Vaikų literatūra yra svarbi kultūros dalis, formuojanti jaunų žmonių pasaulėžiūrą, vertybes ir vaizduotę. Vaikų literatūros kūrėjai gali siekti įvairių tikslų: linksminti, auklėti, ugdyti vaiką. Kad ir koks būtų tas tikslas, svarbiausia galų gale - supažindinti vaiką su geresnio gyvenimo pagrindais ir skatinti jį tokio gyvenimo, idealaus pasaulio siekti. Jaunasis skaitytojas turi tapti idealaus pasaulio dalimi, juk jis tą pasaulį ir kurs. Pietų Amerikos vaikų literatūros autoriai, kaip ir viso pasaulio, siekia ne tik linksminti, bet ir ugdyti, šviesti, padėti vaikams suprasti supantį pasaulį. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kuriuos žymius šio regiono autorius ir jų kūrinius, taip pat aptarsime vaikų literatūros svarbą ir tendencijas.
Vaikų literatūros svarba ir tikslai
Vaikų literatūra atlieka svarbų vaidmenį vaiko gyvenime. Ji padeda lavinti kalbą, turtinti žodyną, skatina kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Be to, knygos supažindina vaikus su skirtingomis kultūromis, istorijomis ir idėjomis, ugdo empatiją ir toleranciją. Vaikų literatūra taip pat gali padėti vaikams susidoroti su sunkumais, išgyventi emocijas ir rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.
Pagrindiniams savo knygų veikėjams rašytojai dažnai suteikia tokių būdo bruožų, kurie bus svarbūs tam idealiam pasauliui kurti. Tačiau idealiojo pasaulio koncepcija vaikų literatūroje nuolat kinta. Jos pokyčius lemia visuomenės raida. Drauge keičiasi ir vaiko, turinčio sukurti tą geresnį pasaulį, paveikslas. Kad šiuos pokyčius pamatytume, reikia pažvelgti į vaikų literatūros istoriją.
Pietų Amerikos vaikų literatūros ypatumai ir autoriai
Pietų Amerikos vaikų literatūra, kaip ir viso regiono kultūra, yra labai įvairi ir turtinga. Joje atsispindi vietos istorija, mitologija, folkloras ir socialinės problemos. Daugelis autorių savo kūriniuose nagrinėja tokias temas kaip skurdas, nelygybė, diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimai.
Nors pateiktoje medžiagoje konkrečių šiuolaikinių Pietų Amerikos vaikų literatūros autorių pavardžių pateikta nedaug, galime aptarti kai kuriuos bendrus aspektus ir tendencijas, būdingas šio regiono vaikų literatūrai, remdamiesi bendruoju kontekstu.
Ignotas Domeika ir araukanų kultūra
Nors pats Ignotas Domeika nebuvo vaikų literatūros autorius, jo atsiminimai apie araukanus, „Araukanija ir jos gyventojai“ (1845), supažindino skaitytojus su Pietų Amerikos autochtonų kultūra ir gyvenimo būdu. Domeika romantizavo araukanus, kurdamas „idealaus“ sociumo vaizdinį, siejamą su laisve, kova už laisvę ir narsumu. Šis kūrinys, nors ir ne tiesiogiai vaikams, prisidėjo prie Pietų Amerikos kultūros pažinimo platesnei auditorijai.
Pietų Amerikos literatūrai būdingos tendencijos
- Tradicijos ir šiuolaikiškumo derinys: Daugelis Pietų Amerikos autorių savo kūriniuose derina tradicinius motyvus ir šiuolaikines temas. Jie remiasi vietos folkloru, mitologija ir istorija, tačiau kartu nagrinėja aktualias socialines ir politines problemas.
- Socialinis jautrumas: Pietų Amerikos vaikų literatūrai būdingas didelis socialinis jautrumas. Autoriai dažnai rašo apie skurdą, nelygybę, diskriminaciją ir kitas socialines problemas, siekdami atkreipti vaikų dėmesį į šias problemas ir skatinti juos mąstyti apie teisingumą ir solidarumą.
- Gamta ir aplinkosauga: Pietų Amerikos gamta yra labai turtinga ir įvairi, todėl nenuostabu, kad daugelis autorių savo kūriniuose vaizduoja gamtą ir skatina vaikus ją saugoti. Jie rašo apie miškus, upes, kalnus, gyvūnus ir augalus, ugdydami vaikų meilę gamtai ir atsakomybę už ją.
Diskusijos apie migraciją ir reprezentaciją: Jeanine Cummins „Amerikos purvas“
Nors Jeanine Cummins nėra Pietų Amerikos autorė, jos romanas „Amerikos purvas“ (iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė), sukėlęs dideles diskusijas JAV, iliustruoja kai kuriuos aspektus, susijusius su imigrantų patirtimis ir socialiniu teisingumu, kurie gali būti svarbūs ir Pietų Amerikos kontekste. Knyga pasakoja apie knygyno savininkę Lidiją iš Akapulko, kuri su sūnumi Luka priversta bėgti į Jungtines Amerikos Valstijas dėl narkotikų kartelių smurto.
Už teisę publikuoti rašytojos Jeanine Cummins romaną apie meksikiečių migrantų gyvenimą varžėsi devynios leidyklos. Knygos biudžetas buvo matuojamas septynženkliais skaičiais, o pirmas planuojamas tiražas - pusė milijono egzempliorių. Išankstinėse recenzijose ir apžvalgose negailėta pagyrimų. Apie knygą entuziastingai atsiliepė Stephenas Kingas, Johnas Grishamas ir daugelis kitų iškilių kūrėjų. Johnas Grishamas gyrė romaną, sakydamas: „Aš stengiuosi rašyti įdomias knygas, nes pats tokias mėgstu, ir turiu pasakyti, kad jau seniai verčiau puslapius taip greitai, kaip skaitydamas „Amerikos purvą“. Rašytojas Donas Winslow pavadino J. Cummins romaną naujosiomis „Rūstybės kekėmis“, siedamas jį su garsiuoju J. Steinbecko kūriniu.
Tačiau knyga, nors ir sulaukė didelio populiarumo, taip pat buvo kritikuojama dėl netikslumų, stereotipų ir Meksikos vaizdavimo kaip laukinės šalies. Myriam Gurba, amerikiečių rašytoja, kilusi iš Meksikos, knygą apibūdino kaip „Trauminį porno, pridengtą socialinio teisingumo figos lapu“. Daugelis skaitytojų ėmė badyti į netikslumus, netaisyklingai vartojamą žargoną, klišes ir stereotipus. Kai kuriuos papiktino šiuolaikinės Meksikos paveikslas. Šalis knygoje vaizduojama kaip laukinė, valdoma banditų ir kartelių.
Romano „Amerikos purvas“ sėkmė ir kritika atskleidė svarbią diskusiją apie tai, kas ir kaip turi teisę rašyti knygas apie migrantus, ir apie šiurkščią neteisybę dėl geografinės kilmės vietos. Nepaisant to, nuo pasirodymo JAV sausio 21 d., romanas ištisai karaliauja pardavimų topuose, o didesnioji dauguma skaitytojų atsiliepimų yra entuziastingai teigiami. Ši knyga ir jos sukelta diskusija puikiai iliustruoja kultūrinės reprezentacijos ir socialinio jautrumo svarbą šiuolaikinėje literatūroje, ypač kalbant apie Lotynų Amerikos patirtis.
Pažinčiai su tikrąja Pietų Amerikos dvasia, kupina kontrastų, gali pasitarnauti Žydronės Lukšytės knyga „Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“. Autorė, žaismingai ir įdomiai aprašinėdama savo kelionės įspūdžius, leidžia skaitytojui „pamatyti“ Amazonės džiungles, Maču Pikču griuvėsius, dykumas ir krioklius, pažinti vietinius žmones ir jų, iš pirmo žvilgsnio, keistus papročius.
Vaikų literatūros raida ir idealiojo pasaulio samprata
Vaikų literatūros raida prasidėjo gana seniai, o jos istorija apima įvairius laikotarpius ir kultūras. Pasaulietinės vaikų literatūros apraiškų radosi 17 amžiuje, pedagogams atkreipus dėmesį į vaikystės tarpsnio savitumą. Svarbų postūmį davė J. Locke’o, J. A. Komenský pedagoginės idėjos.
Idealiojo pasaulio koncepcijos kaita
Idealiojo pasaulio koncepcija vaikų literatūroje nuolat kinta, jos pokyčius lemia visuomenės raida. Drauge keičiasi ir vaiko, turinčio sukurti tą geresnį pasaulį, paveikslas.
Apšvietos epocha ir gamta prieš visuomenę
Jean Jacques’as Rousseau (Žanas Žakas Ruso), „vienas žymiausiųjų iš tų, kurie sumodeliavo XIX amžių“, savo knygoje Emilis (1762) auklėjimą apibrėžia kaip „gamtos kursus“. Emilis - visuomenės troškimo grįžti į ankstesnius laikus, kai buvo gyvenama gamtoje, simbolis. Gamta priešinama su visuomene ir visuomeniniu gyvenimu. Anot Rousseau, „didžiausia visuomenės problema - jos sukeltas psichologinis nepasitenkinimas, tuo tarpu gamtoje mes jaučiamės laisvi ir nepriklausomi“. Rousseau pabrėžia, kad auklėjamą vaiką reikia saugoti „nuo visuomenės iliuzijų ir vilionių - knygų, spektaklių, socialinių vaidmenų, vaizduotės spekuliacijų“. Idėja, kad žmogus turi gyventi gamtoje, nebūti visuomenės dalimi, atsispindi kitame garsiame XVIII a. kūrinyje - Danielio Defoe (Danielio Defo) Robinzone Kruze (1719). Panašaus siužeto kūrinys, šį kartą jau skirtas vaikams, - Roberto M. Ballantyne’o (Roberto M. Balantaino) Koralų sala (1857).
Didaktizmo reikšmė
Be skatinimo grąžinti vaiką į gamtą, į natūralų gyvenimo būdą, dar vienas svarbus Rousseau įnašas į vaikų literatūrą - didaktizmo pabrėžimas. Jo požiūris į vaiką kaip į individą, kurį reikia auklėti, atėjo ir į XIX amžių. Kad būtų tinkamai išauklėtas, vaikas turi žinoti suaugusiųjų nustatytas taisykles ir joms paklusti. Pavyzdžiui, turkų vaikų literatūroje Nabio Hayriye ir Sumbulzade Vehbio „Lutfiye-i Vehbi“ buvo pirmieji vaikams skirti kūriniai, parašyti Šviečiamajame amžiuje, kurių tikslas - išmokyti vaikus tradicinių musulmoniškų vertybių. Šiuo atveju vaiko „idealus pasaulis“ yra toks, kurio taisykles nustato suaugusieji, siekiant apsaugoti vaiką nuo nelaimių ir užtikrinti laimingą bei dorą gyvenimą.
XIX a. pabaigos pokyčiai: vaikas, laužantis normas
Vis dėlto XIX a. daug kas pasikeitė. Naujo, kitokio „idealiojo pasaulio“ atvaizdas ėmė ryškėti tokiose populiariose knygose kaip Frances Hodgson Burnett (Frensės Hodžson Bernet) „Paslaptingas sodas“, „Mažasis lordas Fontlerojus“ ir Eleonoros H. Porter „Poliana“. Nors šių knygų pagrindiniai veikėjai vaikai gyvena suaugusiųjų valdomame pasaulyje ir privalo laikytis jų nustatytų taisyklių, jų savitas būdas ir poelgiai - Polianos optimizmas, Sedriko pasitikėjimas savimi ar Merės santykiai su ją supančiais žmonėmis - sukelia permainas tvirtai suręstame suaugusiųjų pasaulyje. Tokį suaugusiųjų normų ir lūkesčių neatitinkančio vaiko vaizdavimą galima interpretuoti kaip simbolinę naujo požiūrio pradžią.
Po Antrojo pasaulinio karo: laisvas vaikas ir daugiakultūris pasaulis
Šie pokyčiai išryškėjo iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jų autorė - žymioji švedų rašytoja Astrid Lindgren su savo knyga „Pepė Ilgakojinė“ (1945). Pepė negyvena suaugusiųjų pasaulyje, negyvena pagal jų nustatytas taisykles, ji laisva savo vaikiškame pasaulėlyje. Astrid Lindgren sukūrė naują „idealiojo pasaulio“ vaizdą, kuriame vaiko nebeformuoja suaugusieji, o vaikas yra individualybė su savo mąstysena ir niekieno nevaržomais poelgiais. Tokio vaiko pavyzdys turkų literatūroje - Rifato Ilgazo (1911-1993) knygos „Bacaksiz“ (Vaikis) pagrindinis veikėjas, atspindintis natūralų, gatvėje sutinkamą vaiką su jo žaidimais, pokštais, melu ir impulsyvumu.
Tokius didelius vaiko vaizdavimo pokyčius galima laikyti dviejų pasaulinių karų ir jų padarinių atspindžiu. Pasaulis ir pasaulėžiūra keitėsi labai drastiškai. Pasirodė pirmieji daugiakultūrio pasaulio ženklai. Žmonės kūrėsi naujose vietose, sklido po visą pasaulį, taigi ir knygose atsirado kitokios nei įprasta - baltos - odos spalvos, kitokios kultūros veikėjų. Vienas iš pirmųjų pavyzdžių - Ezros Jacko Keatso (Ezros Džeko Kitso) paveikslėlių knyga „Diena, kai sninga“ (The Snowy Day, 1962). Netrukus pasirodė knygų, kuriose veikia vaikai, atvykę į Ameriką iš Pietų, iš Azijos ir pan. Kadangi dabartinis idealusis pasaulis yra daugiakultūris, vaikui reikia papildomų savybių - tolerancijos, gebėjimo priimti kultūrinius, socialinius, etninius skirtumus. Šiandien įvairiausiose pasaulio šalyse parduodamos knygos, parašytos įvairiausiomis kalbomis, o jų veikėjai atstovauja įvairiausioms kultūroms. Dabar tose knygose pristatomas idealusis pasaulis yra globalus. Atsakymai į klausimus, koks turėtų būti idealus pasaulis vaikų literatūroje, įvairiais istorijos tarpsniais buvo skirtingi, kadangi „idealiojo pasaulio“ samprata keitėsi sulig visuomenės socialine raida.
Šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos
Šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos rodo, kad kūrėjai vis labiau prisitaiko prie besikeičiančio pasaulio ir jaunųjų skaitytojų poreikių:
- Realizmas: Autoriai vis dažniau rašo apie realias vaikų problemas, tokias kaip patyčios, skyrybos, ligos ir mirtis. Jie nebijo nagrinėti sunkių temų ir atvirai kalbėti apie emocijas. Psichologinis dramatizmas būdingas V. Železnikovo romanui „Baidyklė“ (1981), kai kurioms Anatolijaus Aleksino (1924-2017) knygoms. Naujojo realizmo terminu apibūdinamoje prozoje atsirado tokių skaudžių temų kaip narkomanija (M. Burgeso „Heroinas“, 1996), smurtas (Jano Guillou „Blogis“, 1981, L. Sacharo „Duobės“, 1998), pedofilija, homoseksualumas, rasizmas, savižudybė, nepagydoma liga ir kitos.
- Fantastika: Fantastiniai kūriniai vis dar yra labai populiarūs tarp vaikų ir paauglių. Tačiau šiuolaikinėje fantastikoje vis dažniau nagrinėjamos socialinės ir politinės temos, o magija ir nuotykiai derinami su realistiškais personažais ir situacijomis. Šioje srityje išsiskiria Ph. Pullmano trilogija „Jo tamsiosios jėgos“ (His Dark Materials, 1995-2000) ir J. K. Rowling Hario Poterio ciklas (1997-2007).
- Įvairovė: Šiuolaikinėje vaikų literatūroje vis daugiau dėmesio skiriama įvairovei. Autoriai rašo apie skirtingų rasių, kultūrų, tautybių, religijų ir seksualinių orientacijų žmones, siekdami atspindėti visuomenės įvairovę ir skatinti toleranciją.
- Interaktyvumas: Šiuolaikinės technologijos daro didelę įtaką vaikų literatūrai. Vis daugiau knygų yra prieinamos elektroniniu formatu, o kai kurios knygos netgi yra interaktyvios, leidžiančios vaikams dalyvauti istorijos kūrime.
Apdovanojimai vaikų literatūroje
Apdovanojimai yra svarbus orientyras, padedantis literatūros lauko profesionalams bei skaitytojams atrasti geriausias ir vertingiausias knygas. Nors Niuberio medalis nėra tarptautinis apdovanojimas, kaip Hanso Christiano Anderseno medalis ar Astridos Lindgren atminimo premija, tačiau tai neabejotinai vienas ryškiausių ir svarbiausių orientyrų vaikų literatūros pasaulyje.
Tarp daugelio apdovanojimų, teikiamų Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurie dažnai tampa kelrodžiais ir kitų šalių leidėjams, ypač svarbūs yra šie:
| Apdovanojimas | Šalis / Regionas | Paskirtis |
|---|---|---|
| Niuberio medalis | JAV | Skiriamas už reikšmingiausią indėlį į amerikiečių vaikų literatūrą. Tai pirmasis pasaulyje vaikų literatūros apdovanojimas, įsteigtas JAV 1922 metais. |
| R. Kaldekoto medalis | JAV | Skiriamas už geriausias paveikslėlių knygas, išleistas JAV. Įsteigtas 1937 metais, pavadintas žinomo XIX a. anglų iliustruotojo R. Kaldekoto vardu. |
| M. L. Bečelder apdovanojimas | JAV | Skiriamas Amerikos leidėjams už geriausią verstinę literatūrą. Pavadintas vaikų bibliotekininkės M. L. Bečelder vardu, apdovanojimas teikiamas nuo 1966 metų. |
| P. Belprė apdovanojimas | JAV (Lotynų Amerika) | Skiriamas amerikiečiams rašytojams ir iliustruotojams, kilusiems iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kurių geriausi darbai vaikams atspindi Lotynų Amerikos kultūros patirtį. Įsteigtas 1996 metais. |
| Nacionalinės knygos prizas | JAV | Įteikiamas už geriausią JAV išleistą vaikų knygą. Pirmą kartą įteiktas 1969 m. |
| L. Ingals Vailder medalis | JAV | Teikiamas JAV autoriui ar iliustruotojui, kurio knygos yra vertingiausios, kurio įnašas į vaikų literatūrą didžiausias. Teikiamas kas treji metai nuo 1983 m. |
Ypač svarbu paminėti P. Belprė apdovanojimą, įsteigtą 1996 m. Šis apdovanojimas, teikiamas kas dveji metai, skirtas amerikiečiams rašytojams ir iliustruotojams, kilusiems iš Centrinės ir Pietų Amerikos, kurių geriausi darbai vaikams atspindi Lotynų Amerikos kultūros patirtį. Kaip ir daugumos apdovanojimų, šio medalio steigėja yra Vaikų bibliotekinių paslaugų asociacija. Apdovanojimo pavadinimu siekiama pagerbti pirmąją Puerto Riko vaikų bibliotekininkę, atvykusią čia dirbti iš Niujorko viešosios bibliotekos. P. Belprė apdovanojimas teikiamas dviem knygoms: vienai už literatūrinį tekstą, kitai už iliustracijas. Šis apdovanojimas yra tiesiogiai susijęs su Pietų Amerikos kultūros reprezentacija vaikų literatūroje ir pabrėžia Lotynų Amerikos kūrėjų indėlį į platesnį literatūros lauką.