Pietų Afrikos Respublika (PAR) neseniai susidūrė su itin svarbiais parlamento rinkimais, kurie lems šalies politinę kryptį ateinantiems metams. Šie rinkimai yra itin svarbūs ne tik PAR, bet ir visam žemynui, nes PAR yra viena turtingiausių ir įtakingiausių Afrikos valstybių, priklausanti BRICS blokui. Šalies politinis kraštovaizdis patyrė didelių pokyčių, nes Pietų Afrikos valdančioji partija „Afrikos nacionalinis kongresas“ (ANC) parlamento rinkimuose pirmą kartą per 30 metų prarado absoliučią daugumą.
Suskaičiavus 97,51 proc. balsavimo biuletenių, ANC gavo 40,11 proc. balsų, pranešė Nacionalinė rinkimų komisija (IEC). Šie preliminarūs rezultatai rodo didelius nuostolius, kadangi per 2019 m. rinkimus valdančioji partija dar gavo 57,5 proc. Buvusio kovos su apartheidu simbolio Nelsono Mandelos partijai pasibaigę rinkimai išties yra didelė nesėkmė. Pirmą kartą per 30 metų demokratinę šalies istoriją ANC nebevaldys viena. Pirmą kartą reikės sudaryti koaliciją ir eiti į politinius kompromisus. Laiko sudaryti dabar reikalingą koaliciją nėra daug: per 14 dienų po oficialių rezultatų paskelbimo turi būti suformuota nauja vyriausybė ir išrinktas prezidentas.
Apartheido Palikimas ir Rinkimų Sistemos Formavimasis
Istorinis Kontekstas
Istorinės PAR šaknys siekia 1652 m., kai šiandieninės Pietų Afrikos Respublikos pietiniame smaigalyje išsilaipino olandų pirkliai ir įkūrė - tranzitinį prekybos prieskoniais tašką kelyje tarp Nyderlandų ir Tolimųjų Rytų - Keiptauno (Cape Town) miestą. Kai 1806 m. britai užgrobė Gerosios Vilties kyšulį, daugelis olandų kolonistų (būrų) patraukė į šiaurę steigti savas respublikas. Deimantų (1867 m.) ir aukso (1886 m.) atradimas paskatino gerbūvį ir imigraciją bei suintensyvino čiabuvių pavergimą. Olandų kolonistai atrėmė britų įsibrovimus, tačiau buvo sumušti Būrų kare (1899 - 1902 m.); taigi, britai ir afrikanai, žinomi būrų vardu, nuo 1910 metų kartu pradėjo valdyti šalį, tuo metu vadintą Pietų Afrikos Sąjunga, kuri 1961 metais, po referendumo, kuriame balsavimo teisę turėjo tik baltieji, tapo respublika.
Apartheido Epocha
1948 metų rinkimus laimėjo Nacionalinė Partija ir įvedė apartheido režimą - separatistinis rasistinis vystymasis - pirmenybę teikiantį baltaodžių mažumoms, juodaodžių daugumos sąskaita. XX amžiaus antroje pusėje Pietų Afrikos Respublikoje įsigaliojo apartheidas - rasinės diskriminacijos ir segregacijos politika, kuri apribojo spalvotųjų gyventojų politines, socialines, ekonomines ir pilietines teises. Spalvotieji neteko rinkimų teisės, buvo atskirti nuo baltųjų mokyklose, universitetuose, ligoninėse ir visuomeniniame transporte. Daugiau nei pusė PAR spalvotųjų gyventojų buvo apgyvendinti rezervacijose, vadinamose bantustanais.
Apartheidas (afr. „atskiras gyvenimas“) - tai buvo griežta rasinės segregacijos ir diskriminacijos sistema, įvesta PAR 1948 m. Jos esmė buvo ta, kad kiekviena rasė (oficialiai buvo keturios: spalvotieji (daugiausia mulatai), baltieji (būrai, anglai), juodieji (zulusai, kosai, kitos tautos) ir azijiečiai (indai, malajai) turėjo tik jai skirtas vietas: mokyklas, restoranus, paplūdimius, viešbučius; ištisi miestai būdavo paskirti tik tai ar kitai rasei, o didmiesčiuose - rajonai. Net ir parlamentas buvo trijų rūmų, kuriame kiekviename buvo po vienos rasės (baltųjų, spalvotųjų, azijiečių) atstovą (juodaodžiai turėjo atskirus savo parlamentus savo teritorijose (bantustanas), bet neturėjo atstovavimo nacionaliniu lygmeniu).
Ši santvarka buvo laikoma rasistine: negalėdami gyventi kitų rasių miestuose ir teritorijose, kuriose ekonomikos lygis buvo aukštesnis, juodaodžiai negalėjo gauti gero išsimokslinimo (dėl žemesnio ekonominio lygio juodaodžių teritorijose mokymo įstaigos buvo prastesnės) ir gerų darbų. Juodaodžiai galėjo dirbti baltųjų teritorijose, tačiau neturėdami gero išsimokslinimo gaudavo menkai apmokamus prastus darbus. Dėl didelio jų kiekio ir daug žemesnio pragyvenimo lygio juodaodžių teritorijose bei to nulemto prasto išsimokslinimo, jų darbo kaina būdavo mažesnė nei kitų rasių atstovų. Vėliau pradėti steigti bantustanai: autonominės ir nepriklausomos valstybės atskiroms juodaodžių tautoms. Nemaža dalis juodaodžių šitai suprato kaip apartheido įtvirtinimą - jie būtų norėję vienos Pietų Afrikos, nes turtingų teritorijų atskyrimą nuo neturtingųjų laikė dirbtiniu.
Kova prieš Apartheidą ir Demokratijos Aušra
Kova prieš apartheidą įgavo pagreitį 1980-aisiais, kai juodaodžių afrikiečių ir baltųjų organizacijos, PAR Bažnyčių taryba ir kitos grupės pradėjo aktyviai protestuoti prieš rasinę diskriminaciją. Afrikos Nacionalinis Kongresas (ANK) (African National Congress (ANC)) tapo opozicija apartheidui, o daugelis ANK lyderių, tokių kaip Nelsonas Mandela, praleido dešimtmečius Pietų Afrikos Respublikos kalėjimuose. 1973 metais prieš apartheidą pasisakė Jungtinės Tautos, o nuo 1977 m. buvo įvestas ginklų tiekimo embargas Pietų Afrikai.
Nuo 1985-ųjų apartheidas buvo pradėtas švelninti: panaikinti rasiškai mišrių vedybų draudimai, o spalvotiesiems leista be apribojimų lankytis baltųjų gyvenamosiose vietose be specialaus leidimo. 1990 m. buvo panaikintas draudimas veikti opozicinėms partijoms ir paleisti politiniai kaliniai, įskaitant Nelsoną Mandelą. 1991 m. buvo panaikinti paskutiniai apartheido įstatymai, o 1993 m. PAR konstitucija suteikė spalvotiesiems gyventojams rinkimų teisę. Pirmieji laisvi visuotiniai rinkimai įvyko 1994 m., kuriuose pergalę šventė ANC. Šie rinkimai žymėjo naują PAR istorijos etapą ir demokratijos įtvirtinimą.
Tačiau kelias į demokratiją nebuvo lengvas. 1960 m. kovo 21 d. Panafrikanizmo ir Afrikos Nacionalinis kongresai surengė demonstracijas visoje Pietų Afrikos Respublikoje, kuriose reikalauta panaikinti vadinamuosius pasų įstatymus. Apie 20 tūkst. juodaodžių susirinko šalia policijos nuovados Šarpvilyje taikiai protestuoti prieš šiuos įstatymus. Tačiau demonstracijai įsibėgėjus, policija pradėjo šaudyti į protestuotojus automatiniais ginklais ir nužudė 69 žmones (tarp jų - apie 50 moterų ir vaikų) bei stipriai sužeidė dar 180. 1966 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja šią, kovo 21-ąją, dieną paskelbė Tarptautine rasinės diskriminacijos panaikinimo diena, skirtą kovoti prieš bet kokios formos rasizmą, diskriminaciją ir rasinę nelygybę. Pietų Afrikos Respublikoje ši diena minima kaip žmogaus teisių diena, įprasminama tų, kurie žuvo kovodami už teises ir laisvę, atminimą. Lietuva Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ratifikavo 1998 m.
Nelsono Mandelos Palikimas
Kovos su Apartheidu simboliu tapo Nelsonas Mandela. 1944 m. jis prisijungė prie Afrikos nacionalinio kongreso (ANK), kuris siekė panaikinti rasinę diskriminaciją. N. Mandela buvo suimtas 1962 m. ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos už sabotažą ir kitus nusikaltimus. Būdamas kalėjime, N. Mandela tapo tarptautiniu simboliu. Pasaulio lyderiai ir organizacijos reikalavo jį paleisti. 1990 m., praleidęs 27 metus kalėjime, N. Mandela buvo paleistas į laisvę. 1993 m. N. Mandelai ir tuometiniam PAR prezidentui Frederikui Willemui de Klerkui buvo įteikta Nobelio taikos premija už indėlį į apartheido panaikinimą. 1994 m. N. Mandela buvo išrinktas pirmuoju juodaodžiu PAR prezidentu. N. Mandela vadovavo PAR pereinant prie demokratijos. Jis skatino susitaikymą tarp skirtingų rasių ir siekė sukurti vieningą ir teisingą visuomenę. N. Mandela tapo tautos tėvu, gerbiamu visame pasaulyje.
Dabartinė Rinkimų Sistema
PAR žemuosiuose parlamento rūmuose yra 400 vietų, kurių daugumai reikia 201 mandato. 200 mandatų dalinami nacionaliniu principu, o kita pusė - regionams, kur dėl mandatų gali varžytis tiek partijos (dalyvauja 70), tiek pavieniai asmenys (dalyvauja vos 11). Tačiau nacionaliniu lygmeniu iškovotas mandatų skaičius yra peržiūrimas, kad regioninis balsavimas neiškreiptų proporcingumo. Barjeras vienai vietai parlamente gauti nustatomas pagal atėjusių balsuoti skaičių, o ši formulė yra palanki mažoms partijoms. Todėl 2019 m. rinkimai atvėrė kelią į Nacionalinę asamblėją net 14 partijų, tačiau tik penkios turėjo daugiau nei keturias vietas. Balsavimo teisė PAR suteikiama nuo 18 metų ir yra visuotinė.
Pagrindiniai Politiniai Žaidėjai
Pietų Afrikos Respublikoje užregistruota daugiau nei 600 politinių partijų.
Afrikos nacionalinis kongresas (ANC)
ANC, įkurtas daugiau nei prieš šimtą metų ginti ne baltaodžių rasės piliečių interesams, buvo legalizuotas 1990 m. Jo garsiausias visų laikų politikas - legendinis Nelsonas Mandela. Ilgą laiką ANC buvo be konkurencijos dominuojanti politinė jėga, siejama su demokratijos, lygybės ir geresnio gyvenimo siekiais visiems piliečiams. Tačiau dabar jo pozicijos silpniausios istorijoje, ypač dėl to, kad jaunoji karta nebevertina ANC per kovos su apartheidu prizmę, o tikisi geresnės gyvenimo kokybės. Partija nesugebėjo užtikrinti geresnių gyvenimo sąlygų.
Problemos nėra naujos - oponentai augančios korupcijos ir nedarbo problemas kelia jau visą dešimtmetį, o ANC rezultatai krenta nuo 2004 m. piko. Tačiau jokia opozicijos partija nėra tokia stipri, kad galėtų kelti grėsmę ANC dominavimui, todėl lyderiai jaučiasi komfortiškai ir nesiima didelių reformų, o į korupciją linkę politikai jaučiasi nebaudžiami. Vis mažėja ir rinkėjų aktyvumas, o tai nenaudinga ANC.
Pagrindiniai Pažadai ir Politika
Pagrindinis ANC pažadas - naujų darbo vietų kūrimas, žadama kovoti su korupcija, keičiama sveikatos draudimo sistema, kuri dabar turėtų užtikrinti didesnę lygybę. ANC pabrėžia savo užsienio politikos rezultatus - ypač iniciatyvą kreiptis į Tarptautinį teisingumo teismą dėl Izraelio veiksmų Gazoje. 2019 m. sudarytame ministrų kabinete pusė portfelių atiteko moterims. Neblogai pavyko suvaldyti ir COVID-19 pandemiją.
Prezidentas Cyrilas Ramaphosa
71-erių prezidentas C. Ramaphosa universitete studijavo teisę ir šiuo laikotarpiu tapo aktyviu kovotoju prieš apartheidą, du kartus buvo sulaikytas (ilgiausiai 11 mėnesių). Devintajame dešimtmetyje tapo profesinių sąjungų teisininku, organizavo didelį kasyklų darbuotojų streiką. Į politiką pasuko 1990 m., yra vienas iš konstitucijos autorių, garsėjo kaip geras derybininkas, kai buvo tariamasi dėl PAR perėjimo iš apartheido sistemos. Manyta, kad N. Mandela jį pasirinks viceprezidentu, kai tai neįvyko, po kelių metų politiką iškeitė į verslą kasybos, greitojo maisto, finansų, telekomunikacijų srityse, tapdamas vienu turtingiausių žmonių PAR.
2014 m. grįžo į politiką ir tapo PAR viceprezidentu, o kai 2018 m. J. Zuma atsistatydino dėl korupcijos - prezidentu. Jau metais anksčiau C. Ramaphosa buvo išrinktas ANC pirmininku ir nuo tada spaudė J. Zumą trauktis iš prezidento posto. Buvę politiniai bendražygiai pabrėžia, kad C. Ramphosai trūksta ryžtingumo kovojant su korupcija, nes jis vengia konfrontacijos partijos viduje. J. Zuma kažkada žadėjo, kad ANC valdys iki „antrojo Kristaus sugrįžimo“. Prieš rinkimus reitingai kyla, tai reiškia, kad koalicijai galbūt pakaks mažųjų partijų paramos išlikti valdžioje. Išlieka tikimybė, jog galbūt pavyks gauti ir absoliučią daugumą. Tačiau apklausos žada 37-44 proc. balsų (2019 m. rezultatas buvo 57,5 proc.).
Demokratų aljansas (DA)
Nors geriausiai dėmesį į save moka atkreipti J. Zuma, bet artimiausi ANC persekiotojai yra liberalių pažiūrų Demokratų aljansas (DA). Partiją įkūrė apartheido laikotarpiu parlamente dirbę baltieji politikai, priešinęsi rasistiniam režimui. Daugelio akyse DA yra baltųjų, mišrios rasės žmonių ir iš Azijos kilusių piliečių interesų gynėjai. Jie nuo pat 1999 m. visuose rinkimuose stabiliai užima antrąją vietą. Šiuose rinkimuose dalyvauja kartu su keturiomis dešiniosiomis partijomis, nes tikisi, kad tai padės pagerinti rezultatus ir pritraukti skirtingų grupių rinkėjus. Nacionaliniu lygmeniu iki pergalių toli, bet regionų ir miestų lygmeniu DA lyderiai sulaukia pagyrų dėl efektyvaus valdymo.
Vienu metu partijos elite buvo atsiradę ir daugiau juodaodžių politikų, bet 2018-2020 m. vyko žiniasklaidos „Blaxit“ pavadintas virsmas - po vidinių nesutarimų dėl socialinės nelygybės problemų daugelis įtakingiausių juodaodžių paliko DA. DA priešinasi ANC įvestoms rasinėms kvotoms darbovietėse. Partija žada išspręsti elektros tiekimo problemas, sukurti du milijonus darbo vietų ir vykdyti privatizaciją, akcentuoja saugumo kaimo vietovėse problemas, žada jas spręsti naudojant dronus. DA neatmeta galimybės po rinkimų sudaryti koaliciją su ANC, nes nenori, kad joje dirbtų J. Zumos partija bei EFF. Nors ANC pozicijos smunka, bet DA nesugeba iš to laimėti. Apklausos DA suburtai koalicijai žada 21-30 proc. balsų (2019 m. bendras šių partijų rezultatas buvo daugiau negu ketvirtadalis balsų). Preliminariais daliniais rezultatais, DA gavo 21,71 proc.
Lyderis Johnas Steenhuisenas
Koalicijos sėkmės atveju prezidentu taptų 48-erių Johnas Steenhuisenas. Baltaodžiai dabar sudaro vos 7 proc. gyventojų, bet J. Steenhuisenas įkvėpimo semiasi iš… Baracko Obamos sėkmės JAV 2008 m. J. Steenhuisenas akcentuoja, kad dėl ANC valdymo šalis negali realizuoti savo ekonominio potencialo. Būdamas 19-metis jis tapo DA nariu, po trijų metų buvo išrinktas į savo gimtojo Durbano miesto tarybą. Studijavo universitete politikos mokslus ir teisę, bet dėl finansinių priežasčių mokslų nebaigė.
Aktyviai dalyvavo regioninėje politikoje, kol 2010 m. teko atsitraukti paaiškėjus apie romaną su partijos kolegos žmona (J. Steenhuisenas buvo vedęs). Tačiau jau po metų J. Steenhuisenas sudarė naują santuoką ir pirmą kartą buvo išrinktas į parlamentą. Ten greitai tapo žinomas dėl aštrios kritikos ANC. 2019 m. DA pirmininko postą paliko pirmasis istorijoje juodaodis lyderis Mmusi Maimane. Tad jį pakeitė J. Steenhuisenas. Politikas savo partiją mėgsta lyginti su Didžiosios Britanijos konservatoriais, o savo idealu laiko Margaret Thatcher.
„Tautos ietis“ (MK)
Tik prieš šešis mėnesius buvusio prezidento Jacobo Zumos įkurta partija „uMkhonto we Sizwe“ (MK) sulaukė 14,84 proc. rinkėjų pasitikėjimo. Ši radikali partija žada N. Mandelos vertybes ir sulaukia neproporcingai daug dėmesio dėl aštrios kritikos C. Ramaphosai. Pavadinimas pasiskolintas iš senojo ANC karinio sparno ir pastaroji teismuose ginčijo teisę jį naudoti. Partija įkurta pernai vasarą, o viešai apie tai paskelbta gruodį. J. Zuma renginio metu (formaliai tada vis dar buvo ANC narys) išreiškė paramą MK ir populiarumas ėmė augti - milijonas narių užsiregistravo per dvi dienas.
Pagrindinės Programos Nuostatos
Pagrindinėmis problemomis MK laiko ekonominę nelygybę, neteisingą žemės paskirstymą, nekokybišką švietimą, medicinos paslaugų prieinamumo trūkumą ir grėsmes nacionaliniam saugumui. Žadama kurti darbo vietas, garantuoti nemokamą mokslą skurdžiau gyvenančių šeimų vaikams, kovoti su korupcija, užtikrinti tvarumą ir klestėjimą, grąžinti mirties bausmę.
Lyderis Jacobas Zuma ir Kontroversijos
Pačiam J. Zuma negalės dalyvauti rinkimuose, nes praeityje buvo nuteistas kalėti 15 mėnesių už nepagarbą teismui (realiai kalėjo trumpiau). Pagal PAR teisę, įkalinimo bausmė nuo 12 mėnesių užkerta kelią dalyvauti rinkimuose penkerius metus po jos atlikimo pabaigos. Tačiau J. Zumos atvaizdą leista spausdinti rinkimų biuletenyje. Tiek J. Zuma, tiek daug kitų MK lyderių yra turėję nemalonumų su teisėsauga dėl korupcijos. Lyderis žada, kad partija gaus dviejų trečdalių daugumą. Tokiu atveju MK keistų konstituciją ir daugiau galių suteiktų parlamentui. Apklausos MK žada 8-14 proc. balsų.
Ekonominiai laisvės kovotojai (EFF)
Ekonominiai laisvės kovotojai (EFF) įprastai apibūdinami kaip komunizmo ir juodaodžių viršenybės idėjomis besivadovaujanti politinė jėga. Partiją 2013 m. įkūrė iš ANC jaunimo organizacijos „už visuomenės skaldymą“ pašalinti aktyvistai. Nuo tada EFF stabiliai visada užimdavo trečią vietą parlamento rinkimuose. EFF ragina priešintis imperializmui ir kapitalizmui. Siūloma nacionalizuoti bankus ir aukso bei platinos kasyklas, perskirstyti žemę, siekti visuotinio užimtumo, apginkluoti „Hamas“, spręsti elektros tiekimo klausimus. Žadama gerinti sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo kokybę, kovoti su korupcija, gerinti švietimo sektoriaus padėtį, siekti laisvo asmenų judėjimo Afrikos žemyne. Partijos atrama - skurdžiausi šalies gyventojai, ypač bedarbiai ir jaunimas. MK taip pat atitraukia dalį EFF šalininkų, nes savo partiją taip pat mėgina pateikti kaip tikruosius ANC idėjų tęsėjus. 2019 m. EFF gavo dešimtadalį balsų, dabar apklausos žada panašų rezultatą.
Lyderis Julius Malema
Partijos įkūrėjas ir lyderis 43-ejų Julius Malema jau būdamas devynerių įstojo į ANC vaikų organizaciją, o 14-os buvo regiono jaunimo organizacijos vadovas. 2008 m. tapo visos šalies ANC jaunimo lyderiu ir daug prisidėjo prie J. Zumos tapimo ANC pirmininku. Politikas teigia, kad ANC valdymas neužbaigė apartheido, nes ekonomika liko „baltųjų monopolininkų rankose“. J. Maluma du kartus buvo nuteistas už neapykantos kalbą. 2013 m. pateko į skandalą dėl daugiau negu milijono dolerių nesumokėtų mokesčių, tada pardavė statomą prabangų namą, kad įvykdytų įsipareigojimus.
J. Maluma mėgsta greitus automobilius ir auksinius laikrodžius, buvo kaltinamas vieno komercinio banko lėšų pasisavinimu. Savo partiją politikas laiko senųjų ANC tikslų įgyvendintoja. Partijos nariai parlamente dėvi raudonas uniformas, primenančias darbininkų aprangas. Tačiau pastaruoju metu J. Malulos pozicijos partijoje nebėra tokios tvirtos dėl ne pačių geriausių rezultatų rinkimuose.
Žemiau pateikiama pagrindinių politinių partijų santrauka ir jų rinkimų rezultatai:
| Partija | 2019 m. Rinkimų Rezultatai | 2024 m. Preliminarūs Rezultatai | Pagrindinė Ideologija / Pažadai |
|---|---|---|---|
| Afrikos nacionalinis kongresas (ANC) | 57,5% | 40,11% | Demokratija, lygybė, kovos su apartheidu palikimas; darbo vietų kūrimas, kovos su korupcija, sveikatos reforma. |
| Demokratų aljansas (DA) | > 25% (antroje vietoje) | 21,71% | Liberalios pažiūros, baltųjų ir mažumų interesų gynimas; kovos su kvotomis, elektros tiekimo gerinimas, privatizacija. |
| „Tautos ietis“ (MK) | N/A (įkurta 2023 m.) | 14,84% | N. Mandelos vertybės, ekonominė lygybė, žemės perskirstymas, nemokamas mokslas, mirties bausmė. |
| Ekonominiai laisvės kovotojai (EFF) | ~10% | Panašus į 2019 m. rezultatą (apklausos) | Komunizmas, juodaodžių viršenybė; bankų ir kasyklų nacionalizacija, žemės perskirstymas, kovos su imperializmu. |
Iššūkiai ir Problemos
Ekonominė Nelygybė ir Nedarbas
Nepaisant demokratijos įtvirtinimo, PAR vis dar susiduria su dideliais ekonominiais iššūkiais. Iš pradžių šalies ekonomika į viršų stiebėsi sėkmingai, bet dabar nedarbo lygis vienas didžiausių pasaulyje (32 proc.), jaunimo nedarbas - 60 proc. Skursta 30 milijonų gyventojų, ypač žemos juodaodžių pajamos. 2022 m. PAR pajamų nelygybė buvo didžiausia pasaulyje. Šalyje trūksta būsto, efektyvios atliekų tvarkymo sistemos, pilnai neišspręsti vandentiekio, kanalizacijos, transporto infrastruktūros net ir elektros tiekimo klausimai.
Korupcija ir Nusikalstamumas
Itin sunkiai suvaldoma saugumo situacija - kas 20 minučių PAR nužudomas žmogus. Valdantieji neretai įsipainioja į korupcijos skandalus, tai ypač buvo ryšku prezidento Jacobo Zumos valdymo laiku (2009-2018 m.). Ypač daug korupcijos atvejų matoma siekiant gauti valstybinius užsakymus. Daug politikų propaguoja prabangų gyvenimo būdą. Prezidentas Cyrilas Ramaphosa žadėjo išspręsti korupcijos problemas, bet pačiam teko atlaikyti apkaltos grėsmę. Įtariama, kad daugiau nei pusė milijono dolerių grynais, kurie buvo rasti jo fermoje, buvo kyšis ANC. Iššvaistyta 15 mln. dolerių, skirtų keisti asbesto stogus į saugesnius.
Politinis Susiskaldymas ir Rasinės Įtampos
PAR politinė scena yra susiskaldžiusi, o opozicijos partijos nesugeba mesti rimto iššūkio ANC dominavimui. Vis mažėja ir rinkėjų aktyvumas, o tai nenaudinga ANC. Nors apartheidas oficialiai panaikintas, rasinės įtampos vis dar jaučiamos PAR visuomenėje. Ekonominė nelygybė tarp rasių ir istorinis neteisingumas kursto nepasitenkinimą ir protestus.
Galimi Scenarijai Po Rinkimų
PAR šiuo metu su nostalgija žiūri į auksinius N. Mandelos ir ANC laikus ir šio laikotarpio idealus. Visuomenėje yra aiškus konsensusas, kad užsibrėžti tikslai nebuvo pasiekti - šalyje trūksta lygybės, gerovės ir saugumo. Trys iš keturių didžiųjų politinių jėgų iš esmės varžosi ne naujomis idėjomis, bet stengiasi parodyti, kad būtent jos dabar geriausiai įkūnija senuosius ANC idealus. Iš bendro konteksto kiek išsiskiria DA, tačiau partija iš esmės atstovauja tik rasinėms mažumoms. Tai, kad rinkimams sudarė koaliciją, elektoratą praplės ribotai.
Realiausiu scenarijumi atrodo ANC pergalė, bet ne dauguma. O tai atneštų šaliai dar nematytą padėtį - reiktų formuoti koaliciją. ANC būtų lengviausia, jeigu iki daugumos trūktų kelių mandatų - parlamente turbūt vėl dirbs daugiau negu 10 politinių partijų ir daugelis jų turės po keletą vietų. Tačiau jeigu reiktų didesnės paramos, susitarti būtų sunku.
Atvirkštinis Rasizmas ir Ūkininkų Užpuolimai
Baltųjų Padėtis
Po apartheido panaikinimo PAR susidūrė su naujais iššūkiais. Daugelis baltųjų PAR gyventojų teigia, kad jie patiria diskriminaciją dėl vyriausybės vykdomos Juodosios ekonomikos skatinimo politikos (Black Economic Empowerment, BEE). Kai kurie baltieji ūkininkai teigia, kad jie yra persekiojami ir žudomi. Jie teigia, kad užpuolimai prieš ūkius yra rasistinio pobūdžio ir kad vyriausybė nepakankamai apsaugo baltuosius gyventojus.
Daugelis baltųjų PAR gyventojų emigruoja iš šalies dėl diskriminacijos, nusikalstamumo ir ekonominių sunkumų. Jie teigia, kad PAR nebėra saugi ir perspektyvi vieta gyventi. Nuo 1980 iki 2011 m. Pietų Afrikos Respublikoje baltųjų sumažėjo daugiau nei perpus, nuo maždaug 18 iki 8 procentų. Būrų ūkininkų sumažėjo nuo 60 tūkst. (1997 m.) iki maždaug 35 tūkst. (2012 m.). Išvykstantieji dažniausiai atvirai kalba apie diskriminavimą, rasizmą, bauginimus ir užpuolimus, baimę dėl savo vaikų gyvybių, perspektyvų nebūvimą ekonomiškai nustekentoje šalyje, didžiulį nusikalstamumą.
Nusprendę pasilikti arba neturintys kur išvykti steigia savitarpio pagalbos draugijas, buriasi į kolonijas, neretai paverstas įtvirtintais rajonais. Nuošalesni ūkiai gyvena vos ne kovinės parengties sąlygomis, tarp jų palaikomas nuolatinis ryšys. Nusikalstamumas būrų bendruomenėse beveik neegzistuoja, nes kiekvieno saugumas priklauso nuo kaimynų, nuo bendruomenės. Pasaulinė žiniasklaida paprastai nutyli apie diskriminaciją baltųjų atžvilgiu ir augančią genocido grėsmę Pietų Afrikoje. Juodųjų dauguma giliai nepatenkinta, kad gyvena prasčiau nei baltieji ir tai nori išspręsti atimdami iš baltųjų jų turtą. Baltieji šalies gyventojai gyvena smarkiai įtvirtintuose namuose, o išėję skubinasi nuo vieno saugaus taško iki kito. Niekas neabejoja, kad artėja smurtinis rasių konfliktas, kuris vienaip ar kitaip išspręs šį klausimą. Didžiausios pasaulyje piliečių savigynos organizacijos „Suidlanders of South Africa“ vadovas Simonas Roche tvirtina, kad šalis pasiekė paskutinį etapą iki prasidedant žudynėms.
Ūkių Užpuolimai ir Kaltinimai Genocidu
Prasidėjus žadamai „santarvės epochai“, per visą PAR nuvilnijo fizinės prievartos prieš baltuosius banga, tai kiek nusilpstanti, tai vėl sustiprėjanti, bet besitęsianti iki šiol. Bene daugiausia atgarsių sulaukia būrams priklausančių ūkių užpuldinėjimų atvejai. Jei viena didelė baltųjų dalis - britų palikuonys - dažnai būdavo įsikūrę miestuose, tai kita - būrai (dar vadinami afrikaneriais) - tradiciškai linko prie žemės ūkio ir sudarė PAR ūkininkų daugumą. Ūkių puldinėjimai didžiąja dalimi palietė būtent juos. Afriknerių kalba šie puldinėjimai vadinami „plaasaanvalle“.
Dažnai atakos prieš ūkius nėra paprastas plėšimas. Užpuolimus neretai lydi žmogžudystės („plaasmoorde“), lytinė prievarta, kankinimų atvejai. Tikslus nužudytųjų skaičius nėra žinomas. PAR oficiali valdžia bei policija pateikia vienokius skaičius, būrų interesams atstovaujančios organizacijos - kiek kitokius, nors iš esmės tas skirtumas nėra didelis. Remiantis garsaus teisininko Gregory H. Stantono vadovaujamo „Genocide Watch“ 2012 m. ataskaita, nuo 1994 iki 2012 m. nužudyta daugiau nei 3000 baltųjų ūkininkų. Iki 2020 m. šis skaičius padidėjo dar mažiausia tūkstančiu, pačiais kukliausiais skaičiavimais.
Dažniausiai tai būna grupiniai užpuolimai naktį. Šeimininkai nužudomi iškart užklupus arba jau įvykdžius plėšimą. Nusikaltimų įrankių įvairovė - didžiulė. Tai nebūtinai šaunamieji ginklai. Į darbą paleidžiami kirviai, plaktukai, kirkos, akmenys. Vidutiniškai vienas iš šešių užpuolimų pasibaigdavo nužudymu. Kur kas daugiau - sunkesniais ar lengvesniais sužalojimais, jau nekalbant apie psichologinį smurtą, raginimus išsinešdinti iš „mūsų žemės“. Pasitaikydavę ir kolektyvinių šeimos žmogžudysčių, įskaitant mažamečius vaikus.
Tačiau pagrindinis ginčas kyla ne dėl užpultų ūkių ir nužudytųjų skaičiaus, bet dėl užpuolimų motyvų. Valdančiojo „Afrikos nacionalinio kongreso“ atstovai nesiliauja tvirtinę, kad baltųjų ūkininkų užpuldinėjimas ir žudymas nėra sąlygotas rasistinių motyvų. Esą šie nusikaltimai vykdomi išimtinai norint pagrobti svetimą turtą, tai yra pristatomi kaip paprastas kriminalas. Tačiau daugybė užpuolimus patyrusių būrų mano kitaip. Žmonės su ašaromis akyse pasakoja apie nužudytus artimuosius, cituoja užpuolikų žodžius, aiškiai liudijančius rasistinius motyvus, rodo savo sužalojimų nuotraukas. Užpultųjų ūkininkų įsitikinimu, siekis prisiplėšti ir tai, kad didžiuliu nusikalstamumu garsėjančioje PAR nuo juodaodžių rankos žūsta daugybė tų pačių juodaodžių, niekaip nepaneigia rasistinių užpuolimų motyvų.
Atrodo, rasistine sudedamąja, netgi jei ji ir nėra vienintelis motyvas, neabejoja ir „Genocide Watch“. Jau minėtoje išvadoje teigiama, kad PAR policija nepakankamai, o gal ir nenoriai tiria baltųjų ūkininkų užpuldinėjimus bei nužudymus. Metamas akmuo ir į vyriausybės daržą, smarkiai apribojusios ūkininkų galimybes apsiginti griežtinant ginklų laikymo tvarką ir uždraudžiant kadaise gerai organizuotų afrikanerių savigynos būrių veiklą. Būrai nuo seno garsėjo ne tik pamaldumu ir darbštumu, bet ir kaip puikūs kariai, kuriems ginklas yra tradicija, asmeninės laisvės ir teisių simbolis. „Genocide Watch“ manymu, nors nėra tiesioginių įrodymų, kad būtent PAR valdžia organizuoja ir vykdo kryptingą smurtą prieš baltuosius, tam tikrų įtakingų politinių figūrų pareiškimai vertintini kaip kurstymas susidoroti.
Pavyzdžiui, buvusio „Afrikos Nacionalinio Kongreso“ jaunimo skyriaus vadovo Julius’o Malemos vieši rasistiniai pasisakymai ir tokių dainų, kaip „Nušauk būrą“ viešas dainavimas, pritariant įsiaudrinusių šalininkų minioms. Pranešime teigiama, kad jei kovos prieš apartheidą laikais šios „revoliucinės“ dainos dar buvo pateisinamos, tai dabar, esant valdžioje, jų siunčiama žinutė visai kitokia. Beje, panašias dainas, kuriose raginama žudyti baltuosius, jau po apartheido panaikinimo viešai traukė PAR prezidentas N. Mandela ir kitas prezidentas - Jacobas Zuma. Šiaurinėje PAR, netoli Polokvanės miestelio, kurį afrikaneriai vadina Pitersburgu, stūkso memorialas - daugybė baltų kryžių. Kiekvienas jų - pražudyta baltojo ūkininko gyvybė. Tėvai, vaikai, seneliai, ištisos šeimos. „Genocido skalėje - raudona lemputė.“ 2012 metais Pietų Afrikoje lankėsi garsus mokslininkas dr. Gregory’is Stantonas iš JAV įsikūrusios „Genocide Watch“, tiriančios masines žudynes ir būdus užkirsti joms kelią. Nors šis mokslininkas referendumo metu atvirai simpatizavo apartheido priešininkų stovyklai, tai, ką pamatė prieš šešerius metus lankydamasis šalyje, jį privertė nejuokais sunerimti - šalyje tvyranti atmosfera rodė, kad gali prasidėti baltųjų genocidas.
Julius Malema ir Ekstremistinės Pažiūros
Minėtasis J. Malema 2012 m. išmestas iš „Afrikos nacionalinio kongreso“ ir netrukus įkūrė savo partiją nekalčiausiu pavadinimu „Kovotojai už ekonominę laisvę“. Jos ideologijoje marksizmas-leninizmas persipynęs su juoduoju rasizmu. 2016 m. Malema pareiškė, kad „bent jau kol kas“ neragina žudyti baltųjų, o 2018 m. paklaustas, ar tai jis paskatino puldinėti būrų ūkius, atšovė: „Galbūt. O galbūt ir ne“. Pasakytina, kad Malema nėra užribio rėksnys, o potencialiai kylanti PAR „politikos žvaigždė“. Jis yra trečios pagal populiarumą šalyje partijos vadovas (remiantis 2019 m. rinkimų rezultatais), artimas buvusio prezidento J. Zumos patikėtinis. Jaunimo tarpe be galo populiari figūra.
Sakydamas kalbas Malema nekvaršina galvos dėl politinio korektiškumo, jam viso labo 39-eri, tad visa karjera prieš akis. Jis yra 2019 m. mirusio Zimbabvės diktatoriaus Roberto Mugabės gerbėjas. Pastarasis pagarsėjo ne tik tuo, kad iš šalies išvarė visus baltuosius ūkininkus nusavindamas jų turtą, bet ir visiškai sugriovė šalies ekonomiką. Be „Kovotojų už ekonominę laisvę“, PAR veikia dar tuntas formalių ir neformalių rasistinių judėjimų. Pavyzdžiui, „Black First Land First“ nariai kuo ramiausiai į televizijos kameras sako tokius dalykus, kuriuos vargu ar viešai pakartotų agresyviausias baltasis rasistas. Tai - tiesioginiai raginimai žudyti ir prievarta užgrobti būrų ūkius.
Lūšnynuose gyvenantis gentainiai šventai tiki, kad išvarius, o jei „neišsinešdins“ - likvidavus „kolonistus“, šalis bematant sužydės. O juk tūkstančiai baltųjų ūkininkų giminų valdė savo ūkius dar gerokai prieš apartheidą, ir būtent Pietų Afrikoje būrai susiformavo kaip tauta, neturinti kitos tėvynės. Senų seniausias praradusi ryšius su savo tolimų protėvių kraštais - Olandija, iš dalies Prancūzija, Vokietija. Jei N. Mandelos valdymo laikotarpiu ūkių prievartinio nusavinimo idėja beveik nekelta (kalbėta apie „savanoriškus“ pardavimus ir šiokias tokias kompensacijas), tai dabartinis PAR prezidentas Cyrilas Ramaphosa ne kartą pasisakė už kuo greitesnį būrų ūkininkų nuvarymą nuo žemės, žinoma, be jokių kompensacijų. Tiesa, berods liko pakeisti šalies konstituciją (nors galbūt jau pakeista) ir kelis kartus tinkamai balsuoti parlamente, suteikiant nusavinimui teisinį pavidalą. Valdžios žingsnių būrai laukia su nerimu ir įtampa tik didėja. Ryžtingiausiai nusiteikę nebijo pareikšti, kad jei prireiks, savo namus gins ginklu, net jei prieš juos bus mesta kariuomenė.
tags: #pietu #afrikos #respublikos #rinkimu #sistema