųjų PAR gyventojų teigia, kad jie patiria diskriminaciją dėl vyriausybės vykdomos Juodosios ekonomikos skatinimo politikos (Black Economic Empowerment, BEE). Kai kurie baltieji ūkininkai teigia, kad jie yra persekiojami ir žudomi. Jie teigia, kad užpuolimai prieš ūkius yra rasistinio pobūdžio ir kad vyriausybė nepakankamai apsaugo baltuosius gyventojus. PAR gyvena įvairių nuomonių žmonės. Kai kurie juodaodžiai teigia, kad baltieji vis dar dominuoja ekonomikoje ir kad BEE politika yra būtina norint atkurti teisingumą. Kai kurie baltieji teigia, kad jie patiria diskriminaciją ir kad vyriausybė turėtų užtikrinti visų piliečių lygybę. Kai kurie PAR gyventojai teigia, kad ekonominė situacija šalyje blogėja ir kad auga nusikalstamumas. Jie teigia, kad vyriausybė nesugeba užtikrinti saugumo ir gerovės visiems piliečiams. Daugelis baltųjų PAR gyventojų emigruoja iš šalies dėl diskriminacijos, nusikalstamumo ir ekonominių sunkumų. Jie teigia, kad PAR nebėra saugi ir perspektyvi vieta gyventi. Dabartinė situacija PAR kelia daug diskusijų ir nesutarimų. Kai kurie teigia, kad šalis juda teisinga linkme ir kad rasiniai santykiai gerėja. Pasaulinė žiniasklaida paprastai nutyli apie diskriminaciją baltųjų atžvilgiu ir augančią genocido grėsmę Pietų Afrikoje. Juodųjų dauguma giliai nepatenkinta, kad gyvena prasčiau nei baltieji ir tai nori išspręsti atimdami iš baltųjų jų turtą. Baltieji šalies gyventojai gyvena smarkiai įtvirtintuose namuose, o išėję skubinasi nuo vieno saugaus taško iki kito. Niekas neabejoja, kad artėja smurtinis rasių konfliktas, kuris vienaip ar kitaip išspręs šį klausimą. Didžiausios pasaulyje piliečių savigynos organizacijos „Suidlanders of South Africa“ vadovas Simonas Roche tvirtina, kad šalis pasiekė paskutinį etapą iki prasidedant žudynėms.
Ūkininkų užpuolimai ir kaltinimai genocidu
Prasidėjus žadamai „santarvės epochai“, per visą PAR nuvilnijo fizinės prievartos prieš baltuosius banga, tai kiek nusilpstanti, tai vėl sustiprėjanti, bet besitęsianti iki šiol. Bene daugiausia atgarsių sulaukia būrams priklausančių ūkių užpuldinėjimų atvejai. Jei viena didelė baltųjų dalis - britų palikuonys - dažnai būdavo įsikūrę miestuose, tai kita - būrai (dar vadinami afrikaneriais) - tradiciškai linko prie žemės ūkio ir sudarė PAR ūkininkų daugumą. Ūkių puldinėjimai didžiąja dalimi palietė būtent juos. Afriknerių kalba šie puldinėjimai vadinami „plaasaanvalle“. Dažnai atakos prieš ūkius nėra paprastas plėšimas. Užpuolimus neretai lydi žmogžudystės („plaasmoorde“), lytinė prievarta, kankinimų atvejai. Tikslus nužudytųjų skaičius nėra žinomas. PAR oficiali valdžia bei policija pateikia vienokius skaičius, būrų interesams atstovaujančios organizacijos - kiek kitokius, nors iš esmės tas skirtumas nėra didelis. Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Geocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų (taip ir parašyta - „white farmers“). Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu. Pačiais kukliausiais skaičiavimais. Dažniausiai tai būna grupiniai užpuolimai naktį. Šeimininkai nužudomi iškart užklupus arba jau įvykdžius plėšimą. Nusikaltimų įrankių įvairovė - didžiulė. Tai nebūtinai šaunamieji ginklai. Į darbą paleidžiami kirviai, plaktukai, kirkos, akmenys. Vidutiniškai vienas iš šešių užpuolimų pasibaigdavo nužudymu. Kur kas daugiau - sunkesniais ar lengvesniais sužalojimais, jau nekalbant apie psichologinį smurtą, raginimus išsinešdinti iš „mūsų žemės“. Pasitaikydavę ir kolektyvinių šeimos žmogžudysčių, įskaitant mažamečius vaikus. Tačiau pagrindinis ginčas kyla ne dėl užpultų ūkių ir nužudytųjų skaičiaus, bet dėl užpuolimų motyvų. Valdančiojo „Afrikos nacionalinio kongreso“ atstovai nesiliauja tvirtinę, kad baltųjų ūkininkų užpuldinėjimas ir žudymas nėra sąlygotas rasistinių motyvų. Esą šie nusikaltimai vykdomi išimtinai norint pagrobti svetimą turtą, tai yra pristatomi kaip paprastas kriminalas. Tačiau daugybė užpuolimus patyrusių būrų mano kitaip. Žmonės su ašaromis akyse pasakoja apie nužudytus artimuosius, cituoja užpuolikų žodžius, aiškiai liudijančius rasistinius motyvus, rodo savo sužalojimų nuotraukas. Užpultųjų ūkininkų įsitikinimu, siekis prisiplėšti ir tai, kad didžiuliu nusikalstamumu garsėjančioje PAR nuo juodaodžių rankos žūsta daugybė tų pačių juodaodžių, niekaip nepaneigia rasistinių užpuolimų motyvų. Atrodo, rasistine sudedamąja, netgi jei ji ir nėra vienintelis motyvas, neabejoja ir „Genocide Watch“. Jau minėtoje išvadoje teigiama, kad PAR policija nepakankamai, o gal ir nenoriai tiria baltųjų ūkininkų užpuldinėjimus bei nužudymus. Metamas akmuo ir į vyriausybės daržą, smarkiai apribojusios ūkininkų galimybes apsiginti griežtinant ginklų laikymo tvarką ir uždraudžiant kadaise gerai organizuotų afrikanerių savigynos būrių veiklą. Būrai nuo seno garsėjo ne tik pamaldumu ir darbštumu, bet ir kaip puikūs kariai, kuriems ginklas yra tradicija, asmeninės laisvės ir teisių simbolis. „Genocide Watch“ manymu, nors nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent PAR valdžia organizuoja ir vykdo kryptingą smurtą prieš baltuosius, tam tikrų įtakingų politinių figūrų pareiškimai vertintini kaip kurstymas susidoroti. Pavyzdžiui, buvusio „Afrikos Nacionalinio Kongreso“ jaunimo skyriaus vadovo Julius’o Malemos vieši rasistiniai pasisakymai ir tokių dainų, kaip „Nušauk būrą“ viešas dainavimas, pritariant įsiaudrinusių šalininkų minioms. Pranešime teigiama, kad jei kovos prieš apartheidą laikais šios „revoliucinės“ dainos dar buvo pateisinamos, tai dabar, esant valdžioje, jų siunčiama žinutė visai kitokia. Beje, panašias dainas, kuriose raginama žudyti baltuosius, jau po apartheido panaikinimo viešai traukė PAR prezidentas N. Mandela ir kitas prezidentas - Jacobas Zuma.
Julius Malema ir ekstremistinės pažiūros
Minėtasis J. Malema 2012 m. išmestas iš „Afrikos nacionalinio kongreso“ ir netrukus įkūrė savo partiją nekalčiausiu pavadinimu „Kovotojai už ekonominę laisvę“. Jos ideologijoje marksizmas-leninizmas persipynęs su juoduoju rasizmu. 2016 m. Malema pareiškė, kad „bent jau kol kas“ neragina žudyti baltųjų, o 2018 m. paklaustas, ar tai jis paskatino puldinėti būrų ūkius, atšovė: „Galbūt. O galbūt ir ne“. Pasakytina, kad Malema nėra užribio rėksnys, o potencialiai kylanti PAR „politikos žvaigždė“. Trečios pagal populiarumą šalyje partijos vadovas (remiantis 2019 m. rinkimų rezultatais), artimas buvusio prezidento J. Zumos patikėtinis. Jaunimo tarpe be galo populiari figūra. Sakydamas kalbas Malema nekvaršina galvos dėl politinio korektiškumo, jam viso labo 39-eri, tad visa karjera prieš akis. Jis yra 2019 m. mirusio Zimbabvės diktatoriaus Roberto Mugabės gerbėjas. Pastarasis pagarsėjo ne tik tuo, kad iš šalies išvarė visus baltuosius ūkininkus nusavindamas jų turtą, bet ir visiškai sugriovė šalies ekonomiką. Be „Kovotojų už ekonominę laisvę“, PAR veikia dar tuntas formalių ir neformalių rasistinių judėjimų. Pavyzdžiui, „Black First Land First“ nariai kuo ramiausiai į televizijos kameras sako tokius dalykus, kuriuos vargu ar viešai pakartotų agresyviausias baltasis rasistas. Tai - tiesioginiai raginimai žudyti ir prievarta užgrobti būrų ūkius. Lūšnynuose gyvenantis gentainiai šventai tiki, kad išvarius, o jei „neišsinešdins“ - likvidavus „kolonistus“, šalis bematant sužydės. O juk tūkstančiai baltųjų ūkininkų giminų valdė savo ūkius dar gerokai prieš apartheidą, ir būtent Pietų Afrikoje būrai susiformavo kaip tauta, neturinti kitos tėvynės. Senų seniausias praradusi ryšius su savo tolimų protėvių kraštais - Olandija, iš dalies Prancūzija, Vokietija. Jei N. Mandelos valdymo laikotarpiu ūkių prievartinio nusavinimo idėja beveik nekelta (kalbėta apie „savanoriškus“ pardavimus ir šiokias tokias kompensacijas), tai dabartinis PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa ne kartą pasisakė už kuo greitesnį būrų ūkininkų nuvarymą nuo žemės. Žinoma, be jokių kompensacijų. Tiesa, berods liko pakeisti šalies konstituciją (nors galbūt jau pakeista) ir kelis kartus tinkamai balsuoti parlamente, suteikiant nusavinimui teisinį pavidalą. Valdžios žingsnių būrai laukia su nerimu ir įtampa tik didėja. Ryžtingiausiai nusiteikę nebijo pareikšti, kad jei prireiks, savo namus gins ginklu. Net jei prieš juos bus mesta kariuomenė. Nuo 1980 iki 2011 m. Pietų Afrikos Respublikoje baltųjų sumažėjo daugiau nei perpus, nuo maždaug 18 iki 8 procentų. Būrų ūkininkų sumažėjo nuo 60 tūkst. (1997 m.) iki maždaug 35 tūkst. (2012 m.). Išvykstantieji dažniausiai atvirai kalba apie diskriminavimą, rasizmą, bauginimus ir užpuolimus, baimę dėl savo vaikų gyvybių, perspektyvų nebūvimą ekonomiškai nustekentoje šalyje, didžiulį nusikalstamumą. Nusprendę pasilikti arba neturintys kur išvykti steigia savitarpio pagalbos draugijas, buriasi į kolonijas, neretai paverstas įtvirtintais rajonais. Nuošalesni ūkiai gyvena vos ne kovinės parengties sąlygomis, tarp jų palaikomas nuolatinis ryšys. Nusikalstamumas būrų bendruomenėse beveik neegzistuoja, nes kiekvieno saugumas priklauso nuo kaimynų, nuo bendruomenės. Didžioji pasaulio žiniasklaida retai kreipia dėmesį į „būrų problemą“. Apie galbūt rasinius nusikalstamumo aspektus kalbėti nenorima arba jie iš esmės atmetami. Geriausiu atveju „būrų problema“ įvardijama kaip baltųjų rasistų sukurptas mitas, blogiausiu - kaip pelnytas atpildas už priespaudą. Dėl jų niekas neprotestuoja, jų nėra kam užsistoti. Būrai palikti vieni sau. Šiaurinėje PAR, netoli Polokvanės miestelio, kurį afrikaneriai vadina Pitersburgu, stūkso memorialas - daugybė baltų kryžių. Kiekvienas jų - pražudyta baltojo ūkininko gyvybė. Tėvai, vaikai, seneliai, ištisos šeimos.
Genocido grėsmė ir tarptautinė bendruomenė
Genocido skalėje - raudona lemputė. 2012 metais Pietų Afrikoje lankėsi garsus mokslininkas dr. Gregory’is Stantonas iš JAV įsikūrusios „Genocide Watch“, tiriančios masines žudynes ir būdus užkirsti joms kelią. Nors šis mokslininkas referendumo metu atvirai simpatizavo apartheido priešininkų stovyklai, tai, ką pamatė prieš šešerius metus lankydamasis šalyje, jį privertė nejuokais sunerimti - šalyje tvyranti atmosfera rodė, kad gali prasidėti baltųjų genocidas. G.Stantono atstovaujama „Genocide Watch“ yra išskyrusi 8 etapus, kurie sudaro genocido procesą: 1. Priešiškos grupės identifikavimas; 2. Neigiama simbolika; 3. Nužmoginimas; 4. Organizavimasis į būrius; 5. Visuomenės poliarizavimasis; 6. Parengimo žudynėms darbai; 7. Žudynės; 8. Neigimas. Minėtasis dr. G.Stantonas, kuris nuspėjo artėjančias žudynes Ruandoje likus metams iki jų pradžios, dar 2012 metais pareiškė, kad P.Afrikoje pakvipo genocidu - šalis buvo kažkur ties 4 ir 5 etapu. Dabar, kaip tikina Simonas Roche iš „Suidlanders of South Africa“, šis procesas jau pasistūmėjo iki šeštojo etapo, t.y. parengiamųjų darbų. Savo prielaidų patvirtinimui jis pasitelkia minėto Julijaus Malenos viešus žodžius, kad jis „kol kas nekviečia žudyti baltųjų.“ Kaip praneša australų naujienų portalas news.com.au, kai vidutiniškai pasaulyje per metus iš 100 000 gyventojų nužudymo aukomis tampa 9, Pietų Afrikoje šis skaičius siekia 54, o baltųjų fermerių pagal šį rodiklį nužudoma net 138. Tai reiškia, kad ūkininkauti Pietų Afrikoje tapo pavojingiausiu užsiėmimu pasaulyje. Nuo 1994 iki 2016 metų iš viso nužudyta 1848 baltieji fermeriai, jų artimieji ar ūkiuose nelaimės metu buvę pagalbininkai. 2016 metais įvykdyta 345 baltiesiems priklausančių fermų užpuolimai, nužudyta 70 žmonių. S.Roche tvirtina, kad čia veikia ne šiaip pavieniai kriminaliniai nusikaltėliai. Ne vienas įtakingas šalies žmogus jau ragino susidoroti su baltaisiais. Pasak news.com.au, vienas valdančiojo ANC narys per parlamento posėdį atvirai rėkė: „Sudeginti juos gyvus!“ Be to, neretai nusikaltimai prieš fermerius būna demonstratyviai brutalūs. Vienu atveju grupė užpuolikų prievartavo mažametę mergaitę tėvų akivaizdoje, kitu atveju išdegino svilintuvu šeimininko akis, t.t. Nereikia stebėtis, kad fermeriai masiškai traukiasi iš Pietų Afrikos. Per du dešimtmečius jų skaičius šalyje sumažėjo daugiau nei dvigubai, iki 30 000.
Korupcijos skandalas Pietų Afrikoje: pavogti milijonai, kuriuos slėpė pats šalies prezidentas
Pietų Afrika - žlugusi leftistinė svaja. Socialinio teisingumo, kai jis suprantamas kaip visų žmonių pajamų sulyginimas, meritokratijos naikinimas stumia šalį chaoso ir karo link. Valdžią perėmus juodaodžių dominuojamam ANC šalies valdymas tapo visiškai nekompetentingas; 2017 m. „Standard & Poors“ Pietų Afrikai suteikė neinvesticinį (junk) reitingą. Tuo tarpu baltieji Pietų Afrikos gyventojai rengiasi blogiausiam: ginkluojasi ir mokosi naudotis ginklais. Jų padėtį ypač apsunkina tai, kad pasaulinė žiniasklaida nekreipia dėmesio į jų nelaimę. Tyla yra paskatinimas žudikams. 1965 Jungtinių Tautų konvencija Dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo rasine diskriminacija vadina ir nepalankų požiūrį į kitus asmenis dėl etninės ar nacionalinės priklausomybės ar kitokios kultūros. Rasinė diskriminacija dažniausiai neskiriama nuo rasizmo (laikoma, kad pažiūros ir su jomis susiję veiksmai yra glaudžiai susiję, skatina vienas kito plėtotę). Pavieniai asmenys rasistinį požiūrį dažniausiai išreiškia rodydami kitam žmogui nepagarbą, įtarumą, smurtaudami, nuvertindami arba dehumanizuodami žmogų. Visuomenėje ilgai gyvuojantys rasiniai stereotipai tampa giliai įsišaknijusiomis tradicijomis. Jos dažniausiai iškyla į korporacinį ir politinį lygmenį, tai yra atsiranda institucinė rasinė diskriminacija (arba institucinis rasizmas). Istorijoje viena žinomiausių rasinės diskriminacijos formų buvo rasinė segregacija. Ji pasireiškė daugelyje pasaulio kraštų, kur visuomenė buvo daugiarasė (jos nebuvo ten, kur buvo didelis maišymasis). Dažniausiai politiškai vyraujantys baltaodžiai krašto gyventojai, vadovaudamiesi rasiniu kriterijumi, atsiribodavo nuo nebaltaodžių versdami juos gyventi griežtai apibrėžtose teritorijose, lankyti tik tam tikras mokyklas, restoranus, parkus. Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėse valstijose legali rasinė segregacija gyvavo nuo 19 a. pabaigos iki 20 a. 6 dešimtmečio, ji panaikinta pietinių valstijų afroamerikiečių paskatinto sėkmingo pilietinių teisių judėjimo pastangomis. Griežčiausia rasinės segregacijos forma buvo apartheidas, kuris nuo 1950 iki 20 a. 9 dešimtmečio pradžios buvo oficiali Pietų Afrikos Respublikos politika. Kita ryški rasinės diskriminacijos forma buvo 1933 pradėta Vokietijos nacių judėjimo rasistinė valstybės politika. Rasinės diskriminacijos negatyvus poveikis visuomeniniams santykiams pastebėtas seniai, bet ilgą laiką su rasine diskriminacija kovojo tik pavieniai žmonės ar nedidelės grupės. Platesniu mastu šią problemą pradėta spręsti po Antrojo pasaulinio karo. 1945 Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnis skelbia, kad ji remia ir skatina gerbti visų nepriklausomai nuo jų rasės žmonių teises ir pagrindines laisves. Šią nuostatą detalizavo 1969 01 04 įsigaliojusi Jungtinių Tautų konvencija Dėl visų rasinės diskriminacijos formų panaikinimo (2022 ją buvo parėmusios 182 šalys, Lietuva ratifikavo 1998 11 10). Ši konvencija taikyta ir kovai su giminingomis diskriminacijos formomis, pvz., etnine diskriminacija, diskriminacija dėl kilmės (pirmiausia dėl priklausymo kuriai nors kastai). Rasinę diskriminaciją užkertančių teisinių kliūčių sukūrimas sumažino įsisenėjusios rasistinės ideologijos įtaką, bet daugelyje šalių problema iškilo nauja forma. Nuo 1966 10 26 Jungtinių Tautų sprendimu kovo 21-oji (šią dieną 1960 Pietų Afrikos Respublikoje, Sharpeville’io gyvenvietėje sušaudyta juodaodžių minia, dalyvavusi taikingoje protesto akcijoje už afrikiečių teises prieš tuometinį apartheido režimą; Sharpeville’io žudynės) paskelbta tarptautine rasinės diskriminacijos panaikinimo diena. Ši diena skirta kovoti prieš rasizmą - bet kurios rasės niekinimą, menkinimą kaip žemesnės. 1960 03 21 Pietų Afrikoje, Šarpevilyje, policija nužudė 69 žmones, dalyvavusius taikingoje protesto akcijoje už afrikiečių teises prieš tuometinį apartheido režimą. 20 a. pabaigoje dėl pasaulio ūkio globalizacijos padidėjo gyventojų mobilumas, daug žmonių iš vargingų šalių siekia persikelti į turtingesnes. Daug imigrantų priimančiose šalyse senosios rasistinės idėjos susipynė su darbo praradimo baime, žmonių socioekonominiai skirtumai dažnai siejami su viena ar kita rasine doktrina. 20 a. 7 dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose pradėta taikyti vadinamoji pozityvios diskriminacijos politika (diskriminuojamos mažumos gauna pranašumų įvairiose gyvenimo srityse) pripažįstama kaip sėkminga, bet ji nevienareikšmė, nes ima prieštarauti individualioms piliečių teisėms. Europos Sąjungos šalyse kovos su rasinės diskriminacijos politika derinama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2007) 21 straipsniu, draudžiančiu bet kokią diskriminaciją dėl rasės ar etninės priklausomybės, ir 2000 Europos Sąjungos Tarybos direktyva Dėl vienodų sąlygų taikymo asmenims, nepaisant jų rasės ar etninės priklausomybės. Konkrečioms su rasizmu susijusioms problemoms spręsti įkurtas Europos rasizmo ir ksenofobijos stebėsenos centras Vienoje. 21 a. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę visuomenė tapo atvira pasauliniams procesams, šalyje daugėja kitų rasių gyventojų, todėl rasinės diskriminacijos problema pripažįstama aktualia. Kovos su ja teisinę bazę pirmiausia sudaro Konstitucijoje (1992) įtvirtintos nuostatos, teigiančios visų asmenų lygybę prieš įstatymus. Lygių galimybių įstatymas (2003, įsigaliojo 2005, nauja redakcija 2008) draudžia įvairaus pobūdžio (taip pat ir rasinę) diskriminaciją, Baudžiamajame kodekse (2000, įsigaliojo 2003) numatyta baudžiamoji atsakomybė už rasinę diskriminaciją.
tags: #pietu #afrikos #respublika #diskriminacija